Ko gero, pirmasis objektas, kuris išnyra prieš akis išgirdus Kalvarijų gatvės pavadinimą - Kalvarijų turgus. Tačiau šios gatvės istorija yra kur kas įvairesnė ir svarbesnė visam Vilniui. Kadaise buvusi viena iš svarbiausių prekybos arterijų, savo reikšmę Kalvarijų gatvė prarado tik atsiradus geležinkeliui. Sovietmetis vieną svarbiausių miesto gatvių vėl neatpažįstamai pakeitė, tačiau ji iki šiandien išlaikė savo autentiškumą. Judrios gatvės pojūtis, kalbant apie Kalvarijų gatvę, nėra atsitiktinumas. Nuo pat savo atsiradimo būtent tokia ši gatvė ir buvo.
Meno istorikas, gidas Donatas Jokubaitis teigia:
„Jau XVI a. Kalvarijų gatvė buvo savotiški vartai į Vilnių. Gatvė prasideda ties Žaliuoju tiltu, kuris iki pat XIX a. Būtent todėl 1655 m., kai į Vilnių įsiveržė maskvėnų kariuomenė, Kalvarijų gatvė atsidūrė mūšių centre.“
„Paskutinės kovos dengiant vilniečių atsitraukimą vyko būtent ties Žaliuoju tiltu, - sako pašnekovas. - Kalvarijų gatvės pabaiga - Jeruzalės rajonas - taip pat susijusi su šiais dramatiškais įvykiais. Kaip padėka už Vilniaus išvadavimą nuo maskvėnų, Jeruzalėje pastatyta bažnyčia ir Kryžiaus kelio koplytėlės. Šios koplyčios buvo sunaikintos, o vėliau - atkurtos.
Šnipiškių rajono pavadinimas kildinamas iš pavardės Snipka ar Šnipka, esą toks bajoras čia turėjo dvarą Vytauto Didžiojo laikais. Nuo XVI amžiaus šis rajonas garsėjo statybinių medžiagų gamyba, čia buvo lentpjūvės, o dėl netoliese randamo geros kokybės molio buvo gaminama daug plytų, čerpių, koklių. Pastačius tiltą, nuo jo vedę du keliai vėliau virto gatvėmis. Į Ukmergę vedančio kelio dalis dabar taip ir vadinama, o į Verkius ėjęs kelias gavo Kalvarijų pavadinimą. Šiuo keliu ir pasivaikščiokime.
Pradėti pasivaikščioti derėtų nuo Žaliojo tilto. Pirmąjį tiltą čia pastatė Vilniaus burmistras Ulrikas Hozijus, 1530 metais gavęs privilegiją iš Vilniaus vaivados Alberto Goštauto. Savo lėšomis pastatęs tvirtą tiltą su mūrinėmis atramomis ir prekybos būdelėmis galuose, burmistras ne tik gavo teisę imti už važiavimą tiltu nemenką mokestį, bet ir išsirūpino iš valdovo garantiją - draudimą statyti tiltus per Nerį nuo Kernavės iki Bistricos. Taigi, ilgą laiką šis tiltas buvo vienintelis ir nešė nemažą pelną, iš kurio buvo išlaikoma Švč.Trejybės prieglauda. Vėlesniais amžiais tiltas ne kartą degė ir buvo atstatomas, po perstatymo XVIII a. viduryje jis buvo nudažytas žaliai ir pavadintas Žaliuoju, taip vadinamas ir dabar. Deja, iš tų laikų išliko tik pavadinimas ir vieta. Caro laikais statytą geležinį tiltą II Pasaulinio karo pabaigoje susprogdino vokiečiai. Dabartinis tiltas pastatytas 1952 metais. Jis buvo papuoštas dabar jau nuimtomis sovietinėmis skulptūromis ir gavo sovietų armijos generolo Ivano Černiachovskio vardą. Gatvė už tilto, dabar vadinama Kalvarijų, sovietmečiu buvo pervadinta į Felikso Dzeržinskio.
