Nekilnojamojo turto mokestis Lietuvoje: Rūtos Vainienės apžvalga

Valdantieji siekia įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Vieną koncepciją kuria Finansų ministerija, o kitą ketina pristatyti Tautos prisikėlimo frakcija. Nors abi koncepcijos dar neviešos, apie nekilnojamojo turto mokestį galima kalbėti ir nežinant detalių dėl dviejų priežasčių - šio mokesčio ydos yra esminės ir nepriklauso nuo mokesčio dizaino, o mokestis yra toks paprastas, kad didelių išradimų jame būti ir negali.

Rūta Vainienė, komentuodama situaciją Lietuvos radijui, pabrėžė, kad nepriklausomai nuo to, ar mokesčio baze pasirenkama turto vertė, ar kvadratiniai metrai, nepriklausomai nuo to, ar apmokestinamas antras būstas, ar tam tikrą minimumą viršijanti vertė, mokestis išlieka blogiausiu mokesčiu visų mokesčių sąraše.

Taigi, kuo blogas šis mokestis?

Pagrindinės nekilnojamojo turto mokesčio ydos

Mokesčio objektas

Didžiausia jo yda yra pats mokesčio objektas. Kas galėtų ekonomiškai pagrįsti, kad reikia apmokestinti nekilnojamąjį turtą, išskiriant jį iš viso kito turto sąrašo? Kodėl ne akcijos, ne antikvaras, ne brangenybės, o nekilnojamasis turtas?

Mėginama įrodyti, kad nekilnojamasis turtas byloja apie gebėjimą mokėti - tokį principą turi atitikti kiekvienas taikomas mokestis. Tačiau įrodyti negali pavykti, nes tokio sąryšio tiesiog nėra. Asmuo gali turėti nekilnojamojo turto, ir neturėti pajamų dėl įvairiausių priežasčių. Esant nekilnojamojo turto mokesčiui, tai reikštų, kad tas, kuris neturi, tegu ir laikinai, pajamų mokesčiams sumokėti, yra pasmerktas atsisakyti ir turto.

Nekilnojamojo turto mokestis yra nukreiptas ne prieš turtinguosius, o prieš neturtėlius, prieš vidutiniokus. Jei neturi pinigų, neturėk nieko, nei turto - tokia šio mokesčio logika. Toks diskriminacinis mokesčio objekto pasirinkimas turi didelės įtakos žmonių apsisprendimams, kaip naudoti savo pajamas. Esant nekilnojamojo turto mokesčiui, žmonės vengs investuoti į nekilnojamąjį turtą, nes tai reikš ilgalaikius mokestinius įsipareigojimus. Šeima atidėlios dar vieno būsto, kuris būtų skirtas vaikams gyventi, kai šie užaugs, įsigijimą. Nekilnojamojo turto mokesčio mentalitetas - verčiau pravalgyti, nei investuoti į šį turtą.

Priklausomai nuo mokesčio dizaino, kartos vengs gyventi kartu arba priešingai, gyvens kartu, kai to jau nebenorėtų daryti. Kadangi šis mokestis taikomas tokiam daiktui, be kurio šiomis gamtinėmis sąlygomis negalime apsieiti, neišvengiamai mūsų sprendimai dėl būsto šio mokesčio bus paveikti.

Antroji didžioji šio mokesčio yda yra daugkartinis tų pačių pajamų apmokestinimas. Turtas yra įsigytas iš apmokestintų pajamų. Jei iš turto naudojimo gaunamos pajamos, šios taip pat yra apmokestinamos. Turto mokestis - tai savotiškas akcizas turtui, tačiau renkamas ne vieną kartą įsigyjant turtą, o kasmet, per amžius, kol tas turtas yra.

Istorinis kontekstas

Sakoma, kad mokestis reikalingas vien todėl, kad jis taikomas daugelyje pasaulio šalių. Pasaulio valstybės šį mokestį turi iš senų laikų, kai dar nebuvo sukurti ir įvesti šiuolaikiniai mokesčiai - pajamų, pelno, PVM. Ir atsiradus naujiems, žymiai efektyvesniems mokesčiams, šalys niekaip negali atsisakyti nekilnojamojo turto mokesčio. Taip vyksta ne todėl, kad šis mokestis būtų itin pelningas biudžetams, neutralus ir kitaip vertingas kaip mokestis. Nieko panašaus - mokesčiai turi savybę būti amžini, didėti ir daugėti.

