Sakoma, kad su darželiu baigiasi vaikystė - ar pritartumėte šiai frazei? Šią frazę patikslinčiau. Pasak raidos psichologų, vaikystė - tai gyvenimo tarpsnis tarp gimimo ir paauglystės. Ji trunka nuo kūdikystės pradžios ir tęsiasi iki tol, kol prasideda lytinė branda.
Tad būtų teisinga teigti, kad vaikas pereina iš pirmosios vaikystės, 2- 6 metų ikimokyklinio periodo, į antrąją vaikystę, 7-12 metų ankstyvąjį mokyklinį periodą. Žmogus kiekviename brendimo etape turi atlikti vis kitas gyvenimo užduotis, garantuojančias jam sėkmę. Štai pirmoji vaikystė, kai vaikui 2- 6 metai yra vienas dinamiškiausių gyvenimo laikotarpių: pasaulis nuolat plečiasi ir darosi sudėtingesnis, todėl mažylis jau ir šiame amžiuje yra priverstas spręsti pirmąsias jam gyvenimo skirtas užduotis - išmokti kalbėti, išmokti bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais, atskirti, kas gera, kas bloga, susiformuoti bendrą supratimą apie tikrovę.
Kaip paruošti vaiką pirmai klasei?
Pirma klasė yra didžiulis pokytis vaiko gyvenime - kaip jį jam paruošti? Svarbu, kad vaikas, ateidamas į pirmą klasę, suprastų, kad mokykloje jau atsiranda dalykų, kuriuos atlikti reikia, net jei jie vaikui ir ne itin įdomūs. Kitas dalykas, kas atsiranda mokykloje - vaikų lyginimasis su kitais.
Suprantama, kad vieniems vaikams reikia pasistengti labiau, o kitiems sekasi lengviau. Tad vaikas tam turi būti ruošiamas jau nuo pirmosios vaikystės: jis turi žinoti ir suprasti, kad ne viskas gali pavykti iš pirmo karto, bet jei jis labiau pasistengs, jam tikrai pavyks.
Labai svarbu ugdyti vaiko kantrybę, mokyti nuosekliai dirbti ir formuoti supratimą, kad niekas negimė mokėdamas ir norint patenkinti bet kokį norą, reikia įdėti pastangų. Viena pagrindinių veiklos formų šio amžiaus vaikų gyvenime yra žaidimai, tad skatinčiau tėvelius vaikų ruošimui į mokyklą pasitelkti kuo įvairesnius žaidimų tipus: konstrukcinius, vaidmeninius-siužetinius, intelektinius žaidimus, žaidimus-dramatizacijas ir panašūs.
Kad būsimasis pirmokas ramiai lauktų rugsėjo 1-osios, patarčiau tėveliams kartu su atžala užsukti į naują mokyklą anksčiau, negu pradės ją lankyti. Šaunu, jei vaikas iš anksto susipažins su būsima mokytoja, išgirs iš jos, ką pirmokai veikia mokykloje. Tai suteiks vaikui pasitikėjimo. Jis jau pažinos vieną labai svarbų žmogų, žinos, kad jo laukia mokykloje.
Jau pradėjus vaikui lankyti mokyklą, tėveliai turėtų pasidomėti, kaip jam sekėsi, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus. Vaikui, pradėjusiam naują etapą, daug lengviau įveikti sunkumus, kai jaučia, kad tėvams jis rūpi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais.
Jei vaikas sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, dažniau bendraukite su mokytoja. Tėveliai turi paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jis jaučiasi klasėje, ar mėgsta žaisti su vaikais.
Nenuvertinkite savo atžalos. Tokie žodžiai kaip „tu nieko nesugebi gerai padaryti“, „ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?“ tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi. Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės tokiais klausimais kaip „ar labai bijai eiti į mokyklą?“ ir kt. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.
Motyvacija mokyklai
Ne vienas vaikas paklaustas, kodėl nori į mokyklą, atsako „nes nereikės miegoti pietų miego“ - ar tikrai tik tai turėtų skatinti vaiką? Dažnai suaugusieji ar broliai, seserys norėdami „motyvuoti“ vaiką, jam pasako, kad mokykloje bus geriau nei darželyje, „nes nereikės miegoti pietų miego“. Tikrai ne tai turėtų skatinti vaiką norėti eiti į mokyklą.
