Socialdemokratas Darius Jakavičius yra žinomas Lietuvos politikoje. Šiame straipsnyje aptariamos jo iniciatyvos, požiūris į istorijos mokymą ir desovietizacijos procesus.
Politinis kontekstas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys Giedrius Surplys kovoje dėl Seimo nario mandato nusileido socialdemokratui Dariui Jakavičiui. Antrajame rinkimų į Seimą ture Darius Jakavičius gavo 58,81 proc. balsų. G. Surplys pripažino pralaimėjimą surinkęs 41,19 proc.
Iniciatyvos švietimo srityje
Parlamentaras Darius Jakavičius žada inicijuoti diskusijas apie privalomą istorijos egzaminą arba bent jau būtiną šio dalyko mokymąsi 11-oje bei 12-oje bendrojo ugdymo programos klasėje. Socialdemokrato teigimu, to priežastis - jaunimo kritinio mąstymo trūkumas, pastebėtas po to, kai įsigaliojo nevienareikšmiškai sutiktas totalitarinių režimų simbolius iš viešųjų erdvių šalinantis desovietizacijos įstatymas.
ELTA primena, kad nuo 2023 metų gegužės 1-osios Lietuvoje veikia desovietizacijos įstatymas.
Argumentai už istorijos mokymo stiprinimą
„Desovietizacijos įstatymas gal ir yra neblogas, bet pačioje visuomenėje truputį trūksta suvokimo, supratimo, kritinio mąstymo. Norėtųsi, kad augintume kartą, kuri 11-12 klasėje mokosi istorijos, laiko egzaminą ir turi Konstitucijos pagrindus, politologijos dalyko suvokimą“, - šią savaitę Eltai teigė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas D. Jakavičius.
„Nerimą kelia būtent tai, kad, kai prasidėjo desovietizacijos įstatymo galiojimas, visi tie procesai, visuomenėje pasimatė nesusivokimas. (...) Kad ir į menininkus, pavyzdžiui, į Salomėją Nerį, yra žiūrima iš vienos pusės.
„Norėčiau platesnės diskusijos, kad ir pati bendruomenė į ją įsitrauktų. Dėl pilietiškumo, patriotizmo ir kritiškumo ugdymo. Svarbiausia būtų ne tai, kad mokiniai laikytų istorijos egzaminą, o tai, kad istorijos neitų nesirinkti. Tai irgi tenkintų“, - akcentavo D. Jakavičius.
„Žinau, kad bus ir priešiškai nusiteikusių žmonių, argumentų, ar dar ne per daug egzaminų, bet man svarbiausia, kad nepamestų jaunimas istorijos. (...) Didžioji dalis gabiausių jaunų žmonių, dažnai besirenkančių gyvybės mokslų studijas, nueina lengvesniu keliu.
Svarbu suprasti, kad tai buvo pirmas, masinis ir didžia dalimi spontaniškas desovietizacijos etapas. Daugumai Lietuvos žmonių šie procesai leido patirti tautos išsilaisvinimo džiugesį, išgyventi savos, nepriklausomos valstybės prisikėlimo jausmus.
Nacionalinė švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, šiais metais vyksiančios pagrindinės brandos egzaminų sesijos metu istorijos egzaminą laikyti pasirinko 10,4 tūkst. vienuoliktokų ir 10 tūkst. Iš viso pirmas valstybinių brandos egzaminų dalis laikys per 29,3 tūkst. vienuoliktokų, o pagrindinėje brandos egzaminų sesijoje dalyvaus daugiau kaip 27 tūkst.
Desovietizacijos procesai
BNS rašė, kad totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje įsigaliojo 2023 metų gegužę. Kaip ekspertinė institucija buvo įkurta Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija. Kai kurie sprendimai visuomenės įvertinti prieštaringai.
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba du kartus atmetė siūlymus panaikinti Salomėjos Nėries ir Liudo Giros gatvių pavadinimus. Radviliškio rajono savivaldybė atsisakė pašalinti Salomėjos Nėries ir Romano Žabenkos gatvių pavadinimus Baisogaloje. Vilniuje rengiamos protesto akcijos dėl S. Neries.
