Raudonas stogas - tai ne tik praktiškas sprendimas, bet ir ryškus architektūrinis akcentas, suteikiantis pastatui individualumo ir šilumos. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius namų su raudonais stogais architektūros pavyzdžius, nuo tradicinių iki modernių interpretacijų, ir panagrinėsime, kaip šis elementas gali būti sėkmingai integruotas į skirtingus kraštovaizdžius ir stilius.
Vaizdas į Talino senamiestį su raudonais stogais. Šaltinis: Wikipedia
Tradicijos ir modernumas: raudonų stogų įkvėpimas
Architektūros ir politikos sąveika reiškėsi itin glaudžiai. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje. Visi šie procesai neišvengiamai iliustruoja tai, ką mes galime pavadinti ideologija.
Barretts Grove: modernus daugiabutis su tradiciniais elementais
Barretts Grove yra tipiška Viktorijos laikų Londono gatvė. Vienoje jos pusėje - dviaukščiai blokuoti įvairiaspalvių plytų gyvenamieji namai, kitoje gatvės pusėje ilgainiui iškilo keletas daugiabučių, raudonų plytų mokykla aukštu dvišlaičiu stogu. Barretts Grove - nedidelis, šešių butų, daugiabutis namas šiaurinėje Londono dalyje. Šiemet šis Amin Taha + Groupwork architektų suprojektuotas daugiabutis buvo nominuotas prestižiniam RIBA Stirling Prize, kitaip tariant, jis buvo išrinktas tarp šešių geriausių naujų architektūros darbų Didžiojoje Britanijoje. Architektai savo darbu siekė sukurti išliekamąją vertę. Ar jiems tikrai pavyko, sužinosime per artimiausius šimtą metų.
Barretts Grove daugiabutis Londone. Šaltinis: ArchDaily
Akivaizdu, kad viena pagrindinių senovinių pastatų žavesio priežasčių - puošybos detalės, atsiradusios dalinai iš tų laikų grožio supratimo, dalinai tiesiog apipavidalinant funkcinius pastato elementus - langų rėmus, duris, karnizus, laiptų turėklus, tvoras ir t.t. Kopijuoti tokią puošybą šiandien būtų neracionalu, bandymai tą daryti būna mažų mažiausiai liūdni. Išoriškai pastato sienos ir stogas - raudonų plytų, tačiau tai nėra laikanti konstrukcija, ji laiko tik pati save. Tai leido vietoje aklino mūro panaudoti subtilų perforuotą raštą, todėl tvirtumo pojūtį kurianti medžiaga kartu atrodo lengvai ir dailiai. Tuo tarpu pagrindinė konstrukcija - CLT mediena. Ji buvo pasirinkta, kadangi yra kur kas tvaresnė už betoną ar plieną, o tokio mastelio pastatui puikiai tinka.
Įdomu tai, kad prieš pradėdami projektą architektai bendravo su vietos bendruomene ir dirbtuvių su mokiniais metu aptarė įvairias galimas statybos medžiagas. Pokalbis pasisuko apie Trijų paršiukų pasaką bei šiaudinį, medinį ir mūrinį namelius. Galop visos trys medžiagos buvo panaudotos projekto metu, lyg pasakoje. Dar viena iš senovinių pastatų patrauklumo priežasčių - privatesnės erdvės: storesnės sienos tarp butų, didesnės patalpos, blokuotuose Viktorijos laikų namuose - labiau namo, nei buto jausmas. Mažesnis mastelis, didesnė erdvė, mažesnis tankis, daugiau žmogiškumo.
Pastato viduje toliau tęsiama medžiagiškumo, detalių svarbos tema. Įdomu tai, kad jau minėtos struktūrinės pastato medžiagos viduje - paliktos atidengtos, tad kiekvieno buto viduje - medžio, plytų sienos, grindys, lubos. Tos pačios medžiagos toliau naudojamos interjero detalėse: spintose, virtuvės balduose, duryse, laiptuose. Daug dėmesio skiriama net tokioms detalėms, kaip rankenos ar pasidėjimo elementai prie lauko durų. Butuose suprojektuoti dideli langai išeina į neįprastai erdvius balkonus - privačias lauko erdves, kurios yra pakankamai didelės pietauti gryname ore. Nendrėmis pinti balkonai - funkcionalūs: įprastus metalinius turėklus gyventojai dažnai šiaip ar taip uždengia įvairiomis improvizuotomis medžiagomis, kadangi siekia susikurti privatumą.
