Nekilnojamojo turto pirkimas pagal Civilinį kodeksą: svarbūs aspektai ir teisinės nuostatos

Nusprendus įsigyti nekilnojamąjį turtą, svarbu žinoti teisinius aspektus, reglamentuojančius šį procesą. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) nustato esmines nuostatas, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimis. Šiame straipsnyje aptarsime nuosavybės teisės atsiradimo momentą, sutarties sudarymo išlaidas ir preliminariosios sutarties įtaką pagrindinei sutarčiai.

Nuosavybės teisės atsiradimo momentas

Šiuo laikotarpiu galiojęs 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK149 straipsnis) nustatė, kad turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis (1 dalis). Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu (2 dalis).

Priėmus 2000 m. CK šios srities teisinis reguliavimas pasikeitė taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento.

Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams, tačiau 2000 m. CK taikytinas tik tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas tiek 1964 m, Civilinio kodekso, tiek dabar galiojančio Civilinio kodekso nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (Civilinio kodekso 4 straipsnis).

Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. 2000 m. 3 dalyje nustatyta išimti numato, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Ši teisės norma skirta būtent tokioms faktinėms situacijoms t.y. sutartims, kurioms pagal sudarymo metu galiojusį 1964 m.

Sutarties sudarymo išlaidos

Pagal LR Civilinio kodekso 6.310 straipsnio nuostatas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidos tenka pirkėjui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Kad nekiltų nesusipratimų notaro biure, rekomenduoju šalims visada iš anksto susitarti kas mokės notarui ir įtvirtinti tai preliminariojoje turto pirkimo-pardavimo sutartyje.

Praktikoje, sudarant pirkimo-pardavimo sandorius pirminėje rinkoje (perkant iš NT vystytojų), notarines išlaidas apmoka pirkėjas. Antrinėje rinkoje, dažniausiai, pirkėjas ir pardavėjas šį mokestį moka lygiomis dalimis. Už įsigyjamo nekilnojamojo turto registravimą VĮ Registrų centre moka pirkėjas.

Pirkėjui nereikia pačiam kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį.

Už nekilnojamojo daikto perleidimo sutarties patvirtinimą, taikomas 0,37 proc. mokestis nuo nekilnojamojo daikto kainos, bet ne mažiau kaip 76 Eur ir ne daugiau kaip 5’000 Eur (+ 21 proc. PVM). Už nekilnojamojo daikto dovanojimo sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), seneliams, vaikaičiams - 0,04 proc. nuo sandorio šalių nurodytos nekilnojamojo daikto vertės, bet ne mažiau kaip 38 Eur ir ne daugiau kaip 200 Eur (+ 21 proc. PVM).

Atkreiptinas dėmesys, kad taikomi papildomi mokesčiai už kitus notarinius veiksmus, būtinus sutarties tvirtinimui, pvz. už duomenų patikrą Nekilnojamojo turto, Gyventojų, Įgaliojimų, Sutarčių ir teisių suvaržymų bei kituose registruose. Prieš sandorį notaras gali tik apytiksliai įvardyti patikrų registruose kainą, nes sąskaitą už patikras jis gauna tik atlikęs notarinį veiksmą. Šiuos mokesčius notaras paima iš klientų ir perveda VĮ Registrų centrui.

Notarinės išlaidos perkant nekilnojamąjį turtą:

Preliminariosios sutartys

Nusprendus įsigyti nekilnojamąjį turtą, asmenys neretai iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pasirašo preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje aptaria, kokiomis sąlygomis bei terminais sudarys pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, numato kitas jiems aktualias sąlygas. Tačiau gyvenimo aplinkybėms pasikeitus viena ar kita sutarties šalis gali atsisakyti sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiais atvejais kyla klausimas dėl nuostolių atlyginimo, baudų sumokėjimo ir pan.

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje pažymėjo, kad atsakomybė priklauso nuo derybų stadijos. Plėtojamoje kasacinio teismo praktikoje civilinės atsakomybės pažeidus pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad turi būti ginamas tikrumo interesas, o tam tikrais atvejais - ir lūkesčio interesas.