Perėję tiltą atsiduriame judrioje, transporto pilnoje sankryžoje. Tačiau dar XX a. pradžioje ši vieta atrodė visiškai kitaip - vietoj plačios magistralės čia buvo siaura gatvė, vedanti pro kalvą su stebuklais garsėjusia koplytėle. Pastatyta XVIII amžiuje, koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus skulptūra buvo simbolinė vieta, pirmoji stotelė piligrimams, keliaujantiems į Vilniaus Kalvarijas. Sovietmečiu platinant gatvę koplytėlė buvo nugriauta, o kalva nukasta. Abipus Kalvarijų gatvės yra po įdomų architektūrinį ansamblį, kairėje dominuoja Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios siluetas, dešinėje - įmantri pilaitė, daktaro Raduškevičiaus rūmai.
Pradėkime nuo bažnyčios, kurią 1703 metais pradėjo statyti vienuoliai jėzuitai. Iki amžiaus vidurio bažnyčia buvo baigta ir pasipuošė dailiais architekto Valento Dyderšteino sukurtais bokštais. Tuo metu Vilniuje jėzuitai jau turėjo 3 bažnyčias, ketvirtoji buvo skirta trečios prabacijos vienuoliams. Erdviame, terasomis link upės besileidžiančiame vienuolyne gyveno broliai, turintys galutinai apsispręsti ir priimti paskutinius šventimus. XVIII amžiaus pabaigoje, panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčia atiteko pijorams, o vėliau tapo parapijine. Nuo 1975 metų vikaru šioje bažnyčioje dirbo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, jo atminimui kiemelyje prie įėjimo į bažnyčią pastatytas paminklinis akmuo (skulptorius Jonas Gencevičius).
Dešinėje kelio pusėje, ant kalvelės stovi XIX a. pabaigoje pastatyti istorizmo stiliaus rūmai (Kalvarijų g. 1), primenantys gotikinę pilį. Juos pasistė vilnietis daktaras, miesto dūmos narys Hilarijus Raduškevičius, garsėjęs įmantriu skoniu ir plačiu užmoju. Dalyje pastato jis gyveno pats, kitą dalį nuomojo. Sovietmečiu, platinant dabartinę Kalvarijų gatvę, dalis rūmų korpusų buvo nugriauti, likę restauruoti ir dabar priklauso Architektų sąjungai.
XVI amžiuje dešiniajame Naries krante, galbūt Raduškevičiaus namų vietoje, stovėjo Vilniaus miesto magistrato pastatyti namai totorių ir rusų pirkliams ir pasiuntiniams apgyvendinti. Pasakojama, kad atvykėliai iš šių kraštų keldavo mieste daug neramumų, todėl magistratas ir iškeldino juos anapus upės. XVIII amžiuje Neries krantinėje į dešinę nuo Kalvarijų gatvės buvo rūmai, vadinti Piro arba Petro vardu. Sujungus vardą su žodžiu „monte“, lotyniškai reiškiančiu „kalnas“ gavosi pavadinimas Piromontas. Iki II Pasaulinio karo dabartinė A. Juozapavičiaus gatvė buvo vadinamos Piromonto gatve. Taip pat XIX-XX a sandūroje buvo pavadinta Šnipiškių dalis tarp A. Juozapavičiaus, Rinktinės, Šeimyniškių ir Slucko gatvių.
Tuo metu Piromonte buvo pradėtos planinės gyvenamųjų namų statybos, vadintos Juozapo Montvilos kolonija, nors šie namai gerokai skyrėsi nuo to paties iniciatoriaus vardo kolonijos Lukiškėse. Vos pastatyti, šie gyvenamieji namai buvo laikomi pigiais ir neitin skoningais, tačiau dabar, sovietinių ir modernių pastatų apsuptyje, jie suteikia kvartalui žavesio. Piromonto kolonijos namus galite pamatyti Rinktinės g. 20-26.
Grįžę į Kalvarijų gatvę, kirskime judrią sankryžą su Konstitucijos prospektu. Šioje vietoje kadaise šakojosi keliai, vedę į Ukmergę ir Verkių link. Aukštų pastatų papėdėje 2009 metais pastatyta moderni skulptūra „Šviesa“ (architektas M. Markūnas, skulptorius V. Gylikis). Pasigrožėję stikliniais dangoraižiais keliaukime toliau, į pačią originaliausią ir kontrastingiausią Šnipiškių, o gal ir viso Vilniaus dalį.