Sovietizmas nėra kokia vienareikšmė politinė sistema. Jis Lietuvai reiškė tam tikrą visuomeninę sanklodą ir tam tikrą istorinį laikotarpį. Lietuvą jis pirmiausiai užgriuvo brutalia okupacija, per kurią atsiskleidė ne tik jos totalitarinis turinys su klasinės neapykantos bei agresyvios klasių kovos ideologija. Bet baisiausia buvo KGB sistema su jos represiniais persekiojimais: tardymais, verbavimais, įskundinėjimais, kalėjimais ir tremtinių stovyklomis (gulagais).
O jeigu pasirenkamas sovietinis laikotarpis, tai čia vėl turėtų būti aiškiai pasakyta, kaip tas sovietizmas yra susijęs su autoritarizmu ir totalitarizmu. Nors sovietizmas išliko autoritarinis nuo pradžios iki pabaigos, bet žymiai keitėsi jo politika ir represinės priemonės. Vieni aštrino klasių kovą, planingai naikino tautas ir daugiausia Lietuvai nusipelniusius asmenybes, kiti mėgino kurti socializmą „su žmogišku veidu“.
Ryškiausiai tuos pasikeitimus ženklino generalinių sekretorių pavardės: stalinizmas, chruščiovizmas, brežnevizmas ir M. Gorbačiovo „perestroika“, paskelbusi aniems laikams visiškai neįsivaizduojamą dalyką - cenzūros panaikinimą.
Nors šioje daugumoje ėmė konfrontuoti dešinioji (konservatoriškoji) kryptis su kairiąja (socialdemokratine), tačiau abi jos buvo antisovietinės. Abi jos turėjo savo neginčijamus autoritetus, vertusius norom nenorom tarpusavyje bendrauti - V. Landsbergis ir A. Brazauskas.
Nors praktiškai tie skirtumai netrukdė veikti kartu, tačiau partinėje kovoje jie sudarė sąlygas aštrinti tarpusavio santykius iki kraštutinumų ir didinti tarpusavio nepasitikėjimą. Provokatorių buvo per akis. Išardęs priešingus interesus nesuderinusią partijų koaliciją, A. Brazauskas teisinosi : “Aš nejaučiu nedraugiškų jausmų. Stengiuosi būti labai labai objektyvus. Neturiu politinio angažavimosi. Dėl socialdemokratinių, kitų ideologijų - nesu jų vergas. Esu praktikas. Man daugiau rūpi valstybės interesas. Ir jis visada dominavo prieš partines ambicijas ar partinius žaidimus. Niekada nesivėliau į politinius žaidimus. Einu į konfliktą, ir dabar tai galima pamatyti - kai kritikuoju konservatorių Vyriausybę. Bet ji yra kalta!
Nepaisant to, abi jos vis tik atsuko nugaras ir sovietinei praeičiai, ir Gorbačiovui. Šiam susivienijimui pasitarnavo trečioji ir pati grėsmingiausia jėga „Burokevičiaus grupuotė“, kuri 1989 m. Pajutę iš po kojų išslystančią atramą, jie ėmė priešintis bet kokioms permainoms. Juos piktino kaip Gorbačiovo, taip ir Sąjūdžio siekiamos laisvės. Nors jų tarpe buvo nemaža stalinizmo aukų, jų negąsdino nei stalinistinės represijos, nei totalitarizmas. Tai buvo patys agresyviausi sovietinės praeities gynėjai, 1991 m. organizavę nesėkmingą valstybinį perversmą.
Ketvirtas visuomenės sluoksnis susiklostė iš tų humanitarų, kurie net nedalyvaudami partinėse struktūrose, buvo profesiškai užsiangažavę rūpintis atgimstančia Tauta ir buvusia Valstybe. Pagrindinę atramą šitokiai veiklai jie rado toje teisingumo, taikingumo, atsakomybės, pasiaukojimo dvasioje, kuri jungė žymiausius to laiko dvasininkus: kapuciną Tėvą Stanislovą, poetą ir kunigą R. Mikutavičių, kardinolą V. Sladkevičių, monsinjorą K. Vasiliauską, marijoną V. Šilkarskį ir kt.
