Naujosios Vilnios Gyvenamosios Teritorijos Istorija: Bendruomenė, Iššūkiai ir Perspektyvos

Naujoji Vilnia, pasižyminti gražiu kalvų ir miškų kraštovaizdžiu, daugiakalbyste bei įdomia istorine praeitimi, šiandien susiduria su įvairiais iššūkiais. Nepaisant to, čia vis dažniau atsikelia gyventi jaunos šeimos, kurios atranda šį gamtos kampelį ir nori, kad jų gyvenamoji aplinka būtų graži, saugi ir patogi.

Šioje sostinės dalyje matomas didžiulis neišnaudotas potencialas, ypač gamyklų prie upės konversijoje. Išsiskirti, o ne atsiskirti - toks yra naujai kuriamos Naujosios Vilnios miesto bendruomenės šūkis. Žodis „miestas“ bendruomenės pavadinime - tai ne protestas, o išskirtinumas nuo kitų Vilniaus dalių, kvietimas pažinti, atrasti.

Todėl savo rajoną mylintys ir jam neabejingi gyventojai susibūrė į bendruomenę ir kviečia prisijungti kitus bendraminčius. Bendruomenės pirmininkas yra architektas Maksimas Zacharovas.

Tačiau, nepaisant šių vaizdinių, šiandien Naujoji Vilnia susiduria su daugeliu iššūkių, kurių dažnas sostinės gyventojas net neįsivaizduoja. Tai kanalizacijos bei vandentiekio trasų stoka, dviračių takų nebuvimas, šaligatvių ir apšvietimo pagrindinėse gatvėse trūkumas, autobusų stotelės be stoginių, socialinės paskirties įstaigų koncentracija, dešimtmetį įšaldytas futbolo komplekso projektas ir daugelis kitų.

Bendruomenės Iniciatyvos ir Tikslai

Bendruomenės veiklos principai ir bendri tikslai:

1. Aktyvios ir atviros pilietinės bendruomenės formavimas.
2. Bendruomenės ir Valstybinių institucijų bendradarbiavimas.
3. Darni teritorijų plėtra.
4. Naujosios Vilnios istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimas.
5. Saugios ir sveikos aplinkos kūrimas.
6. Socialinės rūpybos decentralizacija ir prieinamumas bendruomenei.
7. Kultūrinė ir švietėjiška veikla.
8. Patrauklaus N.Vilnios įvaizdžio formavimas.
9. Pagalba gyventojams identifikuoti problemas ir jų sprendimo stebėsena.

Šiuo metu pagrindinis bendruomenės siekis yra visos sostinės Nakvynės namų išplėtimo ir blaivyklos „Sala“ įrengimo projekto greta Rokantiškių užtvankos ir Pavilnių regioninio parko ribos sustabdymas.

Bendruomenės narių įžvalgos

Maksimas Zacharovas: „Gimiau Vilniuje, Naujojoje Vilnioje užaugau ir praleidau vaikystę. Šioje sostinės dalyje matau didžiulį neišnaudotą potencialą, ypač gamyklų prie upės konversijoje.“

Augustinas Daugilis: „Nors Naujojoje Vilnioje dar negyvenu, bet čia esančiuose soduose leidžiu laiką jau 30 metų. Man svarbu, kad dingtų ar bent sumažėtų žmonių susvetimėjimas, kad kaimynas pažinotų kaimyną.“

Regina Stakuvienė: „Esu baigusi Naujosios Vilnios vidurinę mokyklą. Suprantu, kad norėdami net ir didelių pokyčių savo valstybėje, turime pradėti tvarkytis savo kiemą.“

Edita Aleškevičienė: „Esu teisininkė, 3 vaikų mama. Gyvenu senojoje Naujosios Vilnios dalyje apie 10 metų. Man labai rūpi aplinka, kurioje gyvenu aš ir mano šeima.“

Aistė Mikštė: „Mano sritis - menai ir kultūra. Telkdama skirtingų menininkų iniciatyvas, turiu tikslą išjudinti kūrybinius procesus Naujojoje Vilnioje.“

Rasa Aleksaitė: „Esu gidė, Naujojoje Vilnioje gyvenu nuo 1998 metų ir man tai pats gražiausias gamtiniu požiūriu Vilniaus rajonas, turtingas savo istorija. Norėčiau, kad geros žinios apie Naująją Vilnią sklistų kuo plačiau."

