Nacionalinės Dailės Galerijos Patalpos Istorija: Nuo Revoliucijos Muziejaus Iki Šiuolaikinio Meno Erdvės

Džiaugiamės galėdami pasidalinti Nacionalinės dailės galerijos istorija, kelione nuo jos ištakų iki šių dienų. Šiandien galerija yra svarbus Lietuvos kultūros centras, tačiau jos kelias buvo ilgas ir vingiuotas.

Praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį Lietuvos bei kitų Rytų Europos šalių meno institucijos, tarp jų ir muziejai, ėmė funkcionuoti visiškai kitokioje, iš esmės naujoje kultūros produkcijos ir jos reprezentavimo situacijoje bei kontekste. Vidinės sąlygos tokiems kokybiniams pokyčiams - ir ekonominės, ir juridinės, ir intelektualinės - brendo lėtai.

Minėtasis dešimtmetis buvo pokyčių dešimtmetis ne tik Lietuvoje ar Rytų Europoje. Pokomunistinės šalys išsiskyrė tuo, kad daugelis naujų veiksnių ir pokyčių užgriuvo vienu metu ir vyko tarsi pagreitintu režimu, visiškai nepalikus laiko jų kilmės, archeologijos, esmės, tarpusavio sąryšio suvokimui. Nepaisant visų bėdų, šis hibridinis pereinamasis laikotarpis pagimdė ir labai svarbių bei reikšmingų projektų, institucijų.

Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų kūrimas ir statybos yra vienas būdingų naujosios pokomunistinių šalių kultūros politikos bruožų. Ši nauja politika aprėpė ir specifinius vietinius poreikius, ir ideologiją, motyvacijas, taip pat buvimo atvirame kontekste iššūkius. Šis procesas neabejotinai atspindėjo ir tarptautinį muziejų statybos bumą.

Šalims, kurios išsivadavo iš totalitarinės politinės priespaudos ar sistemos, svarbios buvo ir gynybinės, dažnai retrospektyviai motyvuojamos identifikacijos koordinatės ir naujas dinamiškus pokyčius atspindintis jų įvaizdis. Būtent į retrospektyviosios ir perspektyviosios identitetų dinamikos bei lokalių ir globalių iššūkių poveikį naujų modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų ir jų pastatų vizijoms tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse Baltijos šalyse, tiek kitose Rytų Europos šalyse ir norima atkreipti dėmesį.

Pradžia - LTSR Revoliucijos Muziejus

Nacionalinė dailės galerija, kurioje dabar esame, atvėrė duris po rekonstrukcijos ir išplėtimo 2009-ųjų metų birželį. Tai, ką matote dabar, yra LTSR Revoliucijos muziejaus konkursinis projektas, kurį suprojektavo architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius dar septintojo dešimtmečio antroje pusėje. Šiuo metu pastatytas yra tik vienas pastato aukštas, antro aukšto trys stačiakampiai gretasieniai įgyvendinimo eigoje išnyko.

Rekonstrukcijos ir išplėtimo architektai Audrius Bučas, Darius Čaplinskas ir Gintaras Kuginys jau egzistavusį buvusį Revoliucijos muziejaus pastatą, vėlyvojo modernizmo architektūros statinį, pritaikė modernaus dailės muziejaus reikmėms ir išplėtė šį kompleksą nauju hi-tech’o architektūros priestatų kompleksu. Dabar bendrasis pastato plotas yra 10 000 m2, o ekspozicijoms skirtas plotas yra 3 250 m2.