Šios ir visos kitos įtampos lėmė, kad visuomenėje įsitvirtino labai skirtingi sovietizmo vertinimai. Kaip žinoma, pati griežčiausia priešybė susidarė tarp dešiniųjų partijos ir Burokevičiaus grupuotės. Dešiniesiems sovietizmas buvo absoliutus blogis, o naujajam CK jis buvo absoliutus gėris. Tačiau perversmui žlugus, įsitvirtino vienintelis dešiniųjų autoritetas prof. V. Landsbergis. Nepaisant to, kad partijos pažiūros kaitaliojosi, o galų gale net iš dešinės gravitavo į centrą ir liberalizmą, ji išliko bene pačia patvariausia valstybės ideologija. Tą patvarumą jai užtikrino ne programos, o atkaklus sovietizmo neigimas ir atmetimas. Kad ir kaip atrodytų keista, tą antisovietizmą bene geriausiai išreiškė iš rusų sociologo, logiko ir disidento A. Zinovievo pasiskolintas terminas „homo sovieticus“.
Kitaip sakant, buvo nepaliaujamai kartojama, kad visi Lietuvoje gyvenę žmonės buvo kaip nors prisitaikę prie sovietinės sistemos. O tai reiškė, kad jie visi buvo sovietinio režimo paveikti. Žinoma, to nebuvo galima ginčyti. Bet tai buvo dviprasmiška tiesa. Nes ji leido painioti prisitaikėlių tiesą su nukentėjusių tiesa. Antra, ši galvosena išleido iš akių, kad ir sovietinėje sistemoje gyveno labai skirtingų įsitikinimų, charakterių ir gyvenimo būdo žmonės su jų darbais, kūriniais, jų žiniomis, unikaliomis patirtimis ir kitais jų kultūriniais nuopelnais (technika, mokslais, menais) bei išgyvenimo pamokomis. Nepaisant deklaruojamos lygybės ideologijos, žmonės niekada nebuvo, nėra ir nebus vienodi. Trečia, kad ir kaip atrodytų absurdiška, bet sovietizacija buvo paverstas pats žmonių išgyvenimas savo gimtajame krašte. Globalistinė dešiniųjų ideologija visus namisėdas pavertė Homo sovieticus, o visi emigrantai tapo įteisintais bastūnais. Pirmieji tapatinami su tamsia praeitimi, prisitaikėliškumu, vergišku paklusnumu, nesavarankiškumu, neatsakingumu ir pan., o su antraisiais pradėta elgtis taip, lyg jie būtų praėję pomirtinę Skaistyklą.
Emigracija į Vakarus tapo garantija, užtikrinančia išvykėlių (pabėgėlių) tyrumą, aukščiausią išsilavinimą ir neginčijamą autoritetingumą. Jų daug atidžiau klausoma ir daugiau norima tartis. Jie kviečiami konsultantais ir ekspertais. Kitaip jautėsi namisėdos. Ypač skaudžiai jie reagavo į tai, kad gimtajame krašte įgyti nuopelnai buvo daug menkiau vertinami už reklaminius emigrantų pasiekimus. Tai buvo kažkas panašaus į gyvenimą su Dievo pasmerktojo Kaino žyme ir žeidė jų orumą. Nevertinama net tai, kad atgavę laisvę, jie nė už ką nenorėjo palikti savo gimtojo krašto.
Ketvirta, politikai prie nesuteptųjų priskyrė jaunimą, kuriam buvo suteikta privilegija už 7-erių metų darbus gauti tokias pat nacionalines premijas, kokios yra skiriamos už viso gyvenimo nuopelnus, įgytus sovietmečiu. Tai oficialiai įteisintas gudravimas, labiausiai sužeidęs savo šaliai nusipelniusius žmones. Prie jų priskirčiau ypač ilgai savo eilės laukusias asmenybes: operos solistą V. Noreiką, aktorių D. Banionį, vargonų virtuozą L. Digrį, poetą Just. Marcinkevičių, rašytoją J. Aputį, aktorių R. Adomaitį, pianistę M. Rubackytę ir kt.
