Kurdami erdves gyvenimui ir darbui unikalioje Vilniaus vietoje tiesiog negalėjome neatsižvelgti į jos diktuojamą gyvenimo ritmą: natūralumą, estetiką, gamtos ir kultūros dermę.
Iš Japonijos kilęs KANSO - tai paprastumo principas, reiškiantis „mažiau yra daugiau“. Ši koncepcija siekia sukurti harmoningą ir tvarkingą aplinką, kurioje nėra nereikalingų elementų.
„Mažiau chaoso - daugiau tvarkos, mažiau rūpesčių - daugiau harmonijos, mažiau daiktų - daugiau emocijų, mažiau įsipareigojimų - daugiau laisvės. Tokius namus gyvenimui ir verslui kuriame Sakalų gatvėje“, - teigia P.
„Pastatas suprojektuotas taip, kad harmoningai įsilietų į aplinką ir kaimynystę, o didelis uždaras vidinis kiemas suteiks gyventojams privatumo bei ramybės.
Architektūriniai sprendimai yra apgalvoti iki smulkmenų ne tik viduje, bet ir lauke: kuriame erdves maloniam ir atpalaiduojančiam laisvalaikiui tiek vaikams, tiek suaugusiems“, - teigia P.
„Patogiam gyvenimui mieste itin reikšmingas aspektas yra ne tik patys namai, bet ir jų aplinka bei galimybė paslaugas, pramogas bei žaliąsias ar miesto poilsio zonas pasiekti pėsčiomis, dviračiu ar paspirtuku.
„KANSO Sakalų 4“ išskirtinumą bei pirkėjų susidomėjimą lemia ne tik projekto sprendimai ir išskirtinė vieta, bet ir naujos statybos pasirinkimo šioje miesto dalyje trūkumas.
„Rajonas bei jo architektūra - itin saugomi ir vertinami, todėl gausios naujos statybos pasiūlos jame neverta tikėtis ir ateityje.
Žvėryno architektūra itin saugoma bei akivaizdžiai išsiskiria miesto kontekste dėl turtingos rajono istorijos, besitęsiančios nuo XVI amžiaus, kai teritorija priklausė garsiajai Radvilų giminei, kuri čia buvo įkūrusi medžioklės rezervatą.
XIX-XX amžiuje Žvėrynas tarp miestiečių tapo populiarus kaip kurortinis rajonas su vandens gydyklomis ir pirtimis.
„KANSO Sakalų 4“ - jau ne pirmas mūsų komandos kūrinys Vilniuje, atliepiantis japoniškojo minimalizmo kultūrą.
„Savo veiklą orientuojame į aukštesnės klasės erdves išskirtinėse vietose - ten, kur įsikursiantys žmonės ieško kokybės, ramybės ir komforto, kurį leidžia užtikrinti ne tik atsakingas plėtotojo požiūris, bet ir KANSO filosofija“, - sako P.
Modernus japoniškas interjeras: kaip sukurti dzeno įkvėptą namų dizainą
XIX a. - XX a. Pradžios Vilniaus Būstų Interjero Tendencijos ir Baldai
Per įvairiausias politines suirutes ir negandas individualių namų savininkai Vilniuje keitėsi ne po sykį. Pastatai netekdavo savo pirminės paskirties, viduje būdavo perplanuojami, o ten stovėjusių baldų niekas nesaugojo.
Šiandien nėra paprasta kalbėti apie konkrečius interjerus. Kokiais baldais vilniečiai XIX a. antrojoje pusėje - XX a.
Dar vienas svarbus šaltinis - senojoje periodinėje spaudoje, laikraščiuose publikuojami asmeniniai skelbimai, kai dėl įvairių priežasčių išvykti nusprendę gyventojai parduodavo jiems priklausiusį turtą.
Žinutėse randama svarbios baldus apibūdinančios informacijos: iš kokios jie medienos, kokios medžiagos naudotos apmušalams, ar tai importuoti, ar vietinės gamybos baldai.
