Neigiamo Įkeitimo Sandorio Apibrėžimas

Civilinės teisės apyvartos dalyviams sudarant sandorius, atsiranda juos siejantys prievoliniai teisiniai santykiai, pagrįsti tarpusavio teisėmis ir pareigomis. Sutartiniai ryšiai kaskart įvairėja ir sudėtingėja. Ypač svarbu yra sandorių galiojimo klausimai.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau vadinama - CK) įtvirtintas sandorio negaliojimo institutas. Sandoris - tai asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Pagrindinis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Neturintys esminio valios elemento - siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas - veiksmai nėra sandoriai.

Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. šio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti CK 1.86 straipsnyje įtvirtinta, jog tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tokie susitarimai laikomi fiktyviais, realiai nevykdomais (o įvykdyti jau negali būti pripažįstami tariamais), įstatymų leidėjas antroje minėto straipsnio dalyje įtvirtina taisyklę, jog tariamiesiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (t.y. restitucijos taisyklės). Tokia pozicija kvestionuotina, kyla klausimas dėl galimai atsiradusios prieštaros - jei tariamuoju sandoriu šalys siekia sukurti tik išorinį tam tikrų santykių sukūrimo, pakeitimo ar pasibaigimo vaizdą, o jokie tokio sandorio vykdymo veiksmai negali būti atliekami, kodėl tuomet CK pateikiamas kilusių pasekmių išsprendimo būdas, nukreipiama į restitucijos taikymą?

Sandorio šalies valios trūkumai gali pasireikšti ne tik simuliuojant patį sandorio sudarymo faktą, bet ir nuslepiant tikrąsias juo siekiamas pasekmes, imituojant kitokio pobūdžio susitarimo sudarymą. Tokioms situacijoms spręsti CK 1.87 straipsnyje įtvirtintas apsimestinis sandoris negaliojimo institutas, jo nuostatas taikant atvejams, kai sandoris sudaromas kitam sandoriui pridengti. Šiuo atveju susiklosto „dvigubi“ teisiniai santykiai, iš esmės sudaromi du sandoriai - apsimestinis ir tikrasis. Tokie apsimestiniai sandoriai turi būti eliminuojami iš civilinės apyvartos sprendžiant dėl tikrojo (pridengiamojo) sandorio likimo.

Pakanka vien trumpos apžvalgos, kad pastebėtume, jog tiek tariamojo, tiek apsimestinio sandorio šalies valia turi trūkumų, abiem atvejais imituojamas skirtingos, nei iš tiesų siekiama, teisės ir pareigos apimties tarp šalių atsiradimas. Analizuojant iškeltus klausimus, pravartu nagrinėti užsienio valstybių teisę įtvirtinant tariamus ir apsimestinius sandorius - kitų šalių teisės praktikos ir doktrinos analizė gali padėti ne tik visapusiškai atskleisti nagrinėjamą temą, bet ir leisti pasinaudoti sukaupta gerąja patirtimi. Šiai Italijos, Vokietijos ir Rusijos teisės doktrinai bei teismų praktikai. Kadangi CK 1.86 ir 1.87 straipsnių nuostatos, priėmus 2000 m. CK, išliko nepasikeitusios, manytina, kad Rusijos Federacijos teisės ir doktrinos analizė gali padėti geriau suvokti šiuo metu galiojantį tariamąjį ir apsimestinį sandorių institutą.

Tariamieji ir apsimestiniai sandoriai negaliojimo pagrindai CK reglamentuoti pakankamai glaustai ir lakoniškai, todėl teismams kyla pareiga aiškinti šių normų esmę ir prasmę, negaliojimo sąlygas, taip pat spręsti jų taikymo bei interpretavimo problemas. Šiuo klausimuose nebuvo atlikta atskirų tyrimų, skirtų būtent šiems negaliojimo pagrindams. Siekiant visapusiškai atskleisti apsimestinis bei tariams sandoris mechanizmą, darbe bus analizuojamas Lietuvos teisinis reguliavimas, nagrinėjama teismų praktika, remiamasi panašius institutus savo teisės sistemose įtvirtinusios užsienio valstybių teise, doktrina bei teismų precedentais, atliekama lyginamoji analizė. Šis valstybių bei moderni nevalstybinių kodifikacijų sistemų teisinio reguliavimo modelis.