Pastaraisiais dešimtmečiais viso pasaulio architektūroje, miestuose, NT srityje matyti aiški kryptis - kiekvienas nori išrasti ką nors naujo, dar nematyto, išsišokančio. Barretts Grove architektų darbo procesas šias vertybes ir atskleidžia.
Namas senjorų porai Vietname: dermė su gamta
Nedidelį namą senjorų sutuoktinių porai suprojektavusi ir naujos konteksto tipologijos ieškojusi vietnamiečių studija „TAA Design“ įsitikino, kad svarbiausia užduotis yra naujos architektūros ir tradicinio poros gyvenimo būdo dermė. Rezultatas - kontekstualus, įdomus ir kitoniškas šiuolaikinės architektūros objektas.
Urbanizacijos procesas pakeitė šio kaimo architektūrą ir gyvenamąją aplinką. Nauji namai, kurių stilių galima vadinti internacionaliniu, suformavo ne tik lokalų kraštovaizdį, bet ir vietinių žmonių gyvenimo būdą. Ieškodami naujos pastatų tipologijos architektai neabejojo, kad svarbiausias projektavimo uždavinys yra naujos architektūros pritaikymas prie tradicinio užsakovų poros gyvenimo būdo: meilės gamtai, daržininkavimo ir žaliavų džiovinimo. Daržovių sodas ir daugiafunkcės žaidimų aikštelės tapo šio namo išskirtiniais bruožais.
Namas turi žalią stogo dangą, kuri vėsina vidų ir mažina šilumos spinduliavimą. Ant stogo esantis sodas kasdien aprūpina gyventojus šviežiu maistu. Užsakovams pasidalinus užaugintomis daržovėmis su kaimynų šeimomis, naujoji architektūra paskatino kaimo bendruomenės socialinį aktyvumą.
Vidaus planas atitinka pailgą pastato formą. Svetainė turi judančią vitriną, kuri jungia vidaus ir kiemo erdves. Antžeminiame aukšte yra virtuvė, miegamasis ir sanitarinis mazgas. Šalia įrengti vidiniai kiemai leidžia pajusti vizualų ryšį su gamta. Pakilus į antrą aukštą randamas miegamasis kambarys su atskiru sanitariniu mazgu ir išėjimas į sodą stogo terasoje.
Namo eksterjeras dengtas raudonai pigmentuotu tinku, o stogas - didelėmis raudonomis čerpėmis. Vidaus sienos nudažytos balta spalva. Jos kontrastuoja su namo išore.
„TAA Design“ architektai šį projektą laikė galimybe sukurti naujo tipo kaimo pastatą su uždaru daržovių auginimo, derliaus ir jo vartojimo ciklu, skatinantį gyventojų socialinį aktyvumą.
„Caring Wood“: tradicijos ir šiuolaikiškumo dermė Anglijos provincijoje
Architektai Jamesas Macdonaldas Wrightas (James Macdonald Wright) ir Niallas Maxwellas (Niall Maxwell) Didžiojoje Britanijoje suprojektavo gyvenamąjį namą, kuris pretenduoja tapti užmiesčio prototipu. Šiemet Anglijos Kento grafystėje pastatytas 1443 kv. m ploto užmiesčio namas „Caring Wood“ šiuolaikiškai interpretuoja tradicinį vietos užmiesčio būstą bei siūlo naują gyvenimo provincijoje modelį. Tai namas 3 kartoms su vidiniu kiemu.
„Caring Wood“ išsiskiria architektūrine kompozicija su pagrindiniu namu ir 4 periferiniais bokšteliais, kuriuos į bendrą architektūrinį kompleksą sujungia raudonų čerpių stogai. Bokšteliai atkartoja tradicinių vietos statinių, skirtų apyniams džiovinti, formas. Pasak RIBA 2017-ųjų Metų namo vertinimo komisijos pirmininkės D.Saunt, „namas „Caring Wood“ veda prie fundamentalaus klausimo, kaip mes kartu gyvensime ateityje“.
Caring Wood namas Anglijoje. Šaltinis: Pinterest
Pasak ekspertės, tai drąsus projektas, siūlantis naują prototipą namo, kuris tiktų didelėms šeimoms užmiestyje, leistų rūpintis tiek jaunais, tiek senais, taip pat - išlaisvintų nuo didžiulių būsto išlaidų. Namo „Caring Wood“ statybai architektai parinko tradicines statybines ir apdailos medžiagas, tarp kurių - rankų darbo tradicinės molio čerpės, vietos akmuo bei mediena. Architektams pavyko funkciją, formas ir medžiagas sujungti į organišką visumą, kuri yra tiesiog persismelkusi Anglijos provincijos dvasia.