Iš skelbimų apie parduodamus baldus formuluočių matyti funkcinis kambarių skirstymas. Didžiausias dėmesys buvo teikiamas svetainei, kabinetui, valgomajam. Šios patalpos - reprezentacinės, jose priimami svečiai, kiti interesantai, todėl jos būdavo apstatomos puošniausiai. O štai kiti kambariai - miegamasis, buduaras - išlaikė didesnį privatumą.
Taigi, pasitelkdami vaizdus ir aprašymus, apžvelkime reprezentacines gyvenamųjų būstų patalpas, kuriose būdavo pastatomi svarbiausi ir madingiausi baldai bei jų komplektai. Be to, pateiksime pavyzdžių apie XIX a.
XIX a. svetainė
Svetainė
Neatsiejama pasiturinčio vilniečio namų interjero dalis buvo minkštieji baldai, tiksliau tariant, svetainės minkštųjų baldų komplektas. Jį paprastai sudarydavo sofa arba kanapa, foteliai, krėslai, kėdės ir prie jų priderintas staliukas.
Svetainė - puošniausia gyvenamojo būsto patalpa. Įvairūs minkštieji baldai interjeruose išplito XVIII a., o XIX a. antrojoje pusėje baldų išvaizdoje atsispindėjo istorinių stilių kartojimas, tapo madingi neorenesansiniai, neobarokiniai, neorokokiniai baldai.
Be to, minkštosios baldų dalys interjere derintos su pačiais įvairiausiais tekstilės gaminiais, kilimais ir ypač įmantriai drapiruotomis portjeromis.
Laikraščiuose užfiksuoti skelbimai atskleidžia, kad XIX a. antrojoje pusėje svetainės baldai neretai būdavo atsigabenami ir iš Sankt Peterburgo ar Varšuvos. Jų apdailoje naudota prabangi mediena - palisandras, raudonmedis, riešutmedis.
Pažvelgus į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios interjerų fotografijas, galima pamatyti šiam laikotarpiui būdingus baldus, jų pobūdį, išdėstymą. Fotografams buvo įdomus pasiturinčių miestiečių būstų dekoras.
Vienas tipiškiausių pavyzdžių - XX a. pradžios vilniečio Teplovo butas. Nuotraukose matomas vientisas, skoningai įrengtas interjeras, apstatytas istorizmo stiliaus baldų komplektu - kanapa su puošnia atkalte, staliuku, krėslu ir kėde su tekintomis, profiliuotomis kojomis.
Kitoje nuotraukoje matyti tuo laikotarpiu populiarūs foteliai su pufu, apmušti pliušu, dekoruotu kutais.
S. F. Fleury namų interjeras, XX a.
Dėmesio vertas ir Vilniaus fotografo Stanisławo Filiberto Fleury namo, kurį jis įsigijo apie 1902 m. Rasų priemiestyje, interjeras. Jį aprašė Józefas Mackiewiczius: „Apačioje tiesiog iš prieškambario durys vedė į salonėlį: žalias pliušas, juodas pianinas, daug paveikslų. Toliau valgomasis, kuriame turbūt visada valgymui padengtas stalas. […] Iš čia durys į „kabinetą“, kuriame stovėjo didžiulė XIX a.
Vilniaus fotografo Jano Bułhako atsiminimuose minimos detalės apie jo ir dailininko Ferdinando Ruščico (Ruszczyco) privačios aplinkos apipavidalinimą liudija, kokia svarbi buvo estetinė gyvenamosios erdvės pusė, reprezentuojanti to laikotarpio menininkų gyvensenos įpročius.
1910 m. rudenį pravėrus dailininko buto duris Užupyje, J. Bułhakas vaizdžiai aprašė pamatytą reginį: „Ruščico butas nebuvo nei išpuoštas, nei puikus - viskas buvo skoningai paprasta, racionalu, su meile apgalvota. Tai buvo skoningai įrengtas menininko žemvaldžio lizdas.