Sandoriai dėl šalių valios ydingumo juos sudarant, yra niekiniai ir negaliojantys nuo pat sudarymo momento. Loginis ir apibendrinimo metodai buvo naudojami tyrimo rezultatams apibendrinti bei išvadoms suformuluoti.

Civilinėje teisėje tarp sandorių negaliojimo pagrindų įtvirtinti tariamieji ir apsimestiniai sandoriai. Pradedant analizuoti bet kokios teisinės konstrukcijos turinį visada pravartu pasidomėti jos ištakomis - tokiu būdu galima lengviau suprasti jos paskirtį bei tikslus, kurių siekiama įtvirtinant minimą teisinį reguliavimą. Visiems žinoma, jog civilinės teisės tradicijai didžiausios įtakos turėjo romėnų teisės doktrina. Šios sukurtos teisės sistema padėjo tvirtus pamatus daugeliui šiuolaikinės civilinės teisės institutų, todėl lieka aktuali ir aptariant mūsų nagrinėjamos temos ypatumus.

Daug dėmesio skyrę valios raiškai, romėnų juristai savo darbuose suformulavo pagrindinius sandorių negaliojimo dėl valios trūkumų pagrindus. Šiamos arba panaikinamos civilinės teisės ir pareigos. Šis prievolinis įsipareigojimas ribas. Šio dėl ko buvo sudaroma sutartis ir šalių valios suderinimo, kurį galėjo duoti tik tinkami (capabiles) subjektai ir kuris negalėjo būti ydingas. Šalių valia visais atvejais turėjo žymėti bendrą susitarimą siekti abiems kontrahentams priimtino teisiškai reikšmingo tikslo. Priešingu atveju kildavo valios ydos problema.

Sutartis negaliodavo - esant vien debitoriaus įsipareigojimui, bet nesant kreditoriaus sutikimo, nesutampant šalių valios išreišimo laikui ar susitarus juokais, be rimto ketinimo sudaryti sandorį (lot. iocandi causa). Šiuos klausimus spręsdavo Romoje žinomas bei taikomas simuliacijos institutas (lot. simulare - apsimesti, imituoti, dėti). Nuo iocandi causa simuliacija skyrėsi tuo, jog pastaruoju atveju šalių valios pareiškimas yra rimtas, suderintas, išreikšta šalių valia sutampa.

Viena iš aplinkybių, lėmusi simuliacijos paplitimą, buvo siekis sukurti sudaromo sandorio teisėtumo imitaciją, kuomet teisės uždrausto tipo susitarimas buvo paslepiamas po leidžiamos formos sutartimi. Tokie sandoriai klestėjo Romos Respublikos laikotarpiu, išleidus plebiscitą žinomą kaip Lex Cincia de donationibus. Šis dovanų dydžio ribas. Pavyzdžiui, buvo numatytas draudimas apdovanoti teisininką, gynusį asmenį teisme. Todėl, siekdami išvengti už įstatymo pažeidimą numatytos baudos, asmenys sudarydavo apsimestines pirkimo-pardavimo sutartis, kuriose pardavėjas nereikalaudavo iš pirkėjo sumokėti pinigų ir kurios iš tikrųjų slėpė donavimo sandorį.

Simuliacija taip pat būdavo pripažįstami atvejai, kai sudarydamos pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis šalys numatydavo, jog sutarties kaina bus lygi vienai monetai. Ji turėtų atspindėti tikrąją daikto vertę, nebūti išgalvota. Todėl simbolinis vienos monetos dydžio atlygis nebuvo laikomas tinkama kaina (lot. pretium verum) ir lėmė sutarties negaliojimą. Kita priežastis, sąlygojusi tariamųjų sandorių sudarinėjimą, buvo siekis sukurti teisinių santykių egzistavimo iliuziją, nors iš tikrųjų šalys nesiedavo tarpusavio teisiniai įsipareigojimai. Pavyzdžiui, asmenys sudarydavo tariamą santuoką (lot. nuptiae simulatae), taip siekdami išvengti draudimų ar papildomų reikalavimų, kuriuos nevedusiems asmenims numatė Santuokos akto reikalavimai (Lex Julia et Papie Poppaea).