Rengiant pastato rekonstrukcijos su išplėtimu architektūrinės idėjos konkursą, kuris vyko 2003-aisiais metais, buvo keliami trys pagrindinės konceptualios idėjos ar reikalavimai:

1. Pastatas turi būti pritaikytas modernaus dailės muziejaus funkcijoms - šiuolaikiško, turinčio visas naująsias technologijas ir šiuolaikiškai eksponuojančio tiek nuolatinę kolekciją, tiek parodas, kitas programas rengiančio muziejaus.
2. Svarbi bei išties konceptuali nuostata - ne tik politiška - buvo reikalavimas, kad siūlomas projektas išsaugotų paminklinį Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus pastatą.
3. Bučo, Čaplinsko ir Kuginio projekte buvo pasiūlytas taikus, bet ne monologiškas, o dialogiškas dviejų skirtingiems laikams arba skirtingoms laiko zonoms priklausančių statinių sambūvis.

Aktyvios komunikacijos su miestu, miestiečiais, potencialiais galerijos lankytojais, žiūrovais simboliais buvo pasiūlyti tarsi į miestą palinkę mikrofonai, bylojantys, kalbantys į miestą - tai yra biuro patalpas talpinantys priestatai, kuriuose mes dirbame ir iki šiol.

Architektūrinė Nacionalinės dailės galerijos pastato koncepcija: tai yra galerija besikeičiančiame miesto ir kultūros kontekste, kuriame susiduria, ne susijungia - norėčiau pabrėžti - o susiduria nesenos praeities ir šiuolaikinių pokyčių pėdsakai.

Galerijos Misija Ir Koncepcija

Galerijos misija yra apibrėžta jos koncepcijoje: „kaupti ir moksliškai tyrinėti ir Lietuvos bei užsienio lankytojams pristatyti XX ir XXI a. Lietuvos dailę, kaip pasaulio modernios meninės kultūros dalį“. Taip pat, „siekiama surinkti ir pažinti šio laikotarpio Lietuvos dailės paveldą, plėsti žiūrovų akiratį, ryškinti Lietuvos dailės ryšius su kitų šalių daile, skatinti naujas Lietuvos dailės interpretacijas, ugdyti vizualiojo meno suvokimo kultūrą“.

Noras ryškinti Lietuvos dailės ryšius su platesniu kontekstu susijęs ne tik su darbo pradžia atvirame kontekste, tiek idėjų, tiek miesto raidos ir panašiai, bet taip pat ir su specifiniu muziejui dalyku - kiekvienas muziejus prasideda nuo rinkinio, nuo kolekcijos, o Lietuvoje, kaip turbūt daugeliui jums gerai yra žinoma, praktiškai niekada nebuvo kolekcionuojama kitų šalių menininkų kūryba.

Apie Nacionalinę dailės galeriją, jos koncepciją yra sakoma, kad tai yra „šiuolaikiškas, daugiafunkcis meno ir kultūros centras, siekiantis dialogo su visuomene. Tai aktyvios komunikacijos erdvė, kurioje žiūrovai susipažįsta su nuolatine ekspozicija, parodomis, dalyvauja kultūros renginiuose, paskaitose ir edukacinėse programose“.

Kelias link tokio materialaus ir konceptualaus Nacionalinės dailės galerijos būvio buvo gana ilgas ir vingiuotas. Jo pradžia yra 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kuomet užsimezgė vieša dailininkų ir architektų skatinama diskusija apie pribrendusią būtinybę Vilniuje įsteigti Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų, pavadintą Nacionaline dailės galerija, kaip tai buvo vadinama nuo pat pradžių.

Visiems vienbalsiai sutariant dėl tokios būtinybės ir poreikio, karšta polemika išsivystė ne dėl muziejaus turinio, t.y. Jau 9 deš. viduryje šio pastato architektas Gediminas Baravykas surengė Nacionalinės galerijos pastato architektūrinių idėjų konkursą. Šio konkurso dalyviai ir visi diskutavusieji Nacionalinę galeriją įsivaizdavo arba projektavo tiktai senamiestyje, kupiname akivaizdžių, ryškių, atpažįstamų nacionalinio tapatumo bruožų.

