Dažnai susimąstome, kodėl mergaitės ir moterys naudoja makiažą. Ar tai yra laisvas pasirinkimas, ar veikiau neįgarsinta socialinė norma, kuri mus pasiekia per skirtingus kanalus ir suformuoja elgesį? Ar makiažas nenukreipia mūsų dėmesio nuo odos, kurią reikia ne maskuoti, o pasirūpinti ir pamaitinti?
Apžvelkime priežastis, kodėl mes dažomės, nagrinėdami asmeninę patirtį ir visuomenės įtaką.
Vaikystės Įtaka: Mamos Lūpdažių Stalčius
Vaikystėje, būdama 5-6 metų, labiausiai domėjausi mamos lūpdažių ir kitos kosmetikos stalčiumi. Ji turėjo didelę nagų lakų kolekciją, visokiausių šepetėlių, lūpų pieštukų. Man visi šie daikčiukai atrodė labai įdomūs. Lygiai kaip ir tėčio įrankių dėžė, bet ji būdavo tamsiam sandėliuke, užkelta ant aukštos lentynos ir su ja žaisti man niekas neleido - galėjau susižeisti. Tai liko mamos lūpdažiai ir pieštukai, kuriuos mielai išbandydavau ant rankų, popieriaus, grindų ar veido. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su kosmetikos priemonėmis.
Ankstyva Paauglystė: Knygos ir Žurnalai
Aš buvau didelė žurnalų ir knygų gerbėja. Kadangi dauguma žurnalų, skirtų paūgėjusiems vaikams, yra skirstomi pagal lytis, tai aš nuolat skaičiau mergaitėms skirtus žurnalus. VISUS. Nors labiausiai norėjau „Flinto“, bet tėvai sakė, kad jis yra skirtas berniukams, o dar ir brangus. Mergaitės gi turi žaisti su mergaitėms skirtais žaislais, skaityti mergaičių žurnalus ir bendrauti su mergaitėmis, kitaip užaugusios jos nežinos, kaip čia elgtis. Mane elgesio mokė žurnalai.
Pamenu, kad jų viršeliuose matydavau mano amžiaus mergaites padažytomis lūpomis ar akių vokais. Kartais prie žurnalo būdavo priedas - lūpų blizgis, pudra ar nagų lakas. Godžiai rydavau patarimus apie šukuosenų tendencijas, apie tai, koks akių makiažas tinka žaliaakėms ar koks stilius tiktų kriaušės formos figūrai.
Tuomet dar gavau dovanų knygą „Būk graži“ su daug makiažo patarimų - ten sužinojau, kaip padidinti ar susiaurinti akis ir panašių dalykų. Pasiėmiau mamos stalčiaus lobyną, griebiau veidrodėlį ir kibau į darbą. Tiesa, tuo metu dar nežinojau, ką su savo akimis daryti: ar jas didinti, ar siaurinti. Juk šiuos dalykus imi išmanyti tuomet, kai tau kažkas pasako, ką tu turėtum daryti.
Rimta Paauglystė: Kitų Mergaičių Įtaka
Kai man buvo keturiolika, su klasiokais pradėjome rinktis į plotus. Šiaip manęs į tuos plotus niekas nebūtų kvietęs, jeigu ne kietosios klasiokės. Jos mane užtarė prieš bernus ir aš buvau pakviesta. O tos kietosios klasiokės jau dažėsi labai rimtai - dengė veidus skystom pudrom, pešiojo antakius, dažė vokus, stipriai blakstienų tušu tepė blakstienas, naudojosi skaistalais, lūpdažiais. Jų kosmetinės atrodė kaip didžiulės lobių skrynios.
Aš turėjau tik vieną pudrą, kurią laimėjau vieno žurnalo organizuotame konkurse. Tai ėmiau teptis ja, nors ji buvo keliais atspalviais tamsesnė už mano veido odą, bet tuo metu jaučiau, kad eiti į mokyklą „pliku veidu“ yra kažkaip nepadoru. Nors tuo metu su mano veido oda viskas dar buvo gerai. Bet tas makiažas ir pudra buvo ženklas, kad tu jau aštuntokė, nebe vaikas.
Vėlyva Paauglystė: Makiažas - „Mano Pačios Pasirinkimas“
Na, ir vėlesnėse klasėse, taip pat jau būdama studentė, aš dažiausi kasdien. Tai jau tapo „mano pačios pasirinkimu“. Nebeskaičiau žurnalų, man nebedarė įtakos klasiokės. Įsibėgėjus paauglystei, pradėjau turėti odos problemų. Mano nosis buvo raudonesnė už visą veidą, tad iš pradžių maskavau tik ją. Vėliau, atsiradus aknei, pradėjau maskuoti visą veidą.
Atsirado ir didelė gėda būti be makiažo. Anksčiau negalėjau suprasti žurnaluose publikuojamų įžymybių nuotraukų, kur jie nepasidažę (dažniausiai tai - jos, nepasidažiusios). Aš bijojau, kad mane be makiažo pamatys net draugės! Pamatys mano rausti linkusią odą, aknę, dar ką nors.
Televizija: Priverstinis Makiažas
Baigusi akademiją pradėjau dirbti televizijoje - tapau pramoginių televizijos laidų vedėja. Prieš kiekvieną laidos filmavimą mane grimuodavo ir šukuodavo apie 2 val. Mano scenos partnerį, su kuriuo turėjome tas pačias funkcijas ir užduotis - 5 min. Pasibaigus šiai grožio „egzekucijai“, eidama koridoriumi iki didžiosios scenos, girdėdavau „wow“, „kaip gerai atrodot“, „kokia graži“ ir matydavau žmonių šypsenas. Nors ilgas marksojimas grimo kėdėje man buvo nuobodžiau už viską, bet ten išgaunamą veidą pamilau labiau už savo tikrąjį.