Labai svarbu sudominti vaiką mokykla. Suaugusieji turėtų nuteikti būsimąjį pirmoką, kad mokykloje jis sutiks naujų draugų, kad bus įdomu, nes visi vaikai kartu pieš, vaidins, šoks, vyks į keliones, sužinos daug įdomių dalykų.
Tam, kad vaikai norėtų mokytis ir sužinoti ką nors naujo, labai svarbu, jog jiems patiktų mokykla ir jie ten gerai jaustųsi emociškai. Suaugusieji apie mokytojus ir mokyklą turėtų kalbėti pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti: išmokti naujų dalykų, susirasti draugų, įdomiai praleisti laiką. Tėveliai artimuosius taip pat turėtų paraginti vaikų akivaizdoje apie mokyklą ir mokytojus nekalbėti negatyviai.
Žingsnis po žingsnio: adaptacijos mokyklai planas
Kaip siūlytumėte žingsnis po žingsnio adaptuoti vaiką mokyklai?
- Pozityviai nuteikite vaiką mokyklai. Labai svarbu sudominti vaiką mokykla. Tikrai nereikėtų gąsdinti: „Oi baigsis tau katino dienos…“, „Man tai buvo baisu…“ ir pan. Nuteikite, kad mokykloje jis susiras naujų draugų, kad patirs daug įdomių dalykų.
- Aplankykite mokyklą su vaiku. Su vaiku, ypač jeigu jis nelankė priešmokyklinio ugdymo grupės šioje mokykloje, nuvykite iki mokyklos susipažinti su jos aplinka. Jeigu dar prieš rugsėjį pavyktų susitikti su būsima mokytoja, būtų dar geriau.
- Supažindinkite atžalą su keliu į mokyklą. Nors pirmokas dar pats vienas į mokyklą nevaikščios, verta kartu nueiti (ar nuvažiuoti) kelią iki mokyklos, priminti kelio ženklus, atkreipti dėmesį į pavojingesnes vietas. Tai paprasti, bet vaiko saugumui svarbūs dalykai. Tėvų pareiga yra mokyti vaiką saugotis pačiam.
- Skatinkite vaiko savarankiškumą, mokykite jį planuoti. Prieš mokyklos lankymo pradžią patarčiau skirti būsimam pirmokui nedideles savarankiško gyvenimo pradžios užduotis, pvz., nueiti iki artimiausios parduotuvės, kažką nupirkti ir parnešti grąžą. Jis jau turi mokėti susitvarkyti, susirinkti savo žaislus ar drabužius.
- Reikėtų mokyti planuoti, ką veiks rytoj, ir tam pasiruošti, nors tai būtų ir paprasti darbai ar veiksmai, tarkime, išsiruošimas pas senelius į svečius. Kai bus mokinys, toks vaikas kuprinę susidės pats, o ne tėtis ar mama. Ir susidės tuos daiktus, kurių jam reikės rytojaus pamokoms, o ne visai savaitei.
- Suraskite galimybę, kad būsimas pirmokas kurį laiką pabūtų be tėvų. Jeigu pasirinkta mokykla nerengia stovyklų būsimiems pirmokams, tėvams patariu tikslingai pamodeliuoti situacijas, kad toks vaikas galėtų pabūti be tėvų, su kitais suaugusiaisiais ir su bendraamžiais.
- Mokykite vaiką išklausyti kitus ir nebijoti pasisakyti. Mažam vaikui, kuris taps daug didesnės bendruomenės nei šeima nariu, tai labai svarbu. Šias savybes galima pradėti ugdyti šeimoje.
- Eikite apsipirkti kartu su vaiku. Tėvai, ypač jeigu šeimoje tai pirmasis pirmokas, labai rūpestingai stengiasi supirkti įvairias priemones, kurių reikia mokyklai. Bet vaikui bus daugiau naudos, jeigu artėjant rugsėjui eisite apsipirkti kartu ir su juo apie viską šnekėsite. Pvz., perkame pieštukus, mokykloje jie bus reikalingi per piešimo ir kitas pamokas. Palyginkime akvarelės ar kitų priemonių kainas, kurie brangesni, kurie pigesni? Vaikas turi suprasti, kam reikės vienokių ar kitokių priemonių, ir kartu smagiai mokysis skaičiuoti.