Argumentu tapo ir tai, kad senamiestyje yra susitelkę dauguma kultūros įstaigų, į kurias jau yra praminti žiūrovų, lankytojų takai. 1989 m. Lietuvos dailininkų sąjunga pateikė išskirtinį pasiūlymą - atidaryti Nacionalinę dailės galeriją Valdovų rūmuose, kurie tuo metu dar nebuvo nei konceptualizuoti, nei pradėti statyti, ir kuriuos dailininkų sąjunga siūlė statyti jų istorinėje vietoje, Katedros aikštėje.

Nors diskusijų apie naują muziejaus misiją beveik nebuvo, tačiau vietos atranka ir kitų vietų atmetimas iš galimybių aiškiai liudijo romantinę ir nacionalistinę nuostatas, būdingas ir tuo pačiu metu sukurtiems Lietuvos kultūros politikos dokumentams, kuriuose dažniausiai skamba tautinio paveldo išsaugojimo leitmotyvai.

1998 metais vienas žymus lietuvių tapytojas sakė: „Tauta, neturinti savo Nacionalinės dailės galerijos, nėra tauta.

Viena šios kolektyvinės negatyvios nuostatos priežasčių yra ne tik buvusi pastato paskirtis, sovietinė praeities šmėkla. Taigi, ne tik toji paskirtis, bet ir pastato būtis bendresne prasme yra kitoje laiko zonoje.

Dešinysis Neries krantas iš tikrųjų negali pasigirti nei iškiliais monumentais, nei kultūros įstaigų tinklu. Čia nuo seno buvo ir didžia dalimi iki šiol yra tokia miesto dalis, kurioje gyvena mažesnes pajamas turintys miesto gyventojai. Tokioje aplinkoje, prie Kalvarijų turgaus, tikrai nelengva įsivaizduoti dailės muziejų kaip meno šventovę ar meno rūmus.

NDG koncepciją Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2002 metais ir galutinai įteisino jos dabartinę vietą. Diskusijos aprimo, tačiau neilgam, nes apie 2006-2007 metus prasidėjo kitos, kuriose skambėjo jau nebe nacionalinė romantika, o jungtinis globalių galių ir vietinės politikos duetas. Vilniaus savivaldybė ėmė aktyviai siūlyti steigti Vilniuje Guggenheimo-Ermitažo muziejų. Jam buvo parinkta vieta priešais NDG.

Šios zonos vizija buvo grindžiama būsimos ekonominės gerovės globalioje pasaulio aplinkoje motyvais ir tam tikrais pažadais. Ir šį sykį ne itin daug kalbėta apie muziejaus turinį, apie jo misiją, apie tai, kaip jis veiks.

Vienas iš naujesnių, Lietuvoje gimusių projektų - Latvijos nacionalinio dailės muziejaus išplėtimo projektas - mano nuomone, taip pat nekuria ikonos. Tačiau dešiniojo Neries kranto „muziejifikavimo“ istorija dar nesibaigė, tai tiesiog ištisas nuotykis. Paskelbtas naujas Modernaus meno centro pastato, įsikursiančio taip pat netoli NDG, konkursas.

Modernaus Meno Centro Misija

Modernaus meno centro misija - įvairiomis patraukliomis formomis Lietuvos ir užsienio visuomenei plačiau atverti lietuviško meno pasaulio duris. Modernaus meno centras siekia sukaupti reprezentatyvią Lietuvos vaizduojamojo meno kolekciją nuo šešiasdešimtųjų iki šių dienų ir padaryti ją prieinamą visuomenei. 5-6 tūkstančių kvadratinių metrų muziejus neapsiribos nuolatinėmis ir keičiamomis parodomis, o taps visuomenės ir meno profesionalų susirinkimo, bendravimo, švietimo ir savišvietos vieta.

