Naudvaris - tai pavyzdys daugeliui Lietuvos kampelių, kaip miestelio bendruomenė pagal savo išgales gali rūpintis tuo, kas jiems atrodo brangu. Daugiau nei pusantro šimto metų Naudvario dvarą valdė garsi Kerbedžių giminė. Dabar paveldu rūpinasi šio krašto bendruomenė.
Išskirtinė vieta, kurios atsiradimo metus istorija nutyli. Žinoma tik tiek, kad rezidencija gyvavo jau XVIII a.
Naudvario dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės.
Naudvario dvaro sodyba. Šaltinis: Wikipedia
Kerbedžių giminė Naudvaryje
Kalbu apie Naudvario dvarą, priklausiusi Kerbedžiams, kurie atsikėlė į šias vietas iš pietvakarių Žemaitijos. Nuo 1787 m. dvaras priklausė Kerbedžių giminei.
1787 m. Naudvario dvarą įsigijo Stanislovas Kerbedis. 1790 m. dvarą paveldėjo jo žmona ir vaikai. XIX a. pr. Naudvaris priklausė vienam iš vaikų - Valerijonui Kerbedžiui.
1835 m. dvarą paveldėjo Mykolas Kerbedis. Jam valdant, XIX a. vid. sukurtas iš esmės naujas sodybos ansamblis - pastatyti nauji rūmai, svirnai, oficina, ūkiniai pastatai. Dvare veikė plytinė ir spirito varykla.
Po Mykolo Kerbedžio mirties 1893 m. Naudvaris atiteko Valerijonui Kerbedžiui. Jam mirus, nuo 1905 m. dvarą valdė našlė Gabrielė Kerbedienė, 1926 m. - Zigmas Straševičius.
Kerbedžiai palikuonių neturėjo ir pagal Valerijono testamentą dvaras atiteko Gabrielės sesers Liudvikos Malinskaitės vyrui Boleslovui Straševičiui (Augustavo savininkui), kuris Valerijono garbei pavadino vieną iš sūnų (gyveno 1885-1968), kuris dvare ir gyveno prieš antrąjį pasaulinį karą.
1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir jame įkurti kolūkio centras, kontora, įsteigta pradinė mokykla.
Naudvario dvaro fragmentas. Šaltinis: Wikipedia
Architektūrinės detalės ir dabartinė būklė
Rūmai su oficina, du simetriškai išdėstyti svirnai ir kumečių namas sudaro uždarą dvaro aikštę. Priešais dvarą greičiausiai buvo reprezentacinis gėlynas įrėmintas ovalinės formos taku.
Dvaro sodybos pastatai statyti XIX a. vid., išdėstyti pagal klasicizmo ir romantizmo stilių reikalavimus, priderinti prie reljefo. Išlikę 8 statiniai, tarp jų unikalūs nedegto molio plytų svirnai, kalvė, tvartai. Ansamblis turi architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę.
Vienas iš svirnų yra avarinės būklės ir atitvertas įspėjamąja juosta. Nemanau, kad jis sulauks reanimacijos. O kitas dar ganėtinai tvirtas. Ant šio pastato kampo iš po trupančių kalkių sluoksnio, kuriomis buvo nudažytas svirnas, matosi ranka rašytas greičiausiai 1944 m. užrašas rusų kalba “Viskas frontui, viskas pergalei”. “Išvaduotojai” paliko savo vizitinę kortelę.
Toliau nuo rūmų stovi išlikusios po gaisro klojimo sienos. Nors pastatas nusiaubtas ugnies, vis tiek galima įžvelgti gražias pastato linijas.
Vykdant žemės reformą, Naudvario dvaras jau priklausė Straševičiams. Gabrielė Kerbedienė neturėjo vaikų ir dvarą ji paliko sesers šeimai, kuriai valstybė prie dvaro palikto 80 ha žemės ir plytinę.
1941 m. Straševičiai ištremti į Sibirą, o dvare įsikūrė kolūkio centras, kontora.1944 m. besitraukiantys vokiečiai rūmus sudegino. Pokario metais jie atstatyti ir rekonstruoti.
Nuo 1982 m. čia veikė Pašuojo pradinė mokykla, kuri čia buvo įsikūrusi dar 2004 m., kuomet ją lankė 7 vaikai. 2005 m. dvaro sodybos ansamblis ir parkas iš Valstybės turto fondo perėjo Panevėžio rajono savivaldybės žinion.
