Jonavà - miestas Lietuvos vidurinėje dalyje, 30 km į šiaurės rytus nuo Kauno, abipus Neries. Tai rajono savivaldybės, dekanato ir parapijos centras. 2023 metais Jonavoje gyveno 27 134 gyventojai. Jonava įsikūrusi Neries slėnio terasose. Miesto centras ir didžioji Jonavos dalis yra Neries dešiniajame krante, žemutinėje terasoje. Į šiaurę nuo centro, aukštutinėje terasoje, yra geležinkelio stoties rajonas. Neries kairiajame krante yra Skaruliais vadinama miesto dalis; ją su centru jungia tiltas. Plentai jungia Jonavą su Kaunu, Ukmerge, Kėdainiais, o geležinkeliai - su Vilniumi, Šiauliais ir Kaunu.
Jonava keliautojams gali pasiūlyti ne vieną skambaus pavadinimo gyvenvietę - Šveicariją, Paryžių, Londoną, Veneciją! Tai puiki galimybė apkeliauti „Europą“ vos per kelias valandas. Taigi į Paryžių ar Veneciją galite pasikviesti visą šeimą, senelius ir draugus! O gal čia atvykti medaus mėnesiui!? Lietuviškų gyvenviečių pavadinimai - vieniems sukelia šypsnį, kitus priverčia bent akimirką pasvajoti, tačiau abejingų nepalieka!
- ŠVEICARIJA - gyvenvietė, seniūnijos centras, vos keli kilometrai nuo Jonavos, išsiskirianti nuostabiu gamtos grožiu, kuri praeityje garsėjo savo dvarais.
- PARYŽIUS - mažas kaimelis ant Neries kranto. Čia galėsite pastebėti išlikusius Varpių akmens amžiaus stovyklos pėdsakus.
- LONDONAS - šis kaimelis yra miško kirtavietėje, netoli Neries, kurią vietiniai londoniečiai vadina Temze. Šis Londonas turi vos kelias sodybas.
- VENECIJA - kelių sodybų kaimas ant Neries upės kranto, netoli Ruklos gyvenvietės. Sakoma, kad ir pavadinimas galėjo kilti dėlto, kad šią vietą dažnai apsemdavo pavasariniai potvyniai.
Miesto Įkūrimas Ir Ankstyvoji Raida
Jonavos apylinkės gyvenamos iš seniausių laikų, tačiau Jonava - naujesnių laikų vietovė. Jonava išaugo XVIII a. iš gretimo Skarulių dvaro, kurį valdė didikai Kasakauskai. Miesto įkūrėju laikomas Žemaičių stalininkas Dominikas Kasakauskis. 1750 m. Augustas III suteikė privilegiją M. Kosakovskienei “įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. 1776 m. Jonavos Skarulių valda atiteko Vilniaus vyskupui J. Kosakovskiui, kuris nesenai įkurtos nuosavos Jonavos gyvenvietės ugdymui skyrė daug dėmesio: skatino žmones keltis į ją, duodamas veltui žemės ir miško medžiagos pastatų statybai.
Skatindamas atsikelti žydus, jis pastatė medinę pirtį, sinagogą, atrėžė žydų kapinėms apie 3 dešimtines žemės, iš dvaro valdybos paskyrė atlyginimą rabinui, išdalino žemės sklypus nuolatiniam naudojimui už mažą nuomos mokestį. Šeimoms, kurios sutiko persikelti (iš netoliese esančių Skarulių), apiformino dokumentus, suteikiančius teisę naudotis jų žemėmis.
