Kodėl žmogui svarbu būti doram?

Nuo senų senovės dorumas yra sektinas bruožas, o doras individas - arčiausiai idealo. Dorybė - tai sąžinė, kuri visada kalba tiesą, tai kelias į darną su savimi, aplinka bei visuomene. Žinoma, kiekvienas savaip supranta dorumo sąvoką. Vieniems doras žmogus - darbingas, kitiems pasiaukojantis ir garbingas, atsižvelgiantis į aplinkinių norus, vyraujančią situaciją.

Nors šiandieniniame pasaulyje yra daug pagundų, kurios veda žmogų ydų ir nuklydimų link, tačiau, pasak J. V. Gėtės, „Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“. Tuomet kyla klausimas, ką reiškia būti doru žmogumi ir kodėl svarbu surasti tikrąjį gyvenimo kelią? Atsakymų gali būti įvairių, nes kiekvienas tai suprantame skirtingai, tačiau tik būdamas doras žmogus gali pajausti gyvenimo pilnatvę ir vidinę harmoniją bei palikti savo atminimą ateitiems kartoms.

Dabar sunku patikėti, bet maždaug iki 16 a. lietuvių kalboje nebuvo žodžio sąžinė, jį reikėjo sukurti, o taip pat įvesti ir tokią sąvoką (žodžio sąvoka irgi nebuvo). Atsitinka ir taip, kad tam tikrų žodžių imame vengti, tarsi ir gėdytis, vartoti su sarkazmo gaidele. Vienas iš tokių, mano manymu, yra žodis dora, kurio sinonimai būtų moralė, etika, o artima šių pusseserė - ta pati sąžinė. Paradoksaliai tampa madinga moralizuoti kitus.

Anglų kalba turi konkretesnę šio veiksmo apibūdinimui skirtą sąvoką „virtue signaling“ (signalizavimas apie dorybę), kurią aiškintume, kaip prikaišiojimą dėl netinkamo elgesio, perspėjimą apie kito nedorumą, savo moralinės viršenybės steigimą. Tai yra menkinanti sąvoka, tariama pašaipiai, atgręžiant veidrodį į patį moralizuotoją, kuris paprastai yra tiek gudrus, kad spėja užsimerkti ir lieka pats sau teisus.

Teisuolis, teisuoliškumas - tai irgi kartais tariama su pašaipia potekste, norint apibūdinti žmogų, kuris yra siaurai moralistiškas, pasitelkia etinį reliatyvizmą, atskirdamas tai, kaip elgiasi pats, nuo to, kaip reikalauja elgtis iš kitų, taiko dvigubus elgesio standartus, yra netolerantiškas grupei, kuri mąsto kitaip, nei pritariantys jo teisuoliškai pozicijai asmenys. Tokiems taikome patarlę: kito akyje mato krislą, o savojoje nemato nė rąsto.

Dar viena, galbūt net kiek trikdanti, patarlė: gerais norais kelias į pragarą grįstas. Čia susiduriame su klausimu: ar gėris gali tapti problema? Stebint politinio spektro pakraščių aktyvizmą ir itin geranoriškai nusiteikusių žmonių grupes, kovojančias už savo teises ir teisuoliškumą, dažnai atstovaujančias aukos pozicijai, man netikėtai nušvito toks suvokimas: ar nėra taip, kad tokių grupių didėjimo pagreitį lemia būtent žmonių noras ne tiek būti doriems, elgtis gerai, bet atrodyti geriems, pademonstruoti, kad jie yra gėrio pusėje? Jei ne ta velnio patarlė, reikalas atrodytų nevertas mūsų dėmesio. Bet kodėl geri norai gali virsti pragaro grindiniu?

