Švietimas yra asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais ir šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą - darnų ir solidarų, valstybės - pažangų ir saugų.
Sparčiai formuojantis žinių ir informacinei visuomenei, išryškėja naujos ugdymo charakteristikos, kurias galima apibūdinti kaip greitėjančius pasikeitimus ir intensyvėjantį problemų sudėtingumą. Žmogui, siekiančiam tapti įdarbintinam ir konkurentabiliam darbo rinkoje, prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, reikšmingas tampa ne mokymasis visam gyvenimui, o mokymasis visą gyvenimą - visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities žinias, įgūdžius ir kompetencijas.
Kadangi pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse reikalauja atitinkamų išsilavinimo pokyčių, švietimo sistema ir jos institucijos turi siekti naujos kokybės, kad sugebėtų paruošti asmenis gyventi, veiksmingai dirbti ir kurti besikeičiančioje visuomenėje.
Dabartiniu metu Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas formaliam švietimui ir ugdymui, tačiau norint paruošti žmones gyventi ir veiksmingai dirbti XXI amžiuje, turi funkcionuoti neformalus ugdymas, kaip neatsiejama nenutrūkstamo ugdymo dalis, nes formalus privalomasis ugdymas vienas negali išspręsti tų uždavinių, kurie jam keliami ugdymo įstaigų koncepcijoje.
Kuriant šiuolaikišką ir tuo pačiu savitą švietimo sistemą, siekiant jos struktūrinių elementų dermės, turi keistis ir neformalaus ugdymo sistema, įgalinanti įvairaus amžiaus asmenis gyventi ir dirbti besikeičiančioje visuomenėje.
Neformalus ugdymas Europoje yra pripažinta švietimo sritis, kurios paskirtis yra skatinti asmenybės tobulėjimą ir aktyvų pilietiškumą bei padėti spręsti žmonių integravimosi į darbo rinką problemą. Panašūs tikslai yra keliami ir Lietuvoje - per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, gebantį tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius.
Švietimo Formos
Išskiriamos trys pagrindinės švietimo formos:
- Formalusis švietimas - apribojamas mokymo laikas, mokomieji dalykai, vieta. Akcentuojamas konkretus rezultatas, žinios.
- Neformalusis švietimas - paprastai nevykdo formalios mokymo įstaigos. Jo tikslas nėra oficialaus dokumento ar konkrečių mokslinių žinių suteikimas.
- Informalusis švietimas (savišvieta) - suteikia galimybes asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (bibliotekos, žiniasklaida, internetas, muziejai ir kt.) ir iš kitų perimama gyvenimo patirtimi. Tai kiekvieno asmens individualus, natūralus ugdymasis vykstantis kasdienių patyrimų metu.
Nors aukščiau minėtas įstatymas apibrėžia neformalųjį vaikų ir suaugusiųjų švietimą, tačiau nėra išskirta, apibrėžta dar viena sąvoka - “Neformalus jaunimo ugdymas”. Neformalus jaunimo ugdymas - kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Jaunimo neformalaus ugdymo praktikoje yra svarbu ne tai, kaip pavadinami tam tikri dalykai, bet tai kas iš tikrųjų yra daroma.
Neformalus Ugdymas
Iki šiol neformalus ugdymas buvo tapatinamas su laisvalaikiu, papildomu ugdymu. Tačiau šiuolaikiniam žmogui vien žinių neužtenka, reikia ir tam tikrų kompetencijų. Įsivedus naują terminą „neformalus ugdymas”, apibrėžus naujus tikslus ir metodus, keičiama ir jo vieta švietimo sistemoje.
Kalbėdami apie tokias kompetencijas kaip savarankiškumas, baimių nugalėjimas, darbas komandoje, bendravimas, bendradarbiavimas ir pan., pirmiausia galvojame apie jų svarbą mokykloje, darbe, papildomojo ugdymo įstaigose, pagaliau gyvenime. Dabar aiškiai suvokiama, kad žinios neišsprendžia visų problemų.