Penkta, žinoma, vertinant sovietmečio asmenybes, negalima išleisti iš akių, kad ne visos kultūros sritys buvo vienodai reglamentuotos ir ideologizuotos. Didžiausią diktatą tada teko patirti humanitarams: publicistams, rašytojams, kino ir teatro kūrėjams, žurnalistams, mokytojams, meno kritikams ir pan. Jie buvo ypatingai akylai sekami ir kontroliuojami. Todėl ypač daug teko rizikuoti tiems, kuriems nerūpėjo įsiteikti režimui, bet rūpėjo daugiau pasakyti tiesos. Kurie vengė meluoti, stengėsi būti atviresni, kritiškesni, sąžiningesni.
Šešta, Nepriklausomoje Lietuvoje apie dešiniųjų frontą telkėsi gana daug tokių žmonių, kuriems labiausiai buvo reikalinga užmaskuoti savo tamsią praeitį. Bet kuo labiau to troško, tuo lengviau išsiduodavo. Žinoma, dešiniosios partijos tokius kovingus žmones mielai priimdavo į savo tarpą. Jiems buvo reikalinga jų kovinga agitacija, o atsivertėliams - saugi prieglauda. Ten jie turėjo galimybę nepaliaujamai skelbti nuvorišų pažiūras lyg tai būtų jų pačių pažiūros. Istorikas M. Tamošaitis tokių partijų suranda ne vieną ir pavadina jas „tikrai patriotinėmis“ partijomis. Tokių asmenų buvo nemažai Sąjūdyje, liberalų, centro, socialdemokratų ir kituose politiniuose judėjimuose, kurie kaip grybai po lietaus ėmė dygti Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje. Dalis pasitraukusiųjų iš LKP (arba LDDP) surado sau užuovėją kitoje partijoje, o svarbiausia - vadinamieji ekskomunistai aršiausiai puolė savarankišką LKP“ (p. 246). Parlamento studijos 25 2018 M o k s l o d a r b a i Recenzijos ir vertinimai: A. Bitautas, S. Grybkauskas, M. Kaip ten iš tikrųjų buvo valdant A. Brazauskui. Epochų virsmo sūkuriuose: Algirdo Brazausko politinė biografija. V., Diemedžio leidykla, 2018).
Septinta, iš visų antisovietinių socialinių grupuočių labiausiai išsiskyrė ta, kuri patį gyvenimą paaukojo kovai su sovietiniu režimu. Pradžią jam davė tie kariškiai, kuriuos išdavė ir paliko likimo valiai oficialioji valdžia. Jie pasiryžo krauju išpirkti šią išdavystę. Tai nėra paprastas „Lietuvos partizanų pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui“, - taip tikrovę gali užtušuoti akademinis terminas. Priešinosi labai daug Lietuvos žmonių, o čia buvo žūtbūtinė kova be jokios galimybės laimėti. Tos kovos jų visą gyvenimą pavertė heroizmu, o jų heroizmas, visą pokarinį laikotarpį herojiniu. Jų tarpe buvo ir ilgus metus slapta leidžiama ir platinama „Katalikų bažnyčios kronika“ (pirmasis redaktorius S. Tamkevičius SJ, 1972-1983 m. vėliau J. A. Boruta SJ iki 1989 ).
Iki šiol sovietizmas buvo atmetamas partinėse kovose. Ir tai buvo daroma gana aklai ir primityviai. Kai tik viešai kas nors pagarsinama, kad yra sukurta sovietmečiu, išsyk ruošiamasi griovimui. Vilniuje nugriauta jau nemaža originalios moderniosios architektūros dalis. Sunaikintas didžiausias ir trumpiausiai Vilniuje išgyvenęs kino teatras „Lietuva“ Pylimo gatvėje, visas P. Cvirkos skveras ir kt.