Moderniųjų dangoraižių papėdėje spiečiasi mediniai namai, apsupti sodų ir daržų. Jie primena, kad dar visai neseniai šis rajonas buvo labiau panašus į kaimą, o ne į miestą. Dalis kvartalo gatvių, pavyzdžiui, Giedraičių ir S.Fino, išlaikė grindinį dar iš imperinės Rusijos laikų. Vilniaus tyrinėtojai teigia, kad Šnipiškių dalį ties Giedraičių, S.Fino, Krokuvos, Daugėliškio gatvėmis reikėtų vadinti atskiru Skanseno vardu, tačiau dauguma vilniečių geriau žino Šanchajaus pavadinimą, nors neoficialų, tačiau tiksliausiai apibūdinantį rajono specifiką.
Dešinėje Kalvarijų gatvės pusėje didelę teritoriją užima turgavietė (Kalvarijų g. 61). Oficialiuose dokumentuose ji pirmą kartą minima 1903 metais, tačiau tikėtina, kad prekyba šioje vietoje vyko ir anksčiau. Tarpukariu tai buvo viena iš pagrindinių Vilniaus turgaviečių, o pokariu perstatyta, įrengiant tris didelius prekybos paviljonus. Sovietmečiu turgavietė vadinta kolūkine, į ją laikinai buvo persikėlusi ir garsioji Vilniaus Kaziuko mugė.
Šalia turgavietės stovi tipinio plano stačiatikių cerkvė, skirta Šv. Arkangelo Michailo garbei. Ši cerkvė buvo pastatyta 1895 metais iš suaukotų lėšų. Nors pačios šventovės siluetas yra tipinis ir atkartoja kitas Vilniaus cerkves, neįprasti yra į šonus nusitęsę fligeliai. Juose buvo įkurtos atskiros mergaičių ir berniukų mokyklos, taip pat įrengti butai mokytojams. Sovietmečiu cerkvė buvo planuota nugriauti, tačiau bendruomenės pastangomis išsaugota. Dabar ji yra veikianti, buvusiose mokyklos patalpose įsikūrusi stačiatikių bendruomenė.
Keliaukime Kalvarijų gatve toliau ir stabtelkime už sankryžos su Žalgirio gatve. Nedideliame skverelyje pamatysite kryžių sunkiai nešančio Kristaus skulptūrą (architektas P.Jansonas, skulptorius A.Kmieliauskas, 2010 metai). Tai paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui (1913-1981). B.Laurinavičius gimė Gervėčių parapijoje, Astravo (dab.Baltarusija) rajone. Tarpukariu mokėsi Lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje, 1944 m. įšventintas į kunigus. Dvasinį sielovados darbą kunigui teko dirbti sunkiomis Lietuvos sovietizavimo sąlygomis. Kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, jis gynė katalikybę, statė ir puošė provincijos bažnyčias, būrė prie jų žmones. Buvo aktyvus žmogaus teisių gynimo Lietuvos komiteto, Helsinkio grupės narys. Ilgą laiką persekiotas sovietų saugumo agentų. Šioje vietoje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankirtoje, 1981 lapkričio 24 d pavakarę kunigas Laurinavičius buvo pastumtas po sunkvežimio ratais ir nužudytas. Broniaus Laurinavičiaus vardas yra įtrauktas į XX a tikėjimo kankinių sąrašą.
Praėję skverą dešinėje gatvės pusėje pastebėsime kolonomis puoštą pastatą, kuriame dabar įsikūręs muzikinis teatras-klubas „Legendos“ (Kalvarijų g. 85). Senieji vilniečiai dar pamena šiame pastate buvus „Tėvynės“ kino teatrą. Praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje ėmus planingai užstatinėti Šnipiškių rajoną, naujakurių laisvalaikiui praskaidrinti buvo pastatytas ir kino teatras. Jis atidarytas 1954 m lapkričio mėnesį, pirmas parodytas filmas vadinosi „Šventės vakaras“.