Esant tokiai preliminariajai sutarčiai, kai derybų pažangos laipsnis yra aukščiausio lygmens, kai sukuriamas didžiausias pasitikėjimas tarp šalių ikisutartiniuose santykiuose ir kitai šaliai sukuriamas pagrįstas įsitikinimas, kad sutartis bus sudaryta, toks santykis yra artimas tam santykiui, kuris sukuriamas jau sudarius pagrindinę sutartį.

Todėl tokioje situacijoje atsakomybės apimtis turėtų skirtis nuo tos, kuri galėtų būti taikoma šalims esant tik pradinėje derybų stadijoje. Taigi, pirmiausia nustatoma, kiek toli pažengė derybos dėl sutarties sudarymo, ar šalys tik pradėjo derybas, ar sudaryta rezervavimo sutartis, ar pasirašyta preliminarioji turto pirkimo-pardavimo sutartis.

Atsakomybė nevykdant preliminariosios sutarties

Teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys. Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti : buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne.

Viena iš sutarties šalių turi įrodyti, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Kaip šiuo atveju gali sutartį atsisakiusi sudaryti šalis gintis? Sutartį atsisakiusi sudaryti šalis, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas.

Terminas ir jo įtaka

Dažniausiai preliminariojoje sutartyje numatomas terminas iki kada bus/turi būti sudaroma pagrindinė sutartis. Būna situacijų, kad iki nurodyto termino pagrindinė sutartis nesudaroma. Tad kyla klausimas, ar preliminariojoje sutartyje numatyto termino pasibaigimas laikoma pagrįsta priežastimi atsisakyti sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje analizuodamas minėtą klausimą, pažymėjo, kad asmuo, atsisakydamas sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, neturi teisėto pagrindo formaliai remtis aplinkybe, kad suėjo pagrindinės sutarties sudarymo terminas. Tokiu atveju vertinama, ar atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas, o nustačius, kad atsisakoma vadovaujantis vien termino pasibaigimu, tai nelaikoma svarbia priežastimi atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį (2023 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-823/2023).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad paprastai preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ar jo nesuformavimo kaip atskiro civilinės apyvartos objekto ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje.

Atsižvelgiant į tai, iš preliminariosios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. organizaciniai veiksmai, kurie sukurtų prielaidas pagrindinės sutarties sudarymui. Tuo atveju, jei preliminariosios sutarties šalis tokių veiksmų neatlieka, nededa protingų pastangų pašalinti kliūtis pagrindinei sutarčiai sudaryti ir dėl šios priežasties nustatytu terminu pagrindinė sutartis negali būti sudaryta, yra pagrindas konstatuoti nesąžiningą šalies elgesį ikisutartiniuose santykiuose ir netinkamą preliminariosios sutarties vykdymą, lėmusį pagrindinės sutarties nesudarymą.

Kitaip tariant, per šalių numatytą terminą iki pagrindinės sutarties sudarymo šalys (dažniausiai pardavėjas) turi atlikti tam tikrus veiksmus dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Tuo atveju, jeigu jis jų neatlieka ar atlieka ne taip aktyviai, dėl ko pasibaigia pagrindinės sutarties sudarymo terminas šia aplinkybe sutarties šalis negali remtis, o turėtų būti visgi vertinama, ar jis atliko tuos veiksmus, kurie jam buvo būtini atlikti, kad sutartis būtų sudaryta.

Pavyzdžiui, minėtoje naujausioje LAT nutartyje buvo nustatyta, kad pagrindinė sutartis negalėjo būti sudaryta, kol buto statybos užbaigimas nebus įregistruotas VĮ Registrų centre įstatymų nustatyta tvarka, taip pat kol nebus įregistruotos atsakovo nuosavybės teisės į jį.