Neformalus ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje. Jai turi būti būdinga tam tikra atskirumas, kad asmenys galėtų pakankamai saugiai eksperimentuoti be didesnės rizikos pakenkti sau ir/ar aplinkiniams. Kartu, tai turi būti aplinka, kurioje asmenys galėtų imtis pilnos atsakomybės už savo veiksmus ir net nesėkmė ar neteisingas sprendimas neturėtų neigiamų pasekmių, darančių įtaką asmens gyvenimui. Tai yra, asmenys turi turėti galimybę išbandyti save.
Neformalaus ugdymo principai:
- Aktyvaus dalyvavimo ugdymo procese. Ugdymo procese dalyvaujantys asmenys ugdymo rezultatų pasiekia, visų pirma, savo aktyvumo dėka.
- Visumos. Šis principas reiškia visuminį požiūrį į asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus. Visumos principas išreiškia požiūrį, kad ugdymo procese neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija ir pan. Taip pat parodoma, kad kreipiamas dėmesys tiek į asmenį su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone bei požiūriais, tiek į grupę - dalyvių tarpusavio santykius, bendradarbiavimo stilių, tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą temą. Atitinkamai siekiama taikyti kuo įvairiasnius metodus, kurie leistų atskleisti įvairiapusišką žmogaus prigimtį.
- Atviro ir neformalaus bendravimo.
- Nekonkurencinės aplinkos kūrimas. Jei formaliajame ugdyme vertinami mokymosi rezultatai, neatsižvelgiant kiek pastangų įdėta, nesigilinant į detales ir aplinkybes, tai neformaliajame ugdyme būtina sukurti tokią erdvę, kurioje nebūtų lyginami vieni su kitais, o lyginti save anksčiau ir dabar.
- Į grupės procesą orientuotas ugdymas(is). Grupė - tai priemonė, kurios dėka suintensyvėja individualus ugdymas (is) ir jį būtina išnaudoti. Grupės proceso metu nebūtinai įsisąmoninamos žinios. Tačiau žmonėms jų pačių problemos tampa aiškesnės, labiau suvokiami asmenys ir jų tarpusavio ryšiai.
Refleksavimas - galimybė pažvelgti į save iš šalies, lyg į veidrodį.
Neformalaus ugdymo yra ne siauras specializacijos ugdymas, bet kompetencijų ir įgūdžių lavinimas.
- Asmeninė kompetencija.
- Edukacinė kompetencija.
- Socialinė kompetencija.
- Profesinė kompetencija.
Socialiniai Įgūdžiai ir Neformalus Ugdymas
Socialiniai įgūdžiai dažniausiai siejami su asmens santykiais su savimi, kitais žmonėmis, veikla. Per veiklą atsiranda vis sudėtingesnių ryšių su socialine aplinka, galimybių ją pažinti, plėsti individualų gyvenimišką patyrimą, taip pat keistis pačiam ir keisti aplinką.
Jauniausieji Lietuvos piliečiai, iki 6 metų vaikai, pirmą kartą su neformaliu ugdymu susiduria ikimokyklinėse įstaigose. Šių įstaigų tikslas padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius.
Pagal Statistikos departamento duomenis, 6-7 metų vaikai prieš pradėdami lankyti pradinę mokyklą, 1 metus mokosi priešmokyklinėse klasėse, kurios gali būti tiek ikimokyklinėse įstaigose, tiek bendrojo lavinimo mokyklose. Priešmokyklinis ugdymas yra antra pakopa vaikų neformalaus ugdymo sistemoje, kurio tikslas padėti vaikams pasiruošti pradinio ugdymo programai.
Taip pat svarbi jauno žmogaus gyvenimo sritis - popamokinė veikla (papildomas ugdymas), kuri šiuo metu įvardinama kaip neformalus vaikų švietimas, kurio tikslas tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Įvairi popamokinė veikla padeda mokinį priartinti prie gyvenimo. Ji sudaro sąlygas įsitraukti į socialinių santykių sistemas, ugdyti socialinius įgūdžius.
