Lietuva pokario metais: sovietinės priespaudos ir išgyvenimo kronikos

Mūsų tauta pergyveno siaubo dienas.

Deportacijos, žudynės, areštai, kankinimai... Ilgų metų sovietinėje vergijoje kenčiančius sovietinę priespaudą.

Tremtis į Sibirą - vienas iš skaudžiausių sovietinio režimo nusikaltimų

Ši knyga pradėta rašyti 1966 m., baigta - 1971 m. 1974 m. gegužės mėn. išleido L.Š.S.T. piešė P. spaustuvė, 341 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. paliudyti.

Šioje knygoje taktai yra tikri šviesoje, kaip buvo patirti. Nedaug netikslumų bus laiko ir vietos atžvilgiu turinio.

Dėkoju p. VI. taisė kalbą ir geru žodžiu padrąsino ieškoti leidėjų. a.a. dr. J. genocidą Lietuvoje, už geras rekomendacijas leidėjams.

Frontas ir pokario realybė

Frontas artėjo vijosi. Žmonės, panikos pagauti, bėgo kas kur įmanydami. Kelias buvo bėgančios vokiečių kariuomenės ir civilių žmonių.

Liepos 31 dieną buvo sekmadienis. P. atrodė, kad dar toli pavojus. 12 val. prinokusių obuolių iš šeimininkės sodo ir iš kažkur gavę vyšnių. supiaustytus obuolius, susėdo ir išdūmė.

Apie 3 v. sviediniai. Vokiečiai mažai teatsišaudė, skubiai traukėsi. Smarkesnis mūšis Barzduose, pakeliui į Šakius.

Lietuvos vokietis, pats uždegė savo malūną ir išvažiavo. Rusų žygiavimo. Prie Vilkaviškio buvo dideli mūšiai. Gal apie mėnesį ar daugiau prasistumdė prie jos.

Netrukus, rodos, spalio mėn. dar pakraščiais buvo likęs sveikas. Kaimus. Tuščiuose namuose įrengė ligonines sužeistuosius. Daug jų mirdavo.

Bombonešių iš lėktuvų.

Išvargę ir alkani, žmonių prašė valgyti. Smarkiai žygiavę, kad virtuvės likusios toli, negalėjusios jų pavyti. Teisindavosi ir kitur, kur ir nesmarkiai žygiuodavo. Būdamos mažai temaitino.

Pažymėtina, kad pirmųjų linijų, t.y. be maisto ir paėmę miestą. Kad pakelia sunkias sąlygas.

Daugelis rodė nusistatymą prieš žydus, kurie jau buvo pasirodę iš slėptuvių. Su vienu žmogumi, atvirai sakydavo: "Kodėl jūs dar tuos kelis žydus palikote? Pamatysite: jie dabar jus į kalėjimus susodins" ir panašiai...

Kareivis pasakė: "Mes kai šaudysime, tai nė vieno nepaliksime". Naikindamas.

1940 m. birželio mėn. raudonomis vėliavomis. Labiau nenorėjo niekur dalyvauti jų sutikime. Gedulą, beveik tik vieni žydai triumfavo. Kai užėjo vokiečiai, mūsų žmonės vistiek žydų gailėjosi.

Vokiečiai šaudė. Komunistams rusams buvo geriausi draugai ir talkininkai.

Masinis jų šaudymas buvo baisus, užtat daugelis padėjo žydams kuo galėdami nelaimingiesiems.

Ilgai virė Karaliaučiaus "katilas". Girdėti tolimas dundesys.

Kareiviai elgetavo ir plėšikavo. Priekabę, žmones gąsdinti, kad ką gautų. Ir dėžutes. Radę vertingesnių dalykų, pasiimdavo. Ypatingai norėjo laikrodėlių.

Žmonės slėpdavo juos, bet sunku būdavo paslėpti, kad rusas nerastų. Galvą neateidavo slėpti, pvz. po mėšlynais, po išvietėmis, po tvartais.

Žydų pogromas Kaune

Okupacijos metu buvo paplitęs fotografijų albumą. Vokiečių kareiviu, kuris buvo kelioms dienoms pas juos apsigyvenęs. Tos nuotraukos, kad tas vokiečių kareivis esąs jų sūnus. Žmoną į štabą tardyti. Buvo panešama. Nuo sofos pliušas buvo nuluptas.