Vienas toks dokumentas: “Aš, Juozapas Korvin-Kosakovskis, vikarinis vyskupas, LDK raštininkas, prelatas, Vilniaus katedros kanauninkas ir pan. - šiame rašte, išduotame žydui Ibrahimui Šmuilovičiui, tikrai skelbiu, kad šiam žydui yra paskirta žemė mano miestelyje Jonavoje, esančiame Kauno apskrityje, čia leidžiu savo lėšomis jam statyti gyvenamą namą ir kitus pastatus todėl, kad čia galėtų laisvai ir netrukdomai gyventi, naudotis juo kaip savo nuosavybe, t.y. padovanoti, parduoti, pakeisti, užstatyti, atiduoti nuomą jam lygiam miestiečiui, išskyrus dvarininkus, nepriklausomai nuo dvaro valių dabar ir ateityje. Niekada nepakeičiama mano šita privilegija aprūpinu ir leidžiu jam - Ibrahimui Šmuilovičiui naudotis visomis teisėmis, kurios suteiktos mano miesto gyventojams. Be to, leidžiu jam prekiauti, įkurti karčiamą, taip pat teisėtai imtis verslo, duodant naudą dvarui be jokio atlyginimo, išskyrus įprastą žemės pajamų mokestį, numatytą nuomos sutartyse. Šią privilegiją tvirtinu savo parašu ir herbiniu antspaudu. 1777 m. lapkričio 19 d…”
Pirmieji žydai, gavę minėtas privilegijas buvo Zelmanas Šachnavičius, Icikas Govšovičius, Mauša Šolamavičius, Abraomas Šmuilavičius. 1791 m. pagal architekto Lauryno Stuokos - Gucevičiaus projektą pastatyta mūrinė bažnyčia ir dviejų aukštų vienuolynas.
XIX Amžius: Augimas Ir Vystymasis
1831 m. sukilimo metu Jonava virto platesnės apylinkės sukilimo centru. Sukilimui nepavykus, rusai ėmėsi represijų: ištremta nemaža prie sukilimo prisidėjusių asmenų, uždarytas vienuolynas, apylinkės imtos kolonizuoti rusais sentikiais.
Taigi iki XVIII a. pab. Jonava buvo nedidelis miestelis. Tik XIX a. pirmoje pusėje jis ėmė labiau augti. Tuo metu Nerimi pagyvėjo sielių plukdymas, o taip pat įvairių žemės ūkio produktų transportas. Miestelis ėmė labiau klestėti, kai 1835 m. per jį buvo nutiesta S. Peterburgo - Varšuvos magistralė, sujungusi Jonavą su Kaunu, Daugpiliu ir kitais miestais. Šis kelias, atlikęs didelį vaidmenį Rusijos prekyboje, išplėtė ir Jonavos prekybinius ryšius. Patogūs vandens ir sausumos keliai skatino prekybos vystymąsi. Čia susibūrė nemažai pirklių. Kartą per savaitę vykdavo turgūs, kurių metu buvo atvežama daug prekių ir žemės ūkio produktų. Kartą per metus buvo rengiamos didelės mugės. Jonava garsėjo arklių prekyba. Ypač dideliu mastu čia buvo prekiaujama grūdais. Visoje Kauno apskrityje Jonava buvo didžiausias javų prekybos centras.
Jonavos vystymąsi taip pat paspartino ir 1853-1856 m. Krymo karas. Užblokavus Rusijos uostus prie Baltijos jūros, visa šalies užsienio prekyba su Vakarų Europa vyko sausuma per Prūsiją. Dėl to judėjimas Daugpilio - Kauno plentu labai suintensyvėjo. Matyt, kaip tik tuo metu, o ne anksčiau, miestelyje padaugėjo amatininkų, tiesiogiai susijusių su arklių transporto priemonių gamyba: račių, dailidžių, stalių. Tačiau dominuojantis gyventojų užsiėmimas buvo prekyba.
Sparčią miestelio plėtrą iliustruoja šie faktai. 1867 m. Jonavoje buvo 3 spirito varyklos, 49 parduotuvės. Turgūs vykdavo 2 dienas. Per Nerį kėlė 4 keltai. 1885 m. čia buvo 6 žydų maldyklos, bažnyčia, viešbutis, 62 parduotuvės, 3 užvažiuojamieji kiemai, 2 “traktieriai”, 19 alinių, 6 alaus daryklos bei spirito varyklos, 4 odų dirbtuvės. 1893 m. miestely veikė 2 malūnai, 2 alaus daryklos, acto fabrikas. Buvo paštas - telegrafas, valsčiaus ir miestelio valdybos, policijos būstinė, liaudies mokykla, felčerių punktas ir ligonių priėmimo kambarys, pirtis, 7 žydų maldos namai.
