Plotas - matas, nusakantis tam tikro erdvės regiono dydį. Geometrijoje plotas nusako figūros dydį Euklido erdvėje ar paviršiuje. Objekto paviršiaus plotas lygus visų išorinių šonų plotų sumai.
Idėja, kad plotas yra matas, nurodantis regiono, įsprausto į geometrinę figūrą, dydį, kilo iš Senovės Egipte vykstančio kasmetinio ir laukus užliejančio Nilo potvynio. Iškilo poreikis apskaičiuoti kiekvieno žemės ūkio paskirties sklypo plotą, kad būtų atkurtos jo ribos.
Trikampis: S = a · h / 2, čia a - pagrindo ilgis, o h - aukštis. Tobulai uždaros dvimatės kreivės (t. y. apskritimo) plotas skaičiuojamas naudojant apskritimo ilgio integralą.
Namu Atolas
Namu (marš. Nam̧o) - koralinis atolas Ramiajame vandenyne, Maršalo Salose, Raliko salų grandinės centrinėje dalyje. 7°59′ š. pl. 168°10′ r. ilg. / 7.983°š. pl. 168.167°r. ilgis.
Atolas netaisyklingos formos, ištęstas iš šiaurės vakarų į pietryčius. Atolo žiedą sudaro 51 salelė; didžiausios: Madžkinas, Namu, Maė, Loenas. Bendras sausumos plotas - 6,27 km². Koralinis rifas vakaruose vietomis pertrūkęs.
1568 m. atolą pasiekė ispanų jūrininkas Alvaras de Medanja. Saloms buvo duotas San Mateo vardas. XIX a. 1998 m. Namu atole gyveno 801 žmogus. Svarbiausios gyvenvietės yra Namu, Madžkino, Maės ir Loeno salelėse. Verčiamasi daugiausia kopros apdirbimu, žvejyba.
Chruščiovkos
Chruščiovka arba chruščiovkė (rus. хрущёвка) - TSRS laikų gyvenamasis pastatas. 1955 m. liepos 31 d. TSKP CK (Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centrinis komitetas) ir TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl TSRS gyvenamosios statybos vystymo“, atvėrusį kelią naujai gyvenamajai statybai.
Chruščiovkos buvo statomos nuo 1961 m. iki 1985 m. Tokio tipo namai buvusios TSRS miestuose sudaro vieną iš didžiausių namų grupių, todėl dažnai diskutuojama, ar juos renovuoti, ar nugriauti, gyventojams suteikiant kitą būstą. Rusijoje iš viso buvo pastatyta apie 290 mln. m².
Tokiuose namuose buvo žemos lubos (iki 2,5 m), nuo vieno iki trijų kambarių, tualetas, praustuvas ir vonia vienoje patalpoje, sienos su bloga garso izoliacija. Namuose nebuvo lifto. Peterburge chruščiovkos baigtos statyti 8 dešimtmetyje - jas pakeitė namai-laivai.
Nukeliamais chruščiovkų serijos namais buvo planuojama laikinai spręsti apgyvendinimo problemą - jie buvo apskaičiuoti 25 metų naudojimui, bet dalis ir dabar naudojama pagal paskirtį. Nenukeliami chruščiovkų serijos namai buvo apskaičiuoti naudoti 50 metų ir daugiau (gerai prižiūrint ir nuolat remontuojant).
Plytinėje chruščiovkoje po virtuvės langu yra specifinė spintelė produktams saugoti. Išorės sienos plotis ties šia spintele paprastai yra pusė plytos, o kai kuriuose pastatų variantuose yra padaryta skylė. Šaltu metų laiku tokia spintelė buvo naudojama vietoj šaldytuvo - chruščiovkų statybos laikais šaldytuvai buvo retenybė.
Komunaliniai Butai
Komunalinis butas (ntk. komunalka) - butas, esantis valstybės nuosavybėje, apgyvendinamas valstybės pagal gyvenamojo ploto normas, skiriamo vienam žmogui, nepriklausomai nuo žmogaus šeimyninės padėties ir buto konfigūracijos. Dažniausiai viename bute gyvena keletas šeimų ar vienišų žmonių.
Pirmi komunaliniai butai, kaip gyvenamosios vietos, kuriose gyveno po keletą šeimų atsirado XVIII a. pradžioje. XVIII a. Komunaliniai butai atsirado po Spalio revoliucijos vykdant tankinimą (rus. уплотнение), kai iš turtingų žmonių bolševikai atiminėjo butus ir juose apgyvendindavo naujus žmones.
Pagal 1918 m. rugpjūčio 20 d. Visos Rusijos Vykdomojo Komiteto dekretą „Dėl privačios nuosavybės nekilnojamam turtui panaikinimo miestuose“ panaikino privačią nuosavybę miesto žemei ir pastatams, kurių vertė ar pajamos viršijo nurodytą dydį, be to, šitas dydis kiekviename mieste buvo nustatomas vietinių tarybinės valdžios organų.
