Būties Principas: Kas Tai Yra?

Graikų filosofinė mintis gimė bej ieškant atsakymų j klausimus: Kas yra tikrovė? Iš kokios medžiagos padarytas gamtinis pasaulis? Ar jis sudėtas iš daugelio elementų, ar vieno? Aptarkime, kaip skirtingi filosofai traktavo būties principą.

Ankstyvosios Graikų Filosofijos Būties Samprata

Vienas iš pirmutinių filosofų, Talės, vandenį laiko pasaulio pagrindine medžiaga. Šitoji substancija, pilna judesio ir gyvybės, padaro pasaulį lyg "pripildytą dievais". Anaksimenas pasisako už orą, nes jis duoda gyvybę mūsų sielai ir visam pasauliui. Heraklitui pagrindinis elementas yra "amžinoji gyvoji ugnis".

Parmenido Įžvalgos

Savo atsakymu išsiskiria Parmenidas. Jis nurodo būtį, kaip visos gamtinės tikrovės pagrindą. Galvojimas naujas ir įdomus. Ne taip lengva įtikinti, kad oras ir ugnis tebūtų tik vanduo, ar vanduo - oras ir ugnis. Bet nesunku įrodyti, kad visi šitie elementai turi vieną bendrą savybę - jie yra. Būtis yra jų neatskiriamoji dalis.

Todėl iš kokio elemento besusidėtų pasaulis, būtis turi būti laikoma jo tikrovės pagrindine bei pirmine substancija. Parmenido atsakymas turėjo lemiančios reikšmės filosofijos raidai. Jis pakreipė tolimesnes diskusijas nuo physis į meta-physis, t. y. nuo pojūtinio pasaulio į grynosios minties pasaulį.

Būties Sklaida Parmenido Poemoje

Būties sklaida, kurią randame Parmenido poemoje ir kuri išliko iki mūsų laikų tik fragmentuose, remiasi dviem principais: "būtis yra ir negali nebūti" ir "nebūtis nėra". Kaip vienas, taip ir kitas principas išreiškia dialektinį judesį tarp būties ir nebūties, ir pažymi, kiek viena yra, o kita nėra. Ar šitoji dialektika yra loginės ar ontologinės prigimties? Kitaip keliant klausimą, ar čia turime reikalo su būties dialektika apie esantįjį ir nesantįjį, ar tik su minties dialektika apie tai, kas yra, ir tai, ko nėra?

Su būtimi problemos nėra. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su būtimi kaip esančiąja, mes paliečiame jos ontologinį aspektą. Esančioji būtis yra iš tikrųjų nuolatinis ir vienintelis šaltinis, kur gaivinasi ontologija. O kaip su nebūtimi? Atsakymas nelengvas. Nebūtis pasako būties nebuvimą. Niekas yra jos sinonimas.

Teigti nebūtį, ar nieką, reiškia visiškai paneigti esantįjį. Neigimas, su ironija pastebi Heideggeris, yra "pagal vyraujantį ir niekad nenuginčytą logikos mokslą proto specifinis veikinys (Verstandes-handlung)". Nebūtis yra neigimas, ir tokiu būdu laikytina savo rūšies mąstymo forma. Šitai reiškia, kad nebūtis yra proto kūrinys.

Nebūties Metafizika

Štai kodėl Kantas, kaip ir skolastikai prieš jį, nebūtį laiko ens rationis. Šitai būties rūšiai priklauso aklumas ir tamsumas, nes jie nėra dalykai, bet paneigimas dalykų, k. a. regėjimo ir šviesos. Kaip visoms loginėms būtims, taip ir nebūčiai negalime duoti apybrėžtinybių. Aristotelio kategorijoms nėra vietos nebūties sąvokoje.

Bet kodėl kalbame apie nebūtį? Kodėl Parmenidas teigia nebūties būtinumą? Kadangi jis teigia būties būtinumą. Nebūties metafizika yra protaujančiojo žmogaus dalia. Ji gimsta minties judesio dialektikoje, kuri apima teigimą ir neigimą. Kiekvienas teigimas netiesiogiai ką nors neigia, lygiai kaip kiekvienas neigimas ką nors teigia. Ar teigdami būtį, mes neneigiame nebūtį, o neigdami nebūtį, ar neteigiame būtį? Nebūtis yra būties loginis šešėlis.