Įvedus mokestį, jo praktiškai neįmanoma atsisakyti. Priešingai, jie dar ir plečiasi. Jei Lietuvoje bus įvestas nekilnojamojo turto mokestis tik porai tūkstančių gyventojų, galėčiau lažintis, kad per dešimtmetį šį mokestį mokėtume kas antras. Ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti mokesčius, kurių valstybės atsisakė. Ir tai buvo labai seniai.

Dažnai sakoma, kad nekilnojamojo turto mokestis geras ir reikalingas, tačiau dabar netinkamas metas jį įvesti. Deja, šiam mokesčiui nėra gero laiko, nes mokestis fundamentaliai ydingas. Nekilnojamojo turto burbulą taip pat sprogdinti reikėjo ne šiuo mokesčiu, o naikinamomis mokesčių lengvatomis būstui. Beje, kokia įžvalgi apmokestinimo politika - pradžioje skatinti būsto įsigijimą, o po to jį apmokestinti...

Nekilnojamojo turto mokesčio grimasos

Šeimos dar nesusumavo savo turimų sodų su butais ir garažais, nesudėjo vyro ir žmonos dalių, dar nesuprato, kad Registrų centras vertina ne jų konkretų turtą, o didžiąja dalimi - vietą, kurioje yra turtas. Žmonės dar naiviai tikisi, kad apmokestinta bus tikrai „bafetiška“ prabanga. Bet jau girdėjome apie senuosius Lietuvos dvarus restauruojančius savininkus. Jiems, besirūpinantiems kultūros paveldu, vietoj padėkos - mokestis. Ir po to dar liks kalti, kad leidžia paveldui griūti.

Iš žurnalistų aprašytos istorijos paaiškėjo, kad ir bendrabučio vertė gali viršyti milijoną. Vėl kaltas bus žmogus, jei iki kovo 1 dienos pats nepasitikrins, kokios vertės yra jo turtas, nepasidarys individualaus vertinimo ir neištaisys klaidų. Padėtis primena neseną atvejį su nesumokėtomis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, apie kurias žmonės sužinojo tik metams pasibaigus.

Bus ir vertintojų, kurie išgarsės kaip palankiai vertinantys turtą. Lyginant su 20 milijardų litų nacionalinio biudžeto pajamų, šis nė pusės procento nesiekiantis derlius, atrodė, atšaldė mokesčio entuziastus. Žinodami tokius preliminarius skaičius, turime atmesti nekilnojamojo turto mokestį kaip Mesiją, išgelbėsiantį valstybę nuo biudžeto deficito.

Mokesčio šalininkams sunkiai sekasi sugundyti savivaldybes. Mėginama įpiršti netikrą monetą - neva nekilnojamojo turto mokestis papildys savivaldybių kišenes ir padidins jų savarankiškumą. Anaiptol! Savivaldybės nekimba ant šio jauko, nes žino, kad pagal galiojančią savivaldybių biudžetų formavimo tvarką šis mokestis sumažins kitas savivaldybėms skiriamas lėšas, perskirstant gyventojų pajamų mokestį, mažinant bendrąją dotaciją. Gundymai pinigais - neveikia.

Apsisprendžiant dėl nekilnojamojo turto mokesčio, lieka remtis kitais, nefiskaliniais argumentais. Pastebėjau, kad iš inercijos gana daug žmonių pritaria nekilnojamojo turto mokesčiui. Tačiau ant tvirto pagrindo jiems padeda sugrįžti klausimai, į kuriuos mokesčio šalininkai turi turėti tvirtą atsakymą. Pavyzdžiui, kodėl būtent nekilnojamasis turtas turi būti išskiriamas iš visų kitų turto rūšių? Ne akcijos, ne obligacijos, ne automobiliai, ne drabužiai, ne antikvaras, ne juvelyrika, ne maistas - bet pastatai, būstas. Niekada negavau atsakymo į šį klausimą. Bene vienintelis nors kiek apčiuopiamas argumentas - todėl, kad šio turto negali paslėpti. Tačiau akcijos, automobiliai, ginklai - taip pat registruoti ir nepaslepiami. Ir jei būtų rastas būdas suregistruoti moterų sukneles ir vyrų kostiumus, gal ir juos kasmet reikėtų apmokestinti?