Toliau už buvusio kino teatro besitęsiantis rajonas - tipiškas sovietinių gyvenamųjų rajonų pavyzdys. Daugiabučių statyba įsibėgėjo vystant Vilniuje pramonę ir didėjant gyventojų skaičiui. Karvarijų gatvės sankryžoje su Ozo/Kareivių gatvėmis dar galima atpažinti perstatytas buvusias gamyklas. Skaičiavimo mašinų gamyklą „Sigma“ ir specialus konstravimo biuras, įkurti 1966 m., veikį iki 1991 m. Kuro aparatūros gamykla vienintelė Baltijos šalyse 1959-2004 m. gamino dizelinių variklių sistemų dalis, naudojamas nuo traktorių iki tankų. Pasukę dešinėn prieitume Šiaurės miestelį, jau priklausantį Žirmūnų rajonui.
Dabar Šiaurės miestelis asocijuojasi su madinga prekybos ir pramogų vieta, o dar visai neseniai tai buvo uždara sovietų armijos teritorija, tankų dalinio karinė bazė. Iš čia 1991 metų sausio 13-ąją išvažiavo tankai, traiškę laisvės gynėjus prie TV bokšto. Už sankryžos tolyn besitęsianti Kalvarijų gatvė, kurios bendras ilgis apie 5,5 km, atveda į Baltupių rajoną, pavadintą pro jį tekančio upelio vardu.
Keturių kilometrų ilgio nesiekiantis Baltupio upelis ties Trinapoliu įteka į Nerį, prieš tai vingiuodamas per Verkių parką. Dalis šio upelio laikoma šventa. Jis dar vadinamas Cedrono arba Kedrono vardu, pagal upelį Jeruzalėje. Baltupis-Cedronas sėkmingai įkomponuotas į Kalvarijų kompleksą, atkartojantį Kristaus kančių kelio Jeruzalėje stotis.
Pačioje Kalvarijų gatvės pabaigoje, dešinėje pusėje pamatysime modernų, santūrių formų pastatą su kryžiumi - tai Šv. Juozapo kunigų seminarija ir prie jos prigludusi trikampė koplyčia (Kalvarijų g. 325). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 metais buvo atkurta ir sovietmečiu uždaryta Vilniaus kunigų seminarija. Netrukus pradėta naujosios seminarijos pastato statyba, užbaigta 1998 metais. Mokslas seminarijoje trunka 6 metus. 2017-2018 mokslo metais seminarijoje mokosi 12 klierikų.
Kol ėjome Kalvarijų gatve, dešinėje pusėje matėme mišką - tai Verkių istorijos ir kultūros draustinis, Verkių regioninio parko dalis. Jame yra Vilniaus Kalvarijos - Jėzaus kelio stotys, pasibaigiančios prie iš tolo matomos, ant kalvos baltus bokštus iškėlusios Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios. Neatsitiktinai už sankryžos su Ateities gatve Kalvarijų gatvė keičia pavadinimą į Jeruzalės gatvę. Čia iš tiesų mintimis galima nusikelti į tolimąją Jeruzalę, aplankyti kryžiaus kelio stotis arba tiesiog pasivaikščioti po mišką, nuklystant iki pat Neries pakrantės. Smulkiau apie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčią, Kalvarijas ir kitas Verkių parko įžymybes pasakos kitas pasivaikščiojimo po Vilnių maršrutas.
Kalvarijų gatvės reikšmė pradėjo menkti XIX a., kai atsirado naujas traukos centras - Stoties rajonas su geležinkeliu ir Naujamiestis.
„Šnipiškės kartu su Kalvarijų gatve tartum atsiraukė į antrąjį planą - tai iš dalies paaiškina, kodėl čia miesto gyvenimas susipina su kaimiškos aplinkos elementais, o senieji pastatai - vos kelių aukštų, žemaūgiai“, - sako D.
