Atmintis Gyva: Sausio 13-osios Įvykiai Ir Jų Atspindžiai Šiandien

Laba diena susirinkusiems į šitą garbingą ir mums visiems brangią salę. Šiandien mes susirinkom prisiminti tragiškų Sausio 13-osios įvykių, kurie čia vyko prieš jau 21 metus. Šiandien mūsų susirinkimo tema yra pavadinta „Atmintis gyva“. Šiandien šitoje konferencijoje, Sausio 13-osios išvakarėse, mes bandysime trumpai apžvelgti ne kas vyko Vilniuje, o būtent kas vyko toliau nuo Vilniaus.

Tai yra Kaune ir Klaipėdoje kai buvo organizuotas miesto gynimas. Taip pat prisiminsime mūsų tuometinį suvokimą būti kartu ir vienybę. Taip pat pabandysime padiskutuoti apie istorinės atminties išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms. Praėjo, atrodo, nedaug, istorijos tėkmėje tik 21 metai, žmogaus gyvenime tai praktiškai visa jaunystė ir mes esame šiandienoje, tame taške, kai mes esame Europoje, mes esame visose organizacijose.

O ar mes gerai prisimename tas dienas, kurias iš tikrųjų mums, Lietuvos valstybei, tada buvo lemtingos, kurios buvo labai svarbios visomis prasmėmis ir pirmiausia mūsų išlikimo klausimui? Žodžiu, Sausio 13-oji yra palietusi turbūt kiekvieną Lietuvoje tada gyvenusį žmogų. Šiandien jaunimas, be jokios abejonės, gimęs po to, prisimena iš to, kaip pasakoja tėvai ir seneliai.

Labai malonu ir man labai būdavo džiugu, kai apie Aukščiausiąją Tarybą čia vaikščiodavo jauni tėveliai ir mamytės, o sūnus ar duktė sėdėdavo ant pečių arba dar ir keturratyje. Aš manau, kad šitie, tik išvydę pasaulį jauni žmonės, Sausio 13-ąją ir šitą dvasią prisimena iš tėvų pasakojimų, man atrodo, labai subtiliai, kaip per rūką, bet jie jau buvo istorijos įvykiai.

Televizijos bokštas Vilniuje, 1991 m. sausio 13 d.

Kaip Sausio 13-oji Atspindima Lietuvos Mokyklų Vadovėliuose?

Kas gi pas mus yra po 21 metų? Vakar pabandžiau išstudijuoti Lietuvos mokyklų istorijos vadovėlius kas juose rašoma apie Sausio 13-ąją, kaip mes vaikus mokome, kaip mes jiems pateikiame medžiagą kas tada, prieš 21 metus, vyko čia, Lietuvoje. Su dideliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad tik keliuose vadovėliuose yra konceptualiai parašyta teisinga informacija. Visur kitur, kai skaitai, suvoki tarp eilučių dvelksmą, kad buvo ginamas Vilnius, buvo ginama respublika, bet nebuvo ginama valstybė.

Leiskite man kai ką paskaityti. Turiu pasakyti, kad apie Sausio 13-ąją mokiniai mokykloje nėra mokomi, jie yra mokomi tik dešimtoje, vienuoliktoje klasėje, nes iki to, kadangi Lietuvos istorijos kaip tokio vientiso dalyko nėra, yra mokoma atskirais periodais, tai elementariai apie tai nėra mokoma pagal vadovėlius. Ir štai Lietuvos istorija XI-XII klasei, išleista „Vagoje“ 2000 m. Aš imu tik tai, kaip yra nušviečiama Sausio 13-oji.

Apie Sausio 13-ąją yra parašyta taip: „Sausio 13-osios dieną KGB daliniai užgrobė Lietuvos televiziją ir sušaudė bei tankais išblaškė Televizijos bokštą gynusius beginklius žmones. Sovietinei KGB smogikai sužeidė kelis šimtus žmonių ir 13 nužudė. Lietuviai, panaudojo rezervinę televizijos transliavimo aparatūrą ir sukėlė visus Lietuvos nepriklausomybės šalininkus į pilietinio pasipriešinimo okupantams ir kolaborantams akciją.

Priešprieša tarp Lietuvos ir SSRS tapo nesutaikoma. (Suprask, iki to meto ji buvo sutaikoma). Žudynės Vilniuje buvo išgrasintos pasaulyje. SSRS, vengdama kraujo praliejimo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, kurią gynė ir taikūs gyventojai, ir savanoriškos Lietuvos kariuomenės užuomazgos, nešturmavo. Sausio įvykių metu antrasis atkurtos Lietuvos Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas paliko Vilnių, todėl nauju premjeru tapo Gediminas Vagnorius.