„Xiangyu Xiangyuan B&B“: senų ir naujų elementų sintezė Kinijoje
Pietinis Fudzianas, besidriekiantis pietrytinėje Kinijos pakrantėje, - „Jūrų šilko kelio“ istorijos pradžia. Jis nuo senų laikų buvo svarbus jūrų transporto centras. Dėl patogios geografinės padėties, palankios verslo mainams su daugeliu aplinkinių regionų ir šalių, šis regionas turi tvirtus ekonominius pamatus, bet yra smarkiai paveiktas svetimų kultūrų. Pietų Fudziano kultūra yra tradicinės kinų ūkininkavimo kultūros ir užsienio kultūrų įtakos derinys. Per daugelį metų miestelis tapo Pietų Fudziano tradicinės kultūros ir tradicinių namų architektūros vieta.
Šiandien, veikiami globalizacijos ir modernių miestų plėtros idėjų, tradiciniai namai Dadžai miestelyje nyksta su kiekviena diena. „Xiangyu Xiangyuan B&B“ susideda iš dviejų dalių - senos ir naujos. Senąją dalį sudaro 3 skirtingų laikmečių namai, pastatyti praėjusio amžiaus ketvirtajame-aštuntajame dešimtmečiuose. Jiems reikėjo tiek išorės, tiek vidaus renovacijos. Šie tradiciniai namai, turintys šimtametę istoriją, buvo kruopščiai paversti viso projekto pagrindine erdve. Naujoji dalis yra šiuolaikinio architektūrinio stiliaus, sudaryta iš plieno, stiklo ir plytų.
Projekte esantys senieji pastatai - tipiški tradiciniai Pietų Fudziano būstai. Vieno iš senųjų pastatų salė ir priekinė virtuvės pusė buvo sugriuvusios. Originalus medinis stogo karkasas ir vartai taip pat buvo beveik subyrėję. Du šoniniai kambariai viduryje irgi suirę. Architektai panaudojo plienines konstrukcijas salėje ir kairiajame kambaryje, kad paremtų originalią medinę konstrukciją. Fasade yra didelis langas nuo grindų iki lubų, kad atitiktų vidaus erdvės šviesos kokybės reikalavimus.
Kitas senas pastatas daugiausia pagamintas iš akmens blokų, todėl po šimto metų jis vis dar labai stabilus ir neturi jokių nusidėvėjimo žymių. Pasak profesionalių vertintojų, jis atitinka dabartinių nacionalinių standartų patikimumo reikalavimus, tačiau jį vis tiek teko sustiprinti, kad būtų išvengta rūpesčių ateityje. Interjero dizainui projekto autoriai rėmėsi šiuolaikine tradicinės kinų architektūros medžiagų interpretacija ir sukūrė trijų šimtamečių pastatų interjero dizainą, naudodami tris pagrindines medžiagas: medieną, akmenį ir porcelianą.
Medis per visą statybų istoriją buvo pagrindinė atsinaujinanti medžiaga, gauta iš įvairių šaltinių. Mediena yra plačiausiai naudojama medžiaga „Xiangyu Xiangyuan B&B“ erdvėje įvairiais pavidalais: balduose, grindyse ir instaliacijose. Tai atspindi autorių meninį medžio pojūtį bei tvaraus dizaino idėją. Bendra „Xiangyu Xiangyuan B&B“ erdvės atmosfera išryškinama pertvarkant ir pritaikant akmenį - ne tik natūralią, bet ir itin tvirtą statybinę medžiagą.
Vyriausiasis projekto architektas Huang Zhiyongas užaugo Pietų Fudziane, todėl yra puikiai susipažinęs su vietos kultūra bei įsitikinimais. „Seną paliekant senu, pastatas liks atgyvenęs, nes šiuolaikinis gyvenimo būdas nuolat keičiasi, - sako Huang Zhiyongas, - todėl skirtingas sąlygas norėjome traktuoti skirtingomis priemonėmis: sugriuvusias dalis atstatyti šiuolaikiškais stiliais, kad susidarytų stilių sandūra, o likusios dalys išryškėtų kaip tarpininkaujančios.“
Per architektūros praktiką Kinijos kraštovaizdžio ir architektūros dizaino institute (angl. The Design Institute of Landscape and Architecture China Academy of Art) su Huang Zhiyongu ir jo vadovaujama komanda (Miao Lin, Jian Yang, Jiejie Wang, Fangjun Jiang) buvo sukurta akademinė ir mokslinių tyrimų atmosfera, apimanti visapusišką internacionalizaciją ir modernizavimą. Taip pat buvo pasinaudota Kinijos meno akademijos (CAA) galimybėmis bei stipriais jų meniniais talentais.
