Šiame straipsnyje apžvelgiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika baudžiamosiose bylose, susijusiose su nekilnojamojo turto prievartavimu. Aptariami esminiai kriterijai, atskiriantys turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo, bei kitos svarbios aplinkybės, turinčios įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.
Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo atskyrimas
Pagal formuojamą teismų praktiką atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo svarbūs subjektyvieji veikų požymiai, t.y. esminis kriterijus, atribojantis turto prievartavimo nusikalstamą veiką nuo savavaldžiavimo nusikaltimo, yra vertimo perduoti turtą pagrindo (ne)teisėtumas.
Jeigu turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių, pvz., iš paskolinių sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę, taip pat ir dėl žalos padarymo ir kt., tokie asmens neteisėti veiksmai sudaro BK 181 straipsnio sudėtį.
Aptariamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog remiantis bendruoju amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, teisiniu reguliavimu (BK 13 straipsnis), už nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, atsako asmuo, kuriam iki šios veikos padarymo buvo suėję 16 metų, kai tuo tarpu atsakomybė už BK 181 straipsnyje įtvirtintą veiką kyla nuo 14 metų.
Subjektyvieji veikų požymiai
- Turto prievartavimas: Turtinės pretenzijos nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių.
- Savavaldžiavimas: Turtinės pretenzijos kyla iš teisės reguliuojamų santykių.
Akivaizdu, jog tinkamas aplinkybių vertinimas ir veikos kvalifikavimas turi didelę įtaką teisingo sprendimo priėmimui bei tolesnei žmogaus gyvenimo kokybei.
Svarbiausia, jog pagal formuojamą teismų praktiką atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo svarbūs subjektyvieji veikų požymiai.
In abstracto galima teigti, jog įpareigodama tiksliai nustatyti faktines aplinkybes ir realiai patirtos žalos dydį, tikrąsias asmens elgesio intencijas, neteisėtos veiklos apimtį ir sistemiškumą, ir t. t., bendroji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos tendencija sąžiningam verslui yra gana palanki.
Materialiosios baudžiamosios teisės požiūriu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią savaitę: (a.) išsamiai aptarė naujausią EŽTT ir ESTT jurisprudenciją apibrėžiant non bis in idem principą (in concreto aptarė dvigubą baudimą mokestiniuose santykiuose), (b.) atkreipė dėmesį į tai, kad nusikalstamai užvaldytas turtas (in concreto mirusiojo turtas, kuris buvo paveldėtas, nepaisant to, kad palikimo priėmimas juridiškai buvo fiksuotas (formaliai įteisintas) vėliau) turi būti grąžinamas nukentėjusiajam, o ne konfiskuojamas valstybės naudai, (c.) išaiškino turtinės žalos atlyginimo arba pašalinimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės (BK 69 str.) skyrimo sąlygas ir tikslus, (d.) išsamiai išaiškino BK 151-1 straipsnyje („lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą“) apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėtį, (e.) priminęs nusistovėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką „PVM sukčiavimo bylose“, nurodė, jog faktinis pinigų sumokėjimas asmenims, kurie dokumentuose fiktyviai nurodyti kaip pardavėjai, jei šie asmenys de facto nesumoka PVM į valstybės biudžetą, neturi reikšmės kaltininko (fiktyvaus pirkėjo) elgesį kvalifikuojant kaip sukčiavimą PVM srityje, taip pat aptarė situaciją, kai į PVM sukčiavimo schemą yra sąmoningai įtraukiami asmenys, per PVM atskaitą galintys teisėtai faktiškai nemokėti PVM, net ir jį de facto paėmę iš fiktyvaus pirkėjo, (f.) detalizavo kriterijus, pagal kuriuos nusikalstamo svetimo turto pasisavinimo (BK 183 str.) kontekste yra vertinami juridinio asmens vadovo veiksmai su juridinio asmens turtu, (g.) pakartojo, jog asmens, kuris, neteisėtai panaudodamas kitam asmeniui išduotą mokėjimo (banko) kortelę, atliko finansines operacijas ir įgijo svetimą turtą (pinigus), veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 182, 214 ir 215 straipsnius, (h.) BK 220 straipsnio („neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas“) požiūriu nubrėžė ribą tarp įmonės vadovo ir buhalterinę (finansinę) apskaitą tvarkančio asmens baudžiamosios atsakomybės, (i.) pakartojo, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje („apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas“) nurodyti padariniai, nors yra pagrindžiami specialisto išvada ar ekspertizės aktu, tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, išsamiai vertindamas daugybę objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumą, inter alia ir palygindamas su teisiniu reguliavimu, nurodytu Administracinių nusižengimų kodekse, taip pat „apgaulingą“ finansinės apskaitos tvarkymą (BK 222 str. 1 d.) atskyrė nuo „aplaidaus“ finansinės apskaitos tvarkymo (BK 223 str. 1 d.).
Apart tradicinio teorinio įrodymų ir įrodinėjimo sampratą, teismo pareigą motyvuoti baigiamuosius teismo aktus ir pan. apibrėžiančių nuostatų pakartojimo, baudžiamajam procesui šią savaitę neskirta didesnio dėmesio.
Baudžiamojo proceso požiūriu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią savaitę pakartojo BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio, kuris apeliacinės instancijos teismui suteikia teisę panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taikymo sąlygas.
tags: #nekilnojamo #turto #prievartavimo #baudziamuju #bylu #nagrinejimas