Įsteigta Naujosios Vilnios miesto bendruomenė yra savarankiška visuomeninė organizacija, vienijanti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančio buvusio istorinio Naujosios Vilnios miesto, dabar - rajono seniūnijos šiaurinės dalies gyventojus ir šioje teritorijoje veikiančias organizacijas, bendrijas, įstaigas bei įmones, jungiančias ir atstovaujančias Naujosios Vilnios gyventojus.

Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero Bažnyčia

Bažnyčios statyba pradėta rūpintis 1905 m. miesto gyventojų ir kunigo Anicet Butkiewicz iniciatyva. Pradėta statyti 1906 m. pagal Anton Filipowicz-Dubowik projektą. Bažnyčios statybą prižiūrėjo architektas Seweryn Houwalt, kuris atsisakė dalies išorės puošybos ir parengė projekto korektūrą. Statyboms vadovavo inžinierius Kazimieras Dobošinskis. Statyba baigta 1911 m.

Bažnyčioje yra Stebuklingas Šv. Mergelės Marijos paveikslas - Aušros Vartų paveikslo kopija. Išliko dalis autentiškų metalinio profilio negotikinių langų su geometrizuotais spalvotais vitražiniais stiklais, taip pat du didelių matmenų originalių šešiakampių stiklo blokelių langai.

Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčia priskirtina kryžminių vienabokščių halinių bažnyčių tipui, vidus su transeptu, 3 navų, atskirtų pilioriais, su trisiene apside. Pagrindinį pastato fasadą skaido laiptuoti kontraforsai su pinakliais. Tarp kontraforsų išdėstytos smulkiai detalizuotos gotikinės formos.

Šv. Kazimiero bažnyčia Naujojoje Vilnioje

Gyventojų Tyrimai ir Etninė Struktūra

Straipsnyje „FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2019. T. 30. Nr. 2“ analizuojama gyventojų tyrimų Lietuvoje problema erdviniu aspektu. Etninė struktūra pasirinkta kaip atvejo studijos tyrimo objektas. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra svarbiausi visą šalies gyvenimą reguliuojantys centrai, kuriuose sutelktas pagrindinis politinis, ekonominis ir kultūrinis potencialas. Šie miestai yra labai skirtingi, atlieka nevienodas administravimo ir kitas funkcijas, turėjo ir kitokią istoriją, nulėmusią nevienodą jų dabartinę etninę padėtį.

Vakaruose detalūs erdviniai gyventojų tyrimai pradėti atlikti dar XIX amžiuje. Dėl sovietmečiu suformuotos ir nusistovėjusios gyventojų socialinės statistikos tradicijos dėl inercijos buvo gajos dar ilgą laiką. Kaip 2011 m. visuomenei pateikė gana detalius visuotinio gyventojų surašymo duomenis kartografinėmis gardelėmis (smulkiausios jų buvo 1 ha ploto).

Pagrindinis šio metodo privalumas - parodo ryšius klasių viduje, su jų istorine raida, kuri didžiąja dalimi tą struktūrą ir nulėmė. Tarpukario Lietuvos prezidentas A. Smetona 1935 m. apie užsieniečius Lietuvoje rašė: tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai.

Padėtį kardinaliai pakeitė Antrasis pasaulinis karas, po kurio Vilniaus ir Klaipėdos miestuose praktiškai nebeliko senųjų gyventojų. Istoriko L. Truskos vertinimu, apie 1950 m. ne daugiau 10 tūkst., t. y. mažiau nei 5 proc. Vilnius - lenkų ir žydų, o Kaunas - žydų.

