Nenori Būti Visuomenės Dalimi: Reikšmė Ir Priežastys

Žmogus - socialinė būtybė, ieškanti paramos, supratimo ir siekianti priklausyti bendruomenei, būti visuomenės dalimi. Priklausymas bendruomenei kaip ir prieraišumas yra vieni svarbiausių žmogaus poreikių, užtikrinantys žmogaus išlikimą bei gyvenimo kokybę. Dar besiformuojanti nauja gyvybė turi išreikštą stiprų prieraišumo poreikį, kuris išlieka viso gyvenimo metu.

Žmogus - socialinė būtybė, siekianti priklausyti bendruomenei.

Socialinė Atskirtis Ir Jos Poveikis

Dažnai galime susidurti su posakiu „Mūsų gyvenimą sudaro 90% tai, kas mus ištinka, kitaip tariant, įvykiai ir 10% tai, kaip į tai reaguojame“. Tačiau neretai ne pats įvykis ar atsitikimas veikia mūsų gyvenimą, bet jo interpretacija arba tai, kaip mus tai paveikia ir kokius jausmus bei emocijas sukelia.

Vienatvė ir atskirtis nuo bendruomenės - tiesus kelias depresijos link. Žmogui reikia žmonių. Tai įrašyta mūsų genuose ir mūsų prigimtyje. Daugiau niekas nepasižymi tokiu aukštu bendradarbiavimo lygmeniu kaip žmonės. Mes net ir nemąstydami įsitraukiame į grupės veiklas, gebame susiorganizuoti ir atitinkamai reaguoti į pasikeitusias situacijas. Bet kurios nelaimės akivaizdoje - galime prisiminti kad ir bet kurį iš Europoje vykusių teroro aktų - žmonės beatodairiškai skuba vieni kitiems padėti, neklausdami, kokios rasės ar religijos jų gelbėjamas žmogus.

Vienatvė ir atskirtis nuo bendruomenės gali sukelti depresiją.

Stigma Ir Jos Reiškinys

Dažnai žodžius, kuriais apibūdiname kaip jaučiamės patys, ar ką galvojame apie kitą žmogų ar situaciją pasirenkame automatiškai. Tikime ne kartą girdėjote ar esate pats vartojęs apitetus “psichas”, “beprotis” ir pan. norint apibūdinti, kad kitas ar mes patys elgiamės mums nesuprantamu, neracionaliu būdu. Tačiau tokie automatiniai pasakymai žmones, išties turinčius psichikos sveikatos sunkumų, gali paskatinti gūžtis, slėptis ir neieškoti pagalbos, nes, suprantama, niekas nenori būti pravardžiuojamas ir atstumtas.

Stigma - neigiama visuomenės nuostata apie sergančius psichikos liga, turinčius fizinę negalią ar bet kokiu kitu būdu išreiškiančius nukrypimą nuo visuomenėje priimtų normų. Kviečiame plačiau susipažinti su stigmos raiška Lietuvoje 2022 m. Tai reiškinys, kai psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės patys save laiko mažiau vertingais dėl šių sutrikimų. Tai reiškinys, kai tam tikros bendruomenės ar visuomenės atstovai galvoja ir veikia psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių atžvilgiu. Tai diskriminacija įstatymuose, politikoje ir kitose kultūrinėse bei organizacinėse praktikose. Ji reiškia politiką ar praktiką, kuri yra nepalanki ir stigmatizuoja tam tikrą grupę.