Vėliau, 1912 m. J. Bułhakui įsikūrus Vilniuje, jo butą Portovajos g. (dab. Pamėnkalnio) įrengė pats F. Ruščicas.
Skaitant atsiminimus, galima tik stebėtis, kiek daug dėmesio, nepraleidžiant menkiausių smulkmenų, buvo skiriama buto ir studijos interjero dekorui. Projektavimas, pasitarimai, skaičiavimai, medžiagų parinkimas ir spalvų derinimas tęsėsi savaites.
Dekoratyvumu išsiskyrė teisininko Tado Vrublevskio butas Dvorcovajos g. (dab. Universiteto). Fotografijose matyti daugybė baldų, jų stilistinis nenuoseklumas - gausybė skirtingų formų ir rūšių, tarp jų galima pastebėti net medžiotojų baldų komplektą, puoštą gyvūnų ragais, kurie XIX a.
Grigorijaus Puškino kabinetas, XIX a. pab.-XX a.
Kabinetas
Kabinetą ir valgomąjį įsirengdavo praturtėję miestiečiai. Tai išimtinį socialinį ir materialinį statusą liudijančios namų erdvės.
Įprasti kabineto atributai - rašomasis stalas, bibliotekos spintos, krėslai, kėdės. Iki šių dienų išlikęs Grigorijaus Puškino kabineto interjeras Markučių dvare leidžia pamatyti autentišką kabineto apstatymą.
Šio, buvusio Vilniaus užmiesčio dvarelio, interjerą ir jo įrengimo sąnaudas palyginus su vidutinio miestiečio galimybėmis, akivaizdu, kad tai daug didesnis ir finansiškai pajėgesnis ekonominis vienetas. Aiškiai matyti, kad privilegijuotą padėtį, reprezentatyvumą liudija specialūs, masyvūs, kokybiški, pagal užsakymą vietinių meistrų gaminti baldai.
Buvusiame Markučių dvare esantys ąžuoliniai baldai yra pagaminti vietinių meistrų XIX a. pabaigoje pagal specialų užsakymą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai išliko duomenų apie konkrečius vietinius baldų gamintojus.
Jie buvo identifikuoti 1984 m. restauravimo metu (restauratoriai J. Kornikas, V. Brazauskas, A. Zakaras). Tuomet vidinėje spintos durų pusėje aptiktas R. Boguslavskio dirbtuvių ženklas, kuriame nurodoma, kad spintos pagamintos Vilniuje, 1884 m.
Specialiai užsakyti masyvūs, kokybiški baldai papuošti Puškinų giminės herbu ir išraižytais Varvaros Puškinos inicialais liudija nemenką XIX a.
Išlikusiose nuotraukose įamžinti prabangūs interjerai išsiskiria sienų ir lubų puošybos gausa ir prabangiais baldais. Galima pastebėti, kad juose nėra tuo metu jau įsitvirtinusių masinės, pramoninės gamybos baldų, dominuoja masyvūs, reprezentatyvūs, brangūs, kurti pagal vienetinius užsakymus.
Valgomasis
Pagrindinis šios patalpos akcentas buvo didelis valgomasis stalas, aplink kurį sustatomos kėdės. Prie sienų šliedavosi bufetai, spintelės, komodos ir veidrodžiai.
Valgomojo stalai būdavo itin tvirtos konstrukcijos, iš patvarių medžiagų, dažniausiai ąžuoliniai, masyvūs, ilgaamžiai, tarnaudavę ne vienai giminės kartai. Kėdės, apsaugant jas nuo maisto ir gėrimų, neretai būdavo be paminkštinimo ir apmušalų, o paprastos medinės, naudotos ir kėdės pintomis pasostėmis.
Jau minėtą Markučių dvaro valgomojo erdvę užpildė didžiulis valgomasis stalas, apsuptas Savonarolos tipo krėslais, pagamintais XIX a. pagal Italijos renesanso laikotarpio pavyzdžius.