Vaikų Neformalus Švietimas Lietuvoje
Iki 2002 m. vaikų neformalus švietimas nebuvo aiškiai apibrėžtas. Dažniausiai jis buvo įvardijamas, kaip viena iš naujų, darbo su jaunimo, sričių (pvz.: nevyriausybinių organizacijų veikla).
Vaikų neformalaus ugdymo sąvokos atsiradimui Lietuvoje įtakos turėjo ir Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 25 d. rezoliucija, kurioje teigiama, kad neformaliojo ugdymo būdu įgyta patirtis yra didelis indėlis į asmenybės tobulėjimą ir aktyvaus pilietiškumo skatinimas. Taip pat nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa, kurią patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270.
Vienas iš Lietuvos valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų iškeltų tikslų yra sukurti lankščią ir atvirą švietimo struktūrą, kuri sujungtų formalų, neformalų mokymąsi ir savišvietos formas į bendrą erdvę.
Vienas iš pagrindinių, šiuo metu vaikų neformalųjį ugdymą reglamentuojančių dokumentų yra “Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija” patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-12-30 įsakymu Nr. ISAK-2695.
Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje apibrėžiami neformaliojo vaikų švietimo tikslai, uždaviniai, principai, ugdymo objektas, ugdomos kompetencijos, rezultatas, ugdymo proceso organizavimas, sistema, finansavimas.
Neformalųjį vaikų švietimą vykdo įvairios institucijos, tokios kaip: mokyklos, formaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai bei kitos organizacijos turinčios teisę užsiimti neformaliuoju vaikų švietimu. Neformaliojo švietimo mokyklos tipui priskiriamos muzikos, dailės, meno, sporto mokyklos, ugdymo centrai, moksleivių rūmai, kūrybos centrai, klubai, šeštadieninės ir sekmadieninės tautinių mažumų mokyklos ir kitos švietimo institucijos.
Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje neformaliojo vaikų švietimo mokyklų tinklą sudaro per 300 mokyklų, kurių nuostatuose neformalusis vaikų švietimas įteisintas kaip pagrindinė įstaigos veikla. Dauguma iš šių mokyklų atlieka vaikų meninių ir sportinių gebėjimo atskleidimo bei ugdymo funkcijas. Jų programose kasmet dalyvauja daugiau nei 122 tūkst. mokinių, tai sudaro 23 procentai visų mokinių.
Tačiau egzistuoja dideli vaikų dalyvavimo neformalaus švietimo sistemoje skirtumai: skirtingose savivaldybėse neformaliojo vaikų mokyklų ugdytinių dalis svyruoja.
Finansavimas
Remiantis šiuo metu galiojančiais teisiniais dokumentais, neformaliojo vaikų švietimo programų vykdymą finansuoja mokyklos steigėjai, mokiniai (jų atstovai) bei rėmėjai. Vaikų muzikos, dailės, meno ir sporto mokyklos, nevalstybinės mokyklos, neformaliojo vaikų švietimo programos yra remiamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Savivaldybės skirtingai finansuoja neformalųjį vaikų švietimą, tačiau pagrindiniai kriterijai formuojant biudžetą dažniausiai laikomi vaikų skaičius lankantis neformalaus ugdymo mokyklą ar programą, pedagogų kvalifikacija ir etatų skaičius, ekonominės savaivaldybės galimybės ir susiformavusi švietimo politika, mokinių poreikiai ir parengtos ugdymo programos, ankstesnių metų biudžetas.
Skiriamos išlaidos svyruoja, anot “Neformalio vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas” nuo 1103 Lt iki 4027 Lt vienam neformaliojo vaikų švietimo mokyklos ugdytiniui ir nuo 96 Lt iki 1698 Lt lėšų vienam bendrojo lavinimo mokyklos mokiniui. Piniginiai tėvų įnašai sudaro vidutiniškai 8 procentus lyginant su savivaldybių skiriama pinigų suma. Tik meno krypties (dailės, muzikos ir kt.) mokyklas lankančių vaikų tėvų įnašai gerokai didesni.