Daugiausiai komunalinių butų buvo Peterburge, kur iki karo buvo daug butų su didele kvadratūra. Į butus taip pat įsikėlė žmonės, kurie buvo aktyvūs tarybinės valdžios šalininkai: komunistai, kariškiai, Centrinio komiteto bendradarbiai.
Petrogrado gyvenamasis fondas dalinosi į lygius ploto gabaliukus - 20 kv. aršinų (10 m²) suaugusiam ir vaikui iki 2 metų ir 10 kv. aršinų (5 m²) vaikui nuo 2 iki 12 metų. Nuo 1924 m. norma buvo sumažinta nuo 16 kv. aršinų (8 m²) nepriklausomai nuo gyventojų amžiaus.
To rezultatu buvo darbininkų gyvenamųjų sąlygų pagerinimas ir žinoma gyvenamųjų sąlygų pablogėjimas šeimų, kurios buvo „tankinamos“. 1922 m. palyginus su 1908 m. vienišų darbininkų, gyvenusiu viename kambaryje, padaugėjo nuo 29 % iki 67 %, užimančiu daugiau kaip vieną kambarį ar butą - nuo 1 % iki 10 %. Darbininkų, turėjusių daugiau vieno kambario ar butą, padaugėjo nuo 28 % iki 64 %, turėjusių vieną kambarį - nuo 17 % iki 33 %.
Pagal TSRS konstituciją iš daug buvusių butų savininkų buvo atimtos rinkimo ir daug kitų teisių. Tokie žmonės buvo pavadinti lišencais (rus. Лишенец - atimtasis). 20-30-aisiais metais lišencus iškeldindavo iš municipalinio fondo butų.
Per NEPą iš dalies buvo atstatyta nuoma ir privati nuosavybė gyvenamajam plotui, įkurti gyvenamieji kooperatyvai. Būtų savininkai gyvena vienoje ar keliose kambariuose, o likusius galėjo nuomoti rinkdami gyventojus pagal asmenines simpatijas. Buvo nustatyta mokesčio už butą tarifas skirtingoms gyventojų kategorijoms.
Nuo 1929 m. namų savininkų institutas buvo panaikintas ir visi butai tapo komunaliniais. Vykstant industrializacijai kaimo gyventojai masiškai pradėjo keltis į miestus, skatindami naujų komunalinių butų kūrimą ir naujų tankinimų vykdymą. Taip sanitarinė norma Leningrade sumažėjo nuo 13,5 m² 1926 m. 1937 m.
Nuo 50-ųjų metų TSRS politinė vadovybė pradėjo vesti naują gyvenamojo ploto politiką, nukreipta į atskirų butų masinę statybą. Pagal TSKP CK (Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centrinio komiteto) ir TSRS Ministrų Tarybos 1957 m. liepos 3 d. nutarimą „Dėl gyvenamojo ploto TSRS vystymo“ buvo patvirtintas kursas apgyvendinti šeimas gerai įrengtuose butuose.
Buvo sukurta atitinkama gamybinė bazė ir infrastruktūra: statybos kombinatai, gamyklos ir t. t. Tai leido kasmet pastatyti po 110 mln. kvadratinių metrų gyvenamojo ploto. Pirmi namų kombinatai buvo sukurti 1959 m. Glavlengradstoja (rus. Главленинградстроя - Pagrindinis Leningrado statytojas) sistemoje, 1962 m. organizuoti Maskvoje ir kituose miestuose.
Konkrečiai per 1966-1970 m. Leningrade 942 tūkst. žmonių gavo gyvenamąjį plotą, iš kurių 809 tūkst. buvo įkelti į naujus namus, ir 133 tūkst. gavo plotą senuose namuose. Be to, apgyvendinant naujus butus buvo taikomas „įkeldintojo“ principas (vienas kaimynas vienai šeimai). Be to, iki 1980 m.
Nuo 90-tųjų metų pradžios po gyvenamojo ploto privatizacijos stambiuose miestuose buvo pradėtas žmonių iš centrinių miestų rajonų žmonių iškeldinimas. Komunalinių butų gyventojai galėjo privatizuoti būtus tik sutikus visiems kaimynams.
Žmonių iš komunalinių būtų iškeldinimu pradėjo užsiiminėti realtoriai. Žmonių iškeldinimas iš vieno buto Realtorinei įmonei atnešdavo apie 100 % pelno. Peterburge iškeldinimo pikas buvo 1993 m. - 1996 m. Peterburge buvo 200 025 komunalinių butų, kas sudarė 14 % nuo viso gyvenamojo ploto.