Nors pardavėjas akcentavo, kad statybų eiga nepriklausė nuo jo valios ir jis už šių terminų laikymąsi neatsako, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip nustatyta byloje, preliminariosios sutarties 3 punktu pardavėjas (atsakovas) užtikrino ir garantavo, kad jo nuosavybės teisė į parduodamą objektą bus tinkamai ir laiku įregistruota Nekilnojamojo turto registre iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, t.

Nekilnojamasis turtas gali būti įsigytas sudarius pirkimo - pardavimo, dovanojimo, rangos ar kitą civilinę sutartį. Sudaryto sandorio pobūdis turės įtakos nekilnojamąjį turtą įgijusio asmens teisėms tuo atveju, kai paaiškėja, jog įgytas nekilnojamasis turtas yra su trūkumais.

Nekilnojamojo turto trūkumai

Butas, namas ar kitas nekilnojamasis turtas, kaip ir bet koks kitas įsigytas daiktas, gali turėti trūkumų. Šie trūkumai gali būti objektyvaus pobūdžio - kaip tam tikri objektyviai egzistuojantys nekilnojamojo turto defektai. Taip pat ir subjektyvaus pobūdžio - kai įsigytas nekilnojamasis turtas neatitinka pirkėjo lūkesčių dėl turto savybių, kurias nurodė pats pardavėjas arba kurių pagrįstai tikėjosi pirkėjas.

Teismų praktikoje dažniausiai bylinėjamasi dėl objektyvių nekilnojamojo turto trūkumų. Pavyzdžiui, dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų, netinkamai parinktų statybinių medžiagų ar nefunkcionuojančios įrangos, kai įsigydamas butą ar namą pirkėjas šių trūkumų nepastebėjo ir apie juos nežinojo.

Vienas iš teismų praktikoje realiai nagrinėtų atvejų - kai šeima nusipirko nebaigtą statyti gyvenamąjį namą. Pilnai jį įsirengus ir pradėjus jame gyventi, grindyse pastebėtas pelėsis. Paaiškėjo, kad namo statybai buvo panaudoti seni rąstai, užkrėsti naminiu grybu, ko pasėkoje jis išplito į namo grindis ir sienas. Teismai nusprendė, kad trūkumai negalėjo būti pastebėti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, todėl pirkėjui priteisė trūkumų šalinimo išlaidas.

Kitas teisme nagrinėtos bylos atvejis - kai šeima nusipirko gyvenimui sodo namą, nežinodami, kad jo nuotekų surinkimo sistema įrengta netinkamai. Kilus poreikiui šią sistemą perdaryti, pirkėjai pateikė ieškinį pardavėjui dėl papildomų išlaidų atlyginimo.

Ir dar vienas pavyzdys - pirkėjas nusipirko nebaigtą statyti butą. Baigęs jį įsirengti ir pradėjęs jame gyventi, pastebėjo, kad bute kaupiasi nuolatinė drėgmė, pelėsis susidarydavo netgi ant užuolaidų ir lovų čiužinių. Teismai konstatavo, kad buto iš esmės negalima naudoti pagal paskirtį, trūkumų šalinimo išlaidos sudarytų didelę buto kainos dalį, todėl pirkėjo prašymu nutraukė pirkimo - pardavimo sutartį ir taikė restituciją - butą grąžino pardavėjui, o pirkėjui priteisė visą sutarties kainą.

Bylos dėl subjektyvių nekilnojamojo turto trūkumų gerokai retesnės dėl sunkesnio įrodinėjimo proceso įrodinėjant nekilnojamojo turto trūkumus.

Vienas dažnesnių praktikoje sutinkamų subjektyvių trūkumų atvejų - kai perkamas dar galutinai nepastatytas butas ar namas. Tokiais atvejais pirkėjo lūkesčiai neretai būna nulemti nekilnojamojo turto skelbime pateiktų aprašymų bei vizualizacijų, kas realybėje būna neišpildoma arba išpildoma visai kitaip.

