Legendinis Kauno pastatas - „Metropolio“ viešbutis Laisvės alėjoje - buvo įsigytas restoranų ir nekilnojamojo turto veikla užsiimančios „Amber Food“ grupės antrinės įmonės „Laisvės investicijos". Naujieji pastato savininkai šioje Kauno erdvėje nėra naujokai - prieš pat Europos krepšinio čempionatą 2011 m.
Laisvės alėja Kaune, kurioje įsikūręs "Metropolio" viešbutis
„Metropolio“ istorija
Pasak jo, jau trečią amžių skaičiuojančio pastato paskirties keisti bet kuriuo atveju neplanuojama. „Tokia vieta ir nuolat augantis žmonių srautas jau patys savaime suponuoja pastato paskirtį - čia ir toliau veiks viešbutis, restoranai. Nuodugniai įvertinus situaciją, telieka pasirinkti tinkamiausią segmentą. Labai svarbu išlaikyti ir istorinį akcentą bei architektūros unikalumą.
Kauno Nikolajaus prospekto (dabar - Laisvės alėja) ir Novabazarnaja (dabar - Daukanto gatvė) sankryžoje 1899 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą iškilusiame statinyje šeimininkavo Izidorius ir Rachelė Volkovyskiai, dėl to būsimasis „Metropolis“ buvo vadinamas Volkovyskių namu. Pirmame aukšte gyveno šeimininkai, veikė restoranas, bufetas ir biliardo kambarys, pusrūsyje buvo įrengta virtuvė, maisto bei vyno sandėliai, o antrame aukšte savo paslaugas teikė viešbutis.
1922 m. pastatą įsigijo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, ir „Metropolis“ tapo „Lietuvos“ viešbučiu, tačiau kauniečių bei Laikinosios sostinės svečių sąmonėje išliko tiek senasis pavadinimas, tiek senoji dvasia - restoranas tapo nuolatine susitikimų ir švenčių, Naujųjų metų sutikimo vieta.
Grojant italų muzikantų orkestrui, čia buvo galima sutikti beveik visą Vytauto Didžiojo universiteto profesūrą, karininkus, politikus, menininkus, aktorius, įskaitant tokias asmenybes, kaip Kazys Binkis ar Kipras Petrauskas, Vincas Krėvė ar Levas Karsavinas, Balys Sruoga ar Vincas Mykolaitis-Putinas. Čia veikiančiame viešbutyje japonų diplomatas Chijunė Sugihara Antrojo pasaulinio karo metais, uždarius Japonijos konsulatą, toliau išdavinėjo gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms, taip tūkstančius gelbėdamas nuo mirties.
„Amber Food“ pokyčiai
Restoranų grupės „Amber Food“ direktorius ir akcininkas Gediminas Balnis išpirks 80 procentų grupės akcijų iš jas valdančių Kauno mero Visvaldo Matijošaičio bei jo šeimos narių įmonių, antradienį pranešė grupė. Kaip teigiama išplatintame „Amber Food“ pranešime spaudai, užbaigus sandorį G.Balnis taps 100 proc. restoranų grupės akcijų savininku.
Sandorio finansavimui G.Balnis ketina panaudoti savo turimą 20 procentų akcijų paketą nekilnojamojo turto valdymo įmonėse. Sprendimą akcininkai priėmė vakar, balandžio 25 dieną, o sandorį ketinama užbaigti per gegužę.
Pranešime cituojamo „Amber Food“ vadovo teigimu, grupės restoranai šiuo metu patiria „beprecedentę aktyvistų, raginančių „Vičiūnų grupę“ kuo greičiau trauktis iš Rusijos, ataką, ardančią veiklos procesus ir santykius su klientais bei partneriais”.
„Suvokdamas, kad šiandien patiriama krizė gali padaryti neatitaisomą žalą tiek prekės ženklų reputacijai, tiek grupės veiklos tęstinumui ir siekdamas išsaugoti beveik 15 metų kurtą verslą bei darbo vietas daugiau nei tūkstančiui žmonių, nusprendžiau išpirkti visas akcijas. Tokiu būdu prisiimu visą verslo riziką ir atsakomybę, tačiau esamomis sąlygomis reikia greito ir iš esmės situaciją keičiančio sprendimo“, - pranešė G.Balnis.