Tokiomis sąlygomis saugiai gali jaustis tik savo pažiūras staigiai pakeitusios ir politiškai įsitvirtinusios žmonių grupės, partinis elitas, valstybės finansuojama į užsienį emigravusieji asmenys, lengvai paperkama žiniasklaida ir po nepriklausomybės paskelbimo užgimęs jaunimas.
Jų nejaudino, kad VU buvo likviduotos lietuvių kalbos ir literatūros katedros, užmiršti garbingų lituanistų (J. Balčikonio, J. Lebedžio, Z. Zinkevičiaus, J. Pikčilingio, V. Mažiulio, J. Kabelkos, V. Urbučio, M. Lukšienės, A. Piročkino ir kt.) nuopelnai. Daug kas šiandien jau nėra girdėję, kad jų sutelktomis jėgomis buvo kantriai ir atkakliai stabdoma lietuvių kalbos rusifikavimo ir nutautinimo politika. Net studentai tada palikdavo Tallat-Kelpšos gatvelėje naktinius užrašus: „Mūsų nesurusins“. Jų nejaudina, kad valstybei reikia ne tik kalbėtis, bet ir suprasti vieniems kitus, t. y. SUSIKALBĖTI.
Ne mažiau svarbus buvo ir mokytojų darbas. Štai ką 2025 m. kovo 14 d. „Mąstančio, o ne turinėlius ir biografijas pasakojančio mokytojo pamokos pranoko kolegų ir vadovėlių išmintį. Ir lietuvių, ir užsienio literatūra jo pamokose buvo ne vien apmąstyta, bet tarsi jo paties išgyventa. Žemaičiui, Šatrijos Raganos kūrybos tyrinėtojui, čia, Vaižganto vardu pavadintoje gimnazijoje, nušvito spinduliuojanti Vaižganto asmenybė. Šitokio katarsio, kokį išgyvendavome pamokų metu, jau nebepatyrėme nė universiteto paskaitose, skaitomose net tokių asmenybių kaip V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga ar V. Krėvė. J. Tarvydo pamokos buvo kaip sparnai dvasios skrydžiui. <…> Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. Sovietų valdžiai neįtikę mokytojai buvo atleidžiami iš darbo arba suimami. <…>Buvusi mokinė Agnietė Deksnytė-Daukantienė prisimena: „Literatūros pamoka. Mūsų mylimas mokytojas Juozas Tarvydas, sugebėjęs mus žavėti pasaulinės literatūros perlais, įkvėpęs meilę gimtajai kalbai, dabar stovi prie lango, nukreipęs žvilgsnį į kalėjimo pusę, kur uždaryta jo žmona, taip pat mūsų brangi mokytoja. Skausminga tyla. Mokytojas braukia ašaras. Netrukus po žmonos suėmimo, Juozas Tarvydas paliko Rokiškio gimnaziją. 1941 m.
Šis įsimintinas įvykis davė pradžią visoms po to vykusioms pagalbos akcijoms, kurias kultūros veikėjai organizuodavo Lietuvoje. Dažniausiai tai buvo parašų rinkimų akcijos. Bet grįžkime prie praradimų. Atėjo laikas pasakyti, kad dar liūdnesnis likimas laukė talentingiausių Lietuvos architektų ir skulptorių darbų. Kartu su jų griovimui pasmerktais kūriniais daug kartų buvo linksniuojami J. Mikėnas, G. Jokubonis, V. Vildžiūnas ir kt. Kaip šios srities menininkai turėjo jaustis, kai net Kultūros ministerija ilgai platino ŠMC įtaigotą dogmą, jog skulptūros epocha baigėsi jau XIX amžiuje.
