Juozas Naujalis: Gimtinės Sodybos Istorija Raudondvaryje

Juozas Naujalis (1869-1934) - išskirtinė asmenybė Lietuvos muzikos istorijoje, kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas ir vienas iš profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų. Jo kūryba, pedagoginė veikla ir visuomeninės iniciatyvos turėjo didelę įtaką lietuviškos muzikos kultūros raidai.

Šiame straipsnyje apžvelgiama J. Naujalio biografija, kūrybinis palikimas ir jo indėlis į Lietuvos muzikinį gyvenimą.

Juozas Naujalis

Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos

Juozas Naujalis gimė 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje, netoli Kauno. Vinco Naujalio ir Justinos Neimontaitės šeima gyveno šalia Raudondvario bažnyčios, parapijos namuose, mat vyras dirbo zakristijonu ir dvaro dažytoju. Šeima sulaukė keturiolikos vaikų (išgyveno penki), Juozas buvo jauniausias.

Pirmąsias muzikos žinias gavo iš vietos vargonininko K. Stankevičiaus. Kad nusigautų į pradinę Romainių mokyklą, J. Naujalis kasryt keldavosi keltu per Nevėžį ir kopdavo į Romainių kalną. Baigęs mokyklą ir gavęs grafo B. Tiškevičiaus finansinę paramą, 15-metis J. Naujalis išvyko mokytis į Varšuvos muzikos institutą. Beje, grafo suteikta stipendija siekė 18 rublių/mėn.

1884-1889 m. studijavo Varšuvos muzikos institute, J. Slivinskio vargonų klasėje, o pas Z. Noskovskį mokėsi kompozicijos. Grafas Benediktas Tiškevičius suteikė jam finansinę paramą studijoms. Studijos Varšuvoje J. Naujaliui suteikė ne tik muzikinį išsilavinimą, bet ir suformavo jo meninį skonį bei pasaulėžiūrą.

Jis lankė Varšuvos Didįjį operos teatrą, klausėsi žymių lenkų bei užsienio atlikėjų, susipažino su čia besimokančiais lietuviais.

Varšuvoje J. Naujalis ne tik sėkmingai mokėsi, bet ir susipažino su būsima žmona, lenkų kunigaikštytės Florentinos Oginski-Kontrimovič-Kryt dukra Monika Kryt ir prieš tėvų valią susižadėjo. Tuomet vaikinui buvo 19, o merginai 15 m. Vėliau jie susituokė ir sulaukė bei užaugino 5 vaikus: sūnus Zigmą, Juozą, Tadą bei dukras Jadvygą ir Zofiją.

Muzikinė Karjera Lietuvoje

Grįžęs į Lietuvą 1890 m., J. Naujalis kurį laiką vargonininkavo Vabalninke, o 1891 m. kunigaikščio B. Oginskio buvo pakviestas į Rietavą. Nuo 1892 m. iki pat mirties jis dirbo Kauno arkikatedros vargonininku ir choro vadovu.

Nors tai laikyta geriausia vargonininko darbo vieta Lietuvoje, tačiau alga nebuvo didelė - už kasdien grojamas 6 mišias, vakarines pamaldas, darbą su choru - per mėnesį gaudavo 15 rublių, tad prie algos prisidurdavo vesdamas privačias pamokas, ėmėsi ugdyti jaunuosius vargonininkus ir choro dirigentus, subūrė Kauno berniukų chorą.

1894 m. stažavo Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje, kur gilino žinias apie bažnytinę muziką. Ją baigęs buvo paskirtas Kauno dvasinės seminarijos profesoriumi ir Katedros vargonininku; seminarijoje įsteigė klierikų chorą.

Pedagoginė Veikla ir Muzikinio Švietimo Iniciatyvos

Po studijų J. Naujalis aktyviai įsijungė į Kauno kultūrinį ir muzikinio švietimo gyvenimą. Dėstė Kauno dvasinėje seminarijoje grigališką choralą, įsteigė vargonininkų ir chorvedžių kursus.