Pasak jo, „Amber Food“ yra visiškai autonomiškas verslas, kuriame V.Matijošaitis ir jo šeimos nariai veikia kaip investuotojai, neužima jokių apmokamų pareigų ir iki šiol čia uždirbtą pelną reinvestuodavo į restoranų tinklo plėtrą.
„Amber Food“ nėra „Vičiūnų grupės“ dalis, tačiau visuomenės akyse akcininko sąsajos užtenka, kad viskas būtų matuojama tuo pačiu matu. Restoranai tapo patogiu taikiniu nepaisant fakto, kad „Amber Food“ su Rusija neturi nieko bendro, toje rinkoje neveikia, nieko iš jos neperka ir nieko jai neparduoda“, - pridūrė G.Balnis.
„Amber food“ yra jau beveik 15 metų Lietuvoje veikianti ir daug skirtingų prekinių ženklų vienijanti maitinimo verslo grupė, kurioje dirba daugiau nei 1200 žmonių. Grupei priklauso restoranai „Katpėdėlė“, „Charlie Pizza“, „Manami“, „Sugamour“, „La Crepe“, „Skonis“, „Guacamole“, „Lunch up“, „Grill Terrace“ ir kiti.
Praeitą savaitę prie „Amber Food“ restoranų vyko protesto akcijos, kurių metu prie kiekvieno grupės restorano įėjimo aktyvistai pasitikdavo lankytojus ir informuodavo apie „Amber Food“ akcininko Kauno mero V.
Siekiant išsaugoti verslą, „Amber Food“ vadovas ir mažasis akcininkas G. Balnis gegužę išpirko 80 proc. Mainais už „Amber Food“ akcijas G. Balnis V. Matijošaičio šeimai perdavė 20 proc. nekilnojamojo turto valdymo įmonių „Gildijos investicijos“, „Laisvės investicijos“, „Jūros investicijos“, „Vokiečių investicijos“ ir „Rinktinės investicijos“ akcijų paketų, 80 proc. šių įmonių akcijų valdė V.
Trumpalaikis populiarumas ir interjero dizaino sprendimai
Trumpalaikis populiarumas - ne vien muzikinius kūrinius arba mados tendencijas ištinkanti lemtis. Tik trumpą laiką ant bangos gali atsidurti ir būsto dizaino sprendimai. Kokia nors beprotiškai fantastiška idėja, praėjus keleriems metams, gali nebeatrodyti tokia žavinga ir netgi erzinti.
Portale „Apartment Therapy“ nurodyti trys interjero dizaino sprendimai, nuo kurių, pasak nekilnojamojo turto agentų, derėtų susilaikyti, nepaisant dabartinio jų populiarumo.
- Fantastiškai atrodančios, bet nepatvarios medžiagos
- Dažyta plytų siena
- Užstumiamos durys
Fantastiškai atrodančios, bet nepatvarios medžiagos
Interjero dizaino medžiagų vadovas
Kad nepatvarios medžiagos nepasiteisina, įrodo lipnių juostelių taikymo istorijos. Kai kurie žmonės įsigudrina jomis nuklijuoti ištisus sienų plotus ir toks sumanymas atrodo visai vykęs, bet tik iš pat pradžių. Kartais nė metų neprireikia, kad toks dekoras imtų lupinėtis.
Jei nesinori susidurti su fiasko virstančiomis idėjomis, turėtumėte paklausyti Yawaro Charlie, JAV nekilnojamojo turto įmonės „Aaron Kirman Group“ padalinio vadovo, patarimo, būtent - nepirkti net ir fantastiškai atrodančių, tačiau prastos kokybės, nepatvarių medžiagų.