Lietuvos aukštosios mokyklos rengia atskirų sričių arba dalykų mokytojus, turinčius teisę dirbti tiek formaliojo, tiek neformaliojo švietimo mokyklose.
Bendrojo lavinimo mokyklose iš mokinio krepšelio yra finansuojamos neformaliajam vaikų švietimui (papildomajam ugdymui) skirtos valandos, tačiau šiose mokyklose nesudaromos sąlygos arba neturima pakankamai galimybių užtikrinti neformaliojo švietimo veiklos pasirinkimo (pvz.: neturi papildomų patalpų ir pan.). Be to, lėšos dažnai naudojamos ne pagal paskirtį.
Jaunimo Neformalus Ugdymas
2006 m. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, duomenimis jaunimas sudarė 22,2 procento visų Lietuvos gyventojų. Ši dalis palaipsniui mažėja dėl mažėjančio gimstatumo ir didėjančios emigracijos.
2007 m. Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlikto jaunimo situacijos sociologinį tyrimą, kurio duomenimis, apie 74 procentai jaunimo teigia, kad nėra dalyvavę ir nedalyvauja jokioje visuomeninėje veikloje.
Šis atliktas tyrimas patvirtina, kad formalių ir neformalių jaunimo grupių veikloje dalyvauja 13,7 procentai jaunų žmonių, 12 procentų yra dalyvavę, o 31,6 procentų nedalyvauja, tačiau norėtų įsitraukti į tokią veiklą. Be to, 91,3 procento jaunimo nurodo, kad jiems dalyvavimas jaunimo veikloje buvo labai naudingas arba greičiau naudingas nei nenaudingas, nes susirado draugų, įgijo žinių ir profesinės patirties, naujų įspūdžių ir kt.
Visi minėti duomenys rodo, kad jaunimo organizacijų plėtros potencialas Lietuvoje yra didelis. Jaunimo neformalus ugdymas yra viena iš galimybių jaunimui pasireikšti, realizuoti savo poreikius ir pan.
Yra daug jaunimo neformalaus ugdymo apibrėžimų, tačiau išskirti vieną teisingą nėra lengva. Nėra vieno absoliučiai teisingo ir neginčijamo apibrėžimo. Štai kaip jis apibūdinamas Lietuvos Respublikos jaunimo politikos įstatyme (Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas 2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871 (Žin., 2003, Nr. 1.
Jaunimo neformaliojo ugdymo paskirtis - ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti jauno žmogaus socialines kompetencijas.
Jaunas asmuo jaučiasi galintis imtis atsakomybės, bet kai kuriose situacijose pervertina savo pasirengimą gyvenimui, o suaugusieji kartais linkę nepasitikėti ir nepagrįstai riboti jauno asmens galimybes. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų išorinių apribojimų reiškia pastangas sušvelninti šį galimą konfliktą.
Jaunas žmogus, stokodamas asmeninės patirties remiasi tėvų, autoritetų, tradicijų suformuotomis vertybėmis.
Bendravimo ir bendradarbiavimo - Lietuvos jaunimo organizacijos bendrauja ir bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio jaunimo organizacijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis.
Jaunimo Politika Lietuvoje
Jaunimo politika Lietuvoje yra nauja ir lanksti veiklos sritis, pradėta plėtoti tik nuo 1990 metų, kai pradėjo aktyviai kurtis jaunimo organizacijos. Lietuvos Respublikos Seimas 1996 metais patvirtino Valstybinę jaunimo politikos koncepciją, kuri teisiškai įtvirtino jaunimo veiklą. Didelės įtakos jaunimo politikos vystymuisi Lietuvoje turėjo ir sėkmingas kitų šalių gerosios patirties perėmimas bei pritaikymas.
tags: #nenutrukstamas #ugdymo #procesas #turi #buti #uztikrintas