Tiškevičių Nuosavybė: Istorija ir Paveldas

Tiškevičiai buvo žymi Lietuvos didikų giminė, praeityje garsėjusi žymiais valstybės pareigūnais.

Ji ypač svarią įtaką Lietuvos visuomenės gyvenimui darė XVII amžiumi.

Remdamiesi tradicija, savo giminės pradininku ji laikė Gedimino sūnų Manivydą (Mantvydą). Tačiau istoriškai pagrįstu giminės protėviu yra laikomas XV a. pab. Ukrainoje gyvenęs Tyszko, kurio 5 sūnūs prie savo krikšto vardų pridė­davo ir prailgintą pavardę Tyczkowic.

Vėlesnės kartos pavardės galūnę pakeitė į ewicz.

Nuo 1519 m. Tiškevičiai turi grafų titulą ir herbą.

Pirmosios Tiškevičių giminės atstovai persikėlė į Lietuvą - Gardino, Lydos apskritį, gavo įvairias tarnybas karaliaus dvare.

Jie buvo Lietuvos piliečiai.

Kiti Tiškevičiai gyveno Voluinėje, po Liublino unijos pasilikusioje Lenkijos priklausomybėje.

XIX a. pr. Tiškevičių įtaka taip pat buvo didelė, jie didino savo valdas ir dabarti­nėje Lietuvos teritorijoje: Tiškevičiai įsigijo didžiulę dalį buvusių Radvilų valdų Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Telšių, Raseinių apskrityse.

Mykolas Tiškevičius 1824 m. tapo Palangos valdos (su Grūšlaukės, Darbėnų dvarais) savininku.

Jam mirus, Palangos dvaras perėjo sūnaus Juozapo (1835-1891) žinion.

Juozapas Tiškevičius 1850-1855 m. įsigijo Lentvario, 1875 m. - Kretingos dvarus.

1891 m. po jo mirties didžiausios J. Tiškevičiaus turtas buvo padalintos keturiems jo sūnums, žmonai Sofijai ir kitiems vaikams.

Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas - Lentvarį, Aleksandras - Kretingą, Juoza­pas - Užtrakį, Grūšlaukė ir Darbėnai atiteko žmonai Sofijai, savo dalis gavo ir dukros Marija Tiškevičiūtė, Elena Klotilda Tiškevičiūtė Ostrauskienė bei kiti vaikai.

Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko jo vyriausiajam sū­nui Stanislovui, o prieš pat Antrąjį pasaulinį karą - Alfredui, kuris Antrojo pasaulinio karo metais pa­sitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Lenkijoje.

Po karo Palangos dva­ras buvo nacionalizuotas.

Kurį laiką čia veikė Dailininkų kūrybos namai, 1963 m. dalyje rūmų pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinis padalinys), kuris dabar užima visas rūmų patalpas.

Žiežmariai kadaise buvo grafų Tiškevičių nuosavybė.

Raudondvario savininkas Benediktas Tiškevičius Žiežmarių rūmus patikėjo suprojektuoti italų architektui Cezariui Laurynui Anichini.

Jaukiame Žiežmarių miestelyje išliko ir keletas rūmams priklausiusių pastatų.

Kretingoje, kurios apskrityje, 1923 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc.

J. Tiškevičiaus šeimai ir jos palikuonims visada rūpėjo gimtoji Kretinga, kurioje jie rezidavo ir iš kur prasidėjo jų gausios ir garbingos šeimos narių kelias po platųjį pasaulį.

Kretingos dvare gimęs Vladislovas Tiškevičius (1865-1936) daug dėmesio ir jėgų skyrė kultūros ir meno vertybių apsaugai bei jų kolekcionavimui.

Už pasisakymus prieš carinės valdžios vykdomus tautinių mažumų teisių ir laisvių suvaržymus 1905 metais ištremtas iš Rusijos, apsigyveno Italijoje, Milane.

Ten, įsteigęs antikvariatą, sukaupė didelę kultūros ir meno vertybių kolekciją, kurią 1906 metais grįždamas parsivežė į Lietuvą.

Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, mokant ją globoti bei saugoti kultūrinį, istorinį palikimą, 1907 metais Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir jo broliai Antanas (1866-1920), Juozapas (1890-1967).

Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, dailės rinkiniai, kuriuos sudarė paties V.

