Meilės klausimas domino žmoniją nuo pat jos atsiradimo. Anot šiuolaikinių psichologų, meilė yra vienas iš žmogaus sąmonės archetipų, kuris atsiranda su gimimu, ir kurio formos nesikeičia per amžius, nors turinys, priklausomai nuo laiko, varijuoja. Taigi, iškyla istorinė problema - kiek svarbi meilė buvo XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos visuomenės egzistencijai, kaip meilė buvo suvokiama ir traktuojama, bei kokios buvo jos specifinės savybės, atsižvelgiant į to meto žmonių mąstyseną.
Kitas svarbus aspektas - kaip apibrėžti meilės jausmą, bei kaip istorikas gali tyrinėti meilę? Šiuo atveju remiamasi W. Kuligowski teiginiais, kuriuos galima pritaikyti ir istorijos moksle, ypač nagrinėjant jausmų sritį. Meilė turėtų būti tyrinėjama kaip žmogaus jausmų, nukreiptų į kitus objektus, tyrimas.
Abiejų Tautų Respublika XVII a. pradžioje
Meilės tipai XVI-XVIII a. visuomenėje
XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos visuomenėje egzistavo keletas moters ir vyro tarpusavio meilės tipų. Svarbiausias tipas buvo santuokinė meilė, nes ji atitiko tiek oficialios moralės (Bažnyčios), tiek ir pasaulietinės visuomenės meilės idealus.
- Aistringa meilė buvo dvilypė, ji traktuojama ir kaip dvasinė, nors kūniškas šios meilės pobūdis dažniau pabrėžiamas.
- Romantinė meilė buvo laikoma švelniausiu meilės tipu, kuris priklausė ikivedybiniams santykiams, tačiau seksualiniai santykiai čia nedominavo.
Analizuojant moderniosios psichologijos išskirtas meilės struktūras, pastebima, kad identiškus tipus galima surasti ir XVI-XVIII a. Tačiau formos ir turinys toli gražu ne visada sutampa. Aistringos meilės dvasinis aspektas pasireiškė kaip troškimas fizinio kontakto, kurio išsipildymas nebuvo būtina sąlyga. Šiuo atveju būdavo svarbus erotiškumo pajautimas, išreikštas per aistros simbolius. Bet dažniau tarp aistringos ir kūniškos meilės buvo dedamas lygybės ženklas, tokiu atveju susiduriama su pasaulietinės ir teologinės meilės sampratos skirtumais.
Romantinės meilės kontekste iškilo moters kultas, ji sudievinama, taip pat priskiriamos idealiam moters vaizdiniui būdingos savybės. Romantinėje meilėje skirtingai traktuojama vyrų ir moterų meilė, išryškėja džiaugsmo, skausmo hiperbolizavimas. Siekiant, kad meilė gimtų santuokoje, partneriai turėjo sudaryti lygias santuokas; svarbiausia buvo artimas bendravimas, rūpestis vienas kitu. Vis dažniau prakalbama ir apie jausmus dar iki santuokos.
Šeimos meilė
Tyrinėjant XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos šeimos instituciją, buvo išskirtos kelios tarpusavio meilės formos. Motinos meilė vaikui buvo įsivaizduojama kaip besąlygiška ir išreikšta per rūpestį vaiko sveikata ir atsakomybe už jo ateitį. Motinos meilė buvo laikoma liga, aklu meile sau. Šiuo laikotarpiu susiformuoja tėvo kaip dievo samprata. Tėvas dažnai vaizduojamas, kaip baudėjas, o fizinės bausmės laikomos tėvų meilės išraiška.
Štai keletas pagrindinių meilės formų, kurios buvo išskirtos analizuojant šeimos instituciją:
- Motinos meilė - besąlygiška ir rūpestinga.
- Tėvo meilė - griežta, bet išreikšta per rūpestį.