Tiesa, gabius vaikus jis mokė veltui, o nepasiturinčiuosius dar ir remdavo. Pas jį mokėsi tokie vėliau išgarsėję muzikai kaip Stasys Šimkus, Aleksandras Kačanauskas, Konradas Kaveckas, Julius Štarka ir kt.

Apie 1894 m. Kaune įsteigė privačius vargonininkų ir dirigentų kursus (juose dėstė), 1911 m. - Vargonininkų mokyklą, Vargonininkų draugiją (veikė nuo 1908 m.; oficialiai patvirtinta 1911 m.). 1919 m. įsteigė privačią muzikos mokyklą (1920 m. suvalstybinta, veikė kaip Kauno muzikos mokykla, 1933 m. pertvarkyta į Kauno konservatoriją), joje dėstė (1920-27 m. direktorius); profesorius (1933 m.). Kauno kunigų seminarijoje dėstė choralą ir choro disciplinas.

Tarp jo mokinių buvo žymūs muzikai: S. Šimkus, J. Štarka, A. Kačanauskas. Iki 1927 m. jis buvo šios mokyklos direktorius, daug pasidarbavo, keliant muzikos mokymo lygį, kovojo su buržuazine vyriausybe dėl mokyklos darbo sąlygų pagerinimo.

J. Naujalio ir M. Kryt vestuvės 1892 m.

Visuomeninė Veikla ir Tautinio Atgimimo Skatinimas

Dar spaudos draudimo metais Naujalis Kaune slapta suorganizavo pasaulietinį chorą, kuris išaugo į „Dainos“ draugiją, išsivysčiusią plačią koncertinę veiklą. 1899 m. suorganizavo slaptą „Dainos“ chorą, kuris 1905 m. suruošė pirmąjį viešą lietuvišką vakarą.

1905 m. Kaune įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną (Naujalio knygynas), kuriame platino daugiausia savo lėšomis išleistų kūrinių natas. Jis įsteigė Kaune pirmąjį lietuvišką knygyną, kuriame buvo galima įsigyti ir gaidų. 1908 m. įkūrė Šv. Grigaliaus Didžiojo ir Vaikų draugijas.

1909-10 m. leido pirmąjį lietuvišką muzikos žurnalą „Vargonininkas“, 1913-14 m. - „Vargonininkų kalendorių“.

1909-1910 m. J. Naujalis leido pirmą lietuvišką muzikinį laikraštį „Vargonininkas“, kuriame drąsino vargonininkus kovoti už savo teises, kunigų savivaliavimą, taip pat ten skelbė giesmes, rašė recenzijas, apžvalgas. Teigiama, kad dalis dvasininkų net draudė savo bažnyčios vargonininkams šį laikraštį skaityti. J. Naujalis bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėdavo slapyvardžiu Senis vargonininkas.

1898 m. J. Naujalis savo bute įkūrė slaptą „Dainos“ chorą, kuris 1904 m. virto draugija ir gyvavo iki 1940 m. Pasakojama, kad sukūręs naują dainą, pirmiausią ją pagrodavo susirinkusiesiems savo buto salone, įsijungdavo ir svečiai, pamažu taip susibūrė draugija „Daina“. Rengti slapti lietuviški vakarai, gegužinės.

1924 m. buvo pirmosios visos Lietuvos dainų šventės rengėjas ir vyr. dirigentas, 1928 ir 1930 m. Kūrybinis Palikimas

Kūrybinis Palikimas

Juozas Naujalis - vienas profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų. Kūryboje rėmėsi klasikinės harmonijos principais, muzika pagrįsta paprastomis raiškos priemonėmis, daininga ir romantiška. Didesniąją kūrybinio palikimo dalį sudaro harmonizuotos ir originalios chorinės dainos, daugelis jų („Lietuva brangi“, „Už Raseinių ant Dubysos“, „Vasaros naktys“, „Jaunimo giesmė“) sukurtos pagal Maironio žodžius.