Nesvarbu, ar tai būtų architektūrinis, ar interjero dizainas, Kinijos dizaineriai ir architektai vis daugiau dėmesio skiria tradiciniams pastatams - darydami remontą juos modernizuoja. „Xiangyuxiangyuan Home Stay“ projekte pridėta paprastų geometrinių figūrų ir stiklo sienų, kad būtų sukurtos naujos erdvės, kuriose susitinka sena ir nauja, natūralumas ir technologijos, tradicijos ir šiuolaikiškumas.
„Ministro namas“ Kaune: tarpukario modernizmo pavyzdys
„Ministro namas“ - tarpukaryje iškilęs keturaukštis pastatas, tapęs 14 butų daugiabučiu namu su patraukliu kiemu ir terasa greta Ramybės parko, Kaune. Totorių g. 14 numeriu pažymėtas keturių aukštų pastatas - ankstyvojo modernizmo stiliaus. Tūrio suskaidymas ir pastato dalijimas liudija stiprią art deco įtaką. Kad atitiktų daugiabučiams keliamus reikalavimus, pastatas atnaujintas naudojant šiuolaikiškas medžiagas.
Per rekonstrukciją pavyko išsaugoti ir eksponuoti visus fasado puošybos elementus: vainikuojantį pastogės karnizą, piliastrus su kapiteliais, stačiakampes vertikaliąsias ir horizontaliąsias nišas, tarpaukštines profiliuotąsias traukas, segmentines arkas, rizalitą su erkeriais, kolonas. Pastato pamatai buvo įrengti skirtingais laikotarpiais, jiems daugiausia naudotas akmuo. Atkasus pamatus, rasti nelygūs paviršiai, prie kurių pritvirtinti polistireninio putplasčio plokščių nebuvo įmanoma.
Sienos 1927-ųjų statybos, labai storos, iš pilnavidurių raudonų plytų, apšiltintos 17 cm storio polistireninio putplasčio sluoksniu, apdailintos lygiu tinku. Kiek įmanoma autentiška tinko spalva parinkta atlikus polichrominius tyrimus. „Ministro namas“ stovi patrauklioje vietoje, prie Ramybės parko. Klinkerio intarpai fasaduose - fragmentiniai, plytos autentiškos arba maksimaliai joms artimos.
Ministro namas Kaune. Šaltinis: Ugnius
Sudėtingiausias, anot architektų biuro „Ugnius + architektai“ architekto Ugniaus Vasiliausko, architektų laukęs iššūkis - sutrūnijusios perdangos ir sienos. Tikėtasi, kad pavyks išsaugoti esamą konstruktyvą, tačiau daug ką teko perdaryti (perdangas, sijas, sąramas, laiptų konstrukcijas). Laikančiosios pastato konstrukcijos buvo įgėrusios labai daug drėgmės. Išdžiovinus pastatą, buvo nuspręsta naudoti hidroizoliacinį tinką su apsauga nuo kylančios drėgmės.
Pastatas ilgai stovėjo apleistas, iki tol jame veikė ligoninė. Pastate buvo palikta daug pasenusios medicininės įrangos. Paveldosaugininkai nustatė, kad pastato vertingosios savybės - autentiški senoviniai radiatoriai, laiptų konstrukcijos (turėklai, pakopos), tvoros fragmentai, atraminės (akmeninės ir betoninės) sienos, laikančios šlaitą, autentiškas langų sudalijimas.
Butai projektuoti erdvesni, ne ekonominės klasės, butų plotas svyruoja 70-80 kv. m. Visos inžinerinės sistemos - šildymo, vandentiekio, nuotekų, elektros, silpnųjų srovių, šviesolaidinio interneto, vėdinimo - įrengtos naujai. Per rekonstrukciją pavyko išsaugoti ir eksponuoti visus fasado puošybos elementus.
Tumėnų namas Kaune: neoklasicizmo dvelksmas
1924-aisiais kauniečiai Janina ir Antanas Tumėnai įsigijo žemės sklypą, kuriame planavo statyti sodybą. Tik tuomet ta teritorija buvo miesto pakraštys, tik pradėtos formuoti gatvės - visas rajonas užstatytas vėliau. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, čia susikoncentravo visas politinis, ekonominis ir kultūrinis valstybės gyvenimas.