Turgavietė dabartinėje Kalvarijų turgaus vietoje atsirado dar XIX a., tačiau išsiplėtė tik sovietinės okupacijos laiku. „Vilniaus kolūkinė turgavietė turėjo įtakos reputacijai, kurią įgavo ir visas rajonas. Kitas nuo Kalvarijų gatvės neatsiejamas objektas sovietmečiu buvo gamykla „Kuro aparatūra“. „Tai buvo Vilniaus legenda, miestas mieste, vienintelė Baltijos šalyse dyzelinių siurblių gamykla, kurioje dirbdavo apie 7 tūkst. žmonių. Beje, ten lankėsi ir paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas“, - komentuoja D.
Tiesa, populiarus Kalvarijų gatvės įvaizdis gali būti apgaulingas. „Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vienaip, o pasigilinus - jau visai kitaip. Pavyzdžiui, čia iki šiol gyvuoja legendinė Ozo kino salė. Su kinu susijęs ir dabartinis „Niujorko“ klubo pastatas - tai 1954 m. pastatytas kino teatras „Tėvynė“. „Jis irgi savo laiku garsėjo „rokenrolu“ - čia tai degdavo filmų juostos, tai dalis žiūrovų neturėdavo bilietų ir prasmukdavo pasižiūrėti kino „zuikiu“, - pasakoja D. Jokubaitis. - Vienas iš išskirtinių Kalvarijų gatvės bruožų - būtent jos autentiškumas.
Vis tik jau netolimoje ateityje Kalvarijų gatvė, panašu, neišvengs pokyčių. Miesto centro artumas, patogus susisiekimas ir didėjantis miesto gyventojų skaičius (Vilniaus savivaldybės skaičiavimais, vien pernai sostinė pasipildė 5000 naujų gyventojų) skatina vis didesnį susidomėjimą Kalvarijų gatve, verčia permąstyti jos vaidmenį miesto gyvenime. Pavyzdžiui, šiemet pranešta apie „Ibrahim“ centro teritorijoje iškilsiantį modernų 45 500 kv. m verslo centrą.
Advokatas Laurynas Staniulis, konsultuojantis nekilnojamojo turto vystymo klausimais, pastebi, kad teritorija išties įgauna visiškai naujus, neabejotinus „Business district“ (verslo kvartalo) bruožus, o tai lemia naujų traukos centrų formavimąsi ir didina gatvės patrauklumą naujakuriams. Be to, didelė dalis Kalvarijų gatvės teritorijos patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną, o tai turėtų apsaugoti nuo neskoningos bei chaotiškos plėtros.
„Kalvarijų gatvė patenka į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį, o tai reiškia, kad visi naujai statomi pastatai turi atitikti architektūrinį kontekstą, jų architektūrai yra taikomi griežtesni reikalavimai. Visos šios priežastys leidžia tikėtis architektūrine prasme kokybiškos naujų projektų pasiūlos. Tuo pat metu dėl šių priežasčių nei Kalvarijų gatvėje, nei Šnipiškėse nereikėtų tikėtis naujų statybų bumo, o drauge - ir mažesnių nekilnojamojo turto kainų“, - vertina L.
Štai keletas įdomių faktų apie Kalvarijų gatvėje esančius pastatus:
- Kalvarijų g. 11: Svečius pasveikina lotyniškas „Salve“ (liet. „Sveiki“).
- Kalvarijų g. 31: Namo fasadą puošia lotyniška sentencija „Sibi et vobis“.
- Kalvarijų g. 85: Pastate įsikūręs muzikinis teatras-klubas „Legendos“, senieji vilniečiai dar pamena šiame pastate buvus „Tėvynės“ kino teatrą.
Kalvarijos savivaldybės administracijos pastatas miesto centre po truputį grįžta prie savo tikrojo veido. Dar šiemet „užuolaidos“ bus nuimtos ir išvysime sugrąžintą senojo pastato veidą. Kalvarijos savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Zavistauskas pasakoja, kad darbai pradėti liepą. Vidaus remonto darbus projektavo architektas Andrius Byčenkovas, kurio architektūriniai sprendiniai paskatino pažvelgti į pastatą iš naujo. Viena iš projekto užduočių - pritaikyti patalpas žmonėms su negalia. Kadangi dabartinis statinys yra skirtingu laiku statytų pastatų kompleksas (keturi skirtingu laikmečiu statyti pastatai sujungti į vieną darinį), jame grindų lygiai buvo skirtingi. Dabar tarp skirtingų korpusų dalių galima judėti laisvai ir sklandžiai nuovažomis, tarp aukštų hole suprojektuotas vertikalus keltuvas, tinkantis žmonėms su negalia, suprojektuoti ir jiems pritaikyti san.