Kitas klausimas, į kurį negaunu atsakymo - apie daugiaaukštį apmokestinimą. Kodėl turtas, įsigytas iš apmokestintų žmogaus pajamų ir už kurį sumokėtas PVM, turi būti apmokestintas papildomai, ir taip kasmet? Šis mokestis nesibaigia, net jei pats mokesčio mokėtojas numiršta. Žmogus niekada neužbaigia mokėti šio mokesčio, net jei nebeturi pajamų, net jei pats turtas aptriušo ir nunyko. Kuo žmogus, įsigijęs būtent šios rūšies daiktą nusipelnė tokio mokesčių jungo iki gyvos galvos? Kuo jis blogesnis už tą, kuris gautas pajamas išleido kitaip, pavyzdžiui, kelionėms?

Nesivarginkite vartydami vadovėlius, logiškų argumentų turto mokesčio objektui pagrįsti nėra. Yra tik emociniai, o jie nėra geras apmokestinimo pateisinimas. Bet kadangi viešai naudojamas, tai aptarkime ir juos. Paprastai žmonės pritaria šiam mokesčiui, nes galvoja, kad jis bus taikomas ne jiems, o kitiems. Šventas naivume! Galvokime logiškai. Jei valdžia įveda mokestį, vadinasi ji siekia surinkti pajamų. Jei ji taiko daug išimčių ir lengvatų, ji pajamų nesurenka. Vadinasi, ji sieks išplėsti šio mokesčio bazę. Tikrai ateis diena, kai į ją pateks absoliuti dauguma turto savininkų. Būtent taip ir vyksta. Pradžioje buvo apmokestintas tik įmonių nekilnojamasis turtas, po to - komercinėms reikmėms naudojamas gyventojų turtas. Dabar jau kalbame apie būsto apmokestinimą !

Kitas emocinis argumentas - šis mokestis tik turtuoliams. Jei turtuolis Jonas turi, tarkime, 10 butų, jis juk negyvena juose visuose. Ką jis daro? Jis tuos butus išnuomoja ir kaip įmanydamas stengiasi mokestį perkelti ant nuomininko pečių. Kas nuomojasi butą? Kas jo neturi. Jei konkurencija rinkoje maža, mokestį sumokės būtent nuomininkas. O jei bus šio mokesčio lengvatų, pro jų rėtį turtuolis visais būdais pasistengs pralįsti.

Kiti argumentai už mokestį yra apskritai silpni. Jei nekilnojamojo turto mokestis leistų išvengti burbulų, tai burbulai nekiltų šalyse, kuriose taikomas NTM, o kyla ir jose. Kai teigiama, kad darbas pernelyg apmokestinamas, kas yra tiesa, tai neaišku, kaip NTM jį galėtų sumažinti? Darbo apmokestinimą galima mažinti tik jį mažinant, o ne įvedant kitus mokesčius. NTM „neišvalo“ ir teritorijų nuo nesitvarkančių gyventojų, nes tai reikštų, kad apmokestinti reikia būtent tuos, kuriuos paprastai linkstama nuo šio mokesčio atleisti - mažas pajamas turinčius. Ir taip toliau - knygą galima parašyti, koks neadekvatus yra nekilnojamojo turto mokestis.

Apibendrinant, jau gerą dešimtmetį kartojame tuos pačius argumentus. Kiekvienam atskirai paimtam argumentui pritariama, bet užkliuvo už varčios ir vėl nuo pradžios - mokesčio vis viena reikia. Sau atsakymą jau turiu - šalininkams reikia tik mokesčio pavadinimo mokesčių sąraše, nes daugiau iš jo nieko nebus - nei pinigų, nei kitos naudos. Tik pavadinimas ir administravimo vargai.

Štai du Seimo nariai užregistravo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisas, kad šį mokestį mokėtų tie, kurių turto vertė viršija 750 tūkstančių litų. Iš tikrųjų dabartinis 1 procento tarifas prasilenkia su šio mokesčio logika. Yra akivaizdžiai per didelis. Paprastai gyventojų nekilnojamasis turtas apmokestinamas itin mažu tarifu. Latvijoje šis tarifas yra nuo 0,2 iki 0,6, Ispanijoje - 0,3- 0,4, aukštais mokesčiais garsėjančioje Švedijoje butai apmokestinami maksimaliai - 0,4 procento. Populiarus ir mokesčio nustatymas tam tikra suma už kvadratinį metrą, logikos tokiame formate net daugiau.