Gėrio gravitacija išties didelė. Atrodo, kad gėrį nesunkiai atpažinsime iš to, kad jis yra gražus. Taip pat manoma, kad gėris kitų neatpažįstamas ir visų skriaudžiamas, todėl jį reikia apginti. Su gėriu norisi tapatintis ir drauge pasijusti ne tik geram, bet ir saugesniam, teisesniam. Būdamas gėrio pusėje net pasijunti įgavęs teisę teisti tuos, kurie nėra tavo pusėje. Na, bent jau juos kritikuoti. Įvertinti jų intelekto lygį, sąžiningumą, gebėjimą priimti teisingus sprendimus. Bėda ta, kad blogis dažnai ne tik absurdiškai banalus, bet ir mėgsta, kaip tas avies kailiu apsidengęs vilkas, paraduoti su gėrio vėliava.

Kai labai norisi atrodyti geram, sunku sau pripažinti, kad matai, jog šis bei tas įtartinai iš po tos avies kailio kyšo. Štai šitoje vietoje ir slypi galimybė atpažinti vilką: tik pabandyk jo paklausti apie tas nederančias detales. Jei tau neleidžiama klausti, abejoti, diskutuoti apie gėrio kilmę, neabejok, kad tai daugiau nei viena problema.

Nuo mažųjų „gėrio sistemų“ iki grandiozinių politinių režimų, žadančių rojų dar žemėje - visi tokie projektai neleidžia prasižioti ir jų dalyviai greit susivokia, kad savicenzūra bus saugiausias būdas sugyventi gardelyje. Išoriškai atrodo, kad niekas ir nesuvaro į tuos gardelius, nereikia bauginti, grasinti, visi nori būti geri ir netrukdyti gėrio projektui įsigyvendinti. Tik pamiršk savo sąžinę, neklausyk jos balso. Tikrasis gėris nieko nežada. Gėris reikalauja: budrumo, kantrybės, atkaklumo, tikėjimo.

Būti doram nėra taip jau komfortiška. Būti doram sunku. Tai yra rizika būti atstumtam ar sudraskytam į saugų gumulą sušokusios teisuolių grupės. Sunkiausia susitikti su tamsa, kylančia iš vidaus. Pirmiausia jos egzistavimą pripažinti, o tada matyti ir atpažinti. Suprasti, kad dažnai esi neteisus. Skriaudi. Išduodi. Meluoji. Sieki būti doras ir nuolat dėl ko nors skauda sąžinę.

Moralinės viršenybės rodymas gali būti naudingas grupei renkantis bendražmogiškųjų vertybių (angl. „common sense“) kismo kryptį. Individas drąsiai renkasi etinę poziciją ir pasiruošęs dėl jos diskutuoti, keisti nuomonę, pripažinti, kad kartais klysta, ne visada yra teisus. Jei visi sutaria ir pritaria, nereikia drąsos. Jei dauguma svyruoja, individai nedaro etinio pasirinkimo, sunku pasakyti, kuria kryptimi juda visa grupė.

Lengviausia reikalauti etinio pasirinkimo iš kito: raginti kitus pasikeisti, kad pačiam būtų lengviau gyventi lengvai. Tokiu atveju, doros demonstracija tampa erzinimo skuduru, kuriuo tik pamojuojama, nujaučiant kritinę pritarimo masę, per daug nerizikuojant. Kaip atpažinti riziką? Iš to, kad baisoka.

Toleruoti kito nuomonę ar juolab vertybes yra siaubingai sunku, todėl sveikintinas bent jau bandymas atsistoti į kitos pusės vietą, pabandyti rasti sprendimo vidurį, nuomonių konsensusą, bendražmogiškas vertybes, kolektyvinę sąžinę.

Visokių žmonių yra, visokių reikia. Tokią perspektyvą pametus, apima susireikšminimo nuotaika. Žmogiškumas nėra savaime duotas žmogui, žmogus nuo pat vaikystės turi mokytis, ką reiškia būti žmogumi. Šeima perduoda vaikui savo vertybes ir moralės normas. Gyvendamas tam tikroje visuomenėje, žmogus mokosi suprasti, ką reiškia būti žmogišku ir doru asmeniu.