Stanislovas Kerbedis - garsus inžinierius iš Naudvario
1810 m. šiame dvare gimė Stanislovas Kerbedis. Žymus inžinierius, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotojas S. Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvario dvare. Kilęs iš bajorų giminės, pagal tautybę lenkas būsimas garsusis inžinierius S. Kerbedis augo devynių vaikų šeimoje senoje dvaro sodyboje Naudvaryje (Panevėžio r. Naujamiesčio sen.) prie Labos upelio.
Nuo vaikystės Stanislovas neplanavo savo gyvenimo švaistyti sumerkus rankas į žemę. Todėl nenuostabu, kad 1835 m. M. Kerbedžiui tvarkantis dvare pastatyti nauji rūmai, oficina, ūkiniai pastatai, veikė plytinė ir spirito varykla.
Stanislovas Kerbedis, kuris vėliau išgarsėjo visoje Europoje kaip puikus inžinierius, mokėsi vietos pagrindinėje mokykloje, o būdamas vos 24 metų įstojo į Sankt Peterburgo politechnikos inžinerijos institutą, kurį baigė 1837 m. ir išvyko metams į Vakarų Europą. Jis tobulino savo žinias Prancūzijoje, Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje.
Stanislovas savo kaip inžinieriaus-statybininko karjerą pradėjo Sankt Peterburge. Jis gavo pavedimą suprojektuoti ir pastatyti tiltą per Nevos upę pavojingai plačioje jos vietoje ir pastoviai skalaujama potvynių ir atoslūgių. Mačiau jį savo akimis, tikrai įspūdingas statinys.
Caras Nikolajus I asmeniškai stebėjo visą darbų eigą, nes laikė šią statybą strategiškai svarbia. Jis asmeniškai patvirtino S. Kerbedžio kandidatūrą ir paskyrė atsakingu už šį projektą. Po aštuonerių metų darbo 1850 m. lapkričio 11 d. tiltas buvo atidarytas.
Caras buvo tiek sužavėtas tilte įdiegtomis judančių konstrukcijų naujovėmis, kad S. Kerbedį paaukštino iš poručiko iki generolo majoro. Tiltas buvo pavadintas Blagoveščensko, vėliau Nikolajaus Romanovo, o sovietmečiu - raudonojo revoliucionieriaus leitenanto Šmito vardu.
1861 m. carinė vyriausybė paskyrė S. Kerbedį Lenkijos Karalystės geležinkelių šefu. Jau gyvendamas Varšuvoje jis 1856-1864 m. suprojektavo ir pastatė tiltą per Vyslą, kuris gavo Kerbedžio vardą. Deja per II Pasaulinį karą tiltas buvo sugriautas. Rusijos imperijos sostinėje ėjo susisiekimo ministro pareigas.
Pasiekęs karjeros viršūnę didžiąją savo gyvenimo dalį S. Kerbedis praleido Peterburge ir Varšuvoje. Lietuvoje jis apsistodavo keliaudamas tarp Varšuvos ir Sankt Peterburgo. Jam priklausė Pakiršinio dvaras. Sulaukęs 81 metų jis išėjo į užtarnautą poilsį.
Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Varšuvoje, apgaubtas visuotinės pagarbos. Žymusis mūsų kraštietis mirė 1899 metų balandžio 19 dieną Varšuvoje, ten ir palaidotas Povonzkų kapinėse. S. Kerbedis, be lenkų kalbos, mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir italų. Deja Lietuvoje jo meistriškumo pavyzdžių neturime.
Šiandien Naudvario dvaro sodyba yra įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės, o viena iš Panevėžio miesto gatvių 1989 m. vasario 13 d. pavadinta Stanislovo Kerbedžio vardu.
S.Kerbedis mokėsi Panevėžio pijorų mokykloje, Kauno klasikinėje gimnazijoje, Vilniaus universitete. Tolesnė S. S.Kerbedis daugiau kaip 60 savo kūrybinio gyvenimo metų skyrė tiltų statybos ir transporto sistemos formavimo teorijai ir praktikai. Enciklopedijose ir pavieniuose straipsniuose pateikiama tik trumpa jo biografija.