Be Parmenido, gal niekas kitas taip giliai neįsijautė į būties ir nebūties dialektiką, kaip Heideggeris: "Niekas nėra nei objektas, nei apskritai esantysis. Niekas neiškyla nei dėl savęs, nei šalia esančiojo, kuriam lygiai priklauso. Niekas įgalina apsireikšti žmogiškajam buvimui. Niekas ne esančiojo antisąvoka, bet priklauso jo esmei. Esančiojo būtyje įvyksta nieko sunaikinimas". Nebūties klausimu susidomi nevienas naujųjų amžių filosofų. Dekarto radikalinio abejojimo išeities taškas yra nebūties galimybės prielaida. Metafiziniuose samprotavimuose apie prigimtį ir malonę Leibnicas klausia: Pourquoi il y a plutôt quelque chose que rien? (Kodėl gi esama kažko tokio kaip niekas?).

Kantas baigia transcendentalinę analitiką nieko sąvokos padala. Hėgelio filosofija liktų iš viso nesuprantama be būties ir nebūties dialektikos. Jam grynoji būtis ir grynoji nebūtis yra vienas ir tas pats dalykas - niekas. Bet kodėl jis sutapatina tai, kas yra, su tuo, ko nėra? Kadangi būtis ir nebūtis yra abstrakčios sąvokos, arba visuotinybės, kurioms bet kokia apibrėžtinybė svetima. Stokodamos apibrėžtos konkretybės, jos tėra tik minties kūriniai, ir kaip tokios - niekas.

Pažinimo Klausimas

Būties ir nebūties dialektikoje neišsisemia būties metafizika. Jos analizei nemažiau svarbus pažinimo klausimas. Parmenidui aišku, kad nebūtis yra nesuvokiamas fantomas. Jos nepasiekia nei mintis, nei žodis. "Negalima pažinti, nei išsakyti žodžiu tai, ko nėra", -. sako jis II fragm.). Tačiau visai kitaip su būtimi. Ji atrodo esanti esmėje susieta su mintimi. Štai jo garsioji tezė, kuri yra trečiajame fragmente: "Vienas ir tas pats dalykas yra būti ir mąstyti".

Kaip reikia tai suprasti? Ar mintis suponuoja būtį kaip savo objektą, ar būtis yra galutinėje analizėje mintis? Žodžiu, ar šitą Parmenido tezę reikia aiškinti realistine, ar idealistine prasme? Jeigu jis teigia, jog tik tai, kas yra, gali būti minties objektas, tai jį galime laikyti realizmo bei empirizmo pirmataku. Tačiau lieka atvira ir idealistinė interpretacija - būtis tėra tik mintis. Šituo atveju parmenediškoji tezė slėptų savyje podekartiškojo subjektyvizmo bei hėgeliškojo idealizmo daigus.

Dar kiti nurodo panašumą su Kantu, kuriam "patirties galimybės sąlygos yra kartu patirties objektų galimybės sąlygos". Parmenido terminais kalbėdami, galime sakyti, kad minties patirtis yra savaime būties patirtis. Tokiu būdu parmenediškoji būties metafizika būtų lyg sintezė transcendentalinio idealizmo ir empirinio realizmo. Kaip ten bebūtų ir kur bepriskirtumėm Parmenidą, viena aišku, kad jis savo būties sklaidoj nepamiršo minties, kurią porą tūkstančių metų vėliau Dekartas padarė moderniosios filosofijos išeities tašku.

Remdamasis šitom dviem tezėm - "būtis yra" ir "būtis yra būti ir mąstyti", Parmenidas sukūrė būties metafiziką, kuri skamba kaip teologija. O gal šitoji būtis ir yra Dievas? Kaip kas beatsakytų į šitą klausimą, kiekvienas turi sutikti, kad parmenidiškosios būties atributais gali puoštis bet kokia dievybė.

Parmenido Būties Savybės

Parmenido būtis yra nesutverta ir nesunaikinama. Kur j ieškoti jos kilmės? Ji negalėjo gimti iš būties, nes tuomet ji būtų egzistavusi prieš savo buvimą. "Kaip ji galėtų gimti? Nes jei gimė, jos nėra, ir tikrai nėra, jei turi vieną dieną gimti" (III fragm.). Nebūties irgi negalime laikyti jos gimdytoja, nes žinome, kad ji neegzistuoja. Jei būtis negimė, tai ji ir nepranyks, nes mirtis suponuoja gimimą. Štai kodėl būtis neturi praeities nei ateities. Ji yra amžina dabartis, o gal belaikė amžinybė.