Sudarė lietuviškų bažnytinių giesmynų („Lietuviškas bažnytinis giesmynas“ 1906, „Mažas bažnytinis giesmynas“ 1907). Sukūrė apie 150 bažnytinės muzikos kūrinių, tarp jų - choro dainų; daugelis jų (,,Lietuva brangi", ,,Raseiniečių daina", ,,Pavasaris", ,,Vasaros naktys", ,,Jaunimo giesmė") sukurtos pagal Maironio žodžius; dainos lyriškos, melodingos, grindžiamos paprastomis raiškos priemonėmis. Pritaikydamas chorui liaudies dainas (,,Ant kalno karklai siūbavo", ,,Oi, žiba žiburėlis", ,,Siuntė mane motinėlė") laikėsi klasikinės harmonijos.

Naujalis yra palikęs apie 100 pasaulietinės ir religinės muzikos kūrinių, iš kurių ypač reikšmingą vietą užima originalios ir harmonizuotos liaudies dainos chorams. Švelnus jo muzikos lyrizmas, romantizmas ir svajingumas artimi įžymaus to meto lietuvių poeto Maironio kūrybai, kuri atitiko kūrybinius Naujalio užmojus. Todėl beveik visos originalios šio kompozitoriaus dainos parašytos Maironio tekstais.

Svarbiausi Naujalio kūrybos bruožai išryškėjo jau vienoje pirmųjų originalių jo chorinių dainų - „Jaunimo giemėje“, pasižyminčioje patogiomis dainuoti partijomis, aiškia harmonija. Kylant profesiniam meistriškumui, Naujalis kaskart vis labiau ima ieškoti ir naujesnių išraiškos priemonių, padedančių jam sukurti muziką skirtingų nuotaikų tekstams.

Chorinė Kūryba

Švelnus jo muzikos lyrizmas, romantizmas ir svajingumas artimi įžymaus to meto lietuvių poeto Maironio kūrybai, kuri atitiko kūrybinius Naujalio užmojus. Todėl beveik visos originalios šio kompozitoriaus dainos parašytos Maironio tekstais. Svarbiausi Naujalio kūrybos bruožai išryškėjo jau vienoje pirmųjų originalių jo chorinių dainų - „Jaunimo giemėje“, pasižyminčioje patogiomis dainuoti partijomis, aiškia harmonija. Kylant profesiniam meistriškumui, Naujalis kaskart vis labiau ima ieškoti ir naujesnių išraiškos priemonių, padedančių jam sukurti muziką skirtingų nuotaikų tekstams.

Pavyzdžiui, dainoje „Lopšinė“ įvedamas betekstinis (pagrįstas balse „a“) dainavimas, tęsiamas tonas bose; dainos „Pavasaris“ vidurinėje dalyje panaudojamas imitacinis balsų vedimas, tą pačią melodiją palaipsniui perima vis naujas balsas; kartojant I dalį (t. y. reprizoje), chorą pakeičia solistas ir t. Iš Naujalio chorinių dainų Maironio žodžiais ypač populiari „Vasaros naktis“.

Stebgdamasis praturtinti lietuviškų chorų repertuarą, Naujalis rūpinosi ir liaudies dainų harmonizavimu. Meniniu atžvilgiu ypač išsiskiria Naujalio harmonizuota liaudies daina „Oi, žiba žiburėlis“. Joje išsakoma mergaitės, tėvų išleistos už nemylimo bernelio, jausmai.

Vokalinė ir Instrumentinė Kūryba

Išpopuliarėjęs chorinėmis dainomis, Naujalis dirbo ir kamerinės vokalinės lyrikos srityje: parašė septynis romansus solo balsui su fortpijonu, tris vokalinius duetus ir vieną trio bosui, smuikui ir fortepijonui. Iš jo romansų didesnę meninę vertę turi „Ruduo“. Šio romanso muzikoje kaitaliojasi skirtingos nuotaikos, ryški dramatinė įtampa, įtikinančios kulminacijos.

Naujalis yra rašęs ir kamerinės instrumentinės muzikos - pjesių, preliudų ir kanonų fortepijonui, preliudų vargonams, trio smuikui, violončelei ir fortepijonui ir kt. Iš jo kūrinių fortepijonui ryškesnis yra „Noktiurnas“, kurio vidurinėje dalyje panaudota lietuvių liaudies dainos „Močiute mano“ melodija.