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Jonavoje
XX Amžius: Nuo Pramonės Augimo Iki Šių Dienų
XX a. pr. amatai palaipsniui peraugo į pramoninę gamybą, atsirado fabrikų, malūnų su garo mašinomis. 1912 m. Pirmojo pasaulinio karo metu Jonava beveik nenukentėjo. Tačiau frontui artėjant daugelis gyventojų buvo evakuoti į Rusijos gilumą. 1915 m. gegužės pradžioje caro valdžios įsakymu žydai nedelsiant turėjo palikti Lietuvą. 1919-1920 m. Po karo pramonė atsikūrė per kelis metus. Sparčiausiai tarpukariu vystėsi baldų gamyba. 1938 m. iš daugiau kaip 1500 jonaviečių pramonės darbininkų 1000 gamino baldus. Daugelis baldininkų dirbo savo namuose, tačiau veikė ir per 20 stambesnių baldų dirbtuvių.
Nuo pat įsikūrimo Jonavoje žydų bendruomenės narių skaičius kito.
| Metai | Žydų skaičius | Pastabos |
|---|---|---|
| XVIII a. pab. | Apie pusę visų miestelio gyventojų | |
| XIX a. pab. | 92 % visų gyventojų |
Jonavos žydų skaičiaus dinamika (1784-1941)
Kaip matome, jeigu XVIII a. pab. žydų tautybės žmonės sudarė apie pusę visų miestelio gyventojų, tai vėliau jų skaičius didėjo ir XIX a. pab. pasiekė net 92 % visų gyventojų. Tačiau Kauno gubernija ekonomiškai buvo silpnai išsivysčiusi. Dauguma gyventojų, tarp jų ir žydai, vertėsi sunkiai. Dėl 1867-1868 m. sausros ir nederliaus Kauno gubernijoje kilo badas ir karštligės epidemija, kuri nusinešė į kapus ištisas šeimas. Nors Lietuvos, Rusijos ir užsienio šalių žydai materialiai kiek padėjo, bet apskritai vargingas žymios dalies žydų gyvenimas dar labiau pasunkėjo.
Badas, skurdas, sunki ekonominė padėtis, valdžios atsisakymas suteikti pilietinį lygiateisiškumą, tautinė diskriminacija, - visa tai skatino vis daugiau žydų emigruoti iš Lietuvos. Žydai važiavo į JAV, Pietų Afriką, įvairias Vakarų šalis. Dėl blogų gyvenimo sąlygų emigravo ne tik žydai, bet ir lietuviai. Vien XIX pab. - XX a pr. iš Lietuvos emigravo 252,6 tūkst. žmonių, iš jų 80 % lietuvių, 13,4 % (38,8 tūkst.) žydų. Dauguma emigrantų siuntė tėvynėje likusiems giminaičiams pinigus, finansiškai pagelbėdami.
Pagrindinis žydų verslas, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo prekyba. Centrinės miestelio gatvėse buvo įsikūrę žydai, kurių parduotuvėlėse galėjai įsigyti tiek maisto, tiek ir pramoninių prekių. Jonavoje žydai taip pat vertėsi ir sodininkyste bei daržininkyste: nuomojosi sodus ir daržus, dideliais kiekiais supirkdavo vaisius ir daržoves, užsiimdavo šių produktų plačia prekyba. Nemaža dalis žydų buvo amatininkai: kalviai, staliai - baldžiai, siuvėjai, batsiuviai, kirpėjai, laikrodininkai, kepurininkai ir kt. Tokius amatus kaip kalvystė ir siuvimas, žydai visiškai pajungė savo įtakon. Amatininkai žydai išsiskirdavo darbštumu ir geru savo amato žinojimu, pilnai konkuruodavo su vietiniais valstiečiais. Krymo karinės kampanijos metu uždarius visus uostus, ypatingai išsivystė vežikų amatas.
Susisiekimo patogumui Jonavoje buvo 17 žydiškų karietų, 2 vienkinkiai vežimai, iki 10 dvikinkių ir iki 40 vežimų sunkiems daiktams pervežti. Karietos ir vežimai kasdien keleivius perveždavo ir į Jonavos geležinkelio stotį, atvykstant keleiviniams traukiniams, išskyrus šeštadienį ir kitas žydų šventes; iš Jonavos geležinkelio stoties keleivius veždavo į Ukmergę ar Kauną ir atgal. Mokestis vienam keleiviui sudarė nuo 25 - 50 kapeikų į vieną pusę. Žydai organizuodavo ir pašto pervežimus.