Po ilgų filmavimų, važiuodama namo taksi, nuo akių lupdavau blakstienas, į ranką nusivalydavau lūpdažį, išsileisdavau plaukus. Namuose kruopščiai išvalydavau odą, bet nuo to didelio grimo sluoksnio ji būdavo sudirgusi. Kitą dieną atrodydavau taip, lyg vakar būčiau išplempusi penkiolika butelių vyno ir verkusi visą naktį. Tam, kad išeičiau iš namų, man vėl reikėjo pudros.
Priklausomybė Nuo Makiažo
2018 metais kelis mėnesius gyvenau nenaudodama makiažo. Porą kartų pasidažiau lūpas, nes atrodžiau sau baisiai ir keliskart pabaksnojau veidą sausa pudra, nes jis buvo raudonas.
Ką aš atradau? Kad mesti makiažą man sunkiau, nei mesti rūkyti. Tai yra tokia gili priklausomybė, kuri nėra vien tik apie saviraišką. Tai yra apie mano pasitikėjimą savimi, apie tai, kaip tądien jausiuos, kaip bendrausiu su kitais žmonėmis.
Puikiai suprantu, kad mano būsenos yra viso labo plačiai išvystytos reklamos industrijos pasekmės - iš žurnalų, reklaminių stendų, televizijos ekranų man besišypsančios moterys turi lygią veido odą, jų nosys nerausta nuo šalčio ir vėjo, jos neturi aknės, jų oda nepleiskanoja ir jų veido porų nesimato.
Be makiažo aš tikrai neatrodau kaip moterys reklamose, vitrinose ar televizoriuje. Ir tai mane veikia.
Skaitytojų Nuomonės
Apklausa parodė, kad apie 67 proc. moterų dažosi, 14 proc. - ne, o 19 proc. - kartais. Jų argumentai dėl dažymosi buvo tokie, kad su makiažu jos jaučiasi ryškesnės, įdomesnės, drąsesnės. Be makiažo jos sau atrodo pavargusios. Makiažu yra linkusios slėpti „trūkumus“.
Štai keletas atsakymų:
- "Makiažas - tai saviraiška ir kūryba."
- "Su makiažu jaučiuosi ryškesnė ir drąsesnė."
- "Be makiažo jaučiuosi pavargusi."
- "Makiažu slepiu trūkumus: šviesią blakstienų spalvą, strazdanas, tamsius paakius, spuogelius, aknės paliktus randelius, raudonį."
Gydytojo Dermatologo Komentaras
Gydytoja dermatovenerologijos rezidentė Agnė Dapšauskaitė kosmetikos įtaką odai komentuoja taip:
„Pirmiausia, reikėtų pasirinkti tinkamą kosmetiką ir netgi prausiklius bei kremus, ypatingai žmonėms su odos problemomis, pvz.: akne arba rožine. Sudėtinės kosmetikos priemonių medžiagos yra vertinamos pagal komedogeniškumą, t.y. medžiagos savybė kimšti folikulus, formuoti komedonus (spuogelius). Komedogeniškumas vertinamas skalėje nuo 0 iki 5 didėjančia tvarka (3, 4, 5 komedogeniškumo priemonių reikėtų vengti). Visą sąrašą galima nesunkiai rasti internete. Pabrėžtina, kad šiame sąraše yra populiarėjančių natūralių produktų, pvz.: sojų aliejus, kokosų ar kakavos sviestas. Taip pat žinoma, kad net vandeniui atsparus tušas turi komedogeninių savybių.
Parinkta tinkama kosmetika tikrai neblogina odos būklės, o gali jai net padėti (daugelyje pudrų ir netgi dieninių kremų yra medžiagų, apsaugančių nuo saulės poveikio, tokių kaip titano dioksidas arba cinko oksidas). Pats cinkas tuo pačiu pasižymi ir žaizdeles gydančiu poveikiu. Kremai nuo šalčio ar vėjo neapsaugo, tačiau padeda palaikyti odos barjerinę-apsauginę funkciją, pamaitina odą mineralais ir kitomis medžiagomis, dėl to oda tampa atsparesnė išoriniams veiksniams.“
Mano Atradimai
Mano pačios eksperimentas su makiažo atsisakymu atvedė prie įdomių minčių. Dažnai makiažą naudodavau kaip apgaulės ir savigynos priemonę. Vietoj to jie man pasakys - koks gražus lūpdažis ir pokalbis nukryps apie jo kainą ir kur jį pirkau. Lengvai praslysiu paviršiumi. Visa ši išorinė puošyba apsaugodavo mane kaip skydas.
Bet… aš nelabai noriu bėgti. Jaučiu, kad galiu susidurti su neužmaskuota realybe akis į akį. Ir ji dažnai man tampa kur kas mielesnė už tą spalvotą, nepavargusią, gražią. Jaučiuosi sąžininga su savimi. Esu tiek, kiek esu dabar. Su viskuo.
Daug lengviau pastebėti, kaip koks maistas ar elgesys atsispindi mano veide, odoje - nuo ko mane beria, muša raudonom dėmėm. Pastebėjau, kad, kai jaučiuosi įsitempusi, esu ten, kur nenorėčiau būti, mano oda ima jautriai reaguoti, rausta. O kai man ramu, kai galiu kalbėti tai, ką jaučiu, išdrįstu būti savimi, tuomet mano veido oda išlieka rami.
Tokie eksperimentai padeda suprasti, kad makiažas gali būti tiek saviraiškos priemonė, tiek priklausomybė. Svarbu suvokti, ar tai yra mūsų laisvas pasirinkimas, ar visuomenės primesta norma.