„Visada pasistengiu perkalbėti klientus, ketinančius įsigyti dailiai atrodančių, bet ypač greitai nusidėvinčių medžiagų, - sako Y. Charlie. - Vienas iš tokių medžiagų pavyzdžių - vadinamasis Kararos marmuras. Nors ir atrodo nepriekaištingai, be to, yra net nepigus, tereikia, kad užtikštų raudonojo vyno ir marmurinis stalviršis kaipmat bus sugadintas. Štai kodėl kartais kur kas labiau apsimoka rinktis dirbtines medžiagas, išvaizda nenusileidžiančias natūralioms, be to, išlaikančias laiko išbandymus.“ Daugelis žmonių būsto renovacija užsiima tik kartą per dešimtmetį, todėl svarbu pasirinkti tokias medžiagas, kurios tarnautų kuo ilgiau.
Dažyta plytų siena
Nenutinkuotų plytų siena gali atrodyti ypač įspūdingai, tačiau prieš ją dažydami turėtumėte rimtai pagalvoti. JAV nekilnojamojo turto įmonės „Usaj Realty“ savininkė Jenny Usaj primygtinai pataria plytų sieną palikti tokią, kokia yra.
„Jei jau nuspręsite plytas dažyti, turite pasirinkti tokią spalva, kuri nekeltų nė menkiausių abejonių, kadangi kelio atgalios nėra, - perspėja ji. - Be to, privalote žinoti, kad nudažę plytų sieną beveik garantuotai atsidursite begalės kritikų taikinyje.“
Užstumiamos durys
Stumdomas durų sistemas, dėl archajiškos išvaizdos įgijusias daržinės durų (angl. - „barn doors“) pavadinimą, daugelis šiandien renkasi kaip atitinkamą atmosferą kuriančias interjero konstrukcijas. Vis dėl to užstumiamos durys nėra nei tinkamiausios, nei praktiškiausios kambariams atskirti, teigia J. Usaj.
„Kaimo namų įspūdį kuriančios užstumiamos durys gal ir atrodo įspūdingai, bet turi aibę minusų, pavyzdžiui, neatlieka garso slopinimo funkcijos“, - nurodo ji. Taigi, jei tokias duris parinksite vonios kambariui arba miegamajam, tikrai pasigailėsite, nes tam tikri garsai, suprantama, neturi sklisti po visus namus.
Užstumiamos durys interjere
Hamburgo istorija
Iki tapdamas amerikietiškos virtuvės atributu, hamburgeris apkeliavo beveik visą pasaulį ir galybę kartų keitė pavidalą. Maltos mėsos paplotėliai po visą pasaulį savotiškai pasklido mongolų-totorių dėka. 12 amžiuje šios tautos kariai grobė žemes ir mėgo valgyti maltą žalią mėsą, suspaustą į kauburėlius. Įsiveržę į Rusiją, kartu su savimi jie atsinešė ir šį įprotį.
1700-iais rusų prekeiviai totorišką mėsą atvežė į Vokietijos uostamiestį Hamburgą. Čia vietiniai pridėjo kitų ingredientų, tokių kaip svogūnai ir kaparėliai, o dalį žalios mėsos maišė su kepta. 18 amžiaus pirmoje pusėje Hamburgo uostas buvo pagrindinis transatlantinių kelionių taškas, daugiausia laivų siųsdavęs į Niujorką. Siekdami paskatinti Vokiečių jūreivius ir suvilioti imigrantus europietiškais skoniais, Niujorko restoranų savininkai ėmė tiekti Hamburgo steikus.
1836 metais Niujorke Delmonico restoranas į pirmąjį kada nors atspausdintą meniu įtraukė ir Hamburger Steak, kuris buvo pats brangiausias patiekalas, kainavęs 10 centų. Vienas pirmųjų buvo Čarlis Nagrynas (Charlie Nagreen). 1885-iais mugėje pardavinėdamas mėsos kukulius jis pastebėjo, kad žmonės negali vienu metu valgyti ir dairytis šventėje, nes atskirai patiektą mėsą buvo nepatogu laikyti. Dėl to kukulius jis sumanė patalpinti tarp dviejų duonos griežinėlių. Štai Oskaras Bilbis (Oscar Bilby) teigė, kad pirmąjį modernų mėsainį sukūrė būtent jis, nes 1891-iais Tulsoje, Oklahomoje mėsos paplotėliams panaudojo minkštas bandeles.