Kodėl mažas tarifas? Nes bazė didelė. Net ir esant neapmokestinamam dydžiui, šio mokesčio bazė gali siekti ir dešimtis, ir šimtus tūkstančių, ir milijoną litų. Sumokėk tada kad geras mokestį, nesvarbu, ar pajamų gavai, ar ne. Štai girdėjau juokaujant - sumoku daugiau mokesčių, nei uždirbu pajamų.

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas mažinamas - tai gerai, bet kartu plečiama ir bazė. O tai reiškia, kad atsiras gyventojų, kurie turės pradėti mokėti mokestį. Gyventojams, kurie jau mokėjo mokestį, ir kurių turto vertė siekia iki 1 milijono 250 tūkstančių litų - mokestis dėl siūlomų pakeitimų tik padidės. Mokestis mažės tiems, kurių turto vertė viršija 1 milijoną 250 tūkstančių litų. Nieko blogo tame, kad mokestis mažėja turtingiesiems, nėra - juk jie daugiau ir sumokėdavo.

Na taip, jei vartoja turtingieji, o jie vartoja daugiau - daugiau ir sumoka. Tačiau pridėtinės vertės mokestis yra proporcingas išlaidoms, ir mokesčio mažinimas lygiai ta pačia proporcija naudingas ir gaunantiems mažas pajamas. Negana to, kadangi mažas pajamas gaunantys jas visas ir išleidžia vartojimui, o ne investicijoms į akcijas ar taupymui, jie sumoka santykinai daugiau pridėtinės vertės mokesčio, palyginti su pajamomis, nei didesnes pajamas gaunantis gyventojas.

Jei į diskusiją apie mokesčius įterpiame argumentą „kad tik turtingiesiems nebūtų geriau“, užkalsime duris ir langus bet kokiam mokesčių mažinimui. Turtingieji sumoka daugiausia mokesčių. Tik 19 procentų gyventojų gauna daugiau nei 3000 litų algos popieriuje. Bet jie sumoka net 51 procentą gyventojų pajamų mokesčio. Analogiškai ir su pridėtinės vertės mokesčiu - tas pats penktadalis jo daugiausia ir sumoka.

Mokesčių politikoje įsivyravusi visiška sprendimų asimetrija. Mokesčių mažinimą reikia ilgai svarstyti ir pagrįsti, mokesčius didinti galima tiesiog vienu spragtelėjimu. „Teisėtų lūkesčių“ principas mokesčiams taip pat negalioja. Kai gyventojas pirko būstą, nekilnojamojo turto mokesčio dar nebuvo, visa namų ūkio ekonomika buvo tuo ir grindžiama. PVM didintas - irgi neva laikinai. Atlyginimai atkurti, pensijos - taip pat. Mokesčiai gi lieka užkelti. Apie kokį norą mokėti mokesčius ir eilinio mokesčių mokėtojo „valstybinį mąstymą“ galima kalbėti, jei atvirai deklaruojama - nemažinsim niekam, nes kai kam bus per daug gerai! Šarikovo ekonominio mąstymo vaisiai po to atsispindi šešėlinės ekonomikos mastuose.

Vis tik Lietuvoje mokesčiai nėra nei paprasti, nei stabilūs, nei aiškūs, nei maži. Lietuvoje yra vos porą trejetą paprastų mokesčių. Tai - verslo liudijimai ir nekilnojamojo turto bei žemės mokestis. Po truputį gyventojai stumiami užsiimti individualia veikla su pažyma, o čia jau mokesčių mokėjimas visai nebėra paprastas. Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai, nors ir paprasti, yra kone ydingiausi iš visų. Visuose kituose mokesčiuose, ir pačiame mokesčių administravime, paprastumo su žiburiu nerasi. Pridėtinės vertės mokestis apskritai yra sudėtingumo viršūnė, o visi kiti mokesčiai nuolat keičiami tik tolsta nuo paprastumo.