- Aptarkite su vaiku pasikeisiantį dienos režimą. Kalbėkitės su vaiku, ką reiškia lankyti mokyklą, kaip pasikeis įprastas jo dienos ritmas, kai taps mokiniu: į pamokas jis turės ateiti tam tikru laiku ir nevėluoti. Vadinasi, namuose privalės anksčiau eiti miegoti. Paaiškinkite jam, dėl ko turės atsigulti anksčiau: kad jaustųsi nepavargęs, kad jam puikiai sektųsi mokykloje, kad užtektų energijos ir jėgų visai dienai ne tik sužinoti daug įdomių dalykų, bet ir bendrauti bei žaisti su draugais.
- Skatinkite vaiką kalbėtis apie mokyklą. Natūralu, kad vaikas mokykloje gauna daugybę įspūdžių ir dažnai patiria įvairių emocijų. Tėvai turėtų palaikyti pozityvų vaiko išgyvenimą mokykloje, drauge pasidžiaugti tuo, kas buvo gero. Vaikas labai greitai perima tėvų nuotaikas: jei šie dėl kažko nuliūsta ar jaudinasi, tą jaučia ir vaikas.
Jei tėvai pasitiki mokyklos aplinka, suaugusiaisiais, kuriems patikėjo savo vaiką, saugiau jausis ir vaikas. Net jei mokykloje įvyko konfliktas, tėvai gali tiesiog paklausti vaiko: „O ko tu išmokai iš šios situacijos?“, „ Ką galima padaryti kitaip?“. Vaikui iš tėvų labai reikia palaikymo.
Puiku, jei vakare šeimoje yra dalinamasi tuo, kas nutiko per dieną. Kaip sekėsi, pasakoja ne tik vaikas, bet ir tėtis su mama. Vaikas taip išgyvena bendrystės jausmą ir supratimą, kad gyvenimas būna visoks.
Glaudžiai bedraukite ir bendradarbiaukite su savo vaiko mokytoja. Tiek mokytojai, tiek tėveliams turi būti svarbi gera vaiko savijauta mokykloje, klasėje. Todėl glaudus tėvelių ir mokytojos bendradarbiavimas yra neatsiejama pozityvaus vaiko išgyvenimo mokykloje dalis.
Vaidas Arvasevičius. Kaip padėti vaikui adaptuotis naujoje mokykloje (6/6)
Kaip susirasti draugų pirmoje klasėje?
Kaip susirasti naujų draugų, jei nieko vaikas nepažįsta? Galbūt, pasinaudoti senu geru metodu ir į klasę keliauti pilnomis kišenėmis saldainių?
Vienas iš svarbių vaikui iššūkių, laukiantis mokykloje - susidraugauti su kitais. Kaip to išmokyti? Pasak psichologų, šį iššūkį vaikai būna įveikę arba neįveikę jau anksčiau: arba jis geba sukurti santykį, arba ne.
Galvoti, kad jei vaikui nepavyko susidraugauti darželyje, be pastangų pavyks tą padaryti mokykloje, kad mokykloje bus kokie nors kitokie vaikai, būtų neteisinga. Tokiam vaikui čia bus svarbi suaugusiųjų pagalba. Tėveliams patarčiau pasikalbėti su mokytoja.
Paprašyti, kad ji pastebėtų situaciją, galbūt pasodintų jį su kokiu nors panašesniu vaiku, ar įtrauktų į kokią nors grupinę veiklą. Mokytojai nėra sunku sudaryti situacijas, kur vaikams natūraliai bus sudarytos sąlygos pasikalbėti, kažkur nueiti, pasitarti ir tokiu būdu atsiras galimybė susipažinti.
Patarimai, kaip padėti vaikui tapti dėmesingesniam ir atsakingesniam
Ne tik pamiršta sportinė ar šokių avalynė, mokymosi reikmenys, pamesta kuprinė, bet ir naujos saugumo mokykloje taisyklės, veido kaukių dėvėjimas - tai iššūkiai, su kuriais šiais mokslo metais susidūrė pradinukų tėvai. Psichologė Inga Būdvytytė primena tris patarimus, kurie padės vaikui tapti dėmesingesniam, atsakingesniam ir nepamesti daiktų.