Nauji modernaus ir šiuolaikinio meno muziejai iš tiesų neseniai atvėrė duris arba yra projektuojami ir kaimynystėje, netoli Lietuvos, Baltijos šalyse, Lenkijoje, kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, jų sostinėse ir didžiuosiuose miestuose. Turbūt daugeliui geriausiai žinomas KUMU - naujasis dailės muziejus Estijoje, Taline, kuris buvo atidarytas 2006 m. Jis buvo pilnai finansuotas valstybės lėšomis.

Jų programos kryptis yra apibrėžiama taip: „KUMU ekspozicijos ir parodos reprezentuoja Estijos dailės istoriją užpildydamos atminties spragas ir tuo būdu skatindamos teorinį diskursą bei naują kultūros produkciją. Muziejus pabrėžia Estijos meno savitumą ir jo ryšius su regiono meninėmis kultūromis. KUMU yra mišri erdvė, įtraukianti įvairias tapatybes, tai socialinio ir kultūrinio diskurso erdvė. Muziejus skirtas įvairiems žmonėms - ir gerai susipažinusiems su menu, ir tiems, kurie nori gerai praleisti laisvalaikį malonioje aplinkoje.

Kitas, Rygoje projektuojamas muziejus - tai šiuolaikinio meno muziejus, kurio atidarymas buvo numatytas 2011 metais, bet dėl įvairių priežasčių...

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus - valstybės išlaikoma pelno nesiekianti kultūros įstaiga, turinti nacionalinio muziejaus statusą. LNDM vizija - tapti įkvėpimo šaltiniu, kuriančiu vienijančią bendravimo, emocinės gerovės, savęs ir pasaulio pažinimo aplinką.

Dailės muziejus pradėtas kurti 1907 m. kaip visuomeninė institucija kartu su Lietuvių dailės draugija. 1940 m. iš Vilniaus miesto muziejaus (veikė nuo 1933 m.) įkurtas valstybinis kultūros profilio muziejus, kuris 1941 m. reorganizuotas į Vilniaus valstybinį dailės muziejų, o 1966 m. - į Lietuvos dailės muziejų.

1994 m. suremontuotuose Chodkevičių rūmuose įsikūrė Vilniaus paveikslų galerija. Buvęs centrinis Lietuvos dailės muziejaus pastatas (Vilniaus miesto rotušė) perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Šiuo metu čia veikia Menininkų rūmai, vyksta įvairūs priėmimai ir kt.

Štai svarbiausi LNDM faktai:

XIX a. II pusėje, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo. XX a. pradžioje pradėjo kurtis mokslo ir meno draugijos, prie jų steigėsi muziejai. Aktyviausios šiuo laikotarpiu buvo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus, Vilniaus mokslo bičiulių, Lietuvių mokslo, Lietuvių dailės draugijos. Daugelį metų jos rinko, kaupė ir meno vertybes.

1907 m. muziejus glaudėsi S. Tiškevičienės namuose Trakų gatvėje, o metų pabaigoje buvo perkeltas į neapšildomus Tiškevičių rūmus (dabar Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos pastatas). Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija, taip ir negavusi muziejui tinkamų patalpų, visus savo muziejaus rinkinius 1914 m. perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.

1930 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugija, nepaisydama tautinių skirtumų, bendradarbiavo su Lietuvių mokslo draugija. Lietuvą okupavus sovietams, Vilniaus mokslo bičiulių draugija 1940 m. spalio 1 d. buvo prijungta prie Lituanistikos instituto, o įkūrus Mokslų akademiją priklausė jai. Vėliau draugijos ir muziejaus rinkiniai buvo paskirstyti įvairioms mokslo ir kultūros įstaigoms.

1907 m. Draugijos muziejui pradžią davė 1900 m. Pinigų eksponatams pirkti draugija beveik neturėjo.

1938 m. lenkų valdžia Lietuvių mokslo draugiją uždarė. Atgavus Vilnių, draugijos veikla buvo atgaivinta. 1940 m. Draugijos įstatai numatė plėtoti lietuvių dailę, vienyti dailininkus, teikti jiems materialinę pagalbą, lavinti visuomenės meninį skonį, rinkti dailės darbus ir rengti dailės parodas.

Nuo 1907 m. iki 1914 m. draugijos iniciatyva įvyko aštuonios dailės parodos. Jų metu draugija gaudavo dovanų ir pati nupirkdavo darbų būsimajam muziejui. Turtas pamažu augo, o draugija nuolatinės vietos, kur būtų buvę galima įrengti muziejų, neturėjo.

1910 m. 1911 m. buvo nupirktas žemės sklypas ant Tauro kalno. Čia turėjo iškilti tas išsvajotasis pastatas. Po M. K. Čiurlionio mirties (1911 m.) Lietuvių dailės draugija norėjo iš velionio žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės įsigyti visus jo tapybos darbus.

Dailininko kūriniai, anot Pauliaus Galaunės, būtų buvęs lietuvių tautos paveikslų galerijos pagrindas. 1913 m. buvo surengta M. K. Tais pačiais metais Dailės draugija muziejui padovanojo 292 lietuvių dailės kūrinius, apie 1 000 tautodailės darbų. Tuo metu M. K.

Pirmasisasis pasaulinis karas nutraukė draugijos veiklą: meno kūriniai buvo išvežti į Maskvą (1920 m. M. K. Čiurlionio kūriniai buvo parvežti į Kauną, o 1925 m. Kaune atidaryta M. K. Čiurlionio galerija - pirmasis valstybinis dailės muziejus Lietuvoje), kiti meno rinkiniai atsidūrė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos patalpose.

1930 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugijos patalpose atidaryta nuolatinė ekspozicija, kurios pagrindas buvo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos ir Lietuvių dailės draugijos rinkiniai.

Po Pirmojo pasaulinio karo dailės gyvenimas Vilniuje palaipsniui atgijo. Tuo metu valdžia mieste dažnai keitėsi, todėl daugelio kultūros organizacijų nepavyko įsteigti. Vis dėlto 1919 m.

1933 m. Vilniaus magistratas (savivaldybė) nutarė įkurti Miesto muziejų. Eksponatai jam buvo perkami, gaunami dovanų. Dalį jų sudarė archeologinių kasinėjimų, vykusių Gedimino pilies kalne ir kitur, radiniai. Nemažai eksponatų buvo nupirkta iš Antano Jarmalovičiaus, Liucijono Uziemblos, Jano Bulhako, Bronislovo Jamonto, Juozo Kamarausko, Vlado Drėmos.

Šis muziejus taip pat neturėjo tinkamų patalpų. Rinkiniai buvo sandėliuojami Pranciškonų vienuolyno rūmuose Trakų gatvėje. 1939 m. Vilniaus miesto muziejaus eksponatai perkelti į Oginskienės rūmus (Sniadeckių, dabar - K.

1939 m. spalį Lietuvai atgavus Vilnių muziejaus veiklą bandyta suaktyvinti. 1940 m. pradžioje Miesto muziejus įsigijo XVI a. lietuviškų monetų, kaldintų Vilniaus pinigų kalykloje, koklių kolekciją. Meno skyriuje buvo garsių Vilniaus dailininkų Pranciškaus Smuglevičiaus, Ferdinando Ruščico, Simono Čechavičiaus tapytų paveikslų, Tomo Makovskio raižinių.

Spauda skelbė, kad Vilniaus miesto muziejus 1940 m. 1940 m. 1940 m. liepos 28 d.

Prasidėjus karui muziejuje buvo konservuojami, inventorizuojami muziejaus rinkiniai, toliau surašinėjami Vilniaus miesto pastatai, vykdomi Gedimino kalno ir Vilkpėdės kasinėjimai, inventorizuojamas Vilniaus Šv.

1940 m. 1941 m. kovo 30 d. 1941 m. kovo 30 d. 1941 m. balandžio 13 d.

Vilniaus dailės muziejus iki 1949 m. 1944-1949 m. buvo suformuoti ir įtvirtinti moksliniai muziejininkystės pagrindai ir pirmasis muziejaus statutas. Vėliau muziejaus veikla visapusiškai išsiplėtė. Tada buvo decentralizuoti ir muziejaus rinkiniai, įsteigti ir atidaryti nauji specializuoti jo padaliniai.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Dailės muziejaus struktūra ir tolesnė jo veikla buvo smarkiai pakoreguota. Vykdant Restitucijos akto nuostatas, muziejaus globoje buvę Katalikų Bažnyčios ir kitų konfesijų kulto pastatai sugrąžinti jų teisėtiems savininkams, o juose įrengtos ekspozicijos uždarytos, saugyklos iškeldintos. Susidarė labai komplikuota ir įtempta padėtis.

Muziejaus vadovybė atsisakė dviejų didžiausių savo filialų - Dailės parodų rūmų bei Teatro ir muzikos muziejaus. Muziejaus ekspozicijų ir saugyklų patalpų problema buvo išspręsta: centriniai muziejaus rūmai ir Vilniaus paveikslų galerija įkurta buvusiame Chodkevičių rūmų ansamblyje (Didžioji g. 4), užsienio šalių dailės ekspozicijoms pritaikyti Radvilų rūmai (Vilniaus g. 24), o šiuolaikinei dailei paskirtos Nacionalinės galerijos patalpos (buvęs Revoliucijos muziejus, Ukmergės g. 28, dabar - Konstitucijos pr.

Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose iki 1996 m. sausio 1 d. buvo 192 323 eksponatai.

Ši diskusija lydi Claudios Heinermann parodą „Sibiro tremtys. Diskusijos dalyviai svarstys, kaip per fotografijas kalbėti apie karus, genocidą, prievartą ir netektis, peržengiant reportažo ribas, kad jos ne tik liudytų įvykius, bet skatintų kelti klausimus ir verstų susimąstyti. Skirtingų fotografų kūrybinės patirtys diskusijoje susijungia bendrame istorinių pasakojimų lauke. Jo kūryboje, pasitelkiant poetines, metaforines ir autentiškas vaizdines priemones, šios temos balansuoja tarp realybės ir fikcijos.

Pastarąją temą savo kūryboje pristato ir Vokietijoje gimusi, Nyderlanduose gyvenanti menininkė Claudia Heinermann. Ji septynerius metus kūrė fotografijų ciklą, šiuo metu pristatomą LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje parodoje „Sibiro tremtys. Fotografė savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria ilgalaikiams dokumentiniams projektams ir šiuolaikinėms istorinėms problemoms, tokioms kaip genocidas ir karo padariniai.

Fotografinius istorinius projektus ji vykdė Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Belgijoje, Bosnijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Ruandoje.

LNDM Nacionalinė dailės galerija - daugiafunkcė meno ir kultūros erdvė Vilniuje, pristatanti Lietuvos bei užsienio XX-XXI a. meną. Ilgalaikėje ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su moderniąja ir šiuolaikine Lietuvos tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, objektais, instaliacijomis, videomeno kūriniais.

Keičiamų parodų salėse rengiamos Lietuvos ir užsienio dailės parodos. Renginių salėje vyksta konferencijos, kultūros renginiai, Lietuvos ir užsienio dailininkų kino ir videofilmų peržiūros, paskaitos.

NDG organizuoja edukacinius užsiėmimus, kūrybines dirbtuves skirtingo amžiaus, taip pat specialiųjų poreikių turintiems lankytojams, rengia ekskursijas, susitikimus su muziejaus darbuotojais ir Lietuvos bei užsienio dailininkais. Galerijoje veikia informacijos centras-biblioteka ir kavinė.

Nacionalinės dailės galerijos pastatas Vilniuje

tags: #nacionalines #dailes #galerijos #patalpos