Paskui išskaičiuojamos būties savybės. Daugiškumas nesuderinamas su būties prigimtimi, nes padalinimas į dalis reikalautų nebūties, kuri vieną dalį būties atskirtų nuo kitos. Tačiau niekas neegzistuoja. Neegzistuoja ir būties dališkumas. Toliau būtis nusakoma kaip pilnoji visuma, nesiliaujanti tąsa, kur nėra tarpsnio, nei tuštumos. Kai Plotinas kalba apie vieną, kaip daiktų pagrindinį ir pirmutinį principą, ar jis neturi omenyje Parmenido nesidalinančią būtį?

Parmenidiškoji būtis nepažįsta judesio, nes kad ji galėtų judėti, jai reikėtų tuščios erdvės. Tačiau tuščia erdvė, ar beerdvė tuštuma prilygtų nebūčiai. Štai kodėl negalimas būties judesys. Bet šitoji būtis, be judesio ir dalių, turi ribą. Parmenido manymu, būtis be ribų stokotų atbaigtinumo. Kadangi būtis yra pati tobulybė, ji negali stokoti tos savybės, kuri reikalinga josios atbaigtinu-mui, t. y. ribotumo.

Būties Metafizinis Grynumas

Kuo mums įdomi Parmenido būties sklaida? Savo metafiziniu grynumu. Mintis suranda būtį, o būtis suima mintį. Kaip viena, taip ir kita yra metafizinės tikrovės, ir kaip tokios jos tampa filosofinių diskusijų pagrindiniu objektu. Amžių bėgyje kas kaip apibūdins filosofiją, niekas negalės išleisti iš akių būties. Nes filosofija savo pirmine, t. y. parmenidine, prasme yra būties mokslas, kurį sukuria mintis.

Nuo Pitagoro laikų graikams filosofija reiškė išminties mokslą. O kas yra išmintis? Kas iš arčiau susipažinęs su žydų tradicija, tas žino, kad ji neatskiriama nuo Dievo pažinimo. Tikroji išmintis gimsta Dievo baimėje, ir išmintingu laikomas tas, kuris Jam ištikimai tarnauja. Šitoji išminties samprata yra religinio pobūdžio. Jai pradžią davė pranašai ir maldingi poetai, kuriems, kaip visiems semitams, filosofinis galvojimas buvo svetimas. Visai kitaip su graikais. Pranašų Dievas buvo jiems nepažįstamas. Nežinomas ir apreiškimas. Jie vadovavosi savo natūraliu protu. Nenuostabu todėl, kad jie išmintį suprato kitaip. Ji susieta su būties pažinimu.

Platono Būties Samprata

Graikiškajai tradicijai lieka ištikimas ir Platonas. Kaip Parmenidui, taip ir jam būtis yra pagrindinė filosofijos tema. Filosofuoti apie būtį reiškia ją analizuoti. Būties analizė remiasi parmenidiškuoju principu - būtis yra. Šitas teigimas yra metafizinio galvojimo kertinis akmuo. Būties sklaida suponuoja savaime esamumą būties.

Platono būties sklaida glaudžiai siejasi su jo idėjų teorija, kuri amžių bėgyje susilaukė skirtingo aiškinimo. Aristotelis, kuris išbuvo Platono mokiniu dvidešimt metų, laikė platoniškąsias idėjas "subūtintomis" bendrybėmis, kurios atskirtos nuo pojūtinių daiktų. Vėliau vieniems jos atrodė lyg kokie įsivaizdavimai, kitiems - nerealios svajonės, tos "Platono idėjos", nuo kurių apsaugoti taip norėjo savo duk-Adomas Galdikas Ruduo kalnuose (Tempera)terį Mme de Sevigny, dar kitiems, kaip Volterui, jos reiškė "abstrakčias idėjas", kuriomis pakeičiami realūs daiktai.