Vis dėlto, gyvenimas nėra toks lengvas - nuolat įvyksta įvairūs sudėtingi istoriniai, socialiniai ar asmeniniai pokyčiai, kurie veikia žmogaus mąstyseną ir vertybių sistemą. Atsidūręs tragiškose aplinkybėse, žmogus gali prarasti žmogiškumą - taip dažnai nutinka karo, priespaudos, tremties ar koncentracijos stovyklų akivaizdoje. Tada žmogus praranda vertybes ir savastį, o tiesiog pasiduoda blogiui, žiaurumui, prievartai ar pykčiui.

Žmogui nėra lengva išsaugoti žmogiškumą ir vertybes sudėtingomis sąlygomis, tačiau tai yra įmanoma. Žmogus turi vadovautis jau turimomis vertybėmis, kurios padeda pasaulyje atskirti, kas yra gera, o kas - bloga. Taip žmogus suvokia, koks elgesys yra doras ir kaip jis gali išlikti savimi.

Kuklumas bei tikėjimas krikščioniškomis tiesomis yra dorybės, kurios žmogaus gyvenimui suteikia pilnavertiškumo jausmą ir turtina dvasiškai. Juk, kuo mažiau žmogus turi, tuo labiau vertina - džiaugiasi kasdieninėmis akimirkomis, kad ir kokios paprastos jos būtų, dėkoja Dievui už kiekvieną vargą ir džiaugsmą.

Vienas iš rašytojų, kuriam buvo nesvetima dorybė, yra Kristijonas Donelaitis ir jo žymus kūrinys - „Metai“. Kristijonas Donelaitis - XVIII amžiaus rašytojas ir pirmasis pradėjo lietuviškai rašyti grožinius kūrinius. Jo poemoje „Metai“ akcentuojama doros tema. Jam, kaip pastoriui, buvo svarbu parodyti tiek dorus, tiek nedorus žmones. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Kristijonas Donelaitis darbštų žmogų laiko doru. Jei žmogus sąžiningai dirba darbus -jis yra doras.

Tarkime Krizas - kai jo tėvas mirė, jis dirbo piemeniu, o paaugęs pradėjo dirbti žemę, arė. Jis yra vienas iš teigiamų veikėjų. Krizas buvo geras visiems, dėl to jį mėgdavo aplinkiniai žmonės. O ,pavyzdžiui, Slunkius yra neigiamas veikėjas, jis yra be galo didelis tinginys bei girtuoklis, kuris kiauras dienas praleidžia miegodamas ir dykinėdamas. Kitas neigiamas veikėjas yra Plaučiūnas, kuris yra girtuoklis ir nesigėdija pragerti paskutinius šeimos daiktus. Tačiau nepaisant neigiamų veikėjų, būrai buvo tokie darbštūs, sąžiningi ir dori žmonės todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas, kadangi visi jų darbai buvo paremti Dievo tikėjimu.

Kristijonas Donelaitis

Žmogus anaiptol ne visais savo laisvais veiksmais vykdo Dievo valią ir siekia galutinio tikslo, bet tik tais, kurie yra dori. Nedorais veiksmais jis ne tik nevykdo Dievo valios, bet jai prieštarauja, ne tik neartėja prie savo tikslo, bet nuo jo tolsta. Dabar kyla klausimas: kas nustato ir mums parodo, kad vieni mūsų veiksmai yra dori, o kiti - nedori?

Teisingos ir klaidingos dorumo normos

Yra keletas kriterijų, pagal kuriuos galima atskirti dorus veiksmus nuo nedorų:

1. Iki galo išaiškinti, kodėl vienas veiksmas yra doras, o kitas nedoras.
2. Būti visuotine, t. y. tikti visų laikų, vietų ir tautų žmonėms.
3. Būti nesunkiai suprantama ir neprieštarauti sveikam protui.
4. Būti autoritetinga, vadinasi, eiti iš tokios priežasties, kuriai galėtų ir privalėtų nusilenkti kiekvienas žmogus.
5. Turėti sankciją, t. y. teikti atitinkamą atlyginimą tiek už tai, kas dora, tiek už tai, kas nedora.