Frontui praeinant, gyvenau kaime, netoli miestelio. Šeimininkai turėjo nedidelį ūkelį. Sode buvo trys bičių aviliai. Kareiviai, apiplėšė avilius - išėmė medų ir nuvertę paliko.

Kiti, bet jau medaus neberado. Šeimininkę, grasindami sušaudyti, jeigu neduos medaus. Išėjo šeimininkė pro duris. Išėmė. Kulkosvydį! Dar duonos puskepalį. Avį.

Tokie plėšikavimai vyko kas naktį, net ir dienos metu. Pavalgyti. Pavalgyti.

Sušneko su šeimininku, sakėsi visą gyvenimą tik vargą tematęs. Pusbačius, siūlo šeimininkei ir prašo duonos už juos. Gerą gabalą duonos, o batų neima. Numeta batus ir palieka.

Mokėjo rusiškai. Dabar turėsime visko netekti, ne vienas dar ir kalėjiman pateksim. Nebuvau, ar anas nebuvo? Išvagotu veidu.

Bijojo imti iš jų, žinodami, kad viskas vogta ar pagrobta iš kitų žmonių.

Būdavo ir dezertyrų, pabėgusių nuo savo dalinio iš fronto. Jie slapstydavosi ir gyvendavo iš plėšikavimo. Priemonėmis.

Pas vieną ūkininką buvo užėjęs karininkas. Kai pamatė nešant lašinius iš pastogės. Jiems sekdavosi kareivius sudrausminti. Reikalavo šeimininko, kad tas duotų valgyti. Nieko jam nesakė. Stalo, davė valgyti.

Kelių. Prisitaikęs čiupo ui šautuvo ir įsakė kareiviui eiti pirma jo. Matyt, atidavė nubausti - netoli buvo dalinio vadovybė.

Sovietinė sistema ir jos įtaka

"Aprūpintojai" - politrukai, enkavedistai. Daug jų buvo žydų tautybės. Skladovoj". Sandėlininkas, kuris taip pat buvo žydų tautybės. Švarkus ir mėlynas kepures.

Turėjo neribotą galią. Tai tikroji valdžia, kurios ir ministeriai bijo. Frontui nutolus, jie ėmėsi tvarkyti užnugarį. Prižiūrėjo ir kareivius.

Mažai tebuvo mokančių rusiškai, bet varė visus gyventojus. Paskaitas. Būdavo vertėjai, kai kada - kalbėdavo tik rusiškai. Tik būtų atlikta pareiga. Grasinimas gyventojams, nors niekas nieko pikta jiems nedarė.

Kaip piktų žvėrių, kas gi būtų išdrįsęs juos užkabinti? Paskaitos visada baigdavosi šūkiais Stalino garbei. "Tegyvuoja mūsų vadas, tėvas ir mokytojas - draugas Stalinas".

Laikraščiuose retame nebuvo Stalino paveikslo. Pirmiausia privalėjo apsirūpinti Stalino, Lenino ir kitų paveikslais.

Visur pirmojo reikalingumo "prekės"; visa kita nesvarbu. Jokių krautuvių nebuvo. Maisto. Vienerius 1940-1941 metus.

Ūkininkai maitino bėglius dažniausiai be jokio atlyginimo. Žemaitijoje ėjo kovos dar iki spalio mėnesio. 70 žmonių keliomis pamainomis. Avis iš savo didelės bandos ir maitino žmones. Einant.

Žmonės vengė dėtis prie komunistų. Tarnauti "istrebiteliais" (rusiškai - naikintojas), t.y. padėjėjus iš vietinių. Žmonės nenorėjo tokių pareigų. Mielai ėmėsi stribų ir čekistų darbo.

Niekas netiki. Yra, bet tai, kas jiems naudinga. Sakant.

Pasilikti savo krašte! Ir kad neišvežtų. Atgaus savo teises. Pavergtas valstybes.

Žemaitijos į Kauną gydytis nuo širdies sutrikimų. Priepuolių priežastis (žinoma, ne viešai, o tik patikimųjų tarpe). Norėjo jį užverbuoti sau šnipu, bet jis nesutiko geruoju. Pasižadėjimą jiems dirbti. Iš to rūpesčio apsirgo.