2022 m. Higienos instituto atlikto tyrimo „Lietuvos gyventojų stigmatizuojančių nuostatų psichikos sveikatos srityje“ duomenimis, stigmatizuojančiu požiūriu į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius žmones pasižymėjo 1 iš 10 respondentų - turime omenyje tokį požiūrį, kai asmenys su psichikos sveikatos sutrikimų patirtimi yra išskiriami iš kitų neigiama prasme, o 26,9 proc. savijautai. Psichikos sveikatos sunkumai ir sutrikimai, lygiai kaip ir fizinės sveikatos sutrikimai, - yra įprasta žmogiškoji patirtis. Dauguma psichikos sveikatos sunkumų ir sutrikimų patyrusių žmonių, gavę pagalbą, pasijunta geriau. Nepaisant sunkumų ar net ilgai trunkančių psichikos sveikatos sutrikimų, galima patirti džiaugsmą, užsiimti įdomiomis veiklomis, palaikyti prasmingus santykius.

2022 m. „Diversity development group“ visuomenės nuostatų apklausos duomenimis, 50,7 proc. respondentų nenorėtų gyventi kaimynystėje šalia psichikos negalią turinčių asmenų, 42,2 proc. gyventojų nenorėtų jiems išnuomoti būsto, 43,3 proc. nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje. Ši statistika rodo, kad respondentų asmeninio kontakto kontekstas pasižymi stigminėmis nuostatomis ir yra atspirtis siekti pokyčio psichikos sveikatos stigmos mažinimo srityje.

Stigma - neigiama visuomenės nuostata apie sergančius psichikos liga.

Pažvelkime į kai kuriuos statistinius duomenis apie visuomenės požiūrį į psichikos sveikatos sutrikimus turinčius asmenis:

Kaip Apibūdinti Žmones, Nenorinčius Būti Visuomenės Dalimi?

Trumpai aptarsime keletą terminų. Terminas „asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje“ yra dažnai vartojamas socialinių mokslų literatūroje, siekiant apibūdinti asmenis, kurie susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę dėl įvairių socialinių, ekonominių, psichologinių ar kultūrinių priežasčių. Socialinė atskirtis gali būti siejama su skurdu, nedarbu, švietimo stoka, priklausomybėmis ar kitomis socialinėmis problemomis. Literatūros šaltiniai, kurie naudoja šį terminą, dažnai pabrėžia, kad socialinė atskirtis nėra individualus trūkumas, o sisteminė problema, kurią sukuria aplinka, socialiniai ir ekonominiai veiksniai.

Terminas „asmenys, turintys priklausomybę“ (angl. persons with addiction) yra dažnai naudojamas moksliniuose ir socialiniuose kontekstuose, siekiant vengti stigmatizuojančių apibūdinimų ir pabrėžti, kad priklausomybė yra problema, kurią galima gydyti, o ne asmenybės bruožas. Tai padeda sumažinti neigiamą vertinimą ir yra labiau orientuota į žmogaus situaciją nei etiketę. Šis terminas pabrėžia socialinę aplinką ir aplinkybes, kurios gali turėti įtakos asmens gyvenimo būdui.

Kodėl atsisakoma vartoti terminą „asocialus asmuo“? Terminas „asocialus asmuo“ gali būti laikomas įžeidžiančiuir stigmatizuojančiu, nes jis dažnai naudojamas su neigiamu vertinimu, susijusiu su žmogaus elgesiu, kuris neatitinka visuomenės normų. Šis terminas dažnai siejamas su žmonėmis, kurie, pavyzdžiui, nesilaiko įstatymų, vengia atsakomybės, arba nesugeba prisitaikyti prie bendrojo socialinio gyvenimo. Terminas „asocialus„ gali būti netinkamas ir net klaidinantis, nes jis dažnai turi neigiamą reikšmę ir gali stigmatizuoti žmogų, nesuvokiant pilnos jo gyvenimo istorijos ir priežasčių, dėl kurių jis galėjo pasirinkti tokį gyvenimo būdą.