Pradinį išsilavinimą S. Kerbedis gavo geras tradicijas puoselėjusioje Panevėžio pijorų mokykloje. Į šią šešiametę mokyklą jis įstojo 1818 m. (pijorų vienuolyno mokykla Panevėžyje veikė 1727-1831 m. dabartinės Nepriklausomybės aikštės šiaurinėje dalyje. Pastatas neišliko. Dabar tai - Juozo Balčikonio gimnazija Respublikos g.). 1824 m. S. Kerbedis šią mokyklą baigė su pagyrimu, o jo vardas buvo įrašytas į ypatingą „auksinę knygą“.
Baigęs mokyklą Panevėžyje S. Kerbedis įstojo į Kauno klasikinę gimnaziją, kurią baigęs 1826 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos mokslo skyrių. Čia jis studijavo aukštąją matematiką, teorinę mechaniką, astronomiją, fiziką ir kitas disciplinas. XIX a. Vilniaus universitetas buvo svarbiausias kultūros ir švietimo centras Lietuvoje, savo mokslo darbais, pažangiomis studentų draugijomis garsėjęs visoje Europoje.
Dėstytojams patarus, jis nuo 1828 m. tęsė studijas garsiajame Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institute. Tai buvo pirmoji transporto ir statybos technikos aukštoji mokymo įstaiga Rusijoje, pati garsiausia Rusijos imperijos inžinierinių mokslų aukštoji mokykla, sukurta prancūzų specialistų. Sukarinta įstaiga buvo pavaldi karinei vadovybei. Ji užsiėmė kelių, tiltų, kanalų, uostų ir kitų Rusijos imperijos inžinierinių įrenginių įrengimo ir eksploatacijos klausimais.
Jaunasis S. Kerbedis, dar mokydamasis Vilniaus universitete, domėjosi statybų menu ir taikomąja mechanika. S.Kerbedžio pasirinkimui nemažą įtaką greičiausiai turėjo ir jo giminaitis Ignatijus Kerbedis, kuris tuo metu dirbo braižytoju: sudarinėjo plentų planus, ieškodamas vietų, kur galima būtų pastatyti tiltus, braižė transporto įrenginius, kelius.
Institutui pateiktuose dokumentuose S. S.Kerbedis carinėje Rusijoje atsidūrė tuo metu, kai joje vyko dideli pokyčiai - plėtojosi žemdirbystė, tobulėjant technikai vystėsi pramonė, augo miestai, daugėjo prekybinių ryšių, suprasta, kad vienas svarbiausių uždavinių yra susisiekimo kelių gerinimas.
S.Kerbedžiui dėstė ir Pavelas Melnikovas - ryškiausias Rusijos geležinkelių mokslo ir technikos pirmeivis, geležinkelio Peterburgas-Maskva statybos projekto autorius ir techninis vadovas. Vėliau S.
S. Kerbedis, 1829 m. išlaikęs egzaminą į trečią kursą, gavo Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso praporščiko karinį laipsnį, 1830 m.
Studentai, baigdami mokslus institute, laikydavo egzaminus iš 18 dėstomų dalykų. Žinios buvo vertinamos dešimtbalėje sistemoje. Aukščiausias įvertinimas galėjo būti 180 balų. S. Kerbedis egzaminus išlaikė 174,68 balais ir tapo antruoju pagal pasiekimus moksle iš 40 studentų.
Vyresnysis Stanislovo brolis Ipolitas Kerbedis 1837 m.taip pat baigė Susisiekimo inžinierių institutą ir visą savo gyvenimą paskyrė statybai. 1837-1841 metais jis tiesė Nižnij Novgorodo plentą, nuo 1842 m. dalyvavo Peterburgo Blagoveščensko tilto statyboje. 1850 m. persikėlė į Kijevą.
Pastarieji du irgi tapo susisiekimo inžinieriais, geležinkelių statytojais. Stanislovas buvo vedęs savo pusseserę Eugeniją, inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio dukrą.
Šiandien šio talentingo inžinieriaus vardą panevėžiečiai dažnai mini - S.
Naudvario dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir saugoma valstybės.
Apylinkės čia vaizdingos.
Visi draugiškai tvarkosi, šienauja, o vietas, kurių nei technika, nei dalgiais nepasiekia, padeda gražinti avys.
Dvaras, jo istorija įdomūs ir plačiajai visuomenei, čia buvo filmuotas reportažas televizijos laidai „Atspindžiai.