Lietuva nepripažino jokių okupantų institucijų, organizacijų bei įstatymų ir jų atvirai nevykdė. Priešprieša tarp Lietuvos bei SSRS tęsėsi iki 1991 m. rugpjūčio 22 d. kai konservatyvi aukštų SSRS veikėjų grupė bandė surengti valstybės perversmą ir M. Gorbačiovas buvo izoliuotas Kryme. Pučistai paėmė valdžią į savo rankas ir įvedė nepaprastąją padėtį.“ Čia yra vienas vadovėlis.

Kitame vadovėlyje, kur jau rašoma ir apie Sausio 13-tą, ir apie Lietuvos Respublikos raidos bruožus, pasirodo, kad po Adolfo Šleževičiaus atsistatydinimo, kas įvyko 1996 m. vasario 8 d., yra toks sakinys, kuris teigiamas vadovėlyje: „Pereinamuoju laikotarpiu, iki 1996 m. lapkričio 19 d., Vyriausybei vadovavo Laurynas Mindaugas Stankevičius.“ Kas gi rašoma šiuose vadovėliuose apie valstybės struktūras?

„Valstybės aparatas per kelis nepriklausomybės metus buvo iš pagrindų pertvarkytas, sukurta daugybė naujų institucijų bei suderinta jų tarpusavio veikla.“ Suprask, lyg anos SSRS sudėtyje kažkokia Respublika toliau sėkmingai veikė. Vienas žymiausių permainų buvo Prezidento institucijos įkūrimas siekiant ryškesnio valdžių pasidalijimo. Aš tada pagalvojau, o kodėl taip yra? Ir pabaigai, tiesiog jūsų kabutės pasismaginimui. Naujausių laikų istorija X klasei irgi apie sausio įvykius.

„Baltijos šalių ir Krembliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicija nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Tapo visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti. Sovietai ginkluotam puolimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje, sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. Ne valstybes, bet respublikas.“ Čia toliau rašo kaip buvo užgrobta Ryga.

Ir štai Vilnius. „Sausio 11 d. jie (tai yra aukščiau įvardinti), šaudydami į orą užėmė Vilniaus Spaudos rūmus. 4 žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti parlamentą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis.“

Ir pabaigai šiam periodui apibrėžti, kadangi šitas istorijos vadovėlis apima ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, Estiją, paskutinė pastraipa šitam momentui yra tokia: „Užgrobusi kai kuriuos svarbius pastatus ir nužudžiusi keliolika žmonių Maskva nieko nepasiekė. Baltijos Respublikose ji ir toliau nekontroliavo padėties. Griebtis platesnio masto teroto ar numalšinti teisėtai išrinktą valdžią Michailas Gorbačiovas neišdrįso.

Ir štai kada signataras Kazimieras Motieka dabar vis tiktai labai taip aiškiai ir konkrečiai prašneko apie tai, kad o kodėl mes neturime šitų įvykių parašytos istorijos, kuri būtų išnagrinėta, išanalizuota dokumentų? Juk yra visiškai aiškus… mes juos turime visus. Ir aš tada supratau, kad mes vis tiktai dar turbūt tie, kurie turėtume padaryti, nesame pilnai suvokę situacijos svarbos būtent šito klausimo, kad jis būtų nušviestas aiškiai, labai konkrečiai skaidriai, kad neprasidėtų jokios interpretacijos, ką mes pernai prieš sausio 13-ąją, kaip matot ir prisimenat, visi girdėjome, kaip pasirodė, mes šaudėm patys prieš save ir visokių kitokių į galvą netelpančių dalykų akivaizdu tai, kad mes turime daryti.

Žinoma, labai įdomi yra mūsų Istorijos instituto pozicija, kad o jie negauna valstybinio užsakymo. Tai norėčiau paklausti, o kas gi valstybiniam užsakymui turėtų suformuluoti tuos užsakymus ir kas turėtų duoti? Bet akivaizdžiai yra ir kitas labai konkretus klausimas, kad mūsų Lietuvos valstybė ir mes visi esame visai abejingi savo valstybės ir tautos istorijai.

Jeigu mes vidurinėse mokyklose jau nemokiname vaikų mūsų valstybės priešistorės, o mūsų istorija prasideda nuo 1219 metų, o iki to apskritai vaikų nemokome istorijos, tai turbūt tai, ką aš dabar perskaičiau, lyg ir turėtume taip suvokti, kad tai normali tąsa, bet mano galva, mes turime padaryti viską, kad šitokie dalykai nebesikartotų ir mes pagaliau įvykių apie Lietuvos valstybę atkūrimą neuždėtume tik ant istorijos mokytojų pečių, kurie buvo dalyviai, kurie dalyvavo, kuriems šiandien skauda, kurie žino, išmano ir patriotiškai auklėja mūsų jaunąją kartą.