Kelių šeimų gyvenimas viename bute didindavo konfliktų ir ginčų tikimybę. TSRS mene komunalinio buto išplanavimas praktiškai visada buvo toks: didelis koridorius, iš kurio galima patekti į bet kokį kambarį, žmonių santykiai tokiose būtuose buvo labai įvairūs, nuo draugiškų iki piktybiškų, virtuvė taip pat dar buvo bendravimo vieta.
Žodžių junginys „komunalinis butas“ atsirado TSRS, nors gyvenimas kelių šeimų viename bute nėra išimtimi ir kituose valstybėse. Tarybinių komunalinių butų analogas yra Vokietijoje - Wohngemeinschaft (WG), kai kelios šeimos ar žmonės nuomoja vieną butą.
Pasyvusis Namas
Pasyvusis namas (vok. Passivhaus) - pastatas (paprastai - gyvenamasis namas), kurio šildymo ar vėsinimo energetinės sąnaudos yra minimalios (maždaug apie 10 % įprastinių šiuolaikinių pastatų sąnaudų). Pasyviajam pastatui šildyti arba vėsinti reikia ypatingai mažai energijos. Panašus standartas MINERGIE-P naudojamas Šveicarijoje.
Blokinis Namas
Blokinis namas - bendras pastato, kurio statybinių konstrukcijų didžiąją dalį sudaro blokai ar net atskirai pagaminti kambariai, pavadinimas. Dažniausiai suprantamas kaip daugiaaukštis namas, kurio atskiruose butuose gyvena skirtingos šeimos.
Pirmi blokiniai namai buvo pradėti statyti 1920 m. Berlyne ir Drezdene. Jungtinėje Karalystėje pirmi blokiniai namai buvo pastatyti po Antrojo pasaulinio karo, siekiant suteikti gyvenamąją vietą žmonėms, gyvenantiems antisanitariniuose XIX a. namuose, bei tiems, kurių namai buvo sugriauti per karą.
JAV pirmas blokinis namas pastatytas 1939 m. Niujorke. XX a. septintą - aštuntą dešimtmetį JAV vyriausybė eksperimentavo ir bandė statyti blokinius namus neturtingiems žmonėms. Toks bandymas žlugo, nes daugelis tokių namų tapo getais.
Azijoje dėl didelių žemės kainų daug žmonių gyvena daugiaaukščiuose. Pirmas blokinis namas SSRS buvo pastatytas 1959 m. Toliau jie buvo statomi masiškai.
Blokiniai namai buvo statomi ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose, net didesniuose kaimuose. Pirmieji blokiniai namai liaudyje įgavo chruščiovkės pavadinimą. SSRS 1970 m. buvo priimtas Vieningas statybinių detalių katalogas, kurio pagrindu toliau buvo projektuojami tipiniai namai, todėl visoje SSRS blokiniai namai buvo statomi iš nedidelio asortimento dydžio blokų.
Blokiniai namai dažniausiai neturėjo jokių ornamentų, turėjo plokščią stogą. Pradžioje buvo statomi 3-5 aukštų, vėliau aukštesni, net 25 aukštų namai. 9 aukštų ir aukštesniuose blokiniuose namuose buvo įrengiamas liftas.
Skirtingai negu komunaliniuose butuose, čia žmonės turi daug daugiau privatumo, o dažnai tik iš matymo pažįsta savo kaimynus. Blokiniuose namuose paprastai yra bloga garso izoliacija, maža virtuvė, tualetas, praustuvas ir vonia viename kambaryje. Dabar tokio tipo namai Lietuvoje sudaro didžiausią gyvenamojo ploto dalį ir turi vertę.
Alytaus ENSK buvo įkurtas 1976 m., siekiant masiškai aprūpinti Lietuvos kaimo gyventojus greitai pastatomais skydiniais namais, tuo pačiu panaudojant vietinę statybinę medžiagą - medieną. Šios įmonės pagamintas namas nepriklausomai nuo sezono buvo pilnai sumontuojamas statybos aikštelėje per 20-30 dienų.
Buvo sukurta ne tik jų gamybos, bet ir statybos sistema: regioninės Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Utenos ir Marijampolės statybos montavimo valdybos, turinčios savus darbininkus ir savą techniką, parengus infrastruktūrą ir išliejus pamatus, vien namo karkasą surinkdavo per 3-4 dienas.
Namo konstrukcijos iš kombinato buvo transportuojamos specialiais, pailgintais iki 24 m autotraukiniais. Autotraukinį sudarė aštuonios ašys, kurios gerokai sumažindavo apkrovą. Junginys buvo ne tik sunkus, bet ir gana aukštas (maždaug 410-415 cm), todėl maršrutai iš anksto buvo analizuojami, ypač saugantis nepatikimų tiltų, žemų pervažų, kitų sudėtingesnių kelio ruožų.