Kalvarijų gatvė
„Kai būsimame gyventojų priimamajame radome originalų langą, kuris kažkada buvo užmūrytas, natūraliai kilo mintis - juk tai senasis Kronzonų namas, autentiškas, išlaikęs plytų sienas, tad gal verta parodyti tai, kas iki šiol slėpėsi po tinku?“ - prisimena G. Zavistauskas.
„Tai ne tik pastato atnaujinimas, tai pagarbos istorijai klausimas“, - sako Kalvarijos savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Zavistauskas. Kartu su architektu A. Byčenkovu buvo įvertintos galimybės, skaičiuojamos sąnaudos. „Paaiškėjo, kad praktiškiau ir ekonomiškiau būtų nuimti fasado tinką ir atkurti pirminį vaizdą. Mat tinkas nėra ilgaamžis pastato rūbas, o šiuolaikinės technologijos leidžia impregnuoti plytas taip, kad drėgmė joms nekenktų. Be to, ir estetiškai toks pastatas taps tikru miesto akcentu“, - įsitikinęs G.
„Labai svarbu, kad būtent miesto centre mes atstatome autentiškumą. Tai pagarba tiems, kurie čia gyveno ir kūrė. 1951-1953 metais prie šio pastato buvo pristatyti sovietiniai priestatai - technikumas (dabar - biblioteka), kiti blokai. Iš kiemo pusės pastatas nebus keičiamas. Pagrindinis dėmesys skiriamas įėjimo zonai iš aikštės pusės.
„Įėjimas iš gatvės pusės bus patogus visiems. Pastate veiks keltuvas, nuovažos - žmonės su negalia galės savarankiškai patekti į Savivaldybę. Tai svarbus žingsnis ne tik architektūriniu, bet ir socialiniu požiūriu“, - pabrėžia G. Fasado rangos darbus atlieka įmonė „Vidara“, kuri žada pagrindinius išorės darbus baigti dar šiais metais. Viduje darbuojasi „Kegisos“ specialistai.
„Stengiamės išlaikyti tvarką ir funkcionalumą, bet be perteklinių išlaidų. Kalvarijos savivaldybės administracijos vadovas įsitikinęs: šis projektas taps pavyzdžiu, kaip galima derinti istorinį paveldą ir šiuolaikinius poreikius: „Mes norime parodyti, kad pagarba istorijai ir modernumas gali eiti koja kojon. Savivaldybės pastatas grąžina miestui jo veidą.
Penkios Vilniaus vietos, kurios anksčiau atrodė kitaip:
- Radvilų rūmai: Vilniaus gatvėje išlikusiame buvusių didikų Radvilų rūmų korpuse šiandien įsikūręs Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys.
- Raduškevičiaus rūmai: Prie Žaliojo tilto stovinti dabartinė Architektų sąjungai priklausanti „puspilaitė“ ne visuomet atrodė taip keistai.
- Dabartinė Vokiečių gatvė ir žydų kvartalas: Viena seniausių Vilniaus gatvių - Vokiečių gatvė ir jos prieigos - yra turbūt smarkiausiai savo veidą per pastarąjį šimtmetį pakeitusi senamiesčio erdvė.
- Pilies g. 23 buvusi kardinalija: Dar vieni kadaise Radvilų giminei priklausę rūmai nesulaukė XXI amžiaus.
- Lazdynų Pelėdos paminklas: Prie Visų Šventųjų bažnyčios esančiame skvere šiandien stovi paminklas po Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu rašiusioms seserims Ivanauskaitėms. Tačiau paminklas čia stovėjo ne visada.