Tačiau Platono idėjos nėra nei būties skraiste pridengtos grynos sąvokos, nei vaizduotės ar proto kūriniai, bet tikrovės pilniausia ta žodžio prasme. Jos yra atskirtos realiai nuo daiktų, kurie tėra tik jų kopijos, ir egzistuoja paskirai anapus pojūtinių pasaulio. Štai kodėl pojūtinis pažinimas nėra tikras, nes jis remiasi daiktų efemerine egzistencija. Norint pažinti tikrai daiktus, reikia suvokti jų idėjas, kurias tegali suvokti tik "proto akis".

"Timėjuje" Platonas skiria dvi būties rūšis: idėją - būtį ir josios kopiją. Idealioji arba pir-mavaizdinė būtis yra visa tai, kas yra ir gali būti. Tai augščiausioji idėja, o kartu ir tikriausioji būtis, kuri net realiau egzistuoja už pojūčiais pagaunamą būtį. Idėjos-būties niekas nesutvėrė ir niekas nesunaikins. Ji neturi nei pradžios nei pabaigos, o lieka visados ta pati. Laisva nuo išorinės įtakos ir su nieku nesusilieja. Pojūčiams ji neprieinama. Vien tik protas gali ją kontempliuoti. Idėja-būtis gal nėra Dievas, bet tikrai turi kažką dieviško.

Pirmavaizdinės būties kopija yra gamtinis pasaulis. Ji turi pradžią, nors apie jos atsiradimą nedaug ką galime pasakyti. Platonui aišku tik, kad kaip bet koks daiktas neatsirado savaime, bet turi priežastį, t. y. kūrėją, kurs jį padarė, lygiai taip pat ir gamtinė būtis turi savo sutvėrėją. Bet jo niekas negali surasti, o jei kas ir surastų, tai jo negalėtų nupasakoti žmonėms. Kurdamas regimąjį pasaulį, tvėrėjas modeliu turėjo idėją-bū-tį. Štai kodėl jis sutvėrė vieną būtį ir jai davė tobuliausią formą ir mąstančią sielą.

Platoniškoji būties samprata nevienam atrodo klaidinga, nes ji skelbianti dualizmą kaip ontologinėje, taip ir epistemologinėje plotmėje. Bet ar šitas dualizmas neslypi pačioje būties sąrangoje? Ar pojūčiais nesuvokiame daugybę būčių nuolatiniame tapsme? Ar protas nenurodo vieną, nesikeičiančią ir amžiną būtį? Kaip sutaikyti pojūčių duomenis su proto reikalavimais? Platono būties sklaida, kaip ir jo idėjų teorija, yra vienas iš bandymų išspręsti šitą problemą.

Dar kitoki būties aspektai atskleidžiami "Sofiste". Čia kalbama apie nebūtį, kurioje klaidžioja sofistas, ir ji vadinama metaforiškai "nebūties tamsybė". Būtis palyginama su šviesa. Dabar galime suprasti, kodėl "Respublikos" septintoje knygoje Platonas aptaria filosofavimą kaip sielos pakilimą iš tamsos į šviesą, Suvokdamas bei atskleisdamas būties paslaptis, filosofas įsiveržia į šviesos pasaulį. Tiesa, jis vadina diena ir žemiškąją būseną, kuria didesnė dalis žmonijos pasitenkina, bet diena, kuri tėra tik truputį šviesesnė negu naktis.

Tikrosios dienos šviesa džiaugiasi nedaugelis, tik tie, kurių akys nukreiptos į idealinės būties bei idėjų pasaulį. Platonui filosofija yra "nuostabi kelionė", kurios metu filosofas palieka gamtinio pasaulio "tamsybes" ir pakyla į pirmavaizdinės būties, amžinųjų ir nesikeičiančių jų idėjų karalystę.

Aristotelio Požiūris į Būtį

Aristotelis susieja filosofijos pradžią su nuostaba: "Žmonės anksčiau filosofuodavo ir dabar pradeda filosofuoti nuostabos déliai". Kasdieniai sunkumai, gamtos grožybės, dangaus kūnų apraiškos, pasaulis apskritai stebindavo juos. Kodėl naktis pakeičia dieną? Kodėl pakyla audros su žaibais ir perkūnu? Kodėl gimsta ir miršta žmonės? Iš viso, kas yra pasaulis ir kodėl jis yra? Šitų klausimų akivaizdoje žmogus pasijusdavo nežinėliu. Norėdamas išsilaisvinti iš igno-rancijos, jis pradėjo jieškoti įvairių gamtos reiškinių priežasties. Ir taip gimė mokslai ir filosofija.