Partinė administracija tikėjosi tai padaryti vietiniais resursais - atsilaisvinusias vietas suteikti lietuviams, tačiau tai nebuvo paprastas procesas. Didelę įtaką turėjo naujai paskirti rusakalbiai kuriamų gamyklų vadovai. Čia jų laukė ištuštėję butai ir darbai. Absoliuti jų dauguma buvo rusai, didžioji jų dalis apsigyveno trijuose didžiuosiuose miestuose (vien Vilniuje 4,5 tūkst.).

1951 m. pradėjęs veikti Naujosios Vilnios mokytojų institutas masino vakarinių Baltarusijos sričių gyventojus, daugiausia tenykščius lenkus. Rengiami darbui lenkų vidurinėse mokyklose ne tik Lietuvos SSR bet ir kaimyninėse respublikose, jie dažnai įsikurdavo Vilniuje ir jo apylinkėse.

1959 m. sudarė vos 33,6 proc. gyventojų (rusai 29,4; lenkai 20), Klaipėdoje - 55,6 proc. o Kaune - 82 poc. (rusai 11,6). Intensyvi imigracija iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. jau 1948 m. veikė penkios didelės įmonės: „Elfa“, grąžtų gamykla, „Neris“, „Žalgiris“, fabrikas „Sparta“, siuvimo įmonių susivienijimas „Lelija“ ir kt. Vien šiose penkiose išvardytose įmonėse apie 1970 m. jau dirbo beveik 14 tūkst.

Rusakalbiai didelę dalį gyventojų sudaro ir Grigiškėse, Aukštajame Pavilnyje, Aukštuosiuose Paneriuose. Klaipėdos mieste rusakalbiai didesnę gyventojų dalį sudaro pietinėje miesto dalyje, sovietmečio daugiabučių rajonuose.

Didžiausia rusakalbių gyventojų koncentracija Kaune yra Aukštuosiuose Šančiuose šalia buvusių kareivinių (iš 589 gyventojų 22 proc. trys stambūs Lietuvos kariuomenės padaliniai.

Gyventojų dalis, kurių gimtoji kalba lenkų, visuose trijuose miestuose labai skiriasi, tiksliau - Klaipėdoje ir Kaune tokių gyventojų labai mažai. Vilniuje situacija priešinga.

Naujosios Vilnios mokytojų institutas, rengęs kadrus ne vienai sovietinei respublikai. Studijuoti atvažiuodavo lenkai iš vakarinių Baltarusijos ir Ukrainos dalių, o baigę studijas dauguma pasiliko Lietuvoje. Kuprioniškės, Riovonys, Salininkai, Vaidotai, Liudvinavas, Gureliai, Kazbiejai. Visos šios teritorijos yra pietinėje miesto savivaldybės dalyje, kurioje sovietmečiu nebuvo plečiami gyvenamieji rajonai, dėmesys buvo skiriamas tik pramonei.

Palyginti su aplinkinių teritorijų gyventojų šnekta, dalies gyventojų gimtoji kalba smarkiai skiriasi. sparčiai plečiasi, o naujakuriai yra lietuviai. dar likę senieji lenkakalbių gyvenamieji kaimai - Krempliai, Verkių Riešė, Naujaneriai ir Ožkiniai.

Viena vienintelė teritorija - Kirtimuose įsikūręs Aukštutinis ir Žemutinis romų taborai. nė vienos, kuriose „kitą“ kalbą kaip gimtąją būtų nurodę bent 10 proc. gyventojų.

Lietuvių dalis yra šiaurinėje miesto dalyje (dėl pietinėje gyvenančios rusų dalies), o didžiausia - naujai urbanizuojamose teritorijose. Žmonių grupę, kuri rusų kalbą įvardija gimtąją, sudaro 30 proc. kalba gimtoji yra netgi didesnei daliai visų teritorijos gyventojų (41 proc.), vis dėto tai padeda indentifikuoti pagrindines rusakalbių gyvenamas teritorijas. Lenkų teritorijoje gimtąją kalbą lenkų nurodė vidutiniškai 50 proc. gyventojų.