Grįžtant prie mūsų temos ir vieni, ir kiti asmenys sudaro ypatingą grupę, kuri susiduria su itin sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Jų kelias dažnai būna pažymėtas psichologiniais, socialiniais ir fiziologiniais iššūkiais, dėl kurių jie nenori arba negali pakeisti savo gyvenimo būdo, nepaisant akivaizdžių pasekmių. Priklausomybė nuo alkoholio tampa ne tik kasdienio gyvenimo dalimi, bet ir būdu pabėgti nuo gilių vidinių konfliktų ir emocinių sunkumų. Daugelis šių asmenų yra įstrigę užburtame rate, kur alkoholis tampa vienintele priemone išgyventi sunkią kasdienybę. Tačiau kodėl šie žmonės atsisako keisti savo gyvenimą? Ką slepia jų nenoras pasikeisti?

Priklausomybė alkoholiui nėra tik blogas įprotis, o liga, turinti biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. Priklausomybė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus. Kai priklausomas asmuo vartoja alkoholį, jo smegenys gauna didelį kiekį „malonumo” signalų, kurie jį skatina ir toliau vartoti alkoholį, kad išlaikytų šį aukštą jausmą. Šis procesas sukelia fiziologinę priklausomybę, todėl net jei asmuo suvokia, kad jo elgesys yra žalingas, jis vis tiek negeba lengvai atsikratyti šio įpročio.

NIAAA savo tyrimuose ir publikacijose pabrėžia, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra lėtinė liga, turinti biologinį pagrindą, tačiau taip pat glaudžiai susijusi su socialiniais ir psichologiniais veiksniais. Ši institucija pateikia išsamų alkoholio vartojimo sutrikimo supratimą kaip kompleksinę ligą, kuriai įtakos turi genetika, smegenų chemija, socialinė aplinka ir asmenybės.

A. Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo įvairių psichologinių sunkumų - depresijos, nerimo, žemos savivertės ar traumos, kurios susijusios su jų gyvenimo istorija. Alkoholio vartojimas tampa būdu pabėgti nuo šių emocinių skausmų ir vidinių konfliktų. Tai taip pat gali tapti vieninteliu jų būdu, kaip „išgyventi“ kasdienybę, nes jų gyvenime dažnai trūksta kitų sveikų, pozityvių mechanizmų. Dėl to jie gali atmesti bet kokius pasiūlymus keisti savo gyvenimo būdą, nes tai gali būti suvokiama kaip papildomas emocinis krūvis, kurio jie nesugeba pakelti.

Viename iš tyrimų”Alkoholio vartojimo ir alkoholio vartojimo sutrikimų paplitimas ir koreliacinės sąsajos” aptariama, kaip alkoholis ir alkoholio vartojimo sutrikimas yra susiję su įvairiomis psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip depresija, nerimas ir kiti psichologiniai sunkumai. Autoriai pabrėžia, kad asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo komorbidinių psichikos sutrikimų (tai situacija, kai asmuo tuo pačiu metu turi daugiau nei vieną psichikos sveikatos sutrikimą. Tai gali būti, pavyzdžiui, kai asmuo turi priklausomybę nuo alkoholio ir kartu patiria depresiją, nerimo sutrikimus, arba kitus psichikos sveikatos sutrikimus).

Kitame tyrime teigiama, kad alkoholio vartojimas ir priklausomybė dažnai susiję su psichologiniais sunkumais, tokiais kaip depresija, nerimas ir žema savivertė, ypač paauglių ir jaunų suaugusiųjų tarpe. Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai bando slėpti šias problemas alkoholiu, todėl jos gali sustiprėti.

Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai patiria socialinę atskirtį ir stigmą, kuri dar labiau sustiprina jų priklausomybę. Jų gyvenimo būdas, dažnai apimantis benamystę, netvarką ir finansinius sunkumus, lemia, kad jie nesijaučia vertinami ar priimami visuomenėje. Ši izoliacija gali sukelti nuolatinį jausmą, kad jie nėra verti pagalbos arba, kad pokyčiai nieko nepakeis. Dažnai šie asmenys neturi tinkamos socialinės paramos sistemos, kuri galėtų padėti jiems pradėti sveikimo procesą, ir gali manyti, kad pokyčiai jiems yra nepasiekiami.