Apie pusę metų gydėsi, gyveno pas gimines Kaune. Sugrįžo namo, gydytojų pažymėjimais šiaip taip pasisekė atsiginti čekistų. Tačiau jo šeima vėliau smarkiai nukentėjo.

Ekonominė situacija

Miestuose ir miesteliuose labai trūko maisto. Mažai ko buvo pirkti, ir tų krautuvių buvo mažai, ypač miesteliuose. Neturėjo. Aprūpinimo įstaigas, kurios viską padarytų "iš nieko". Miestelio duonos kepykla.

Paskyrė vedėją ir kitus reikalingus darbininkus. Pasiruošę darbui, laukia, bet miltų nėra. Iškepti duoną ir ją išparduoti. Kepimui. Iš kur imti miltų pirmajam kepimui? Suorganizuota ir valgykla tarnautojams. Kur. Arešto būdu surenkami per kratas po namus arba kur kelyje pagauti.

Dirbančius "breneruodavo", t.y. prievolės, užtat daugelis savu noru ieškodavo darbo, kad gautų "breneruotę". Kas net į stribus dėl to įsirašydavo. Darbininką, mokyklos sargą. - Grūdų paruošimas. Darbininkui tuojau įsakė pagaminti kelerias kopėčias.

Žinoma, pažadėjo padirbti ir laukia, kada jam duos medžiagos, kad galėtų dirbti. Medžiagos. Nenoru dirbti tarybų valdžiai, fašizmu, nacionalizmu. Nieko. Jokių pasiteisinimų dėl medžiagos stokos ar ko kito nepriimdavo.

Atvejais buvo vartojamas posakis: "Bolševikai techniškų kliūčių nepripažįsta". Kurį grėsė "liaudies priešo" titulas su visomis jo pasėkomis. Pasitraukimas iš darbo be reikiamo atleidimo buvo baudžiamas 5 metais kalėjimo. Atleidimą.

Vienas kaimynas K. Atsakingesnių pareigų, pvz. Nebuvimą. Pavaduotojas. Kartą sušaukė kooperatyvo narius į susirinkimą.

Prekių klausimą, šokosi ieškoti kaltininkų, kurie atsakytų už prekių nebuvimą. Girdi, - "paskyra" yra, reikia tik iškovoti, niekas nekovoja. Kam reikalinga ta kova, jeigu prekės paskirtos. Uždirbti "liaudies priešo" titulą. Išklausydavo tylom. Prabildavo.

Švietimas ir ideologija

Mokyklas, nežiūrint ar sąlygos buvo, ar ne. Dirbti, nes vyrai gaudavo atleidimą nuo karo tarnybos, nereikėjo slapstytis. Daugelis vyrų ėjo mokytojauti, kur tik buvo galima gauti darbą. Per karą buvo dingę, reikėjo naujų. Net ir be sutikimo, jeigu neatsirasdavo sutinkančio.

Viską žinoti, atsakyti už visus, - už mokytojus ir už mokinius. Nepatinkama valdžiai padarė, už viską puldavo direktorių. Turėdavo atsakyti direktoriai ir klasių auklėtojai. Pavojingi. Jie visi buvo įpareigoti eiti šnipų pareigas. Ir mokinius.

Antitarybinės veiklos faktų. Niekinimą. Toks įvykis buvo ir mūsų mokykloje. Panašiai būdavo. Laikraščius, o laikraštis retas buvo be Stalino paveikslo.

Kita bėda buvo su laiškais Stalinui. Rašyti Stalinui laiškus. Būdavo prirašyta padėkų, džiaugsmų, panegirikų, liaupsinimų ir pažadų. Mokytojai ir mokiniai turėdavo pasirašyti po laišku.

Geriausias mokinys be jokių pasiaiškinimų pasakė: "Aš nepasirašysiu". Skundiko, auklėtoja nutylėjo, ir viskas praėjo gerai. Pirmiau išgabenti į Sibirą.

Manifestacija Lietuvoje 1940 m.

Tėvus, pravesti tardymus, gąsdinti, grasinti bausmėmis. Talkininku, savų žmonių išdaviku. Direktoriai visą laiką jautėsi "tarp kūjo ir priekalo". Nepakenkti prieš komunistus nusistačiusiai visuomenei. Tokių "liaudies priešų" buvo apie 90% visų lietuvių.