- Mokytis - be peikimo ir barimo. Pasak I.Būdvytytės, jei vaikas artimoje aplinkoje nėra patyręs svarbių pokyčių, tuomet pirmasis mokslo metų mėnuo jam būna pirma pareigų kupina patirtis. Natūralu, kad iš pradžių viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi.
- „Pirma patirtis vaikui beveik visada kelia stresą. Mokslo metų pradžioje - ne tik pirmoje, bet ir vėlesnėse klasėse - reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos, sąlygų ir režimo. Kad adaptacija prie naujo ritmo būtų sklandi, už pamirštus ar pamestus daiktus vaiko nereikėtų bausti ar gėdinti, jo barti. Juk vaikas ir be griežtų nurodymų patiria stresą. Vietoj bausmės geriau palaikyti vaiką ir ramiu tonu pamokyti, be to, juk ir pats praradimas taps jam vertinga pamoka“, - teigia psichologė.
- I.Būdvytytė primena, kad žmogus mokosi per patirtį, kuri ilgainiui įgyjama - gyvenime niekas neatsiranda savaime. „Kad vaikas įgytų reikalingų gebėjimų, jis turi gyvenime susidurti su įvairiomis situacijomis. Vadinasi, jis turi pamesti daiktą, kad kitą kartą būtų atidesnis“, - sako specialistė.
- Svarbu ugdyti vaiko įgūdžius. „Rodykite vaikui tinkamo elgesio pavyzdį, patys kiekvieną vakarą susidėkite kitai dienai reikalingus daiktus, pamokykite to vaiką ir aiškiai parodykite, ko iš jo tikitės. Pavyzdžiui, skatinkite vaiką patį susidėti kuprinę kitai mokslo dienai - taip jis geriau susipažins su savo daiktais, t. y. skirs daugiau dėmesio kuprinei ir kiekvienam daiktui, kurį į ją deda. Pasakykite vaikui, kad mokykloje reikia laikytis panašios tvarkos - daiktus atidžiai susidėti ir patikrinti pagal sąrašą “, - kalba specialistė.
Taip pat svarbu atsispirti pagundai vaikui ką nors pamiršus strimgalviais pulti vežti jam į mokyklą pamirštą darbelį arba sporto aprangą. Pajutęs užmaršumo pasekmes, jis išmoks kitą kartą būti atidesnis. Žinoma, svarbu atsižvelgti ir į vaiko brandą - tai, ar jis jau pajėgus savarankiškai suplanuoti ir susidėti, kas bus reikalinga kitai dienai. Gali būti, kad iš pradžių jam prireiks jūsų pagalbos.
Labai svarbu mokyti vaiką tvarkos, kad namuose visi daiktai turėtų savo vietą ir jis žinotų, kur rasti tai, ko gali prireikti. Pasak I.Būdvytytės, neturėdamas aiškios struktūros vaikas neišmoks atidumo bei atsakingai elgtis įvairiose situacijose. Atidumas smulkmenoms skatins taip elgtis ir kitose, kur kas svarbesnėse situacijose.
Labai svarbu mokyti vaiką tvarkos, kad namuose visi daiktai turėtų savo vietą ir jis žinotų, kur rasti tai, ko gali prireikti. „Dėl patirties stokos, streso ir vaikams įprasto išsiblaškymo vaiko dėmesys ir atsakingumas apsiriboja tik vienu tuo metu aktualiausiu ir įdomiausiu dalyku. Asmeniniai daiktai dažnai nėra prioritetas, visas dėmesys būna skiriamas naujiems draugams bei pramogoms. Auklėjant vaiką jo atsakomybę reikia lavinti praktiškai, kuriant situacijas, kuriose jis turėtų atlikti nustatytus darbus“, - teigia psichologė.
