Šiame straipsnyje aptarsime, kaip klostėsi ir kito laukininkų gyvenamieji namai Mažojoje Lietuvoje, kokie veiksniai darė įtaką jų raidai ir kokie unikalūs bruožai juos išskyrė. Taip pat aptarsime molinių namų statybą šiais laikais.
Lietuva žemėlapyje
Tradiciniai laukininkų pastatai ir jų kaita
Senaisiais laikais būdingiausi laukininkų pastatai buvo klėtys, kuriose saugoti iškulti grūdai ir kitos atsargos, tačiau jų nereikėjo žuvininkams-žvejams ar pelkininkams. Seniesiems žemdirbiams buvo būtinos jaujos (javams džiovinti ir kulti), lininės (linams džiovinti). Gyvuliai laikyti tvartuose (pastatuose ir aptvaruose). Pašarai bei neiškulti javai laikyti daržinėse. Senųjų laukininkų sodybose dar stovėdavo gyvenamieji pastatai bei pirtys.
Tokių tradicinių laukininkų pastatų visuma kito jau nuo XVII a. pradžios, kai vietos valdžios įsakais drausta (dėl dažnų gaisrų) jaujų bei pirčių statyba. Svarbiausi buvo ūkiniai pastatai. Tinkamas gyvulių bei derliaus laikymas, priežiūros patogumas ir kita lėmė ūkininkavimo sėkmę ir gyventojų gerovę.
Todėl nuo XIX a. pradžios intensyvėjant žemės ūkiui, plintant vis naujoms žemės ūkio gamybos technologijoms, labiausiai kito būtent ūkiniai laukininkų pastatai, taikyti prie naujų sąlygų. Nuo XIX a. krašte sparčiai modernizuoti tvartai (staldai). Senąją jaują pakeitė erdvios medinės daržinės iš tinkamesnių rėminių konstrukcijų; tokiose daržinėse tilpdavo daug šieno bei kitko. Taupant brangią medieną, išmokta statyti erdvesnes skūnes.
Keičiantis sodybose žemės ūkio darbų pobūdžiui, toliau kito pastatų bei atskirų jų dalių panaudojimas. Senąją klėtį pakeitė sandėlio patalpėlė tame statinyje, ten būdavo ir samdinio kambarėlis. Senųjų lietuvininkų sodyboms būdingą laukininkų pastatų gausą bei įvairovę XIX-XX a. pradžioje pakeitė naujoviški racionalūs laukininkų pastatai tvarkingai suplanuotose sodybose.
Gyvenamųjų namų raida
Kraštui būdingi laukininkų gyvenamieji pastatai palaipsniui klostėsi iš senųjų namų (vienos patalpos dūminių pastatų su ugniaviete viduryje), stubų (gyvenamojo kambario su prieangiu) ir pečinių ir maltuvių (kur maldavo girnomis grūdus ir kepdavo duoną). XVIII-XIX a. įsigalėjo patogūs laukininkams gyventi dviejų ar vieno galo (mažesnių bei skurdesnių šeimų) gyvenamieji namai su prieangiu (prybučiu) ir virtuve (kaminu) viduryje, gyvenamoji estuba (kitur ir su stubele), kamara ir kitomis patalpomis galuose. Tokiuose namuose miegota, valgyta, ten laikyti svarbiausi daiktai, ruoštas maistas, užsiimta įvairiais buities bei ūkio darbais.
Ilgainiui laukininkų pastatai-namai kito: dūminius namus pakeitė pastatai su dūmtraukiais, mažesnius namelius - aukštesni bei erdvesni su didesniais langais ir daugiau puošmenų. XX a. I pusėje laukininkų kaimuose plito lig tol miesteliams būdingi didesni, sudėtingesnės struktūros įvairiai papuošti gyvenamieji namai.
Medinis namas Priekulės etnografiniame muziejuje
Tradicinio būsto interjeras
Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.
Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.
Tradicinis lietuvių interjeras Rumšiškių muziejuje
Sodybos formavimosi istorija
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Gyvenamojo namo raida ir tipai
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Kiti sodybos statiniai
Svirnas
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje; tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.