Tuo metu projektuojantis architektas buvo veikiamas trijų ar keturių architektūrinės raiškos krypčių, buvo priverstas reaguoti į socialinius, technologinius, kartais ir ideologinius pokyčius, tarp kurių - pasauliniai karai, ekonominės krizės. Užsienio architektūros kryptys vienu ar kitu būdu buvo matomos ir Lietuvos architektūroje. Taigi, XX a. trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje Kaune įsitvirtino neoklasicizmo stilius, kuriam būdingas paprastumas, didingumas, darna, aiškios proporcijos, formų harmonija.
Tumėnų šeima būsimojo namo viziją patikėjo kūrybingam ir sparčiai kylančiam E. Frykui. Tuo metu Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjas E. Frykas buvo garsus architektas, 1925-aisiais pagal jo projektą jau pradėti statyti Teisingumo ministerijos rūmai (dabartinė Kauno filharmonija). Dėsninga, kad būtent į jį kreipėsi A. Tumėnas, prašydamas suprojektuoti šeimos namą.
Sklypas buvo pačiame sostinės Žaliakalnio šlaito pakraštyje, todėl naujakuriams teko nukasti dalį kalno, šlaitui sutvirtinti - įrengti aukštą, atraminę, lauko rieduliais sutvirtintą, betoninę sieną.
Sovietmečio architektūra: ideologija ir realybė
Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Sovietmečio architektūra daug kuo tiesiogiai siejasi su modernizmu, tik su tam tikromis išlygomis. Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais.
Vienas iš svarbiausių - architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti. Ir tai, aišku, sovietinio piliečio identitetas. Be abejo, to naujojo identiteto kūrime didžiulį vaidmenį atliko literatūra, dailė, teatras, kinas, apskritai visa švietimo sistema. Tačiau architektūra lygiai taip pat šiame procese dalyvavo.
Konstruojant identitetą buvo taip pat labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kuri leistų socialistinės Lietuvos gyventojams pasijusti bendrosios Sovietų Sąjungos piliečiais. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje. Visi šie procesai neišvengiamai iliustruoja tai, ką mes galime pavadinti ideologija.
Jeigu puošiama, tai puošiama viskas. Tad įvairios žvaigždės ar tarybinių ordinų pavidalo elementai kaip tik ir būtų pirmoji ideologija. Tai vaizduojamoji architektūra su aiškiai atpažįstamais sovietiniais motyvais, kurie yra įgiję realų, materialų pavidalą.
Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės. Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų.
Akivaizdu, kad lygiai taip pat galėjo sakyti ir 7-ajame dešimtmetyje. Toliau tęsiama primenant, jog profsąjungos komitetas nusprendė, kad pasitinkant 28-ąjį Komunistų partijos suvažiavimą bus gerinamos darbuotojų darbo sąlygos: bus pradėti remonto darbai ir nuolat pasirūpinama bilietais į teatro spektaklius, sporto varžybas, organizuojamas žvejų būrelis ir t. t. Be abejo, tie žmonės turėjo suvokti tai kaip tam tikro spektaklio vaidinimą.
Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kalbame apie sovietmečio modernizmą (jeigu sutariame, kad tas modernizmas vis dėlto panašus į bendrą pasaulio modernizmą), žmogus čia visų pirma suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai.
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Pati idėja gal ir nėra bloga - statyba seka mokslinį progresą. Bet visa tai siejant su politiniais sprendimais prarandama pasirinkimo laisvė, jie tampa privalomi.
Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė.
Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos. Skubėjimą lydi ir statybų brokas.
Jeigu pažvelgsime į planinę ekonomiką kaip į su modernizmu susijusią idėją, tai teks prisiminti, kad jau tarpukariu, 1938 metais, žymus moderniosios architektūros specialistas Steponas Stulginskis sakė, kad reikia planuoti visą Lietuvos ekonomiką. Sovietų Sąjunga tai padarė.
Apibendrinimas
Namas su raudonu stogu - tai klasika, kuri niekada neišeina iš mados. Tai gali būti tiek tradicinis kaimo namas, tiek modernus daugiabutis mieste. Svarbiausia, kad raudonas stogas derėtų su aplinka ir atspindėtų gyventojų individualumą.
Šiame straipsnyje apžvelgti pavyzdžiai rodo, kad raudonas stogas gali būti sėkmingai integruotas į skirtingus architektūrinius stilius ir kraštovaizdžius. Svarbu tik kūrybiškai ir atsakingai parinkti medžiagas, formas ir spalvas.