Kad filosofija gimsta nuostaboje, tai skelbė ir Platonas. "Teatėjuje" skaitome: ". . . nuostaba yra filosofijos jausmas, ir filosofijos pradžia glūdi nuostaboje". O kas yra filosofija? Aristotelio atsakymas lieka parmenidiškosios sampratos rėmuose: "Mokslas, kuris nagrinėja būtį kaip būtį ir atributus, kurie jai priklauso vardan jos prigimties".

Kad nesumaišius filosofijos su kitomis žinojimo šakomis, jis priduria: "Bet tai nėra tas pats, kaip kiti, taip vadinami, specialūs mokslai, nes nė vienas iš jų nenagrinėja būties, kaip būties aplamai. Jie nukerta dalį būties ir studijuoja šitos dalies savybes". Matematika domisi kiekybe, fizika - medžiaga ir judesiu, biologija - gyvybe. Nė vienas iš specialiųjų mokslų nesidomi būtimi kaip tokia.

Bet filosofija išsiskiria iš kitų mokslų ne tik dėl to, kad savo objektu turi būtį. Ji užima ypatingą vietą mokslų tarpe, dėl dviejų kitų dalykų: pirma, kadangi ji atskleidžia, jog Dievas yra visų dalykų priežastis ir pirmasis principas, o antra, kadangi šitą mokslą tepasi-savina pilna ta prasme tik Dievas. Štai kodėl Aristoteliui filosofija nėra paprastas mokslas, vienas iš daugelio mokslų, bet pats nuostabiausias mokslas. Jis net jį vadina dievišku mokslu. Todėl ir tie, kurie atsideda šito mokslo studijoms, laikomi išminčiais. Jie yra net "dievai", dievai ne ant visados, bet tam tikrais momentais, ypač tais, kai jie suvokia, kas yra būtis savo giliausioje esmėje.

Būtis stovi Aristotelio fisolofinių diskusijų centre, nėra vien tik parmenidiškoji būtis, t. y. tai, kas yra ir negali nebūti. Ji reiškia daug daugiau. Tai galime spręsti vien iš vardų, kurie jai duodami. Ji vadinama principu, pirmuoju judintoju, Dievu. Neatrodo, kad ji turėtų ką nors bendro su medžiaga, nes jos prigimtis geriausiai apsireiškia mintyje.

Štai kaip šitoji būtis-prin-cipas apibūdinamas "Metafizikoje": "Jo būtis, grynoji mintis, pasiekia augščiausią tobulybę, kuria mes tik tesidžiaugiame trumpai. Šitoje būsenoje jis pasilieka visą laiką. . . kadangi pasitenkinimas ir veiksmas yra tas pats.. . Savyje egzistuojančioji mintis yra visa tai, kas yra geriausio ir tobuliaus...

Trys Būties Požymiai Budizme

Trys būties požymiai (arba trilaksana sanskrito kalba) yra pagrindinė budizmo doktrina, apibūdinanti esmines visos egzistencijos ypatybes. Šie trys požymiai nurodo tikrovės prigimtį ir padeda budistams suprasti pasaulio prigimtį ir kaip įveikti kančią bei pasiekti nušvitimą.

1. Nepastovumas (Anicca): Viskas pasaulyje yra laikina ir nuolat kinta. Tai reiškia, kad nėra nieko, kas būtų amžina ar pastovu. Materialūs daiktai, mintys, emocijos, kūnai, netgi pasauliai kinta ir praeina. Ši idėja skatina žmones suvokti, kad prisirišimas prie pasaulio objektų ar būsenų sukelia kančią, nes jie neišvengiamai praeis. Pavyzdys: Gėlė, nors ir graži, galiausiai nuvys.
2. Kančia (Duhkha): Kančia yra neišvengiama būties dalis. Budizme „kančia“ (duhkha) neturi tik fizinės ar emocinės skausmo reikšmės, bet apima bendrą nepasitenkinimą gyvenimu, kurį žmonės patiria dėl nepastovumo ir prisirišimo. Kadangi viskas yra nepastovu, prisirišimas prie materialių dalykų, žmonių ar būsenų neišvengiamai sukelia kančią. Pavyzdys: Žmonės dažnai patiria kančią, kai praranda artimuosius, turtus arba sveikatą, arba kai jie negali pasiekti savo tikslų.
3. Nesavastingumas (Anatta): Nėra jokios nuolatinės „savasties“ arba „aš“, kuris būtų nekintantis ir amžinas. Ši budizmo doktrina prieštarauja daugeliui kitų religinių ir filosofinių sistemų, kurios teigia apie sielos ar „aš“ egzistavimą. Pagal budizmą, tai, ką mes vadiname „aš“, yra tik laikinas penkių skandhų (kūno, pojūčių, suvokimo, sąmonės ir sampratų) rinkinys, o mūsų tapatybė kinta su laiku. Pavyzdys: Žmogus vaikystėje, jaunystėje ir senatvėje yra skirtingas.