Šie krėslai išsiskiria savo išvaizda - stačiakampėmis pasostėmis, žemomis profiliuotomis atkaltėmis, puoštomis miestų herbais ir sukryžiuotomis kojomis, sudarytomis iš daugelio lentelių, apačioje sutvirtintų skersiniu.
Miegamasis ir buduaras
Šios patalpos išlaikė didesnį privatumą. Iš 1900 m. Vilniuje surengtos baldų ir audinių parodos, kurioje baldus demonstravo vietiniai baldžiai, katalogo galima sužinoti apie šių erdvių apstatymo tendencijas.
Pavyzdžiui, tuomet buvo pristatytas naujojo - moderno stiliaus miegamojo baldų komplektas iš raudonmedžio, kurį sudarė 2 lovos su čiužiniais, veidrodinė spintelė, buduaro staliukas, praustuvas, 2 kėdės, 2 naktinės spintelės.
Parodoje buvo pristatomi ir baldai, skirti moteriškam buduarui, nedideliam kambariui, dažniausiai įrengiamam tarp miegamojo ir svetainės, skirtam nedideliems namų šeimininkės priėmimams, jaukiam bendravimui. Apstatymui siūlyti baldai iš raudonmedžio - staliukas, sofutė, 2 kėdės, rašomasis staliukas.
Kitas pasiūlytas variantas - Boulle‘io stiliaus (baroko stiliaus baldai, gausiai puošti marketri technika, pradėti gaminti Prancūzijoje XVII a. antrojoje pusėje - XVIII a.
Masinės gamybos baldai
Beveik neturime galimybių pamatyti mažiau pasiturinčių miestiečių namų buities, butų įrengimo. Tačiau žinome, kad čia daugiausia naudoti nuo XIX a. vidurio sparčiai plitę masinės, fabrikinės gamybos tiražuoti gaminiai. Visgi XIX a. antrojoje pusėje - XX a.
Tarp Vilniaus miestiečių ypač buvo populiarūs lenktieji, arba dar kitaip vadinami „Vienos“ baldai. Nuo XIX a. vidurio Michaelio Thoneto (1796-1871), o vėliau pagal jo technologiją kitų gamintojų daryti baldai išplito ir užkariavo visą Europą.
Žinomiausias ir labiausiai išplitęs įmonės gaminys - kėdės, įgavusios Thoneto, brolių Thonetų, „Vienos“ ar lenktųjų kėdžių pavadinimus. Dėl masinės, pigios gamybos lenktieji baldai įsitvirtino ne tik gyventojų būstuose, bet ir viešosiose erdvėse, kurioms reikėjo daug baldų.
Kada lenktosios kėdės pasiekė Lietuvą, tiksliai pasakyti kol kas negalima, įdomu, kad vieni ankstyviausių šių kėdžių naudojimo atvejų užfik-suoti XIX a. 7 dešimtmečiu (apie 1863 m.) nežinomų fotografų nuotraukose, kuriose įamžinti sukilėliai dvarininkas Gabrielius Ciolkevičius ir dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis.
Thoneto tipo kėdės Verkių dvare, XIX a.
Apie 1876 m. datuojamoje Verkių dvaro fotografo Johano Hiksos darytoje nuotraukoje aiškiai galima matyti lenktąsias kėdes, naudotas arbatos gėrimams sode.
Šie žinomi vaizdai mums leidžia teigti, kad XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje į Lietuvą buvo importuojami lenktieji baldai, pagaminti Brolių Thonetų ir Wojciechów baldų fabrikuose.
1895 m. Vilniuje atidarytas pirmasis Šiaurės Vakarų krašte Leibos Gilelso lenktųjų baldų fabrikas. Prasidėjo vilniškių lenktųjų baldų masinė gamyba. Vilniuje esančiuose memorialiniuose butuose-muziejuose gausu išlikusių lenktųjų baldų pavyzdžių. Šių baldų gausa autentiškumą išlaikiusiuose interjeruose liudija apie jų populiarumą tarp vilniečių XIX a. antroje pusėje - XX a.