Palangos dvaro paveldėtojas Feliksas Tiškevičius (1869-1933) priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (VMBD), kurios vienas tikslų - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir paveldo išsaugojimas, buvo jos rėmėjas ir mecenatas.

Palangos Gintaro Rinkinys

Grafas F. Tiškevičius, kaip ir jo broliai, buvo neabejingas savo krašto istorijai ir paveldui.

Manoma, kad jo rinkinys galėjo būti surinktas Palangos ir Šventosios apylinkėse kasant durpes, naudotas Palangos dvaro rūmų statybai ir jų parko tvarkymui, bei ieškant gintaro telkinių.

Be to, pajūryje buvo gausu archeologinių paminklų, tad vietos gyventojų jų ūkinėje veikloje rasti dirbiniai buvo renkami ir saugojami, žinant, kad grafas F.

„Palangos gintaro rinkinio“ tyrinėtoja dr. Audronė Bliujienė tvirtina, kad 1908 metais šiam rinkiniui priklausė 297 dirbiniai, iš kurių 149 F.

Netrukus 1936 metų vasario 12 dieną naujasis muziejus sulaukė ypač brangios ir reikšmingos dovanos - grafo F.

Dovanojimo akto originale, saugomame Kretingos muziejuje, rašoma: „Šiandieną 11 valandą atvykęs pas Apskrities Viršininką p. A.

Ši vertinga dovana, išreikšdama Tiškevičių giminės mecenatystės tradicijas bei jos devizą „Išsirink, ką myli“, kartu galėjo būti ir 1933 metais mirusio F. Tiškevičiaus pareikštas noras bei jo valia.

Pagal dovanojimo aktą muziejui buvo perduoti 148 daugiausiai gintariniai eksponatai, iš kurių 17 buvo padovanoti Kretingos apskrities viršininkui Juozui Vaišniui.

Suprasdama dovanos muziejui svarbą ir jos vertę, Kretingos apskrities ir muziejaus valdžia, dėkodama už vertingą dovaną savo padėkos ir pagarbos laiške A. Tiškevienei rašė: „Jaunam, dar neseniai įsteigtam Kretingos muziejui toji Tamstos auka bus didelis įnašas į Kretingos kultūrinį lobyną, o Tamstos vardas liks įamžintas gražiausiomis raidėmis muziejaus istorijos puslapiuose.

Nenuostabu, kad ši vertinga dovana susilaukė ir visuomenės bei spaudos dėmesio.

Netrukus plačiajai visuomenei prieinama tapusią buvusią privačią kolekciją Šiaulių kraštotyros leidinyje „Gimtasis kraštas“ (1937 m. Nr. 1) 8 nuotraukomis iliustruotoje publikacijoje aprašė Kretingos Pranciškonų gimnazijoje 1935-1936 metais mokytojavęs garsus Šiaulių krašto tyrinėtojas ir žinovas kraštotyrininkas Balys Tarvydas (1897-1980).

Suprantama, kad Kretingos muziejui dovanota kolekcija neliko ir be laikinojoje sostinėje Kaune įsikūrusių muziejų dėmesio.

Tuo metu kretingiškio grafo Aleksandro Tiškevičiaus 1923 metais kitam žinomam kretingiškiui, Kauno karo muziejaus įkūrėjui direktoriui, šalia jo esančio sodelio sumanytojui Vladui Nagevičiui (1880-1954) padovanota fontanui skirta Nykštuko skulptūra jau buvo tapusi žmonių pamėgtu Kauno simboliu, tad Kretingos, kaip dovanų miesto, įvaizdis teikė vilties.

VDKM valdyba savo 1937 metų rugpjūčio 30 dienos Kretingos apskrities valdybai adresuotame prašyme Nr. 1730 rašė: „Tamstoms nesutikus perleisti Vytauto Didžiojo kultūros muziejui Palangos gintarinių dirbinių dalį, muziejus pageidautų pasigaminti sau tų dirbinių kopijas.

Kopijai pasigaminti prašytume kiek galima greičiau visą gintarinių dirbinių rinkinį persiųsti Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, kuris visas persiuntimo išlaidas apmokės ir, kopijas padarius, ne vėliau kaip iki š. m. rugsėjo mėn.

Netrukus, 1937 m. rugsėjo 3 d., rodydama pavydėtiną operatyvumą ir geranoriškumą, Kretingos apskrities valdyba savo rašte Nr. 3557, adresuotame Kretingos muziejaus vedėjui, pranešė, kad ji sutinka gintarinių dirbinių rinkinį paskolinti kopijoms pasigaminti ir ji įpareigojo muziejų rinkinį persiųsti VDKM ir iš jo pareikalauti apmokėti persiuntimo išlaidas.