Civilinis kodeksas nekilnojamojo turto pirkėjui suteikia tokias teises:

• Reikalauti, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina;
• Prisiteisti nekilnojamojo daikto trūkumų šalinimo išlaidas;
• Prašyti teismo tvarka nutraukti pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, susigrąžinant visą už turtą sumokėtą pinigų sumą.

Pirkėjas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą, tačiau nėra visiškai laisvas. Civiliniame kodekse ir teismų praktikoje yra „išgryninti“ tam tikri apribojimai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti renkantis savo teisių gynimo būdą.

Pavyzdžiui, pirkimo kainos sumažinimas taikomas tais atvejais, kai nustatyti būsto trūkumai nėra esminiai, be to, dažniau tais atvejais, kai trūkumų nėra galima pašalinti.

Trūkumų šalinimo išlaidos, kaip teisių gynimo būdas, paprastai taip pat taikomas nustačius neesminius trūkumus, tačiau kuriuos galima pašalinti.

Tuo tarpu paskutinis teisių gynimo būdas - pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimas ir restitucija, taikomi nustačius esminius nekilnojamojo daikto trūkumus, kartais netgi tokius, dėl kurių nekilnojamasis turtas negali būti normaliai naudojamas pagal paskirtį arba, kai jo trūkumų šalinimo išlaidos sudaro ženklią sumą.

Visų pirma, atidžiai rinktis nekilnojamąjį turtą, tinkamai jį apžiūrėti ir raštu išsakyti pardavėjui lūkesčius dėl turto. Teisme sunkiai pavyks laimėti, jei prieš sudarant sutartį nekilnojamasis turtas net nebuvo normaliai apžiūrėtas. Pardavėjas greičiausiai neatsakys už trūkumus, jeigu šie pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Nėra reikalaujama perkamą būstą būtinai apžiūrėti su tam tikru statybos specialistu, tačiau teisme pirkėjui visada bus taikomas „protingo ir atidaus pirkėjo standartas“, kuris kiekvienu atveju bus individualus ir gali priklausyti nuo pirkėjo amžiaus, patyrimo, išsilavinimo, kartais netgi darbo pobūdžio.

Antra, tinkamai pasiruošti pretenzijai ir reikalavimui teisme. Tokio pobūdžio ginčuose dažniausiai nebus apsieinama be specialistų išvadų, o teisme - be teismo ekspertizės, kuri padėtų nustatyti pirkėjo įsigyto nekilnojamojo daikto trūkumus ir įvertinti jų šalinimo išlaidų kainą, taip pat nustatyti ir tai, ar daikto trūkumų nebuvo galima pastebėti pirkėjui normaliai apžiūrint turtą. Teismo ekspertizėms teismai linkę suteikti didesnę įrodomąją galią, tad bylos rezultatas labai gali priklausyti nuo to, ką ekspertizės akte nurodys ir apskaičiuos teismo ekspertas.

Kalbant apie trūkumų šalinimo išlaidų dydį, jį galima grįsti ne tik specialistų išvadomis, sąmatomis, bet ir realiai patirtomis išlaidomis. Tai tinka, kai nenorima su būsto trūkumais gyventi dar keletą metų. Žinoma, prieš trūkumus pašalinant, turi būti užfiksuoti ir maksimaliai surinkti visi įrodymai tiek dėl buto ar namo trūkumų, tiek dėl jiems pašalinti patirtų išlaidų.

Trečia, teisingai pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Kaip minėta, nors civilinis kodeksas tiksliai neriboja pirkėjo pasirinkimo dėl teisių gynimo būdo, teismų praktikoje yra išgryninti tam tikri kriterijai. Tad teisių gynimo būdą reikėtų rinktis atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus nurodymus. Neteisingai pasirinkus teisių gynimo būdą, teismas ieškinį gali ir visiškai atmesti.