Kai kurios kaimiškosios teritorijos (Žardė, Rimkai, Paupiai, Melnragė, Giruliai ir kt.). Teritorijos, kuriose lietuvių kalba gimtoji apie 70 proc.

Gyventojų Etninės Sudėties Pokyčiai

Straipsnyje pateikta erdvinė analizė visų pirma yra detali 2011 m. etninės gyventojų struktūros padėties fiksacija. zonos auga ir dabar - senieji lenkų kaimai spaudžiami ir stumiami miestiečių lietuvių ekspansijos.

Nustatyta, kad gyventojų, kurių gimtoji kalba rusų, didžiausia dalis buvo sovietmečio pradžioje plėstose, daugiausia pramoninėse, teritorijose. Iki 2011 m. transformacijos joms turėjo mažai įtakos, nes pramoninėse teritorijose konversijos vyko vangiai, ir istoriškai jose susiformavusios etninės struktūros iki tol menkai tepasikeitė.

Aukštieji Paneriai, Naujieji Verkiai ir kt. o ir pati miesto urbanistinė struktūra yra kompaktiška. tyrimai naudojant detalius 2011 m. gyventojų surašymo duomenis. ar socioekominius), juos sujungiant tarpusavyje, galima atlikti išsamius tyrimus, kurie atskleistų įvairių gyventojų struktūrų ir vykstančių socialinių procesų ypatumus. Atlikus erdvinius tyrimus ir tiksliai identifikavus daugiausia klausimų keliančias teritorijas, jose jau kryptingai galėtų būti taikomi kiti tyrimų metodai, pavyzdžiui, sociologinės apklausos.

Vilniaus apskrities demografiniai duomenys

Vilniaus apskritis yra Lietuvos pietryčiuose. Plotas 9730 km2 (14,9 % Lietuvos ploto; didžiausia Lietuvoje). 810 797 gyventojai (2021; 27,1 % Lietuvos gyventojų). Apskričiai priklauso 8 savivaldybės: Elektrėnų savivaldybė, Šalčininkų rajono savivaldybė, Širvintų rajono savivaldybė, Švenčionių rajono savivaldybė, Trakų rajono savivaldybė, Ukmergės rajono savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus rajono savivaldybė. 16 miestų, 3983 kaimo gyvenamosios vietovės. Miesto gyventojų 78,4 %. Gyventojų vidutinis tankis 83 žm./km2. Tankiausiai gyvenamos Vilniaus miesto, rečiausiai - Švenčionių rajono savivaldybių teritorijos. 71,3 % Vilniaus apskrities gyventojų yra katalikai, 7,5 % - stačiatikiai, 1,0 % - sentikiai, yra evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, musulmonų sunitų ir kitų.

Vilniaus apskrities savivaldybės:

Maksimas Zacharovas: Architektas, Politikas ir Bendruomenės Lyderis

Maksimas Zacharovas gimė 1990 metais, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse. Baigė VGTU, kur apsigynė architektūros magistro laipsnį. 2013 metais įstojo į Liberalų sąjūdį, vadovaujamą dabartinio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Šiuo metu užima Tautinių mažumų komiteto pirmininko postą, yra partijos tarybos ir Vilniaus regiono koordinacinės tarybos narys. Kartu su bendraminčiais inicijavo Naujosios Vilnios bendrijos sukūrimą (1903-1957 metais tai buvo atskiras miestas - red.), kuri oficialiai atstovauja ir gina šio rajono gyventojų interesus. „9,8% Vilniaus miesto savivaldybės ploto“, - su architektui būdinga precizika patikslina Maksimas.