Akivaizdu tai, kad turi būti viskas istoriškai tvarkingai surašyta ir padėta į knygas ir į kitas laikmenas todėl, kad mes išeiname, o ateina žmonės, kurie nebuvo, nedalyvavo šitame procese ir todėl prasideda interpretacijos tokių, kokių mes turbūt nė vienas šitoj salėj sėdintis elementariai nepageidaujame, kad tokie dalykai būtų. Tai todėl ne veltui šiandien mūsų salėje čia sėdi labai daug gražaus jaunimo.

Tiek to jaunimo, kuris dalyvauja savanoriškose jaunimo sukarintose struktūrose, tiek jaunimo iš mokyklų, kurie atvyko čia. Aš labai sveikinu jus. Man labai jus malonu matyti ir jūsų buvimas čia rodo, kad, matyt, net ir jeigu tame vadovėlyje, kurį jūs skaitote, yra parašyta šitaip, jūs puikiai suprantate, kad Lietuvos Respublika… Taip, mūsų oficialus pavadinimas - Lietuvos Respublika, bet tuo metu 1991 metais - LTSR ir Lietuvos Respublika, patikėkit manim, šiandien po 20 metų yra aiškiai sovietinis prieskonis išlikęs. Aš manau, kad padarykime viską, kad tą prieskonį mes pašalintume iš mūsų istorijos.

Dabar labai noriu visus pakviesti atsisėsti, kur yra laisvų vietų dar, nes mes pradėsime savo konferenciją himnu ir, žinoma, tam turėtume būti pasiruošę. Prašau. Čia yra prieky vietų ir yra dar viršuje. Ten viskas užimta, net nesidairykit į ten. Einate čia į priekį. Ten, prašau, trys vietos. Matot? Pirma, antra, trečia. Čia į viršų lipkit. Prašom einat ir sėdit. Ten, kur tuščios vietos, užimkit visas sėdimas vietas.

O dabar norėčiau į priekį į tribūną pakviesti ponią Dalią Tarailienę, kuri buvo Sąjūdžio metu ir aktyviai dirbo SSRS kareivių gelbėjimo komitete ar kaip ten buvo… Komitetas buvo. Ar visi jau sėdim? Prašau, Dalia.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas. Ačiū. … Laba diena, gerbiami Kovo 11-osios akto signatarai, gerbiami deputatai, Seimonariai, mieli bendražygiai. Aš labai gerai ir atidžiai paklausiau, ką kalbėjo. Patikėkit, tiktai mažytė dalytė yra tiesos čia pasakyta ir mes susirinkę turim vis tiktai tą tiesą pasakyti. Šitoj salėj buvo atkurta Lietuvos valstybė.

Aš dar kartą noriu priminti žuvusius tą naktį. Tai Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapickas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus ir kiti neįvardinti pokario pasipriešinimo partizanai rezidentai.

Per visą tą okupacijos laiką, kurie žuvo, kurie buvo įvardinti, kaip tragiškai žuvę, nors iš tikro mes žinome, kad specialios tarnybos sovietų laikais dirbo savo darbą ir niekšišką darbą. Ir kad mes susirinkom čia ginti Aukščiausiąją Tarybą, mūsų mintyse tai ir buvo Lietuva. Aš prašau jūsų tylos minute pagerbti įvardintus pavardėm ir tų, kurių neįmanoma įvardinti, bet kurie didele dalimi prisidėjo prie to, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma.

Ypatingai tuos pokario partizanus, kurie buvo tikras pavyzdys, kai mes buvome čia, šiuose rūmuose, tikrai buvo pasiryžę padėti galvas už savo tėvynę. Prašau tylos minute pagerbti visus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Tylos minutė. Ačiū.… Gerbiamieji signatarai, gerbiamieji Seimo nariai, ponai karininkai, moksleiviai, bendražygiai, graži metafora yra gyvoji barikada. Viena vertus, ji teisinga. Išties, jeigu ne tie dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių susirinkę ne tik prie Televizijos bokšto ir Seimo, bet ir visuose miestuose ir miesteliuose budėję, atvažiavę, saugoję savo valstybę ir gynę, nebūtų nepriklausomos valstybės Lietuvos.

Kitas aspektas „Gyvosios barikados“ turi ir tam tikrą neigiamą prasmę kaip ir vadovėliuose, išnyksta pavardės, išnyksta konkretūs žmonės. Atrodo, kad ta gyvoji barikada yra kažkokia bendra masė. Ir joje nėra konkrečių asmenybių, kurios atliko labai konkretų darbą tam, kad būtų apginta Lietuvos nepriklausomybė. Dingsta ir signatarų pavardės, signatarų savanorių pavardės.