Pokyčiai visada kelia baimę, ypač tiems, kurie gyvena nesaugiai ir neturi stabilumo. Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai nepasitiki savo gebėjimu susidoroti su gyvenimo sunkumais be alkoholio. Net jei jie supranta, kad alkoholio vartojimas kenkia jų sveikatai ir gyvenimui, baimė dėl nežinomybės, kas laukia jų gyvenime be šios priemonės, gali sustabdyti juos nuo veiksmo. Be to, socialinė izoliacija ir nesugebėjimas susikurti tvirtų ryšių su kitais žmonėmis apsunkina galimybę ieškoti pagalbos ir pasitikėti kitais.

Asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gali neturėti motyvacijos keisti savo gyvenimą, nes neturi aiškių tikslų ar siekių. Dažnai jie yra taip nusivylę gyvenimu, kad neturi jėgų pasiekti geresnės ateities. Be tinkamos paramos ir motyvavimo, tokie asmenys gali nesuvokti savo situacijos rimtumo ir nenorėti įsitraukti į pagalbos programas. Jiems trūksta pozityvios motyvacijos, kad jie galėtų tikėti pokyčių galimybe ir atlikti reikalingus žingsnius, kad pasiektų ilgalaikį pasveikimą.

Aplinkos veiksniai, kaip tai, kas juos supa, daro didelę įtaką jų gyvenimo būdui. Dažnai asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gyvena aplinkoje, kur alkoholis ir narkotikai yra dažnai vartojami ir priimtini. Tokia aplinka stiprina priklausomybę, nes ji palaiko ir dar labiau įtvirtina žalingus įpročius. Kai žmogus yra nuolat supamas alkoholiu ir kitomis priklausomybėmis, tai gali apsunkinti jo norą keisti gyvenimo būdą ir ištrūkti iš šios „užburtos“ aplinkos.

Individas yra visuomenės dalis, nori jis to ar ne. Jis yra priklausomas nuo visuomenės. Kaip individas susigyvena su visuomene, tai jau kitas klausimas. Kai kurie maištauja, kai kurie plaukia, kai kurie laikosi taisyklių ir įstatymų, kai kurie stengiasi iš taisyklių ir įstatymų gauti kuo daugiau naudos.

Visuomenė Ir Individas: Nuomonės Ir Perspektyvos

Asmens atžvilgiu visuomenė yra bevardė ir beveidė, ji iškyla kaip svetima, abejinga baudžianti jėga. Žmogus jaučiasi esąs bejėgis visuomenės sraigtelis, žlugdomas žmogaus sukurtų, bet prieš jį patį, jjo asmenybę atsisukusių jos desnių. Žmogus silpnas jis norėtų priešintis sistemai, bet nepajėgia ir priima žaidimo taisykles. Žmogus žmogui yra svetimas iš esmės, nepažystamas, nesuprantamas, nepriimtinas. Niekas nesupranta žmogaus kančių, jo vienišumo, baimių. Be konkretaus žmogaus nėra egzistencijos. Kiekvieno ji kitokia. Svarbiausias dalykas yra sąmoningas žmogaus dalyvavimas savo gyvenime ir savęs kurime. Save suprasti ir kurti žmogus gali tik pats. Žmogus (individas) privalo savo gyvenimą suvokti kaip autentišką, niekieno nepakartojamą.

Visuomenė yra socialinių junginių, arba grupių, visuma. Tie junginiai labai įvairuoja savo dydžiu, forma, paskirtimi, sudaro platų ir komplikuotą raizginį, o kiekvienas žmogus dalyvauja daugely jų; dalyvaudamas įvairiuose socialiniuose junginiuose, žmogus tuo pačiu dalyvauja ir visuomenėje. Aišku, galima žmogų priešpastatyti kokiam specifiniam socialiniam junginiui ar vieną junginį priešpastatyti kitam, bet neįmanoma priešpastatyti žmogų visuomenei kaip tokiai. Šioks priešpastatymas neturi pagrindo. Nenė būtų skirtingi ar net priešiški dalykai.