Bandeles, skirtas specialiai mėsainių paplotėliams, 1916 metais pirmasis pradėjo kepti Voltas A. Andersonas (Walt A. Anderson). Po penkerių metų kartu su nekilnojamojo turto agentu Biliu Ingramu (Billy Ingram) jis atidarė White Castle restoraną, žinomą dėl jų keturkampės formos bandelių. Iki 1924 metų niekas, išskyrus 16-metį Lajonelį Sternbergerį (Lionel Sternberger), nesugalvojo į mėsainį įdėti sūrio. Jo griežinėlį jaunuolis uždėjo ant vieno iš suvožtinių savo tėvo parduotuvėje Pasadenoje, Kalifornijoje. Dėl šio poelgio Lajonelis yra teisėtai laikomas sūrainio išradėju.
1921 metais atidarytas White Castle restoranas Kanzase yra žinomas kaip pirmasis mėsainių restoranų tinklas Jungtinėse Valstijose. Broliai Ričardas ir Morisas Makdonaldai (Richard and Maurice McDonalds) 1940-iais atidarė „McDonald’s Barb-B-Que“ restoraną San Bernardine Kalifornijoje. 1961-iais broliai Makdonaldai restoraną pardavė už 2.7 mln dolerių Rėjui Krokui (Ray Kroc), kuris atidarė Hamburger universitetą.
Turtinga ir įvairi istorija „burgerius“ atvedė beveik į visus pasaulio kraštus, o jais mėgautis nuo šiol galime ir mes.
„Checkpoint Charlie“ istorija
Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusios sienos perėjimo punktas „Checkpoint Charlie” buvo šaltojo karo įsikūnijimas. Anksčiau čia vieni į kitus taikėsi sovietai bei JAV. O dabar ietis kryžiuoja patys vokiečiai.
Tarp Frydricho gatvės, Dailidžių gatvės ir Sienos gatvės įrengtas „Checkpoint Charlie” ne kartą tapo dramatiškų scenų, galėjusių sukelti trečiąjį pasaulinį karą, liudininku. Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Berlyno sienos griuvimo padėtis prie „Checkpoint Charlie” nebe tokia grėsminga, bet aistrų netrūksta.
Berlynas niekaip neapsisprendžia, kas turi daugiau teisių į „Checkpoint Charlie” - verslininkai, skubantys įtikti turistams ir atgauti investicijas, ar istorikai, besistengiantys išsaugoti istoriją?
„Snackpoint Charlie“
Berlyniečiai tą vietą jau kuris laikas vadina „Snackpoint Charlie”. Ne perėjimo, o užkandžių punktas. Vienoje Frydricho gatvės pusėje stovi Sienos muziejus, primenantis lemtingas šaltojo karo akimirkas. Pavyzdžiui, tas 6 dienas 1961 metų spalį, kai amerikiečių ir sovietų tankai stovėjo vieni prieš kitus pasiruošę šauti ir taip pradėti trečiąjį pasaulinį karą.
Kitoje Frydricho gatvės pusėje - užkandinių lenktynės: vienas šalia kito, kaip kadaise tankai, išsirikiavę kioskeliai siūlo berlynietiškų dešrelių su kariu, amerikietiškų mėsainių, azijietiško greitojo maisto ir populiariausio Berlyno patiekalo - „Doner” kebabų.
Kontrolinio bokštelio, iš kurio visus, pereinančius iš Vakarų į Rytus ir atgal, akylai stebėdavo JAV karo policininkų akys, seniai nebėra. Vietoj jo stovi medinis namelis, kurio stogas primena paplūdimio skrybėlę.
Du vyriškiai, persirengę JAV karo policijos uniformomis, pozuoja šalia legendinio užrašo: „Jūs paliekate amerikiečių sektorių.” Ir vis ragina turistus nusifotografuoti kartu - už 2 eurus. Keturi milijonai lankytojų, kurie praėjusiais metais ir vėl apsilankė šioje istorinėje vietoje, vilioja vis naujus investuotojus.