Ketvirta, protingai apibrėžti reikalavimo sumą. Konkrečiuose teismų praktikos pavyzdžiuose dažnai matyti, kad net laimėjus bylą, teismo priteista suma gerokai skiriasi nuo prašytos priteisti sumos. Praktikoje tai gali reikšti nusivylimą teoriniu bylos laimėjimu, nes priteisus ne visą prašytą sumą, bylinėjimosi išlaidos (advokato pagalbai, žyminiam mokesčiui, ekspertizėms ir pan.) šalims skirstomos proporcingai. Pavyzdžiui, jeigu priteisiama tik pusė prašytos sumos, bylinėjimosi išlaidų taip pat priteisiama tik pusė. Be to, tokiu pačiu procentu tenka atlyginti ir kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tad „išpūsti“ reikalavimo sumos tikrai neverta.

Penkta, pasirinkti byloje tinkamą atsakovą - subjektą, kuris turi atsakyti pagal pareikštą reikalavimą. Dažnu atveju tai bus nekilnojamojo turto pardavėjas, tačiau tam tikrais atvejais reikalavimą tikslingiau reikšti ne pardavėjui (arba ne tik jam), bet, pavyzdžiui, konkrečius darbus atlikusiam rangovui.

Turėkite omenyje, kad ieškinį dėl įsigyto buto ar namo trūkumų pardavėjui galima reikšti įsigijus tiek naują, tiek ir seniai pastatytą nekilnojamąjį turtą. Taip pat - tiek tuo atveju, kai pats pardavėjas žinojo apie trūkumus, tiek jei apie juos nežinojo. Kiekvienu atveju situacija teisme būtų vertinama individualiai.

Ieškinį teisme dėl nekilnojamojo turto trūkumų reikėtų pareikšti per dvejus metus nuo sužinojimo apie juos dienos.

Dažniausiai Užduodami Klausimai Perkantiems Nekilnojamąjį Turtą

Pasak notarės, tie, kas yra vykdę keletą nekilnojamojo turto pirkimo sandorių, žino, kad iš esmės sutarčių turinys ir struktūra, nepriklausomai nuo pasirinkto notaro biuro, išlieka panaši. Taip pat kartojasi ir „slenksčiai“, dėl kurių kyla daugiausia klausimų.

Jungtinė Nuosavybė ar Asmeninis Turtas?

Vienas dažniausių klausimų: „Jei sutartį pasirašys mano vyras / žmona, ar nuosavybė priklausys tik jam / jai?“. Jei sutartį pasirašantis asmuo yra sudaręs santuoką ir neturi vedybų sutarties, įsigyjamas turtas taps bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kuris jų ar abu pasirašo sutartį.

Išimtis taikoma tuo atveju, jeigu egzistuoja vedybų sutartis, kuria nustatytas visiško atskirumo sutuoktinių turto teisinis režimas arba konkretaus turto priskyrimas asmeninei sutuoktinio nuosavybei. Taip pat išimtis būtų taikoma pirkėjui (sutuoktiniui), kuris įrodytų, jog turtas įsigyjamas iš asmeninių lėšų.

Atsiskaitymas - Prieš ar Po Sandorio?

Įprasta, kad atsiskaitymas būna dviejų tipų: iki sandorio arba po jo. Tuo atveju, jei atsiskaitoma iki sandorio, notaras paprašo pavedimą patvirtinančio dokumento - banko išrašo iš pardavėjo, kad būtų užfiksuotas įplaukų įskaitymas į pardavėjo sąskaitą.

Atsiskaitymas Perkant Su Kreditu

Jei atsiskaitoma finansuojantis banke ar kitoje kredito įstaigoje, yra suteikiamas terminas po pagrindinės sutarties pasirašymo pilnam atsiskaitymui. Paprastai tai būna 30 dienų. Apsaugant pardavėjo teisėtus interesus, turtui yra įregistruojamas „apribojimas disponuoti nekilnojamuoju daiktu“ nuo pagrindinės sutarties pasirašymo iki pilno atsiskaitymo už pirkinį. Ši žyma panaikinama po to, kai pardavėjas pateikia notarui pažymą apie pilną atsiskaitymą (pakvitavimą).

tags: #nekilnojamo #turto #pirkimas #ck