Savaime aišku, kad be individualių žmonių negalėtų būti visuomenės, bet reikia turėti galvoje, kad be visuomenės negalėtų būti nė žmonių. Žmogaus socialinė aplinka, atseit, tie socialiniai junginiai, kuriuose jis dalyvauja ir su kuriais susiduria, suteikia formą jo asmens vystymuisi. Aišku, vystytis gali tiktai tai, kas gimstant atsinešta į šį pasaulį, ir priklauso nuo kiekvienam mūsų skirtingos genų kombinacijos. Tokiu būdu žmogaus asmenybė priklauso žymiausiai nuo dviejų, kiekvienam asmeniui skirtingų ir nepasikartojančių veiksnių: genetinio ir socialinio.

Ideali Visuomenė: Ar Ji Įmanoma?

Prieš porą šimtų metų pradėta kritiškai vertinti visuomenę, ne tiek norint pašalinti aiškius trūkumus, kiek stengiantis ją iš pagrindų pakeisti, įgyvendinant kokį iš anksto parengtą tobulos visuomenės santvarkos planą. Visi keliai į visuomenės tobulumą, perkeičiant ją iš pagrindų, remiasi dviem neįrodytomis prielaidomis: (1) kad visuomenę įmanoma bet kaip keisti valdžią turinčiųjų nuožiūra, kitaip sakant, kad nėra natūralių visuomenės gyvenimo dėsnių, kuriuos sunaikinus pati visuomenė sunyktų, ir (2 kad, jėga pritaikant visuomenę prie teoretiškai sugalvotų ir neišbandytų gražių idealų, nebus sulaukta nenumatytų blogų pasekmių, kurios gali atsverti bet kokią naudą, kurią tų idealų įgyvendinimas galėtų atnešti.

Žmonės, nuoširdžiai įsitikinę savo idealų įgyvendinimo palaima, nekreipia dėmesio į aukas, reikalingas juos įgyvendinti. Atsirado įdomus paradoksas: juo gražesnis tas organizuojamas rojus, juo žiauresnės priemonės leistinos jį įgyvendinant. Svarbu ne dabarties aukos, bet ateities palaima, ne dabarties gyvenantieji, kurie gali būti lengvai paaukojami idealo siekimui, bet ateities kartos, kurios, tikimasi, galėsiančios tais idealais laimingai naudotis.

Bet kitose šalyse yra nemažai žmonių, kurie su įsitikinimu kovoja už komunizmo įgyvendinimą savo šalyse, lyg tyčia stengdamiesi nematyti, kad didžiulis Lenino eksperimentas nepasisekė ir kad bendram labui reikėtų jį kiek galint greičiau nurašyti į nuostolius. Čia elgiamasi pagal dėsnį: jei faktai nesutinka su teorija, tai faktai kalti ir reikia juos ignoruoti.

Laisvė Ir Lygybė: Ar Jos Suderinamos?

Tačiau praktikoje pasirodė, kad taip nebūtinai yra: kur yra pilnutinė laisvė, sunku išlaikyti lygybę tarp nelygių sugebėjimų žmonių, o ten, kur siekiama pilnutinės lygybės, gabesnieji ir energiškesnieji turėtų būti jėga prilaikomi. Seniau laisvė buvo vertinama daugiau negu lygybė, dabar, atrodo, kad yra priešingai. Taip susirūpinta lygybe, kad galima pagrįstai kalbėti apie lygybės maniją.

Lygybė turi du skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius aspektus: individų lygybė ir grupių lygybę. Individų lygybė reikalauja, kad žmonės būtų įstatymų lygiai traktuojami, kokiai gyventojų kategorijai bepriklausytų, o nelygybė priklausytų tik nuo tų savybių, kurios duotu atveju yra reikšmingos. Grupinė lygybė, kuri dabar yra ryškiai propaguojama, ypač santykiuose tarp baltųjų ir negrų ir tarp vyrų ir moterų, reikalauja, kad visi būtų suskirstyti į kategorijas, o kiekvienai kategorijai skiriama kvota.