Teisinga dorumo norma yra ta, kurią pateikia mūsų šv. religija. Bet čia reikia pasakyti, jog Dieve, kaip tobuliausioje ir nesudėtingoje būtybėje, valia anaiptol nėra kažkokia akla, su protu nesusijusi jėga. Ne! Jos sąsaja su protu Dieve yra tokia glaudi, kokia tik begali būti.

• Ji visiškai išaiškina, kodėl vieni veiksmai yra dori, o kiti ne.
• Ji yra visuotinė.
• Ji nesunkiai suprantama ir neprieštarauja sveikam protui.
• Ji turi labai galingą sankciją.

Be šios teisingos dorumo normos yra dar keletas klaidingų. Jas išgalvojo žmonės dėl to, kad nežinojo teisingos arba nenorėjo jos žinoti.

• Dorinis pozityvizmas arba reliatyvizmas. Jo skelbėjai (senovėje - Protagoras, naujaisiais laikais A. Comte, Bebel, Kautsky ir daugelis socialistų vadų) sako, kad nėra bendrų visiems laikams ir visoms tautoms dorovės taisyklių. Kas kuriame nors laikotarpyje kurios nors tautos ar valstybės laikoma doru, tai ir yra dora. Atsakant į tai, pirmiausia reikia pasakyti, kad ši pažiūra yra per daug vienpusiška. Pavyzdžiui, jos skelbėjai, pastebėję, kad skirtingų tautų vaikai su savo tėvais elgiasi nevienodai, daro išvadą, kad vaikų meilė tėvams yra ne visose tautose. Tačiau jie neatkreipia dėmesio į tai, kad nors skirtingų tautų vaikai nevienodai reiškia savo meilę tėvams, bet mylėti visur juos myli. Panašiai yra ir su kitais doroviniais dalykais, kurių jie mato tik vieną pusę ir iš to daro išvadas apie visumą. Be to, ši pažiūra prieštarauja patyrimui, kuris rodo, kad visgi yra visiems laikams bendra dorumo norma. Galiausiai ji priešinga sveikam protui.
• Dorinė laimės norma arba eudaimonizmas (iš graikų kalbos žodžio „eudaimonia“ - laimė). Jos skelbėjai žmogaus tikslu laiko šio gyvenimo laimę. Todėl kas teikia tą laimę, yra dora, o kas neteikia - nedora. Tik ne visi jie kalba apie tą pačią laimę. Vieni turi omenyje atskiro asmens laimę, kiti - visuomenės.

Individualusis eudaimonizmas. Jo skelbėjai laiko doru tą veiksmą, kuris jį atliekančiam žmogui teikia laimės. Ar kitam žmogui tas veiksmas teiks laimės, čia nė kiek nepaisoma. Taigi dorumo norma yra tik savo paties laimė. Vieni (senovėje - Aristipas, Epikūras, naujaisiais laikais - Helvecijus, La Mettrie ir kt.) sako, kad tik kūno malonumai. Taigi, pasak jų, dori yra tie veiksmai, kurie kūnui malonūs, o nemalonūs ir skausmingi yra nedori. Savaime aišku, ko verta ši dorovės norma. Be abejo tai gražūs žodžiai, tik, deja, jie visiškai tušti. Jeigu, pasak eudaimonistų tvirtinimo, Dievo nėra ir su žmogaus mirtimi viskas baigiasi, tai kokia prasmė išsižadėti daug stipriau į save traukiančių kūno malonumų? Ar ne daug protingesni yra tie, kurie, neigdami ir Dievą, ir sielos nemirtingumą, pakartoja šv. Pauliaus žodžius: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“?