Tvartas
Tvartai plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai.
Kluonas
Kluonas - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu.
Pirtis
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).
Kiti sodybos elementai
Tvoros
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.
Vartai ir varteliai
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų.
Šuliniai
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai.
Tradicinė lietuviška kaimo tvora
Molinių namų statyba šiais laikais
Vis dėlto, nors molis nebrangus ir jo Lietuvoje nemažai, namų statyboje ši medžiaga kol kas nedažnai naudojama. Molinio namo statyba gali būti perpus pigesnė nei tradicinio. Molinukai - natūralūs, aplinkai nežalingi, juose geras mikroklimatas.
Tačiau moliniai statiniai turi ir minusų. Moliniai namai Lietuvoje nebus ilgaamžiai. Juos tinka statyti šalyse, kur gerokai šiltesnis ir ne toks lietingas klimatas.
Svarbiausia priežastis, dėl ko žmonės nusprendžia statyti molinį namą, - nenoras kasdien daugiau nei valandą važinėti į darbą, o savo vaikus leisti žaisti į bendrą namo kiemą. Laisvės troškimas šeimą paskatina statyti molinį namą. Šis sprendimas jaunai šeimai yra ne tik patrauklus finansiškai, bet naudingas ir ekologiniu požiūriu. Molis turi antiseptinių savybių, tad namuose nesiveisia grybelis, jie nepelija. Be to, tokie pastatai puikiai sulaiko šilumą, todėl žiemą juose būna itin jauku ir šilta.
Molinio namo statybos technologija Lietuvoje yra nepelnytai pamirštai. Dabar atrodo, kad mūsų šalyje rūpinamasi, kaip išsaugoti medinį paveldą, įvairius koplytstulpius ar koplytėles, tačiau manau, jog statiniai iš molio - irgi verti dėmesio. Juk jiems statyti kadaise nereikėjo kažkokių specialių įrankių, todėl jie daug senesni nei mediniai. Galvoju, kad statybos iš molio technologiją būtų galima išnaudoti bent jau kaimo turizmo sektoriuje.
Statyba iš molio, deja, nėra masinis reiškinys.
Ričardas Skorupskas prie savo molinio namo
Molio savybės ir statybos ypatumai
Molio statiniuose daugiausia yra smėlio. Molis - rišamoji medžiaga. Jis sudaro ketvirtadalį-penktadalį visos medžiagos masės, nuo jo priklauso spalva, statinio tvirtumas. Kaip rišamoji medžiaga naudojami šiaudai, kiti organiniai užpildai. Vien iš molio namo nenulipdysi, jis - puiki medžiaga, bet gavusi drėgmės išsipučia, o išdžiūvusi susitraukia. Dėl to atsiranda plyšių, skylučių. Liesinamoji medžiaga - akmenukai, žvyras - apsivėlusi moliu sulimpa, todėl medžiaga tampa stabili.
Molis turi antiseptinių savybių, tad namuose nesiveisia grybelis, jie nepelija. Be to, tokie pastatai puikiai sulaiko šilumą, todėl žiemą juose būna itin jauku ir šilta.
Molio mišinio paruošimas
Susmulkini šiaudus, suverti molį, žvyrą akmenukus ir maišai. Maždaug 2 kubinius - tokį kiekį, kurį sunaudosi per dieną. Kiek rankomis beišmaišysi.
Šildymas moliniame name
Moliniame name tikėtis kitokio šildymo nei malkine krosnimi būtų naivu. apšildo krosnis su šildomąja sienele.
Šilumos savybės: esantys šiaudai sudaro oro tarpelius, o molio tinkas akumuliuoja šilumą. konstrukcijos gali kaupti ir ilgiau išlaikyti šilumą. konstrukcijos bus įšilusios ir atiduos sukauptą energiją.
Tačiau tenka prižiūrėti lauko sienas, kurios veikiamos vėjo ir lietaus pradėjo eroduoti. rekomenduota nano danga. Ja vyriškis padengė visas lauko sienas.
KARKASINIO NAMO PROBLEMOS
tags: #moliniu #namu #statybos #pradininkas