Serijiniu būdu gaminti individualūs Alytaus namai buvo dviejų, trijų, keturių kambarių, su įrengtais sanitariniais mazgais, turėjo unifikuotus statybinius ir architektūrinius elementus. Pasižymėjo tam metui išskirtiniu fasadų spalvingumu, derinimu su skirtingomis apdailos medžiagomis (dailylentėmis, daliniu raudonų plytų mūru). 3 kambarių namo sąmatinė vertė siekė apie 14 tūkst. rub. Pirmasis alytnamis pastatytas Nemunaičio kolūkyje, Alytaus rajone.
Vienintelio anuometinėje Sovietų Sąjungoje eksperimentinio projekto viena didžiausių ydų buvo namų surinkimo kokybė. Netinkamai suleidus gamykloje pagamintus skydus ir gerai neizoliavus siūlių, vėjas, šaltis ir vanduo dažnokai tapdavo naujakurių nekviestais svečiais. Netrukus paaiškėjo, kad gamykloje būtina gaminti ne sienų konstrukcijas, o ištisas namo sienas.
Kaimo gyventojai skundėsi mažomis pagalbinėmis patalpomis, dėl nekokybiškai atlikto surinkimo eksploatacijos eigoje atsirandančio konstrukcijų girgždėjimo ir pan. Įtartinai atrodė ir ploni sienų skydai, dėl ko alytnamiai buvo pavadinami „kartoniniais“. Jie nebuvo itin šilti - kasmetinei jų eksploatacijai reikėjo apie 8 t krosnių kuro.
Nelikus kolūkių, iš esmės diskreditavus ir sunaikinus kooperacijos idėjas, neliko poreikio gaminti alytnamius: namų statybos kombinatas buvo išskaidytas, turtas ir gamybos priemonės privatizuotos. Alytaus namai išlikę ne tik kaip neatsiejama kolūkinio Lietuvos kaimo įvaizdžio dalis, jie buvo statomi ir įmonių poilsiavietėse, vaikų poilsio stovyklose. Dalis alytnamių buvo išvežama ir į kitas sovietines respublikas.
Vilniaus Senamiestis
Vilniaus senamiestis - seniausioji Vilniaus miesto dalis, esanti kairiajame Neries krante į pietus nuo Pilies kalno. 54°40′55″š. pl. 25°17′17″r. ilg. / 54.682°š. pl. 25.288°r. ilgis. Urbanistikos paminklas.
Tai vienas didžiausių Rytų Europos urbanistinių kompleksų, kuris pradėjo formuotis Viduramžiais. Plotas - 3,59 km². Apima 74 kvartalus su 70-čia gatvių ir skersgatvių, 1487 pastatais, kurių bendras plotas - 1 497 000 m².
Senamiestis formavosi kelis šimtus metų ir čia įamžinta miesto istorija bei svarbiausios kultūrinės įtakos. Pastatai ir jų elementai priklauso įvairiems architektūros stiliams (gotika, renesansas, barokas, klasicizmas, šiek tiek moderno), kurie darniai tarpusavyje susipynę ir papildo vienas kitą. Senamiestyje yra išlikę nemažai autentiškų XIV-XIX a. pastatų.
XV-XVI a. sparčiai statyti gotikiniai plytų mūro pastatai: pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynų ansambliai, naujieji pirklių gildijų pastatai, Lietuvos gotikai būdingos architektūros stačiatikių cerkvės. Senamiestyje dominuojantis stilius - barokas. Baroko metu buvo pastatyta dauguma Vilniaus sakralinių statinių: bažnyčių, cerkvių, vienuolynų.
Nuo XIII a. iki XVIII a. Senamiestyje yra Pilies kalva, kurios viršūnėje stovi Gedimino bokštas ir Aukštutinės pilies įtvirtinimų likučiai. Pilies kalvos papėdėje yra Katedros aikštė, kurioje stovi paminklas Gediminui, Vilniaus katedra.
Nuo Katedros aikštės link Rotušės aikštės tęsiasi Pilies gatvė, kurios tęsiniai - Didžioji ir Aušros vartų gatvės - siekia buvusią miesto gynybinę sieną ties Aušros vartais. Rotušės aikštėje yra Vilniaus rotušė (pastatyta 1799 m. klasicizmo stiliumi, architektas Laurynas Gucevičius). Rotušės aikštė susiformavo XIV a., plečiantis miestui.
1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nuo 2007 m. Vilniaus senamiestyje, viename iš nedaugelio pasaulio miestų, veikia audiogidų ekskursijos, kurias turistams siūlo Vilniaus turizmo informaciniai centrai (Rotušės pastate ir Vilniaus g. T. Šiltadaržio g.