Apie 1932 m. čia veikė 250 žydų parduotuvių, žydų bankas. V. Epšteinui ir J. Segaliui nuo 1922 m. priklausė kino teatras “Unirm”. 1938 m. jau veikė ir kilnojamas teatras “Unirm”. Jo savininkas buvo Joffe Tevelis.
Suteikiant privilegiją įkurti Jonavos miestelį, kairiajame Varnutės upelio krante bei dabartinėse Sodų ir Kauno gatvėse jau buvo linijinio plano gyvenvietės užuomazgos. Tolimesnę urbanistinę raidą, be kita ko, paskatino ir žydų atsikėlimas XVIII a. aštuntame dešimtmetyje. Jonavai didėjant, miestelis plėtėsi rytų kryptimi pagal Kauno kelią (Mikališkių gatvę). Manoma, kad iki 1789 m. susiformavo stačiakampis miestelio planas, o 1791 m. pastatytas klasicistinis vienuolyno ir bažnyčios kompleksas, tapęs svarbiausia centro dominante. 1799 m. plane jau atvaizduota turgaus aikštė ir 8 gatvės: Kėdainių, Mikališkių, Kauno, Iškalos, Bravorų, Ukmergės, Vokiečių ir Kelto.
Kadangi dauguma atsikeliančių žydų vertėsi prekyba, tai stengėsi įsikurti aplink turgaus aikštę, gretimuose kvartaluose ir kitose artimiausiose prekybai svarbiose gatvėse. Minima, jog po 1831 m. sukilimo uždarius vienuolyną ir pardavus jo žemes miestiečiams, toje teritorijoje atsirado 16 žydų prekybininkų sodybų. Žydų apgyvendinta miestelio dalis buvo užstatyta tankiausiai: carinėje Rusijoje jie negalėjo turėti žemės nuosavybės, tad taupydami nuomodavo kuo mažesnius sklypus. Jonavoje dauguma žydų tautybės prekybininkų susitelkė aplink aikštę ir prie Kauno gatvės, rečiausiai apstatytos buvo Vokiečių ir Kelto gatvės.
Jonavos augimas ypač suintensyvėjo XIX a. antroje pusėje. Miestelis plėtėsi ne tik pagal plentą į Ukmergę, bet ir pagal Nerį (susidarė nauja Žvejų gatvė, kai kurios gatvės pailgėjo). Vis dėl to gatvių tinklas, išskyrus keletą skersgatvių ir naują “arklių turgų” pakraštyje, beveik nepasikeitė. Miestelio teritorija didėjo neproporcingai gyventojų skaičiaus didėjimui. Prekybininkai telkėsi centre, tad šios dalies užstatymas dar labiau sutankėjo. Trys gatvės, centrinė turgaus aikštė ir keletas skersgatvių buvo grįsti akmenimis.
Po kiekvieno gaisro daugiau ar mažiau keitėsi miestelio užstatymas. Jau po 1894 m. centre vietoj sudegusių medinių kai kur atsirado mūriniai namai, nors padegėliai ir skundėsi. Žinoma, kad 1899-1903 m. išgrįsta akmenimis “aikštė prie sinagogos” - veikiausiai kahalo kiemas. Dar didesnis gaisras Jonavą ištiko 1905 m.: “Sudegė visi pastatai turgaus aikštėje, prie Bažnyčios, Vokiečių, Iškalos, Krantinės, Plento, Ukmergės ir dalies Bravorų bei Kauno gatvių, Kiemo ir Gardino skersgatvių, šalia gatvelių be pavadinimų tarp turgaus aikštės ir Bravorų gatvės, tarp Bravorų ir Ukmergės gatvių”. Išliko nesudegę pastatai šalia Bravorų, Kauno ir Plento gatvių. Taigi, sudegė miestelio centras. Nors duomenų apie atstatymą po šio gaisro trūksta, žinoma, kad daugelyje sodybų, ypač Kauno gatvėje, buvo atstatyti mūriniai namai.