Poeto L. Pažiūrėti, ar gerai mokytojai moko. Daugelis tų valdininkų net rašyti nemokėdavo. Milicininkai-stribai. Knygas. Barzdas, pailginti ūsus, net išbadyti akis, ar ką kitą pakeisti. Kartais net nepastebėdavo, atėję į klasę.

Mokytojams, bet ir mokiniams. Nes tų žinių net ir mokytojams trūko, nebuvo kur sugriebti. Patalpose per revoliucijos šventę (lapkričio mėn. pradžioje). Programą: šoko tautinius šokius, dainavo, deklamavo. Geltonas, žalias ir raudonas buvę greta, t.y. "buržuazinės" vėliavos spalvos.

Kitokių spalvų kaspinų, jeigu ir susidėstė, tai atsitiktinai. Gavo įsakymą tą mergaitę išmesti iš mokyklos. Mokytojai turėjo paklusti "partijai ir vyriausybei". Sušaukė posėdį ir tą mergaitę pašalino iš mokyklos.

Mergaitę į mokyklą. Kokį pokštą neiškrėstų. Nosies". Paskui paslapčiom išaiškėjo to antro įsakymo priežastis. Mergaitės tėvas buvo "savas", t.y. "įkando savo ranką", užtat norėjo klaidą atitaisyti. Pasiteisinti.

Šventės ir rinkimai

Metinės šventės ir balsavimai, kurie būna kasmet - žiemos metu. - Tai Didysis Spalis - lapkričio mėn. didžiosios raidės). Pasiruošimai toms šventėms pradedami prieš kelias savaites. Lenktyniavimas su kitomis gamyklomis. Lenktyniavimai tebepraktikuojami ir dabar.

Daugiau dirbti. Darbo normos nuolat keliamos, patiems darbininkams "prašant". Kelti darbo našumą. Pragyvenimui. Kitomis progomis. Teko girdėti anekdotą. Direktorius. Plytomis" (reiškia, padirbti daug I-os rūšies plytų).

Ir paveikslais Lenino, Markso, Engelso, politbiuro narių. Lietuviškųjų "kvislingų", t.y. Paleckio, Sniečkaus, Ged-vilos ir kt. Neteko paraduose matyti. Papuošalais, nes nebuvo iš kur paimti jiems reikalingos medžiagos. Nešėjus. Pareigų; už juos atsako mokytojai, auklėtojai, jie apkaltinami už neįtikinimą.

Savo sąžinę. Tai balsavimai (rinkimai), vadinamieji "demokratiškiausi pasaulyje". Kasmet, o kai kada ir po dvejus metuose. Jie daromi žiemos metu. Aukščiausiąją tarybą Maskvoje, į vietines valdybas ir teisėjus. Agitaciniai punktai, vadinami "agitpunktai", visada būna mokyklose.

1940 m. rinkimai Lietuvoje

Patikrinimus, kvietimų išnešiojimą. Nenorėjo eiti balsuoti. Reikėjo, žūt būt, išgauti gyventojų balsus. Agitatoriai bėgiodavo su urnomis pas gyventojus į namus. Aišškintis ir skųsti tų žmonių, kurie nebalsuoja. Važiuosi"... Partijos paskiriami. Turi būti išrinkti. Daugelio vadinama "rinkimų komedija". Pakelti kiekvienais metais.

Sekretore. Balsavimai sunkiai vyko. Mažai žmonių ėjo balsuoti. Urnomis bėgiojo po apylinkę iki pat vidurnakčio. Dvyliktą valandą nakties. Reikėjo pradėti skaičiuoti balsus. Ukmergėje. Medpadžiais apsiavęs ir, atrodė, labai lėkštos galvosenos.

Rinkimų komisijai - įsakymą: "Turi būti 99,8% balsavusių". Tiek procentų, atsakys komisija, būsim apšaukti rinkimų sabotuotojais. Daryti? "Taip" ir kimšome balsus į ūmą. - Kimšk, švoger, juk čia ne pinigas! Ko lauki? Tas pats procentas! Kam užsitraukti bėdą? Nebalsavusių. "Išvykęs". Visą gniužulą kartu sulenktų.