Ne visi žinojo, kad sovietmečiu privačiose erdvėse (menininkų namuose, dirbtuvėse) būrėsi neformalios bendraminčių bendruomenės, kurios ten įgyvendino kūrybinės ir politinės autonomijos projektus, kuriuose atsiskleidė vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo kūrybiniai ieškojimai: „1961 m. Vilniaus Jeruzalės priemiestyje<…> dalį namo išsinuomojo skulptoriaus Vlado Vildžiūno ir grafikės Marijos Ladigaitės šeima. 1970 m. <…> Vilniaus miesto vykdomasis komitetas perdavė LSRS dailės fondui senojo Jeruzalės vaismedžių sodo sklypą ir leido čia įrengti laikinas skulptūrų lauko dirbtuves. 1971-1974 m. pirmieji jas pasistatė skulptoriai Gediminas Karalius, Petras Mazūras, pamatus išliejo Stasys Kuzma, apie 1980 m. perleidęs juos Mindaugo Navako dirbtuvei. Čia 1967-1968 m. Vildžiūnas iš vario skardos suvirino dekoratyvinę kompoziciją „Trys karaliai“, skirtą naujajam M.K. Čiurlionio dailės muziejaus priestatui Kaune, vėliau šią technologiją sėkmingai naudojo Kuzma, Karalius. 20 a. 8 deš. Navakas, Mazūras, Urbanavičius ir Vildžiūnas įsisavino autorinės bronzos liejimo technologiją.
Atėjo laikas pasakyti, kad pati didžiausia homo sovieticus ideologijos auka yra žinomo Lietuvos grafiko, fotomenininko ir leidėjo Rimanto Dichavičiaus labai kruopščiai nušlifuota leidyba spindintis trijų didžiulių tomų veikalas „Laisvės paženklinti“. Pirma, taip buvo subrandinta autoriaus padėka ir Sibiro tremtinio dovana išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei už laisvę ir savo paties išgyvenimo galimybę. Tačiau Lietuva iki šiol nesugebėjo nei jo deramai įvertinti, nei jam deramai atsidėkoti. Čia jis nesurado tokių žmonių ir institucijų, kurios tą dovaną suprastų, deramai priimtų ir nešališkai įvertintų. Turbūt taip nutiko dėl to, kad menas Lietuvoje išsilaisvino žymiai anksčiau, negu tauta ir visa valstybė. Lietuvoje viešpatavusi Homo sovieticus ideologija totaliai neigė sovietmetį su viskuo, kas ten buvo padaryta. Trečia, ši dovana buvo autoriaus tėvų žemės kaštais išleista, bet sovietmečio dailininkų vardu perduota „atkurtai Lietuvos valstybei“.
Ketvirta, šį meną R. Dichavičius suvokė, subrandino, išgyveno, iškentėjo ir padovanojo Lietuvai kaip niekieno neprašytą ir niekam nereikalingą dovaną. Penkta, veikale ryškiausiai atsiskleidžia tai, kas buvo kruopščiausiai slepiama nuo lietuvių ir visų kitų tautų. Šešta, čia surinkti dailininkų darbai, sukurti per visą sovietmetį. Septinta, kartu čia atsiskleidžia pati plačiausia lietuvių vaizduojamo meno panorama: nuo valstybės simbolių ir uniformų iki plačiausių tapybos drobių, didžiulių freskų, vitražų, skulptūrų, altorių ir bažnyčių panoramų. Pavadinimas „Laisvės paženklinti“ (jo autorius K. Saja) nėra tušti žodžiai; jie geriausiai išreiškia iki tol nežinomą šio veikalo paskirtį. Jie beveik neegzistavo lietuvių kultūrinėje patirtyje. O jeigu egzistavo, liko nepastebėta. O jeigu pastebėta, liko neįvardinta. Viską, kas čia pateikta, įvertina pats autorius, remdamasis savo profesionaliu klasikiniu skoniu, geru vaizduojamo meno išmanymu, tolerancija ir plačiu akiračiu.
Aštunta, veikale randame pačius iškiliausius, laisviausius ir talentingiausius dailininkus, kurių pavardės dėl anų laikų sąlygų liko nepastebėtos arba primirštos.
tags: #nekilnojamojo #trurto #ekspertas #jakavicius #tomas