Šalių valia tapo pagrindiniu faktoriumi sprendžiant, kas slypi po asmens veiksmais (lot. id quod actum est), kokie tikrieji jų ketinimai ir kokios teisinės pasekmės turėtų kilti. Teisiniu visų diskusijų pagrindu tapo Justiniano kodekso nuostata, jog didesnės reikšmės turi tai, kas padaryta, negu tai, kas išreikšta tik „dėl akių“ (lot. Plus valere quod agitur quamquod simulate concipitur). Dengiamasis sandoris galėjo likti galioti, jei atitikdavo atskiriems sandoriams nustatytus turinio ir formos reikalavimus.

Svarbu nustatyti, koks santykis sieja Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintus atskirus sandorių negaliojimo pagrindus (tariamus ir apsimestinius sandorius) su nagrinėtu senovės Romos simuliacijos institutu. Remdamasis Digests ištraukomis, savo tyrime apie romėnų teisės įtaką šiuolaikinei civilinei teisei ir civilinio proceso teisei, M. Jonaitis daro išvadą, kad nagrinėdami sandorių negaliojimo klausimus romėnų juristai tariamąjį sandorį skyrė nuo apsimestinio. Pavyzdžiui, Gajus teigia - santuoka, sudaryta dėl akių, yra negaliojanti. Iš esmės atitinka šiame CK įtvirtinto tariamojo sandorio turinį, jog dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Ulpianas nurodo, kad jeigu kas nors pardavimo atveju, turėdamas tikslą padovanoti, nustato atitinkamą kainą, tai nelaikoma pardavimu. Minėta taisyklė išreiškia apsimestinio sandorio esmę - sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra niekinis ir negalioja.

Nors atskirų terminų, tokių kaip tariamasis, apsimestinis sandoris ar panašūs, romėnų juristų darbuose neaptinkama, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 ir 1.87 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai savo esme atitinka simuliacijos institutą, todėl dar Senovės Romos teisėje susiformavę taisyklės padeda atskleisti tariams sandoris turinį, vienydamos šiuos susitarimus kaip padarytus su valios trūkumais, bei per atskirus kazusus apibrėždamos tokių sandorių negaliojimo ypatumus bei teisines pasekmes. Nepaisant minėtų skirtumų, akivaizdu, kad simuliacijos susiformavimas senovės Romoje padėjo tvirtus pamatus bei sąlygojo šio instituto įsitvirtinimą bei išplitimą daugelyje vėlesnių teisinių sistemų.

Užsienio valstybių įstatymų leidėjai pasirinko įvairius teisinio reglamentavimo modelius įtvirtindami šių sandorių negaliojimo pagrindą, savo turiniu artimus institutus galima rasti daugelyje valstybių. Vienose šalyse civiliniuose kodeksuose, kaip ir Senovės Romos teisėje, įtvirtintas būtent simuliacijos mechanizmas (pvz. Italijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Italijos CK) 1414 str.), kitose atskirus sandorių negaliojimo pagrindus (pvz. Rusijos Federacijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Rusijos CK) 170 str. Scheingeschäft, Austrijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Austrijos CK) 916 str. šio sandorių negaliojimą). Šias situacijas (pvz. šiau iš tikrųjų dengia įkeitimą, garantiją, laidavimą ar kitą užtikrinimo priemonę).

PECL 6:103 straipsnis numato, kad šalims sudarius menamą susitarimą, kuriuo nesiekiama atskleisti tikrųjų jų ketinimų, šalį įpareigoja tikrasis susitarimas. Tokia ganėtinai glausta ir iš pirmo žvilgsnio paprasta formuluotė principų komentatorių išskaidoma į tris rūšis sandorius - tokius, kuomet sudarydamos apsimestinius sandorius šalys nuslepia tikruosius ketinimus (santykinė simuliacija), tokius, kuomet sudarydamos tariamus sandorius šalys apskritai nesiekia teisės ir pareigos sukūrimo (absoliuti simuliacija) ir tokius, kuomet sandoris sudaromas ne su tikruoju naudos gavėju, bet su jo agentu (subjektyvioji simuliacija). PECL numato tik šių sandorių pasekmes šalims - principuose nustatytos taisyklės pripažįstamos ir įtvirtintos daugelio šalių teisėje.