Metaliniai baldai
Atkreiptinas dėmesys, kad XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Vilniuje ypač suklestėjo prekyba baldais, pagamintais iš metalo. Viena labiausiai paplitusių prekių tapo metalinės lovos, kitaip dar vadinamos angliškosiomis.
Jų importas turėjo pasiekti ir Vilnių, o žinios apie tai, kad šios lovos gamintos Didžiojoje Britanijoje, matyt, lėmė, angliškųjų lovų pavadinimo prigijimą. Šalia metalinių lovų išskiriami lauko ir sodo baldai, taip pat smulkesni dirbiniai - įvairios paskirties stovai ir stoveliai.
Metalinių lovų išplitimas siejamas su požiūrio į higieną kaita. Manyta, kad jos higieniškesnės nei medinės. Daugelyje parduotuvių prekiauta metalinėmis lovomis, jų importas iš Varšuvos, Rygos, Balstogės, Minsko buvo gana gausus.
Atsižvelgiant į didelę šių dirbinių pasiūlą, galima teigti, kad XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje šios lovos buvo išplitusios vilniečių namuose. Nežinoma, kiek jų galėtų būti išlikusių privačiuose būstuose, taip pat ar šios lovos buvo ženklinamos fabrikų įspaudais.
Saugomų geležinių lovų muziejuose beveik neturime dėl to, kad tai nesenas, pramoninės gamybos, tiek medžiagine, tiek estetine prasme nepatrauklus eksponatas. Tik buvusiame Markučių dvare galima pamatyti autentišką XIX a. pabaigos - XX a.
Dvigulė metalinė lova, XIX a. pab.-XX a. pr.
Bambukiniai baldai
Japonijai XIX a. antrojoje pusėje nutraukus izoliacinę politiką, šalį užplūdo keliautojai iš Europos. Tai lėmė Europoje greitai paplitusias įvairias vaizduojamojo ir taikomojo meno tendencijas, paveiktas Tolimųjų Rytų, ypač Japonijos kultūros.
Šis poveikis lėmė susidomėjimą bambukiniais baldais. Jų mada pasiekė ir Vilnių. 1906 m. buvo atidarytas japoniškų bambukinių baldų fabrikas „Mikado“ (išvertus iš japonų kalbos tai reiškia imperatorių).
Šiame fabrike gamintus baldus galima traktuoti kaip savotiškus ir unikalius dirbinius taikomosios dailės istorijoje. Vilniškiai bambukiniai baldai - tarpinė produkcija tarp rytų ir vakarų, kai perimamos rytietiškos medžiagas, tačiau pritaikomos savaip, baldai gaminami atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius ir supratimą apie jų išvaizdą.
Kalbant apie šių baldų paveldą, galima pažymėti, kad jie turėjo mažai galimybių išlikti, pirmiausia dėl medžiagų netvarumo. Bambukiniai baldai pagal poreikius galėjo būti dengiami įvairiais apmušalais, tarp jų ir pliušu, pagražinti japonišku laku su ornamentais.
Bambukinė kėdė, Vilnius, XX a. pr.
Pastebėtina, kad mažiau pasiturintys XIX a. pabaigos - XX a. pradžios miestiečiai, kurie neturėjo iš kartos į kartą perduodamo turto, taigi, ir baldų, aktyviai naudojosi naujovėmis, kurios, pasitelkus pramoninę gamybą, buvo ir ne tokios brangios.
Eglė Bagušinskaitė - istorikė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) menotyros doktorantė, nuo 2013 m. dirba Kultūros paveldo centre. Mokslinių tyrimų sritis - pramonės perversmo naujovės baldųgamyboje XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje, baldų gamyba ir importas Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje - XX a.
Autorė 2008-2014 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 2012 m. įgijo istorijos bakalauro, 2014 m. paveldosaugos studijų magistro laipsnį. 2013 m. pradėjo dirbti Kultūros paveldo centre.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba.