Čiūrai - kaimas Panevėžio rajone, garsėjantis gamtos grožiu ir istoriniu paveldu. Šiame kaime įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Pas Rapolą“ kviečia lankytojus patirti kaimo ramybę ir susipažinti su apylinkių įžymybėmis. Mėgstantiems savo ruoštą maistą, geriausia apsistoti Gringalių, Kalnelio, Pašilių ir Deblono miškuose bei Mučiūnų k.
Panevėžio rajono žemėlapis
Kelionė po apylinkes: nuo Upytės iki Krekenavos
Atvykstantiesiems nuo Panevėžio pirmiausia siūloma užsukti į Upytės piliakalnį, kuris yra Upytės memorialiniame draustinyje. Upytės piliakalnis (piliavietė), dar vadinamas Čičinsko kalnu, yra dešiniajame Vešėtos krante, netoli santakos su Uostrautu. Kalvos šlaitai statūs, plotas - 3 ha. Viršuje supiltas akmenimis sutvirtintas pylimas. Piliakalnio šiaurės rytinėje dalyje yra įspūdinga 6 m gylio įdauba.
Spėjama, kad čia stovėjusi pilis buvo XIII - XIV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimos Upytės žemės centras. Kovose su Livonijos Ordinu ši pilis turėjo gynybinę reikšmę. Nuo Upytės iki Stultiškių tik trys kilometrai ir Jūs - Linų muziejuje. Vėjo malūnas statytas 1880 m. Jame įrengta linų muziejaus ekspozicija.
Grįžę į Upytę, rinkitės Krekenavos kryptį. Pakeliui į Krekenavą, Iciūnų kaime stovi autentiškas V. Svirskio kryžius. V. Svirskis - garsus XIX a. Kiek pavažiavus, dešinėje kelio pusėje - Rodų koplyčia-mauzoliejus. Italų architekto L.C.Anikinio projektuota koplyčia pastatyta 1861 m., Rodų dvarininkams Švoinickiams užsakius.
Pašilių stumbrynas ir Girinio takas
Nuo Krekenavos pasukus Pašilių miško link, nuorodos nuves į Pašilių stumbryną. Vienintelis Baltijos šalyse stumbrynas gyvuoja jau 40 metų. Visus metus lankytojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio plūsta pasigrožėti šiais miškų galiūnais.
Šventė Pašilių stumbryne
Nuo partizanų žeminių artimiausias lankomas objektas - šalia Krekenavos girininkijos, Varnakalnyje įrengtas „Girinio takas“. Miško lankytojus pasitinka “Girinio tako” vartai. Pusės kilometro ilgio takas vingiuoja vaizdingame miške. Čia susipažinsite su Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais ir pan. Tako pabaigoje Girinio namelyje - pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio - regyklos atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.
Girinio takas
Netoliese už girininkijos aplankykite akmenį „Rapolą“, gulintį Linkavos upelyje. Tai - gamtos paminklas. Akmens matmenys: ilgis - 5,14x m, plotis - 4,18 m, aukštis - 2,55 m, apimtis - 14,54 m.
Kelionė link Burvelių ir Daniliškio
Toliau siūlome rinktis kryptį link Burvelių kaimo. Pakeliui vertas dėmesio - Barinės kapinynas - kultūros paminklas. 1981-1982 metais kapinyną kasinėjo Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologinė ekspedicija (vad. A.Striaukaitė-Petrulienė). Nustatyta, kad šiaurinėje kapinyno dalyje mirusieji laidoti X-XII amžiais su žirgų aukomis. Pietinėje kapinyno dalyje mirusieji laidoti XII-XV amžiais.
Artėdami link Burvelių kaimo, užsukite į Daniliškio Liepų alėją. Liepų alėja, buvusio Daniliškio dvaro dalis - gamtos paveldo objektas. 263 metrų ilgio alėjoje auga 263 liepų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Daniliškio dvaras jau buvo žinomas XVI a. pabaigoje. Tada jis priklausė Mlečkoms. Pačioje XVI šimtmečio pabaigoje Jono Konstantino Mlečkos seseriai ištekėjus už Zavišos, Daniliškiai perėjo šios giminės žinion.
Burveliai - vienas gražiausių Krekenavos regioninio parko kampelių. Čia vaizdingose Nevėžio pakrantėse tarsi sustojęs laikas: vos ne kiekvienas žemės grumstelis dvelkia praeitimi. Burvelių alkakalnis buvęs aukštaičių žemėse, kairiajame Nevėžio krante. Jis dažnai vadinamas Mlečkos kalnu, Mileškalniu ar Koplyčkalniu. Tai įspūdinga, medžiais apaugusi kalva. Jos ilgis apie 250 m, o aukštis nuo Nevėžio pusės 15 m. Alkakalnį supa pelkėtos pievos. Manoma, kad tolimoje praeityje kalva buvusi saloje. Alkakalnyje išlikę koplyčios pamatų fragmentai. Pasakojama, kad XVI amžiaus pabaigoje kalvoje buvo supiltas pilkapis Jono Konstantino Mlečkos, nukritusio kartu su žirgu ir nuskendusio Nevėžyje, atminimui.
Krekenava ir apylinkės
Grįžus į Krekenavą, verta pasivaikčioti po miestelį. Miestelio aikštė ir gatvių tinklas - Krekenavos urbanistinis draustinis. Krekenava žinoma nuo Vytauto Didžiojo laikų. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1409 m. Miestelis 2009 metais švenčia 600 metų vardo paminėjimo jubiliejų. Būtinai aplankykite Krekenavos bažnyčią, garsią stebuklingu Dievo Motinos paveikslu bei dailininko R.
Krekenavos baznycia
Nuo Krekenavos link Kėdainių pavažiavę apie 7 km, lygumų kraštą siūlome apžvelgti nuo Bakainių piliakalnio. Kultūros paminklas - piliakalnis yra kairiajame Liaudės krante, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Surviliškio. Upės vaga ir gilus, platus slėnis juosia piliakalnį iš šiaurės, vakarų ir pietų, tik rytuose jis siekia aukštą lygumą. Aikštelė trapecijos formos, kurios rytiniame ir vakariniame galuose yra pylimai. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje; mūšyje žuvęs vadas, o žmonės kepurėmis jam kapo vietoje didelį kalną supylė. Kalbama, kad lietuviai seniau tenai dievams aukojo. I.Kšivickis spėjo čia buvus Eigintų pilį, kurią 1372 metais sudegino kryžiuočiai.
Verta užsukti į Leonardavo dvarą. 1881 m. dvarą valdė Leonardas Bitautas. 1905 m. dvare gyveno 61 žmogus. 1940 m. buvo rasta daug senų knygų, daugiausia prancūzų kalba. Šios knygos dabar saugomos centrinėje valstybinėje bibliotekoje Vilniuje. Iš buvusių dvaro pastatų likęs tik vienas. Didžiausia buvusio Leonardavo dvaro vertybė - parkas. Leonardavo dvaro parke skulptoriaus A.
Važiuojant tolyn užsukite į J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejų. Unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus įsikūręs vaizdingame Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Čia XIX a. buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta, kur slepiama draudžiama spauda. Ekpozicija įkurta 1987 - 1991 metais. Svirnas susijęs ir su J.Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla.
Kalnelio kaime auga reto grožio daugiakamienė pušis - gamtos paveldo objektas. Tai - šakotas medis, kurio aukštis apie 14 m.
Pašilių stumbrynas: gamtos ir istorijos sintezė
Šalia Krekenavos girininkijos Varnakalnio miške įrengtas „Girinio takas“. Pusės kilometro ilgio takas įrengtas vaizdingame miške, prie Linkavos upelio. Juo keliaudami lankytojai turi galimybę susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, pagrindinėmis miškininkystės sąvokomis. Miško lankytojus pasitinka “Girinio tako” vartai. Tako pabaigoje esančiame Girinio namelyje - pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio - regyklos atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis. Tai vienas iš įspūdingiausių ir labiausiai lankomų Panevėžio girių turtų.
Dar iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Jie gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui dėl žemdirbystės plėtros, spartaus žmonių gausėjimo ir beatodairiškos medžioklės stumbrai buvo išstumti į jiems mažai tinkamus gyventi, nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai.
1919 m. 1923 m. buvo įkurta Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija, kuri inventorizavo visus įvairių šalių zoologijos soduose, parkuose ar privačiose valdose išlikusius stumbrus. Buvo išlikę 54 grynakraujai stumbrai, iš jų 42 priklausė lietuviškąjai kilmei. 1947 m. visame pasaulyje buvo užregistruota 95 grynakraujai stumbrai, kurie gyveno aptvaruose pusiau nelaisvės sąlygomis. 1952 metais Lenkijoje iš Belovežo girioje esančių aptvarų į laisvę paleisti 2 stumbrai užauginti nelaisvėje. 1963 m. Lenkijoje, Belovežo girioje, laisvėje ir aptvaruose gyveno 56 stumbrai, o 1960 metais Baltarusijoje esančioje Belovežo girios dalyje gyveno 31 stumbras.
Stumbrų veisimo Lietuvoje galimumas pirmą kartą buvo svarstytas 1966 metais Sąjunginiame pasitarime Maskvoje. Stumbrynui įsteigti buvo numatytas mišrus Pašilių miškas Panevėžio rajone Krekenavos girininkijoje. 1969 m. iš Rusijos Prioksko teraso rezervato, į 50 ha plote įrengtus aptvarus buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai - MOTOK ir MODA. 1970 metais atvežti dar šeši stumbrai, o 1972 metais - dar du stumbrai. 1971 metais MODA atvedė pirmąjį stumbriuką. Jis buvo pavadintas GIRINIU. Lietuvoje stumbryne gimstantiems stumbriukams pagal tarptautinį susitarimą duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Jiems suteikiamas ir tarptautinis numeris.
Jau 1973 metais 5 stumbrai iš aptvarų išleidžiami į Pašilių mišką. Dar po du išleista 1975 ir 1976 metais. Taip Lietuvoje buvo pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Laisvėje gyvenantys stumbrai pradėjo veistis. 1976 metais stumbryno aptvaruose gyveno 17, o laisvėje - dar 13 stumbrų. aptvarų, kur būdavo šeriami. 1978 metais nuo bandos atsiskyrė 3 buliai ir klajojo po respubliką. Šiuo metu aptvaruose gyvena 22 stumbrai, laisvėje maždaug 30-40 km spinduliu aplink stumbryną klajoja apie 50 stumbrų. Per 35 Pašilių stumbryno egzistavimo metus stumbryno aptvaruose gimė 131, o laisvėje apie 66 stumbrų jaunikliai.
Laisvėje stumbrus sunku tiksliai suskaičiuoti, nes jie pasidarė labai atsargūs, dalis nuklysta į nedidelius miškelius ar ūkininkų laukus ir tampa brakonierių aukomis, arba žūva nuo kitų priežasčių. 1974 metais laisvų stumbrų bandą bandyta suformuoti Širvintų rajono Šešuolių miške. Ten buvo išleisti 7 stumbrai. Tačiau šis eksperimentas nepavyko. Per kelis metus visi stumbrai žuvo arba buvo brakonierių sumedžioti. 2005 metais Vyriausybės nutarimu Pašilių stumbrynas iš Krekenavos regioninio parko direkcijos perduotas VĮ Panevėžio miškų urėdijos žinion.
| Metai | Aptvaruose | Laisvėje |
|---|---|---|
| 1976 | 17 | 13 |
| Šiuo metu | 22 | ~50 |
Krekenavos bazilikos istorija
Bazilika - aukščiausia katalikų bažnyčios kategorija, suteikiama griežtus reikalavimus atitinkantiems maldos namams. Iki šiol Lietuvoje veikia penkios bazilikos, jos vadinamos mažosiomis bazilikomis: Vilniaus ir Kauno arkikatedros, Šiluvos, Marijampolės ir Žemaičių Kalvarijos. Romos Santa Marija Madžorė bazilikos vadovybė pasiūlė, kad Krekenavos Švč. J.Kauneckas tikisi, kad popiežius Benediktas XVI sumanymą palaimins ir švęsti bazilikos vardo suteikimą Krekenavoje pavyks per Žolinę - didžiąją metų šventę, sukviečiančią daugiausia žmonių iš įvairiausių kampelių.
„Bažnyčia turi atitikti daug reikalavimų, - pasakojo vyskupas. - Būtina, kad ji būtų lankoma tikinčiųjų, o Krekenavos bažnyčia jų sulaukia tikrai daug, ypač per Žolinės atlaidus. Dievo Motinos šventė šioje bažnyčioje švenčiama kiekvieno mėnesio 15 dieną.“ Bazilikos kategorijos siekiančioje bažnyčioje turi būti įrengtas vyskupo sostas. Ypač svarbu, kad bazilika norinčioje vadintis bažnyčioje būtų teikiami visi sakramentai. Bažnyčia turi atitikti ir architektūrinius reikalavimus, būti trijų arba penkių navų. Krekenavos bažnyčia yra trijų navų.
„Jei bažnyčiai bus suteikta bazilikos kategorija, dvasininkų drabužius papuoš specialūs pagarbos ženklai“, - aiškino vyskupas. Piligriminė Krekenavos šventovė - Švč. M. Krekenavos miestelis yra prie Nevėžio upės, 13 km į vakarus nuo Ramygalos, 27 km į pietvakarius nuo Panevėžio. Manoma, kad dar 1419 m. Vytautas pastatydino pirmąją bažnyčią Krekenavoje. Rodų dvaro savininkai Aleksiejus ir Stanislovas Vizgirdai-Vizgirdavičiai 1484 m. pastatė medinę bažnyčią ir ją aprūpino. Žemaičių kapitulos arkidiakonui (vyskupo padėjėjui katedroje) Jurgiui Talaičiui 1527 m. dovanota Krekenavos klebonija su visu turtu. 1531 ir 1536 m. funduotos 2 altarijos. Vėliau jos sujungtos į vieną. 1533 m. XVIII a. pirmojoje pusėje bažnyčia sudegė. Arkidiakonas Antanas Valavičius 1736 m. bažnyčią atstatė. Jai 1803 m. pakeisti sienojai. 1811 m. sudegusi altarija neatstatyta. Arkidiakonatui 1832 m. priklausė Krekenavos miestelis ir 6 kaimai. Paskutinis arkidiakonas Benediktas Smigelskis (apie 1784-1879; palaidotas Krekenavoje) paliko istoriografinių darbų, žinių apie lietuvių rašytojus. Rašė lenkų kalba.
1886 m. į Krekenavą paskirtas klebonas Pranciškus Žukauskas ėmė rūpintis mūrinės bažnyčios statyba. Kauno gubernatorius 1894 m. leido statyti tik medinę. Sužinojęs, kad degamos plytos bažnyčiai, įsakė plytinę uždaryti, o kleboną P. Žukauską nubausti. Vidaus reikalų ministras gubernatoriaus veiksmus pripažino neteisėtais ir 1896 m. Pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1896-1902 m. Ją 1907 m. konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Nuo senų laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu. 1915-1918 metais Krekenavos klebonijoje gyveno ir kūrė Maironis. 1918 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa.
Bažnyčios vidaus erdvė yra suskirstyta į tris navas. Didysis altorius yra ąžuolinis, gotikinio stiliaus, padarytas meistro Zaborskio iš Šiaulių. Iš seniausių laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė ir tebelaiko turinčiu stebuklingos galios. Užregistruota nemaža išgijimų, paveikslas apkabinėtas votais. Padavimas sako, jog stebuklingasis paveikslas į šias apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui kun. Albertui, kuris tuomet prie Nevėžio krantų skelbęs Dievo Žodį. Iš pradžių paveikslas buvęs patalpintas mažutėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į Krekenavos bažnyčią, kur pradėjęs garsėti stebuklais. Kai XVIII a. pirmoje pusėje jį iš degančios bažnyčios stebuklingai išnešė vienas senukas, Dievo Motinos paveikslas apsipynė naujomis legendomis. Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su Kūdikiu ant rankų, pasipuošusi vainiku ir sidabro drabužiais.
1960 m. Į Krekenavą 1853 m. žiemą atvyko dirbti kunigas Antanas Mackevičius. Raštuose minima, kad kunigas, surinkęs 20 vaikų būrį, stropiai mokė juos lietuvių kalbos. O po dviejų metų vyskupas M. 1940 m. krekenaviečiai narsiai gynė kleboniją nuo “skrebų”, kad jos neuždarytų. Tarybiniais metais į Krekenavą gausiai atvykdavo eucharistijos bičiulių pasimelsti už Tėvynės atgimimą. 1980 m.
tags: #mykolaiciu #sodyba #ciuru #kaime