Mokesčių sudėtingumą itin didina įvairiausios „jei-tai“ formuluotės. Jų daugėja dėl to, kad atlikusi patikrinimus įmonėse, inspekcija pastebi apmokestinimo spragas ir nori jas užpildyti. Bet tokia praktika byloja tik tai, kad paprastumas nėra prioritetas. Mokesčių stabilumas yra bene didžiausia mokesčių dorybė, deja, visai nebūdinga Lietuvos mokesčiams. Pastaruoju metu vėl pažiro tiek naujų mokesčių įvedimo, tiek esamų mokesčių revizijos iniciatyvų. Aplinkos ministras keliasdešimtą kartą kelia automobilių mokesčio idėją. Premjeras tuoj tuoj paskelbs, kaip papildomai apmokestins kapitalą. Seime registruota pataisa, pagal kurią siūloma, kad gyventojai iki 29 metų amžiaus pirmuosius dvejus savo darbo metus nemokėtų GPM. Vėl pakeistas individualia veikla užsiimančių asmenų apmokestinimas. Dėl minimalios algos pakėlimo, vėl kilo sveikatos draudimo įmokos ir verslo liudijimo kaina.

Mokesčių aiškumas keliauja kartu su paprastumu, ir kai mokesčiams stokoja paprastumo, aiškumo irgi nėra ko tikėtis. Kad mokesčiai yra neaiškūs, byloja ir skirtingų mokesčių komentarų apimtys. Pridėtinės vertės mokesčio komentaras užima 900 puslapių. Gyventojų pajamų mokesčio komentaras - 450 puslapių.

Mokesčių mokėtojų konsultavimas - didelė Mokesčių inspekcijos funkcija. Mokesčių srityje paprastumas, stabilumas ir aiškumas yra kaip kelionė į kitą galaktiką - labai ilga, o gal ir nepasiekiama. O juk visi labai norime greitesnių pergalių ir rezultatų. Todėl iš visų galimų mokesčių dorybių realiai galima reikalauti tik mokesčių mažumo. Ir greita, ir efektyvu. Šiuo keliu neinama tik todėl, kad mokesčių mokėtojams mainais į didelius mokesčius vis dar siūlomas utopinis paprastumas, stabilumas ir aiškumas.

Turite butą, sodybą, garažą ar namą? Metas pasitikrinti, ar šiemet netapote nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojais. Mokesčiui sumokėti liko mažiau nei savaitė. Šiemet tai turės padaryti dvigubai daugiau būsto savininkų nei praėjusiais metais - beveik 5 tūkstančiai. Taip atsitiko todėl, kad nuo šių metų buvo sumažinta riba, iki kurios gyventojų turimas nekilnojamasis turtas yra neapmokestinamas. Anksčiau tai buvo milijonas litų, dabar - 220 tūkstančių eurų. Šie pakeitimai turėjo tris pasekmes. Mokesčio prievolė atsirado naujiems turto savininkams, kurie turi didesnės vertės turto, nei nustatyta naujoji neapmokestinama riba. Mokestis išaugo tiems savininkams, kurių turto vertė yra tarp buvusio milijono litų ir 359 tūkstančių eurų (359 240 eur). Mokestis sumažėjo tiems, kurių turto vertė šią sumą viršija.

Mokesčio startas 2012 metais buvo nuviliantis. Vietoj planuotų 17 milijonų litų surinkti tik 4 milijonai, 2013 metais - 5 milijonai. Taip nutiko dėl to, kad dalis gyventojų ėmė ir perrašė turtą savo tėvams ar suaugusiems vaikams. Ne ką geresnis derlius iš šio mokesčio laukia ir ateity, net ir išplėtus mokesčio bazę. Mat nutiko dar vienas dalykas. Konstitucinio Teismo sprendimas įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos, t.y. nuo šių metų rugsėjo 22 dienos. Vadinasi, jau dabar esami ir būsimi mokesčio mokėtojai gali imti nemokamas Marko Zuckerbergo pamokas.

Grįžkime į Lietuvą - prie nekilnojamojo turto mokesčio, kuris yra lygiai toks pats ydingas, kaip paveldėjimo mokestis ar bet koks kitas daiktų mokestis, kuris nėra susietas su pajamų uždirbimu. Tai štai, po Konstitucinio Teismo sprendimo nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai gali padovanoti dalį savo turto vos gimusiems vaikams, jį valdyti, juo disponuoti, ir ramia galva - teisėtai ir teisingai - nemokėti jokio turto mokesčio. Gimdykite ir taupykite vaikams. Politikams nuo kairės iki dešinės irgi verta imti nemokamas M. Zuckerbergo pamokas. Metas baigti žaidimus su nepasiteisinusiais mokesčiais.

tags: #nekilnojamasis #turtas #ruta #vainiene