Minėtina taip pat nedidelė vienos dalies pjesė styginiam kvertetui „Svajonė“ (ją atlieka ir styginių instrumentų orkestras). Tai melodingas, svajingo, kiek melancholiško pobūdžio kūrinėlis, ne tik savo pavadimu, bet ir bendra nuotaika primenantis R. Stambiausias Naujalio orkestrinis kūrinys yra simfoninė poema „Ruduo“.

Giedroje pirmosios dalies temoje jaučiamas kompozitoriui savitas elegiškas atspalvis. Antroje dalis pagrįsta lietuvių liaudies dainos motyvais. Poemos „Ruduo“ trečioji dalis, persunkta dramatinės nuotaikos, yra pagrįsta dainos „Sunku gyventi žmogui ant svieto“ melodija, kurioje ryški lenkiško romanso įtaka. Be to, šioje dalyje pasigirsta pirmųjų dalių temos.

Bažnytinė Muzika

Didžiąją dalį Juozo Naujalio kūrybos sudaro bažnytinė muzika. Tai 13 mišių, 23 motetai, giesmės, psalmės ir kitokie religinės muzikos kūriniai - daugiau kaip 150 kompozicijų. Juozo Naujalio mišiose, motetuose susipina įvairių laikotarpių stiliai, bet ypač ryškūs XVI amžiaus renesanso kilmės bruožai.

Paminklas J. Naujaliui Raudondvaryje

Asmeninis Gyvenimas

Vedė kunigaikščių kilmės lenkę Moniką Kryt. Turėjo penkis vaikus: Zigmą, Juozą, Jadvygą, Tadą, Zofiją.

Atminimo Įamžinimas

J. Naujalio atminimas įamžintas Kaune (bareljefas Kauno katedroje, 1935, skulptorius B. Pundzius; 2 memorialinės lentos ant namo Vilniaus gatvėje 3, kuriame kompozitorius gyveno, 1967, 1991, skulptorius Petras Baronas; bareljefas J. Naujalio muzikos gimnazijoje, 1969, skulptorius V. Žuklys; paminklinis biustas Kauno muzikinio teatro sodelyje, 1989, skulptorius M. Šnipas), Raudondvaryje (gimtosios sodybos vietoje - granito stela, 1969, architektas V. Gabriūnas; prie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios - paminklas, 1994, skulptorius L. Žuklys, architektas G. Baravykas; pilies parke - granito skulptūra Vaidila su varpu 1996, skulptorius L. V. Strioga).

Nuo 1972 Raudondvaryje rengiamas J. Naujalio mišrių chorų konkursas, nuo 2002 veikia J.Juozo Naujalio vardu pavadinta Kauno muzikos gimnazija, rengiami chorų konkursai Raudondvaryje, jaunųjų choro dirigentų konkursai ir religinės muzikos konkursai chorams.

Raudondvario pilyje esančiame Kauno rajono muziejuje veikia Juozui Naujaliui skirta ekspozicija.

Iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Juozas Naujalis.

Poeto Maironio tekstui suteikta muzikinė forma - kūrinys "Lietuva brangi" - skirtingų muzikos atlikėjų perdainuojamas iš kartos į kartą, tapo mūsų tautos giesme, vieningumo, bendrystės simboliu.

J.Naujalio asmenybės įkvėptas spektaklis - muzikinė istorija, jungianti fikciją ir realius biografijos faktus.

Mirtis

Pašlijus sveikatai, jis atsisakė muzikos mokyklos direktoriaus pareigų ir liko tik vargonų klasės profesoriumi (Naujaliui pirmajam Lietuvoje buvo suteiktas konservatorijos profesoriaus vardas). 1934 m. rugsėjo 9 d. Gimė 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje Mirė 1934 m. rugsėjo 9 d.

tags: #naujalio #gimtosios #sodybos #vieta #raudondvaryje