Supratimas apie nepastovumą, kančią ir nesavastingumą yra esminis žingsnis link nušvitimo budizme. Suvokdami, kad viskas yra laikina, žmonės išmoksta atsisakyti prisirišimo prie materialių ir emocinių dalykų. Meditacijos praktika budizme dažnai remiasi šių trijų požymių stebėjimu. Kelias į nušvitimą (nirvaną) prasideda nuo šių požymių įsisąmoninimo.

Trys būties požymiai yra pamatinė budistinės filosofijos doktrina, kuri padeda suprasti pasaulio prigimtį ir žmogaus gyvenimo tikslą.

Teologijos ekspertas gali papildyti šią budizmo temą įžvalgomis apie trečiąjį būties požymį, kuris yra Anatta (Ne-aš). Anatta reiškia, kad nėra jokios nuolatinės, nepriklausomos „sielos“ ar „aš“ esmės. Tai ne tai, kad mes neturime savęs, bet kad tai, ką laikome „aš“ - mūsų kūnas, jausmai, suvokimas, mąstymas ir sąmonė - yra nuolat kintančių procesų rinkinys. Budistai šį „aš“ lygina su vežimu, kuris sudarytas iš daugybės dalių, bet neturi vienos esminės „vežimo“ dalies. Įdomu tai, kad šis ne-aš principas padeda įveikti prisirišimą. Jei nėra pastovaus „mano“, prie ko gi iš tikrųjų prisirišame? Prie laikinos minties ar kintančio kūno? Kai kurie Mahajanos mokymai šį principą išplečia iki visų reiškinių, teigdami, kad netgi Dharma (mokymai) yra tik priemonė, o ne galutinė tiesa. Tai tarsi keltas, kurį perplaukus reikia palikti.

Individuacijos Principas

Individuãcijos prncipas - būties individualumo pagrindas. Pradas, paverčiantis daiktą būtent šiuo, skirtingu nuo bet kurio kito į jį panašaus daikto. Esinio bendrosios prigimties priešybė. Individuacijos principo problemą iškėlė stoikai, nagrinėjo vidurinių amžių filosofija. Joje susiformavo dvi pagrindinės individuacijos principo interpretacijos.

• Tomas Akvinietis traktate Apie individuacijos principą (De principio individuationis) ir jo sekėjai individuacijos principu laikė kiekybiškai apibrėžtą esinio materiją, o bendrąja prigimtimi - to esinio formą.
• J. Dunsas Škotas ir jo sekėjai teigė, kad individuacijos principas - tai individuali daikto forma (lot. haecceitas), formaliai besiskirianti nuo bendrosios formos.

Abi interpretacijos individuacijos principą aiškino ontologiškai - jis esąs realios būties dalis, o ne jos refleksijos rezultatas. Dauguma Renesanso filosofų šį principą aiškino gnoseologiškai. Teigta, kad kiekvienas daiktas esąs individualus pats savaime, todėl šio principo ir bendrosios daikto prigimties skirtumas tėra to daikto pažinimo pasekmė. Vadinamosios antrosios scholastikos (16-18 amžius) vienas žymiausių atstovų F. Suárezas teigė, kad tarp esinio individualaus skiriamojo požymio (lot. differentia individualis) ir to esinio rūšinės prigimties (lot. ratio specifica) yra protu nustatomas skirtumas, turintis tam tikrą pagrindą tikrovėje (lot. distinctio rationis cum fundamentia re). Šiuolaikinis mokslas individuacijos principą taip pat aiškina gnoseologiškai.

tags: #kas #yra #buties #principas