Labai dažnai dingsta ir savanorių apskritai karių pavardės, pasieniečių, šaulių, Vadovybės apsaugos departamento darbuotojų, žurnalistų, kurie buvo pirmuosiuose apkasuose pirmoje fronto linijoje ir kurių filmuota fotografuota medžiaga perdavė pasauliui tą tragizmą ir tą didvyriškumą tų dienų, ir pasaulis reagavo. Ir šiandien čia susirinkę šių institucijų atstovai ir moksleiviai, kariūnai, jaunieji šauliai, įvairių organizacijų atstovai pabandys pasidalinti savo mintimis.

Ir kad mūsų konferencija būtų sėkminga, aš paprašyčiau kunigą savanorį, garbės savanorį, žmogų, kuris palaimino 1991 m. sausio 11-ąją priesaiką, o priėmė ją 1100 žmonių čia, parlamento rūmuose, kunigą Robertą palaiminti ir mūsų šią konferenciją.

R. GRIGAS. Gerasis Dieve, kuris leidai į tautas ir įkvėpė joms laisvės troškimą. Dėkojame tau už didžią dovaną mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą už Lietuvą ir už lietuvių tautą.

Dėkojame Tau Viešpatie, už lietuvių pasaulio grožį, už girias ir lygumas, už Nemuną ir Neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela. Dėkojame Tau, nesiliaujančios kūrybos Dieve, už savitą tautos kultūrą, už kryžius, dainas ir juostas už Vilniaus klodų įvairovę ir už Kauno dvasios tvirtybę, už J. Maironio, B. Brazdžionio, Aisčio, K. Genio, O. Milašiaus talentų šviesą, už Tautos krikštą, už Vytauto Didžiojo genijų, už Dariaus ir Girėno skrydį.

Dėkojame Tau, teisingumo ir sąžinės Dieve, kad visada teikei mūsų tautai jėgų nepalūžti istorijos neteisybių naktyse, nesusitaikyti su melu ir smurtu. Neatsisakyti prigimtinės suverenumo teisės.

Dėkojame Tau, Dieve, už savanorių ryžtą, už tremtinių ištvermę, už partizanų drąsą. Dėkojame Tau už tėvynės gyvybę, kad nekaltų aukų kraują prisikėlusią iš karų ir imperijų kapų, už Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, už sąžinės pergalės dieną - Sausio 13-ąją, už pogrindžio spausdinto žodžio „rezistencija“ ir už Medininkuose žuvusių vyrų ištikimybę.

Atlygink, gerasis Dieve, savo meile Tautų teisuoliams, kurių kilniose širdyse Lietuvos pagalbos šauksmas rado atgarsį prezidentui Ronaldui Reiganui, Sergejui Kovaliovui. Atlygink šalims ir tautoms, kuriose svetingą prieglobstį ir moralinį palaikymą atrado okupantų teroro išvarytoji Lietuva.

Suteik, gerasis Dieve, ir mums tvirtumo, kaip teikei iki šiol prieš mus gyvenusioms kartoms, kad, pavojaus varpams pašaukus, būtume pasirengę Lietuvos vyrai ir moterys iš meilės gyvybę už ją atiduoti, kad išgelbėtume savo nemirtingą sielas ir kad liktų nemirtinga Lietuva. Amen.

…Brangūs laisvė gynėjai, šis kreipinys yra skirtas ne tik tiems, kurie 1991 m. kovojo ir apgynė mūsų laisvę, bet visiems, kurie ir šiandien kantriai ir sąžiningai dirba kurdami mūsų valstybę. Reiškiu didžiulę pagarbą visiems laisvės gynėjams, kurie yra šiandien su mumis. Jūsų buvimas čia yra įrodymas, jog jūsų duota priesaika mūsų tėvynei Lietuvai nėra sulaužyta. Jūs jos laikotės ir jūsų darbai skatina kurti gražesnę mūsų tėvynę.

Džiugu matyti nemažai jaunų veidų, kurių didžioji dalis tikriausiai jau yra gimę po 1991 metų. Jūs turite puikų pavyzdį, kuriuo turite sekti. Laisvės gynėjai yra pavyzdys, kaip mes turime gyventi šiandien, kad nepaisant bet kokių nelaimių liktume čia, Lietuvoje, ir saugotume mūsų tėvynės Lietuvos laisvę.

1991 metais laisvė buvo iškovota, tačiau ją reikia nuolatos saugoti. Aš linkiu visiems, šiandien dalyvaujantiems šiame ...

tags: #namu #stogas #jurijus #antonovas