Taigi prievolė - teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolės subjektai yra kreditorius - aktyvioji prievolės šalis, ir skolininkas - pasyvioji prievolės šalis. Prievolė, kurioje yra vienas kreditorius ir vienas skolininkas, yra vadinama paprastąja. Neretai kreditoriaus ir skolininko pusėje yra ne vienas, bet keli ar daugiau asmenų. Teisinėje literatūroje prievolė, turinti asmenų daugetą, vadinama sudėtingąja arba kompleksine. Reikėtų pabrėžti, kad esant dviašalėms sutartims kreditorius turi ne tik reikalavimo teisę, bet ir pareigą vykdyti tam tikrą įsipareigojimą, o skolininkas yra ne tik pasyvioji prievolės šalis, bet turi ir reikalavimo teisę.

Prievolės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Atsižvelgiant į šias civilinės teisės subjektus, galima tvirtai teigti, kad skolininkui keliami didesni reikalavimai nei kreditoriui. Skolininku prievolėje gali būti tik veiksnus fizinis asmuo, nes pareigai atlikti ar atsakomybei už pareigos nevykdymą prisiimti būtina, kad skolininkas suvoktų savo veiksmų esmę ir galėtų juos valdyti. Tuo tarpu juridinis asmuo privalo turėti atitinkamą teisnumą. Prievolės dalykas pagal LR CK 6.3 str. Prievolė kaip ir kiekvienas teisinis santykis atsiranda iš juridinio fakto - prievolės atsiradimo pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad prievolė yra viena iš civilinių santykių rūšių, bei į LR CK sistemiškumą šias normas reikėtų aiškinti kartu su LR CK 1.136 straipsniu, kuriame pateiktas juridinių faktų sąrašas. Prof. V. Mikelėno nuomone, yra penki prievolių atsiradimo pagrindai: vienašaliai, daugiašaliai sandoriai, deliktai, kvazisutartys ir įstatymai. Tokį prievolės atsiradimo pagrindų sąrašą pateikia ir daugelis užsienio teisės specialistų. Su šio darbo tema ypatingai susijęs antrasis paminėtas prievolinio santykio bruožas - santykinumas. Šiasis asmuo, prisiimdamas atitinkamas teises ir pareigas.

Prievoliniai santykiai yra labai dinamiški, o šalių pasikeitimą prievolėje gali lemti objektyvios ar subjektyvios aplinkybės. Asmens pasikeitimas prievolėje teisės moksle paprastai apibūdinamas kaip naujo asmens įstojimas vietoje buvusio kreditoriaus arba skolininko. Pasak M. I. Braginskio, esant asmens pasikeitimui prievolėje, pasikeičia tik subjektinė prievolės sudėtis. Pasikeičia tiktai prievolės šalys, o prievolės turinys, t.y. teisės ir pareigos, nekinta. Derėtų paminėti, kad asmens pasikeitimas prievolėje gali būti universalus ir singuliarinis. Universalusis asmens pasikeitimas prievolėje įvyksta tada, kai sutarties šalis miršta arba likviduojama (reorganizuojama). Tokiu atveju, jeigu tai yra įmanoma pagal įstatymus ar sutarties prigimtį, iš sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina įpėdiniams. Jeigu įmanomas universalusis teisių perėmimas, prievolės šalys - kreditorius ar skolininkas - išlieka, bet vietoj vieno asmens (kreditoriaus ar skolininko) įsitraukia nauji asmenys.

Vienos iš šalių (arba abiejų prievolės šalių) dalyvis (-iai), t.y. perleidus reikalavimo teisę, perkėlus skolą ir subrogacijos atveju. Taip pat LR CK 6 knygos XLV skyriuje reglamentuojama faktoringo sutartis - komercinė sutartis, skirta piniginio reikalavimo perleidimui su specifika subjektine sudėtimi ir sąlygomis, kuri laikytina reikalavimo perleidimo rūšimi. Norėtųsi pabrėžti, kad minėtoms asmens pasikeitimo prievolėje rūšims įvardinti teisinėje literatūroje vartojamos alternatyvios sąvokos, pvz. reikalavimo perleidimas dažnai įvardijamas naudojant lotynišką terminą - cessio, o skolos perkėlimas vadinamas cessio debitis.