Bet ar aštuoni stikliniai kioskai, kuriuose galima nusipirkti dešrelių ir sienos gabaliukų, tikrai taps vieta, kurioje malonu leisti laiką, buvo galima suabejoti jau klausantis P. Luxe žodžių ir lyginant juos su realybe.
Iš tiesų, nepaisant Velykų atostogų ir gerų orų, „Taikos parkas” sudomino tik nedaugelį Berlyno lankytojų. Kitoje Frydricho gatvės vietoje už informacinių skydų Dabarties ir istorijos forumas įkūrė Šaltojo karo muziejų, kuris kol kas simboliškai vadinamas tiesiog Juodąja dėže. Čia berlyniečiams ir šio miesto svečiams bus pasakojama ir buvusio sienos perėjimo punkto istorija. Nors forumas muziejaus statybos darbus baigs tik vasarą, aikštėje jau dabar būriuojasi žmonės. Argi tai ne ženklas, ko reikia turistams istorinėje vietoje?
Privatizuota istorija?
„Ši vieta simbolizuoja mūsų šalies ir viso pasaulio padalijimą, taip pat ji simbolizuoja laisvę, todėl ją reikia pagerbti oriai”, - tikina Vokietijos parlamentaras krikščionis demokratas Kai Wegneris.
Tačiau kaip tai padaryti tokioje vietoje, kur miestui priklauso tik gatvės ir šaligatviai? Buvusiame pasienyje esantys žemės sklypai - privati nuosavybė.
„Tai turėtų būti vieta, kuri primintų šaltąjį karą”, - įsitikinusi ir Alexandra Hildebrandt, privataus „Checkpoint Charlie” muziejaus direktorė.
Tačiau geri norai šioje Berlyno vietoje, kurioje žemės sklypai kainuoja dviženkles milijonines sumas, vis kertasi su verslo interesais.
A.Hildebrandt tai patyrė savo kailiu. Prieš septynerius metus jai teko nugriauti kryžius, pastatytus Berlyno sienos aukoms, mat investuotojas turėjo savų sumanymų ką tik įsigytame sklype.
Nusivylė verslininkais
Visai gali būti, kad vasarą „Checkpoint Charlie” planai vėl keisis. Mat paaiškėjo, kad investuotojas iš JAV laiku nesusimokėjo skolų ir atsidūrė ant bankroto ribos. Tad abu žemės sklypai prie pat buvusio sienos perėjimo punkto jau gegužės 10 dieną buvo parduodami iš varžytynių.
Nurodyta pradinė abiejų sklypų vertė - 14,3 milijono eurų. Investuotojai jau traukia pinigines.
205-uoju numeriu pažymėtame Frydricho gatvės sklype, viename iš „Taikos parko” kioskų, indas verslininkas kalbasi su savo darbuotojais. Paklaustas, ar nežada dalyvauti aukcione, jis visai rimtai atsako: „Būtinai.”
47-uoju numeriu pažymėtame Frydricho gatvės sklype stovinčio „Black Box” pastato, kuriame kuriasi Šaltojo karo muziejus, likimas irgi pakibo ant plauko.
Ar naujasis investuotojas bus suinteresuotas palikti muziejų, neaišku. Airijos nekilnojamojo turto kompanija pranešė, kad tikisi sumokėti amerikiečio investuotojo skolas, kurios, kaip teigiama, siekia 29 milijonus eurų. Ji tikina, kad sklype užteks vietos ir muziejui.
Tačiau berlyniečiams, jau ne kartą patyrusiems, kad istorinis atminimas brangiausioje Berlyno vietoje užleidžia vietą verslo interesams, sunku jais patikėti.
„Šios vietos negalima palikti vien tik privačiam investuotojui”, - palaiko kritikus Berlyno Vidurio rajono meras Christianas Hanke, ragindamas Vokietijos federalinę valdžią įsitraukti į diskusiją ir paremti miesto istorinį atminimą.