VDKM buvo paskolintas 141 dirbinys, prie muziejaus gautųjų dovanų pridėjus ir J.

Deja, gyvenime neretai pasitaiko, kad paskolintos vertybės ar pinigai tampa paties skolintojo problema.

1940 metų sausio 3 dienos laiške VKDM vadovybė, matyt, reaguodama į pasikartojančius reikalavimus grąžinti gintaro dirbinių kolekciją, savo rašte Nr.

Dar 1998 metų liepos 2 dienos Kretingos muziejaus laiške, adresuotame KVDKM direktoriui, buvo prašoma nurodyti šio rinkinio inventorizavimo laiką ir aplinkybes, bet jokio atsakymo negauta.

Šių metų liepos viduryje po 86 metų pertraukos į Kretingą sugrįžo išskirtinė, grafienės Antaninos Sofijos Tiškevičienės Kretingos muziejui dovanota gintaro dirbinių kolekcija.

„Sutarimas pagaliau pasiektas šiemet, geranoriško bei teisingo Krašto apsaugos ministerijos, Kultūros ministerijos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovų požiūrio, supratimo dėka.

Esame jiems labai dėkingi.

Mums šiandien tik suteikta galimybė dirbinius eksponuoti Kretingos muziejuje.

Visuomenei gintaro dirbinių ekspoziciją buvo atverta rugpjūtį.

Galutinis „Palangos gintaro rinkinio“ sugrąžinimas turėtų tapti ne tik muziejaus, bet ir rajono valdžios bei visų kretingiškių garbės reikalu.

Pagaliau būtų įvykdyta ir grafienės A.

Kiti Tiškevičių Dvarai

Lietuvoje yra apie tūkstantį dvarų, iš kurių maždaug 600 įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą.

Aplankykime keturias dvarų sodybvietes, esančias netoli Vilniaus.

Užutrakio Dvaras

Apsilankymas Užutrakio dvare tikrai neturėtų nuvilti net reikliausių įspūdžių ieškotojų.

Vaizdingoje vietoje, Trakuose, ant Galvės ežero kranto įsikūrę puošnūs Tiškevičių dvaro rūmai jau kelerius metus sparčiai restauruojami ir dažnai sutraukia rimto meno gerbėjus.

Užutrakio dvaras kadaise užėmė daugiau nei 600 hektarų teritoriją, iš jų apie 80 hektarų sudarė sodyba.

Užutrakio rūmus 1898-1901 metais pastatė grafo Juozapo Tiškevičiaus jauniausias sūnus Juozapas Tiškevičius (1868-1917), paveldėjęs sodybą po tėvo mirties 1897-aisiais.

Grafas 1897 metais Varšuvoje vedė kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk-Četvertinską.

Jadvyga ir Juozapas vienas kitą mylėjo karštai - sakoma, kad bažnyčioje jie melsdavosi laikydami vieną rožinį.

Šviesiomis spalvomis šiandien tviskantys istoriniai rūmai, turintys neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų, buvo pastatyti pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą.

Rūmus supo didelis parkas, įkurtas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų.

Jis buvo sumanytas kaip vandens parkas, su sudėtinga daugiau nei 20 dekoratyvinių tvenkinių sistema, tarpusavyje bei su Trakų ežerais sujungta kanalais.

Čia taip pat nutiestas jaukus kelių ir pasivaikščiojimo takų tinklas, sukurtos dirbtinių uolų grupės, sudarančios kalnų peizažo įspūdį.

Mirus grafui J. Tiškevičiui, Užutrakio dvarą paveldėjo jo vyriausias sūnus Andrius Tiškevičius (1899-1977).

Jis buvo antrasis ir paskutinis Užutrakio valdytojas.

Liubavo Dvaras

Romantiškiausiu Lietuvos dvaru dažnai vadinamas Liubavas (pavadinimas greičiausiai kilęs iš slaviško žodžio liubov, reiškiančio „meilę“) šiandien yra atviras lankytojams.

Liubavo dvaro malūną-muziejų galima aplankyti nuo balandžio 15 iki spalio 31 dienos, trečiadieniais-sekmadieniais nuo 10 iki 18 val.

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo.

Tai įvyko apie 1544 metus.