• Socialinis eudaimonizmas. Ši dorumo norma pirmiausia yra nesuprantama. Juk pagal ją tas pats veiksmas vieną kartą būtų doras, o kitą - jau nedoras; padarytas visuomenės gerovei būtų doras, o atskiro asmens laimei - nedoras. Maža to, net visuomenės laimei padarytas ne visada būtų doras. Doras būtų tik tada, kai iš tikro teiktų visuomenei laimės, o jeigu dėl kokios nors priežasties jos neteiktų, jau būtų nedoras.
• Kultūros ugdymo dorinė norma. Apie šią dorinę normą reikia pasakyti tą patį, kas pasakyta apie socialinį eudaimonizmą. Pirmiausia ji nesuprantama. Juk pagal ją slaugyti nebeišgydomus ligonius būtų nedora, nes tai nekelia kultūros. Tuo tarpu kokio nors išnaudotojo pramonininko darbus reikėtų laikyti dorais, kadangi jis kuria bent civilizacijos gėrybes.
• Žmogaus ugdymo dorinė norma. Jos skelbėjai (Stirneris ir ypač Nietzsche) sako, kad gyvenimo tikslas ir dorumo norma yra ugdyti fizines žmogaus savybes (ūgį, jėgą, grožį ir kt.), kad žmogus virstų antžmogiu. Pavyzdžiui, Nietzsche‘s raštuose skaitome: „Kas yra gera? Tai visa, kas didina žmogaus jėgos pajautimą, jos norėjimą ir pačią jėgą. Kas yra bloga? Visa tai, kas kyla iš silpnumo. Silpnieji ir nevykėliai turi žūti. Tai pirmasis mūsiškės žmonių meilės įsakymas. Ši dorinė norma yra dar žemesnė ir niekingesnė už skelbiamą individualiojo eudaimonizmo. Jeigu, laikydamiesi individualiojo eudaimonizmo normos, žmonės pavirstų tik tenkinančiais savo geidulius gyvuliais, tai besilaikydami šios - baisiausiais žvėrimis, kurių gyvenime viską lemtų dantys ir nagai.
• Jausmo dorinė norma. Jos kūrėjai skelbia, kad žmogus turi tam tikrą dorinį jausmą, kuris pasako, ar veiksmas yra doras ar ne. Pirmiausia ši dorinė norma nėra tikra. Juk nežinia, ar tokį dorinį jausmą žmogus turi ar ne. Ji taip pat nėra visuotinė, nes iš patyrimo žinome, kad žmonių jausmai ar jutimai būna labai nevienodi.
• Pareigos dorinė norma. Ją skelbė Kantas. Pasak jo, dora yra tai, kas kyla iš mumyse esančio griežto įsakymo (imperativus cathegoricus), liepiančio elgtis taip, kad mūsų veiksmas būtų visų laikų ir vietų žmonėms elgesio dėsniu. O kas iš to įsakymo nekyla, tai jau nėra dora. Ši norma nėra aiški ir suprantama. Juk pagal ją tą patį veiksmą vieną kartą reikėtų laikyti doru, o kitą - nedoru. Doru, jei atliktume vadovaudamiesi vien tuo mumyse esančiu įsakymu, o nedoru, jei kitų paliepimu.
• Komunistų skelbiama dorinė norma. Pagal šitokią dorinę normą bjauriausias melas, didžiausios apgaulės, žiauriausios žmogžudystės ir panašios nedorybės yra dori veiksmai, jei tik jie naudingi komunizmui, tuo tarpu kilniausi pasiaukojimo ir artimo meilės darbai yra nedori, jei jie neteikia (o dažniausiai taip ir būna) komunizmui naudos. Kita vertus, kadangi ne visada tas pats dalykas būna komunizmui naudingas ar nenaudingas, tai pagal šią normą vieną kartą tie patys veiksmai yra dori, o kitą kartą jau nedori. Taip esant ir matome komunistų valdomuose kraštuose, kur už tuos pačius veiksmus vieną kartą žmogus paskelbiamas tautos didvyriu, apkabinėjamas medaliais, o kitą kartą apšaukiamas liaudies priešu ir pakabinamas kartuvėse.

Aristotelis, kalbėdamas apie dorybes, minėjo aukso viduriuko sąvoką - norint būti doram reikia rasti vidurį tarp dviejų kraštutinumų. Lygiai taip pat tarp poilsio ir darbo svarbu rasti aukso viduriuką, kad netaptume fizinių ar psichologinių ligų įkaitai.

tags: #kodel #zmogui #reikia #buti #doram