1914 m. plane pirmą kartą parodytas viso miestelio gatvių tinklas ir užstatymas. Matyti, kad pačioje turgaus aikštėje susidarė 4 nedideli kvartalai, užstatyti veikiausiai prekybininkų sodybomis, o prekybai liko tik apie 25 % buvusios aikštės ploto. Taip pat labai tankiai išsidėstę pastatai teritorijose į šiaurę, šiaurės rytus, rytus bei pietų rytus nuo aikštės. Žinant, kad tuo metu didesnė dalis Jonavos gyventojų buvo žydai, besiverčiantys prekyba ar amatais, galima teigti, kad būtent šiuose centriniuose kvartaluose ir buvo dauguma jų sodybų. Šalia Kėdainių, vakarinės Bravorų ir Žvejų gatvių dalies bei Plentų gatvių, už pašto stoties pastatų tankumas daug mažesnis. Be to, plane atvaizduotas Iškalos ir Kėdainių gatvių susikirtime esantis kahalo sklypas su dviem sinagogomis.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Jonava nukentėjo nedaug: sudegė vos 4 namai. Tačiau ji atgijo ir tikru “žydišku miesteliu” vėl tapo tik po kelerių metų, kai sugrįžo pasitraukę gyventojai. Miesto teritorija buvo lėtai užstatoma rytų ir šiaurės kryptimis (Ukmergės ir Kėdainių link), rytų pusėje atsirado papildoma turgaus aikštė prekybai gyvuliais. Žydų būstai, kaip ir anksčiau, telkėsi prekybai svarbiose centrinėse gatvėse, o ne žydų tautybės žmonės gyveno daugiau priemiesčiuose.
Jonavos vaizdas
Miestelio gyvenimas ypač suintensyvėdavo turgaus dienomis, kurios buvo dukart per savaitę. Tuomet iš turgaus aikščių sklisdavo besiderančių pirkėjų ir prekybininkų balsai, arklių žvengimas, kiaulių kriuksėjimas, o gatvės būdavo sausakimšos nuo žmonių. Miestelis nebuvo vienalytis. Geriausiai atrodė centras: čia stovėjo dviaukščiai mūriniai namai, kurių pirmame aukšte buvo įsikūrusios įvairios parduotuvės, o antrame - gyvenamosios patalpos. Pasivaikščiojimui miestelėnai rinkdavosi dvi gražiausias tuometines gatves: Stoties (dab. Žeimių) arba Kėdainių (dab. Sodų). Stoties gatve būdavo einama “pasižmonėti” - ji tęsėsi iki pat geležinkelio stoties, kurioje galima stebėti atvykstančius ir išvykstančius žmones. Kėdainių gatvė vedė į gamtos prieglobstį už miestelio.
Vargingiausiųjų žydų gatvė buvo Bravoro (dab. Klaipėdos gatvė). Čia žmonės gyveno mediniuose namuose “susigrūdę kaip silkės statinėse”: šeimos su aštuoniais ar dešimčia vaikų glaudėsi vieno-dviejų kambarių lūšnose plikomis aslomis ir kiaurais stogais. Tačiau įvairūs žydų amatininkai kūrėsi visose miestelio gatvėse pramaišiui, nesuformuodami atskirų vieno verslo atstovų, tokių kaip Kurpių, Stiklių, Mėsininkų ir kt., gatvių.
2024 spalio 9 d. Jonava - devintas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, įsikūręs beveik pačiame Lietuvos centre, ant Neries upės kranto. Kiekvienais metais savivaldybė investuoja į sporto ir viešųjų erdvių pagerinimą. „Jonavoje mes labai rūpinamės gyvenimo kokybe, siekiame, kad miestas būtų patogus gyventi visų amžiaus grupių gyventojams, kurti šeimas, auginti vaikus. Šiais metais Jonavos rajonas konkursui „Išmanusis miestas 11“ pateikė tris teritorijas: apžvalgos bokštas - žvilgsnis į Jonavą iš aukštai, Karaliaus Mindaugo parkas Ruklos miestelyje, Jonavos sporto centro pastatas (Vasario 16-osios g.