Zacharovas taip pat parengė Naujosios Vilnios parko ir Neries krantinės rekonstrukcijos projektus. Naujosios Vilnios teritorijoje rengiant naująjį Vilniaus miesto Bendrąjį planą, modeliavo darbo su bendruomene procesą.

Aš jaučiuosi rusu, Lietuvos rusu. Tikriausiai dėl gimtosios kalbos. Baigiau rusišką „Juventos“ gimnaziją Naujininkuose, iki tol lankiau rusišką 8-ąją mokyklą ( su anglų kalbos dėstymo pakraipa - red.) Naujamiestyje, ir rusišką darželį.

Mama mano, kad tai buvo žmonių nuopelnas. Būtent jie išėjo į gatves ir padarė taikią Dainuojančią revoliuciją. Pavyko išvengti didelių tragiškų pasekmių, turiu omenyje, jog nežuvo šimtai tūkstančių žmonių. Išėjo taikus, laisvas judėjimas. Labai reikia paminklo to laikmečio žmonėms.

Visuomet domėjausi miesto savivaldos sritimi. Kadangi esu architektas, man įdomu, kodėl, pavyzdžiui, kai kurie projektai stovi vietoje: stringa vienos ar kitos gatvės rekonstrukcija, neparuoštas kokio nors mikrorajono vystymosi planas. Kodėl Naujojoje Vilnioje ligi šiol nėra teritorijos regeneracinio plano. Todėl tautinė gyventojų sudėtis neturi ženklios įtakos skurdo rodikliams.

Žvelgiant urbanistiškai, paprasčiausias būdas - pritraukti į Naująją Vilnią naujų gyventojų. Atgaivinti istorinį centrą ties geležinkeliu, labai vaizdingą Vilnelės slėnį ir buvusį senąjį kelią. Senus industrinius pastatus perplanuoti į loftus. Sukurti laisvalaikio, užimtumo ir sporto centrą. Pagal panašų modelį gali vystytis ir Naujoji Vilnia.

Diskusijos Dėl Nakvynės Namų Projekto

Naujosios Vilnios gyventoja Edita Aleškevičienė teigia tik neseniai sužinojusi, kad šiame sostinės rajone, A.Kojelavičiaus g., planuojama Nakvynės namų rekonstrukcija. A.Kojelavičiaus gatvėje esantys Nakvynės namai iš trijų pusių tiesiogiai ribojasi su Pavilnių regioniniu parku, o nuo parkui priklausančios senosios Vilnios užtvankos, pastatytos 1823 m., juos skiria tik A.Kojelavičiaus gatvė (apie 30 metrų). Nakvynės namų teritorija yra prie pat Naujosios Vilnios pilkapyno (valstybės saugomas kultūros paveldas), kuris Pavilnių regioninio parko yra įtrauktas į lankytinų ir saugotinų objektų sąrašą.

Taip pat M.Zacharovas nurodė, kad A.Kojelavičiaus gatvėje didėja socialinės paskirties įstaigų koncentracija: „Per pastaruosius 5 metus atsirado šios naujos įstaigos: Savarankiško gyvenimo namai ir Trumpalaikės globos centras (A.Kojelavičiaus g. 127), Vilniaus miesto krizių centro padaliniai - grupinio gyvenimo namai vaikams, šeimos paramos centras ir krizių centras motinoms ir vaikams (A.Kojelavičiaus g. 129) ir Dienos centras psichikos negalią turintiems asmenims (A.Kojelavičiaus g. 172).

Projektiniuose pasiūlymuose, kuriuos parengė UAB „MEPCO“, teigiama, kad tai gyvenamosios paskirties pastato (įvairių socialinių grupių asmenims) Kojelavičiaus g. „Pastatas pritaikomas naujiems Vilniaus miesto nakvynės namų poreikiams, patalpų įrengimas Vilniaus miesto nakvynės namų filialui „Sala“.

tags: #naujosios #vilnios #gyvenamosios #teritorijos