Skirtumai tarp tų dviejų lygybės supratimų ryškiai pasireiškia kolegijose bei universitetuose. Jei nėra įmanoma priimti visų norinčių įstoti, individualinė lygybė reikalautų priimti tuos, kurių mokslinis pasirengimas geriausias, nepaisant jų rasės ar lyties, tuo tarpu grupinė lygybė, kuri dabar praktikuojama ypač kolegijose ir universitetuose, reikalauja, kad būtų iš anksto nustatyta, kiek bus priimta baltų, o kiek juodų, ir atranka daroma kiekvienoje grupėje atskirai. Tokiu būdu negrai, kurie dažnai būna blogiau pasirengę, lygybės vardan gauna pirmenybę prieš geriau pasirengusius baltuosius.

Lygybės aspektas ir apibrėžimas:

Žmogus Už Visuomenės Ribų: Ar Tai Įmanoma?

„Pripažinus, jog žmogus netelpa visuomenėje, reikia iš naujo paaiškinti Aristotelio garsiąją mintį, kad jis yra politinis gyvūnas. Visiškai įmanoma, kad žmogus yra politinis gyvūnas būtent todėl, kad netelpa visuomenėje. Gali būti, kad politika būtinai reikalauja žmogaus apolitiškumo. Būdamas visuomenėje, jis nenori būti jai visiškai tapatus ir trokšta ją peržengti, atmesti ar net sunaikinti.

Asmuo netelpa visuomenėje, nes nuolatos ką nors slepia ir kitiems neparodo savo tikrojo veido. Už kaukės visada yra kažkas kitas, negu mato visuomenės spektaklio dalyviai. Kalbant apie asmens ir politikos santykį, būtina prisiminti, kad susiduria dviejų skirtingų epochų kūriniai. Antikos laikų išradimas politika susiduria su krikščioniškų laikų išradimu persona. Klausdami apie balsą, sklindantį iš už kaukės, krikščionys klausia apie už jos esančią paslaptį. Asmuo nuo pat pradžių yra paslaptis. Tačiau niekas nesako, kad jis yra kažkas nerealaus. Visuomenę galimą apibūdinti kaip kaukėtų žmonių spektaklį. Piliečiai visada vienas kitą apgaudinėja išorei skirtais vaidmenimis.

Stipriausią argumentą prieš asmens ir visuomenės tapatinimą sukūrė Kantas. Jis buvo griežtas bet kokios mistikos kritikas. Asmens ir visuomenės santykio temos požiūriu Kanto kritikuojamas empirizmas šiandien reiškia istorizmą ir sociologinį požiūrį. Kantas buvo įsitikinęs, kad moralės subjektas yra pusiau mistinė būtybė. Jis sugeba determinuoti savo veiksmus nepaisydamas išorinių gamtos ir visuomenės determinantų. Kanto nuomone, bet koks iš gamtos ar visuomenės kylantis determinantas griauna individo autonomiją.

Šiuolaikinės Kultūros Iššūkiai

Pagrindinė priežastis, kodėl žlugo kultūra, buvo mąstymo bejėgiškumas, tačiau be jo mūsų laikais galioja dar nemaža kitų veiksnių, stabdančių kultūros pažangą. Žmogaus sugebėjimas puoselėti kultūrą, t.y. mokėti ją suprasti ir jos labui darbuotis, priklauso nuo to, kiek žmogus yra mąstanti ir drauge laisva būtybė. Mąstantis jis turi būti todėl, kad galėtų proto idealus suvokti ir juos kurti. Čia praverčia išsilavinimas, nebūtinai universitetinis. Laisvas jis turi būti todėl, kad tik laisvi, atsieti nuo asmeninių ineresų žmonės gali objektyviai ir kūrybiškai mąstyti.