Berlyniečiai patys kalti?
Kol kas tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie sąjungininkus Berlyne, tenka važinėti po visą miestą. „Checkpoint Charlie” tesiūlo Sienos muziejų ir kartoninius skydus, ant kurių surašyta sienos istorija.
Sąjungininkų muziejus Celendorfe sunkiai pasiekiamas turistams, o ir eksponatų jame ne per daugiausia. Bet čia pat - JAV armijos centrinė būstinė, buvęs JAV kino teatras „Outpost” ir amerikiečių kareivinės.
Besidomintys ketvirtąja sąjungininkų valdžia Berlyne važiuoja į kitą miesto galą: Karlshorste įsikūręs Vokietijos ir Rusijos muziejus.
„Žinoma, būtų prasminga sukurti bendrą koncepciją, bet ar galima tankus, gynusius laisvę, prilyginti tankams, kurie atvežė sovietų režimą pusei Europos?” - klausia kultūros politikas krikščionis demokratas Uwe Lehmannas-Braunsas, dirbantis Celendorfe.
O pačiame „Checkpoint Charlie” istorijos - vis mažiau, o dešrelių bei kitų nieko bendra su praeitimi beveik neturinčių atributų - daugiau. Ir kas dėl to kaltas? Berlyno valdžios atstovams belieka gūžčioti pečiais.
Iš pradžių naikino, dabar gailisi
Atrodo, kad berlyniečiams istorinis atminimas parūpo tik dabar, po sienos griuvimo praėjus daugiau kaip 20 metų. 1989-1990 metais daugumai politikų, taip pat ir berlyniečių, rūpėjo kuo greičiau panaikinti sienos pėdsakus. Jau 1990 metų vasarį dauguma sienos dalių buvo nugriautos ir parduotos už tuomet geriausią kainą.
1990 metų spalio 4 d., kai buvo paskelbta Vokietijos vienybė, Vokietijos armijos karininkas Rolfas Ockenas gavo įsakymą per 8 savaites išvežti iš Berlyno likusius 20 tūkst. sienos segmentų. Karininko raštas tuometiniam gynybos ministrui Gerhardui Stoltenbergui, o po to ir Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui, kuriame jis rekomendavo negriauti visko iš karto, įsakymo nepakeitė.
Tik po ketverių metų vienam Berlyno politikui ėmė aiškėti, kad tai galėjo būti klaida. „Esame įsipareigoję išsaugoti tos beprotybės dokumentus, kad apsigintume nuo bet kokios pasikartojimo galimybės - kitaip greitai niekas nebetikės, jog tokia aklina siena buvo pastatyta didmiestyje”, - 1995 metais perspėjo miesto plėtros senatorius Volkeris Hassemeris.
1998 metais buvo pašventintas pirmasis didelis paminklas Bernau gatvėje, tačiau jis buvo sukritikuotas: per abstraktus. Berlyniečiai ima baimintis, kad sienos istorija ima grimzti į nebūtį, o likę dokumentai neparodo visos situacijos baisumo: išsiskyrimo skausmo, išdraskytų likimų.
Kai kuriose Berlyno sienos vietose iniciatyvos imasi privačios organizacijos - pavyzdžiui, organizacija „Berlyno požemiai” įrengė atmintiną lentą vakarų berlyniečiui Siegfridui Noffke, padėjusiam pabėgėliams ir žuvusiam Sebastiano gatvėje 1962 metais.
„Checkpoint Charlie” istorija
JAV kontroliuojamas Berlyno sienos perėjimo punktas „Checkpoint Charlie” gavo pavadinimą nuo 3-ios NATO abėcėlės raidės - C arba „Charlie”. Teisę juo naudotis turėjo tik užsieniečiai ir visų trijų sąjungininkų kariuomenių karininkai ir kareiviai, važiuojantys į Rytų Berlyną.
„Checkpoint Charlie” aprašytas daugelyje literatūros kūrinių apie šnipus, nekart filmuotas ir net apdainuotas.
"Checkpoint Charlie" Berlyne
tags: #nekilnojamas #turtas #carli