Iš išlikusių dokumentų matyti, kad šios apylinkės buvo turtingos gamtos išteklių - ypač medienos ir žuvų.

Būtent šias gėrybes Liubavas tiekė karališkajam Vilniaus dvarui.

Tikrasis Liubavo dvaro aukso amžius buvo XIX a., kai jį valdė su Tiškevičiais besigiminiavusi Slizienių šeima.

Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte.

Po Kamilės mirties dvarą perėmė jos vaikai - Valdemaras, Rita, Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas.

Iki pat 1940 metų, kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas.

Slizienių valdymo laikotarpiu, XX a.

Nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą neretai užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko svarbių Lietuvos istorijos asmenybių nuosavybe.

Abromiškių Dvaras

Elektrėnų seniūnijos Abromiškių kaime įsikūrusi dvaro sodyba ir parkas dar prieš kelerius metus buvo pagarsėję dėl jame kilusio gaisro ir nesutarimų tarp savininkų (tuomet viešojoje erdvėje buvo minima ir Editos Mildažytės pavardė), svarstant, ką reikėtų daryti su šiuo dvaru.

Pasibaigus restauravimo darbams, dvaro sodyboje planuojama įrengti svečių namus su reprezentacinėmis salėmis.

Jei viskas vyks sklandžiai, 2014 ar 2015 metais čia, vietoje apleisto pastato, turėtų veikti visuomeninės paskirties centras.

Įvairūs renginiai galės vykti ir atgaivintame parke - jam parengtas parkotvarkos projektas.

Restauravus pagalbinius dvaro pastatus - oficiną, arklides, malūną - svarstoma įkurti amatų centrą.

Abromiškių dvarą 1571 metais pastatė Abrahamas Poniatovskis.

Manoma, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš jo vardo.

XVII a. dvaras priklausė Bychovcų giminei, o XVIII-XIX a.

Legenda pasakoja, kad 1812 m.

Dvaras išgyveno klestėjimo laikotarpį, kai jame įsikūrė turtingi ir įtakingi didikai de Raesai.

Senieji rūmai buvo rekonstruoti klasicizmo stiliumi, įrengtas tvenkinys, įveistas didžiulis sodas bei bitynas.

Vasaromis dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas - buvo rengiami literatūriniai vakarai, vaidinimai, pokyliai.

Rūmai garsėjo daugiau nei 20 tūkst.

Kai Kazimiera de Raes ištekėjo už grafo Pranciškaus Pliaterio, Abromiškės tapo Pliaterių nuosavybe.

Šalia Abromiškių ežero XIX a. pirmoje pusėje buvo įkurtas dvarą apjuosęs parkas.

Jį puošė trys tvenkiniai.

Per parką, link rūmų, veda lenkta alėja.

Parke vyravo vietinių rūšių medžiai.

Bartkuškio Dvaras

Už trijų dešimčių kilometrų nuo Vilniaus, Širvintų rajone, stūksantis Bartkuškio dvaras bene didžiausią įspūdį kelia masyviais vartais.

Šiaurinėje kaimo dalyje klasicistinio stiliaus dvaro rūmus apie 1845-1855 metus pasistatė grafai Pliateriai.

Rūmus juosia parkas, kur pagrindinę parko alėją užbaigia masyvūs trijų arkų vartai su barokiniu frontonu.

XIX a. pabaigoje grafaitė Stefanija Pliaterytė ištekėjo už Leono Vankovičiaus, ir dvaras, kaip jaunosios kraitis, atiteko Vankovičių giminei.

Iš jų 1913 metais dvarą pirko garsus lenkų advokatas Aleksandras Lednickis (1866-1934), o po jo mirties, iki 1939-ųjų, dvarą valdė jo sūnus Vaclovas, per karą atsidūręs Londone.

Ant dvaro vartų, kaip manoma, yra vieno iš buvusių jo savininkų advokato Aleksandro Lednickio herbas, kuriame vaizduojamas riteris.

Visi valdytojai stengėsi dvarą puoselėti kaip išmanydami.

Po 1913 metais kilusio gaisro Lednickiai pasikvietė rusų architektą I.

XIX a. pirmoje pusėje prie dvaro buvo įkurtas parkas.

Čia gyveno daržininkas, stovėjo oranžerija.

Bartkuškio dvaras sovietmečiu buvo restauruotas.

tags: #nebuvo #tiskeviciaus #nuosavybe