Žano Onorė Fragonaro paveikslas „Mylimasis vaikas“
Istoriografija ir meilės tematika
Meilės tematika Lenkijos istoriografijoje susidomėta gana anksti, tuo tarpu Lietuvos istorija šiuo klausimu dar labai menkai pasisakiusi. Vienas iš pirmųjų darbų priklauso lenkų istorikui M. Dubiecki, rašiusiam dar XIX a. Autorius aprašė J. C. Pasek meilės istoriją, pasakojimą iliustruodamas XVII a. faktais, moralistų teiginiais.
Vėlesniu laikotarpiu pasirodžiusi istoriografija labai vienpusė. Istorikų darbuose susiformuoja nuostata, jog meilė ir seksualiniai santykiai XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje buvo traktuojami kaip vienas ir tas pats. Didžiausią meilės tematikai nagrinėti skirtą veikalą parašė Z. Kuchowicz.
Istoriografijoje meilė dažnai minima tyrinėjant moters padėtį XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos visuomenėje, o jausmai aptariami santuokos kontekste. Apie meilę santuokoje daugiausiai rašė L. Charewiczowa. Jos manymu, tai dažniau buvo išimtis nei taisyklė ir tik aukščiausiųjų sluoksnių privilegija. Šią mintį patvirtina B. Baranowski, kuris savo darbe akcentavo jog valstietijos tarpe meilė retai pasitaikydavo, o daugiau rėmėsi pragmatiniais tikslais.
Meilės reikšmė istorijoje buvo dažnai aptinkama ir pabrėžiama. Antai W. Lozinski teigė, kad vyro nužudyme reikšmės turėdavo arba netinkamai sudaryta santuoka arba meilės intrigos. Apie sutuoktinius, kaip draugus, užsimena ir J. Maciszewski. Ir ji tai laiko šio laikotarpio santuokos ypatybe, bet ne meile. Tačiau nėra platesnio nagrinėjimo.
Apie meilę istorikai kalba nagrinėdami XVI-XVIII a. svarbių istorinių asmenybių gyvenimus. Vazų dinastijos santuokinius ryšius tyrinėjo B. Baranowski. Tačiau pastarajai meilės egzistavimas santuokoje, atsižvelgiant į to meto santuokų sudarymo aplinkybes, atrodė nerealus dalykas.
Mažiausiai istoriografijoje tyrinėti šeimos tarpusavio emociniai ryšiai. Vienintelis veikalas skirtas motinos meilei, parašytas E. Badinter, bet ir jis skirtas Vakarų Europos istoriografijai. Galbūt dar galėtume priskirti jau minėtą J. Maciszewski, kuri tyrinėjo vaikų auklėjimo klausimą, deja, to nesiejo su tėvų meile.
XVI-XVIII a. meilės poezija, jau ne kartą aptarta literatūroje, pabrėžiant jos erotinį pobūdį.
Taigi, kyla klausimas - kiek svarbi meilė buvo XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos visuomenės egzistencijai, kaip ji buvo suvokiama ir traktuojama, kiek įtakojo kasdieninį žmogaus gyvenimą. Taip suprantant problemą, šio darbo tikslas - pasirėmus įvairiais XVI-XVIII a. šaltiniais, išskirti ir aprašyti kokie moters ir vyro meilės tipai egzistavo XVI-XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos visuomenėje. Ištirti ar tuo metu egzistavusi meilės samprata sutampa su moderniosios psichologijos meilės struktūromis. Nustatyti kokios meilės struktūros (išskyrus sutuoktinių tarpusavio santykius) egzistavo XVI-XVIII a. šeimos institucijoje, bei aprašyti kokie bruožai buvo būdingi šeimos tarpusavio meilės ryšiams.
Darbu apimamas laikotarpis - XVI-XVIII a. Politinių įvykių atžvilgiu šis laikotarpis apima bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės egzistavimo laiką. Kultūrinėje sferoje, pasirinkti amžiai, įkomponuoja savyje Renesanso, Reformacijos ir Švietimo epochas, kurios turėjo įtakos žmonių pasaulėžiūros formavimuisi.