Šiuolaikinis žmogus, deja, nėra nei pakankamai laisvas, nei pajėgus mąstyti. Jei visuomenės raida vyktų taip, kad bent kuklios ir stabilios gyvenimo sąlygos būtų prieinamos platesniam gyventojų sluoksniui, kultūra iš to turėtų daug didesnės naudos. Kas iš tų visų mokslinių atradimų gausos, kurie taip aukštinami? Žinoma, dėl šių pasiekimų žmonija dabar mažiau priklausoma nuo gamtos, tačiau drauge su tuo mažėja nepriklausomų žmonių pačioje visuomenėje.

Atsirandančią nelaisvę didina ir tai, kad vis daugiau žmonių sujungiami į įvairiausius priverstinius ekonominius, ūkinius ar kitokius darinius, šitaip juos atplėšiant nuo natūralios jiems aplinkos, gamtos ir namų židinio. Prie nelaisvės prisideda ir pervargimas. Jau kelios žmonių kartos gyvena taip, kad daugelis individų visą savo gyvenimą praleidžia it kokie darbo jaučiai, o ne kaip žmonės. Galima kalbėti apie darbo dvasinę, dorovinę ar terapinę reikšmę, tačiau šiems žmonėms tai jau nebegalioja. Netiesiogiai šis pervargimo reiškinys žmogų paliečia jau vaikystėje. Tėvai, kasdien nuo aušros iki sutemų paskendę nesibaigiančiuose darbuose ir rūpesčiuose, gryžę namo, išalinti darbo, jie jau nebeįstengia vaikams skirti reikiamo dėmesio.

Dabartinio žmogaus tuščiagalviškumas virto jo antrąja prigimtimi. Tai matyti iš to, kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, kalbėdamas su sau lygios padėties žmonėmis, jis tik ir žiūri, kad kalba būtų bendro pobūdžio ir nepereitų į tikrą, turiningą diskusiją, išties aktualiais klausimais, nuoširdžiom temom. Nenorinčių mąstyti visuomenė nuolat auga ir tvirtėja. Vis labiau įsigali supaprastėjusi pažiūra į žmogų.

Vis plačiau ir intensyviau diegiami technologiniai laimėjimai į gyvenimo praktiką. To pasekoje neišvengiamai individo veiklos sfera ima siaurėti, apsiribojama tik tam tikra siaura sritimi. Siekiant didesnio našumo, įvairiausiose srityse, darbas organizuojamas taip, kad kiekvienas tobulina kažkokią tik vieną labai siaurą techninio proceso sritį, veiksmą, detalę. To pasekoje, dirbantis žmogus nebejaučia dvasinės savo darbo vertės, moralinio pasitenkinimo, jis nesuvokia bendro tikslo, galutinės savo darbo prasmės, jam tai tik mechniška, besielė veiksmų kartotė, be jokios prasmės, mainais į algą. Kita vertus, paverstas tokiu siauro profilio varžteliu, žmogus negali panaudoti visų savo talentų ir gebėjimų, tai neigiamai paveikia visą jo esmę. Kūrybiškumas ir kiti sugebėjimai nuolat menksta.

Bendraudamas su kitais žmogus jau nebesugeba normaliai elgtis. Įpratęs be perstojo skubėti, intesyviau tvarkyti visus reikalus, dirbdamas kolektyve ir gyvendamas susispaudęs ankštose patalpose, žmogus beveik visada jaučiasi kaip svetimas tarp svetimų. Gyvenimo sąlygos mums nebeleidžia elgtis vienas su kitu žmogiškai. Išsirutuliojo net tam tikras mąstymo būdas, mada, kai įgimtas žmogaus jautrumas artimui nunyksta. Jo vietoje įsigali įvairiomis elgesio manieromis dangstomas abejingumas.

tags: #nenori #buti #visuomenes #dalimi