Balsuotojai galėtų ką išbraukti ar įrašyti. Į vieną ir į kitą pusę.

Gyventojų nuotaikos ir pokario kasdienybė

Daugeliui teko girdėti jų nuomonę apie Vokietiją. Gyvendami?". Mainydavo mūsų kaimiečiams į "samagoną" arba maisto produktus. Vadino "trofėj" (grobis). Pasigrobti. Jie atvažiuodavo "zuikiais" prekiniuose vagonuose. Pasielgetaudavo ar pasigrobdavo pakeliui iš sutiktų žmonių. Plėšikai. Apdriskę, dažnai ir alkani.

Ieškoti", nes visoje Rusijoje žmonės badavo. Užtat žmonės keliaudavo "zuikiais" prekiniuose traukiniuose. Keliautojams "trofėjčikai" buvo pavojingi. Traukinio išstumdavo, kad kam neapsiskųstų. Pinigų. Baisių žinių parnešdavo grįžtantieji iš Rytprūsių. Okupacijos metu kai kas buvo išvykę į Rytprūsius uždarbiauti. Vieną gydytoją. Pat rusams ateinant, nušovęs savo žmoną, keturis vaikus ir pats nusišovęs. Likusi viena namuose. Geresnių daiktų ir maisto, pėsčia parėjus į Lietuvą.

Kita mergina, taip pat Rytprūsiuose tarnavus, grįžo nėščia. Lagerį. Ten jos turėjusios per prievartą "linksminti" fronto kareivius. Liko nėščios, daug apsikrėtė venerinėmis ligomis. Siaubą, kurį teko pergyventi tame lageryje. Šį tą pasakydavo ir vėl tylėdavo. Atrodė visiškai pakrikusiais nervais.

Girdėti. Savavaliauti, mat, mūsų kraštas buvo "išvaduotas", o ten - "užkariautas". Kartą į mūsų miestelį atvyko generolas Vitkauskas. Skaitė paskaitą gyventojams. Kiti lietuviai komunistai stengėsi, kad mūsų kraštas nebūtų niokojamas. Tos pastangos, girdi, ir mes būtume sulaukę Rytprūsių gyventojų likimo.

Tačiau neilgam jie mums tą "laimę" tebuvo iškovoję. Pasitaikė. Savo noru įgytą. Viena buvo našlė, antros vyras buvo areštuotas. Draugiškai pasišnekėjo. Tuose pačiuose namuose. Tų vyrų tuomet nebuvo. Kultūringas žmogus, galimas dalykas, kad jam tikrai reikėjo darbininkų. Buvo įdomūs jo pasakojimai. Jis sakėsi atvykęs iš Rytprūsių. "Katilas" (apsupimas) jau buvo baigtas, kovos ėjo prie Berlyno.

Žiaurūs, kaip plėšrieji žvėrys. Suvaldyti, jie neklausą vadovybės, nieko nebiją. "Ir ką jam gali padaryti, kada ir jis pats eina į mirtį? Gyveno mano motina. Artėjant. Kelis mėnesius neturėjau jokių žinių apie juos ir labai rūpinausi.

Yra frontas, ar visur užimta ir kt. Su Estija daug vėliau užimtos. Ilgai nesulaukiau atsakymo. Su užrašu: "Adresatas išvykęs į Vokietiją". Nuo manęs. Gal kartais ir gyvų nebėra? Žemaitiją. Ir tą laišką gavau atgal su tokiu pat užrašu. Niekam. Tie išbėgusieji buvo laikomi dideliais "liaudies priešais". Jų artimiesiems grėsė represijos.

Lietuvos partizanai

Nereikėjo atsilikti nuo savųjų. Mėnesyje, o mes čia buvome užimti liepos mėn. Paskutinę dieną. Artimųjų. Taip, matyt, buvo lemta. Iš Sibiro. Tai buvo 1941 m. išvežtųjų varganų likučių atsiliepimai.

Formos jau buvo galima spręsti apie jų gyvenimą. Mokyklinių sąsiuvinių lapų. Matyt, vokų laiškams neturėjo. Kažkaip trikampiu ir, užrašę adresą, pasiųsdavo. Ženklo, reikėdavo užsimokėti pačiam adresatui po 1 rublį.

tags: #misle #pilnas #aruodas #raudonu #kiausiniu #atsakymai