Studijuojant rusų civilinės teisės literatūrą, matyti, kad kai kurie autoriai, pvz. O. N. Sadikovas, kreditoriaus pasikeitimą prievolėje vadina aktyviąja cesija arba sukcesija, o skolininko pasikeitimą prievolėje - pasyviąja cesija arba intercesija. Taigi apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta šioje darbo dalyje, galima pabrėžti, kad asmens pasikeitimas prievolėje yra vienas iš prievolių teisės institutų.

Manytume, kad lengviausia atsakyti į šiuos klausimus būtų retrospektyviai pažvelgus į civilinės teisės ištakas, t.y. Romėnų privatinėje teisėje seniausias žinomas asmens pasikeitimas prievolėje buvo prievolės paveldėjimas. Šiuo metu tai yra taip vadinamas universalusis asmens pasikeitimas prievolėje. Dar dvylikos lentelių įstatymai numatė, kad reikalavimas ir skola gali būti padalijama keliems įpėdiniams, atsižvelgiant į paveldimą dalį. Romos teisininkai prievolės paveldėjimą grindė tuo, kad paveldėtojas yra lyg ir palikėjo asmenybės tęsėjas. Taigi pagal senąją romėnų teisę, kreditoriui ir skolininkui esant gyviems, jų pakeisti nebuvo galima. Asmens pasikeitimo prievolėje (singuliarinio) nebuvimas nesukėlė didelis nepatogumų, kol vyravo natūrinis ūkis. Pradėjus plėtotis prekybai, buvo nutolta nuo prievolės, buvo pasitelktas procesinio atstovavimo institutas. Pagal romėnų teisę byla galėjo būti vedama per atstovą. Jeigu teismas patenkindavo ieškinį, išieškojimas būdavo atliekamas atstovo vardu. Po to atstovas perduodavo atstovaujamajam tai, kas buvo išieškota.

Kreditorius savo procesiniu atstovu byloje galėjo paskirti tą asmenį, kuriam norėdavo perleisti savo reikalavimo teisę. Tuomet ieškinio, kuris būdavo pareiškiamas per atstovą, formulėje būdavo įtvirtinama išlyga, kad atstovas turi teisę niekam neatsiskaitęs pasilikti sau visa tai, ką išieškos iš skolininko. Procese atstovas veikdavo savo vardu ir savo interesais ir buvo vadinamas procurator in rem suam (įgaliotinis savo reikale). Siekiant apsaugoti procesinio atstovo teises, buvo numatyta taisyklė, kad jau pateikusio ieškinį atstovo įgaliojimus galima panaikinti tik dėl svarbios priežasties. Vėliau buvo nustatyta taisyklė, kad apie reikalavimo teisės perleidimą naujam kreditoriui turi būti informuotas skolininkas. Ši taisyklė išliko iki šių laikų, ji įtvirtinta ir LR CK. Paprastai apie įvykusį reikalavimo perleidimą pranešdavo reikalavimo perėmėjas. Pranešimas skolininkui buvo labai svarbus, nes prievolę įvykdyti privalėjo tik naujam kreditoriui. Jei skolininkas prievolę įvykdydavo pirmam kreditoriui, prievolė nepasibaigdavo, o reikalavimo perėmėjas turėdavo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Procesiniam atstovui buvo užtikrintas reikalavimo teisės įgyvendinimas teismine tvarka. Romos teisininkai sakydavo - cedere actionem (perleisti išieškojimą), bet ne cedere obligationem (perleisti prievolę). Materialinės teisės perleidimą, ten pasakyta: „si in alium ius obligationis transtulisti“ (jeigu prievolės teisę perleidai kitam...). Derėtų paminėti ir garsųjį, išlikusį iki šių dienų Ulpiano posakį „Nemo plus iuris ad alium transferre potest quam ipse hagaret“ (niekas negali perleisti kitam daugiau teisės, negu jis pats turi). Šis dėsnis taip pat reiškia, kad perleidžiama teisė pereina kartu su visomis jos užtikrinimo priemonėmis, bet galioja ir atsikirtimai, kuriuos skolininka...

tags: #neigiamo #ikeitimo #sandoriai