„Kai vaikui perkama viskas vos tik pasirodžius pirmam jo troškimui, gali būti, kad labai greitai vaikas turės per daug daiktų. Be to, jei atžala gaus viską, ko tik širdis geidžia, ir be jokių pastangų, jo akyse daiktų vertė sumažės. Taip nutiks ir kaskart pametus daiktą bemat jį pakeičiant nauju, vaikui nespėjus pajusti pasekmių. Taip pat tėvai pirkdami labai brangius daiktus turi atminti, kad yra didelė rizika, jog vaikas juos pames. Visada būtina įvertinti realius vaiko poreikius ir apsvarstyti galimybę pirkti mažesnės vertės daiktus“, - sako I.Būdvytytė.
Jei atžala gaus viską, ko tik širdis geidžia, ir be jokių pastangų, jo akyse daiktų vertė sumažės.
Etikos ir tikybos pamokos
Iš esmės tiek etikos, tiek tikybos pamokų turinys yra panašus: orientuojamasi į bendražmogiškųjų vertybių, teigiamo elgesio, įpročių, emocinio intelekto, empatijos ir kitų svarbių savybių ugdymą. Etikos pamokų tikslas - ugdyti mąstančią, deramai, teisingai kito asmens ir aplinkos atžvilgiu besielgiančią asmenybę. Etikos pamokų esminė ašis - pats žmogus ir jo elgesys. Etikos pamokos yra nekonfesinės, t. y. Tikybos pamokų metu taip pat remiamasi Šventuoju Raštu, 10 Dievo įsakymų, Jėzaus mokymu ir kt.
Labai dažnai tėvai renkasi tikybos pamokas vien dėl to, kad tikisi, jog jose jų vaiką mokytoja paruoš Pirmajai šv. Komunijai. Svarbu: kai kuriose parapijose vaikai, kurie nelankė tikybos pamokų, turės rinktis ne vienerius, bet dvejus metus trunkančią ruošimo Pirmajai šv.
Iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. vaiko tėvai gali pateikti prašymą tikybos pamokas pakeisti etikos pamokomis ar atvirkščiai. Praktikoje pasitaiko ir tokių situacijų, kad nedidelėse miestelių mokyklose beveik visa pradinukų klasė renkasi tikybos pamokas ir tik keli vaikai nori lankyti etiką, tad mokyklos administracijai gali kilti sunkumų sprendžiant šią situaciją.
Kai kurie tėvai leidžia patiems vaikams priimti sprendimą, kokias pamokas - etikos ar tikybos - jie lankys. Tačiau vienerius ar dvejus metus palankęs pamokas vaikas jau žinos, ar pamoka jam patinka, ar yra įdomi.
Štai ir vėl netrukus rugsėjis. Vienų lauktas, kitų- nelabai… Pirmųjų klasių mokiniams mokyklinis skambutis nuskambės pirmą kartą. Dalis pirmos klasės mokinių jo laukia nekantriai, dalis - nerimauja. Kitoks šis mokyklinis skambutis bus ir penktųjų klasių mokiniams. Didelė jų dalis mūsų mokyklos duris pravers pirmą kartą. Na, o ir buvusiems mūsų mokyklos mokiniams taip pat daug naujovių: nauji klasės draugai, nauji mokytojai, pasikeitusi mokymo sistema. Todėl, vienu iš svarbiausių uždavinių mokinių tėveliams ir visai mokyklos bendruomenei tampa jų sėkminga adaptacija.
Kaip padėti vaikui adaptuotis mokykloje?
Kaip padėti vaikui adaptuotis (t.y. Adaptacija - tai procesas, kurio metu mokinys bando prisitaikyti prie naujos aplinkos (naujos mokyklos, jos taisyklių, naujų klasės draugų, mokytojų ir t.t.). Šiuo laikotarpiu tėveliai neretai susiduria su rytinėmis vaikų ašaromis ar įvairiais skundais apie skausmus (galvos, pilvo), naktiniais košmarais ir prašymais leisti bent vieną dieną pasilikti namuose. Visi šie požymiai galėtų byloti apie vaiko patiriamą stresą adaptacijos laikotarpiu. Taigi natūralu, jog pirmaisiais mėnesiais mokykloje ir namuose, vaikas tampa irzlesnis bei dirglesnis.
Tuo metu vaikas gali rodyti aktyvų ar pasyvų protestą, elgtis negatyviai, atsisakyti atlikti tam tikras užduotis. Toks jo elgesys gali būti susijęs su menkavertiškumo, nerimo jausmais.
Jokiu būdu negalima (netgi juokais) gąsdinti vaiko mokykla. Netgi tokie pasakymai ,,baigsis katino dienos“ ir pan. formuoja neigiamą nuostatą į mokyklą, kas sunkina vaiko adaptaciją. Taip pat svarbu patiems turėti teigiamą nuostatą mokyklos atžvilgiu ir nedemonstruoti savo negatyvumo.
Itin svarbu tėvelių palaikymas. Neretai vaikas nenori (arba negali) papasakoti, kaip jis jaučiasi mokykloje, kalbėti apie sunkumus yra sunku. Visų pirma, tėveliai turėtų pastebėti su kokia emocija vaikas išeina ir grįžta iš mokyklos, ką pasirenka pasakoti apie mokyklą. Venkite dalinti suaugusiųjų žmonių patarimus, o stenkitės išgirstisavo vaiką, skatinkite jį kalbėti.
Nekritikuokite ir nenuvertinkite. Pirmoje klasėje ima intensyviai formuotis vaiko pasitikėjimas savo jėgomis, savigarba. Vaikas gali intensyviai mokytis, siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaustis nepilnavertis, nesugebantis nieko gero padaryti .Taigi ypatingai svarbu, jog nepamirštumėte džiaugtis vaiko laimėjimais, nuolat girtumėte ir drąsintumėte jį.
Viskas puiku, kai pirmokas be didesnių sunkumų įveikia visas mokyklines užduotis ir gali didžiuotis savo pasiekimais. Tačiau dažniausiai padrąsinimo ir palaikymo reikia tiems vaikams, kurių pirmieji mokslo žingsniai nėra tokie lengvi. Taigi lyginkite savo vaiką tik su juo pačiu, jo padaryta pažanga, o ne su kitais klasės vaikais. Stenkitės girti pirmoką ne tik už rezultatą, bet ir už pastangas.
Svarbu ir vaiko fizinė veikla bei tinkamas dienos režimas. Reiktų vaiką pratinti prie dienotvarkės, laiku gultis, kad nebūtų sunku ryte keltis. Formuoti įpročius, kurie paskui taps automatizuoti. Judresniam, aktyvesniam vaikui, kuriam gali būti sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, galite pasiūlyti aktyvesnę veiklą po pamokų, kas leis vaikui sumažinti nerimą ir įtampą (pvz. Tinkama mityba. Neveltui sakoma, jog esame tai ką valgome.
Patys išlikite ramūs. Vaikai yra labai jautrūs suaugusiųjų emocinėms būsenoms, ir, jei jaučia, jog jų mama ar tėtis nerimauja ar abejoja, jog vaikas sugebės pats susitvarkyti mokykloje, jis ir pats ima tuo abejoti. Pirmokus dažniausiai į mokyklą atlydi tėveliai. Patartina, kad vaiką į mokyklą vestų tas suaugęs, kuris jaučiasi tvirčiau, išgyvena mažiau nerimo dėl šios situacijos. Atsisveikindami padrąsinkite vaiką tokiais žodžiais, kaip “esu tikras (-a), kad tu susidorosi”.
Jei vaikui labai sunku atsiskirti nuo suaugusiojo ir pasilikti mokykloje, stenkitės neužtęsti šios situacijos. Tam padėtų susigalvotas atsisveikinimo ritualas (pvz. palydėti iki durų, paspausti ranką ir tris kartus pabučiuoti į žandą), ir po jo nedelsdami išeikite.
Svarbu bendradarbiavimas tarp mokytojo ir vaiko šeimos. Veikdami kartu, mes galime padėti vaikui sėkmingiau įveikti iškilusius sunkumus. Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir skirtingas. Prisitaikymas mokykloje taip pat yra individualus. Paprastai adaptacija mokykloje trunka 4-6 savaites, tačiau gali užsitęsti ir ilgesnį laiką. Visgi svarbu tai, jeigu per pirmą pusmetį vaikas vis dėlto neprisitaiko mokykloje, vertėtų kreiptis į specialistus.