Nuo seniausių laikų žmonijos gyvenimas susijęs su mišku. Šiandieniniame gyvenime vis didesnę svarbą įgauna ne tik medienos, bet ir kitų miško produktų naudojimas, ypatingai vertinamos miškų atliekamos ekologinės funkcijos. Miškų gausumas tam tikroje vietoje formuoja mikro ir makroklimatines sąlygas, reguliuoja vandens režimą, sugeria žmogui kenksmingas medžiagas, reguliuoja vėjo kryptį ir greitį, mažina vandens, oro bei dirvos užterštumą ir atlieka kitas be galo svarbias ekologines funkcijas.
Miškas tai didžiulis, gyvas organizmas, kurį sudaro tarpusavyje susijusių ir subalansuotų ekosistemų tinklas. Labiausiai miškams kenkia neapgalvota žmogaus ūkinė veikla. Jos pasekmės pasaulyje gali būti labai rimtos ir grėsti miškų išnykimu. Todėl ūkinė veikla miškuose yra griežtai reglamentuojama įstatymų.
Miškas yra ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurie brandos amžiuje būna ne žemesni kaip 5 m, ir kita augalija. Svarbiausi miško augalai yra įvairių, rūšių medžiai. Medžiu yra vadinamas daugiametis augalas, ne žemesnis kaip 2 m, su sumedėjusiu stiebu ir šaknimis. Nuo kitų augalų medžiai skiriasi savo dydžiu ir ilgaamžiškumu. Tankiame miške augančio medžio kamienas būna aukštas, tiesus ir mažai šakotas. Šakota dažniausiai lieka tik pati medžio viršūnė. Atviroje vietoje augančio medžio kamienas būna trumpesnis, apačioje aiškiai šusterėjęs. Ir beveik visas šakotas.
Miškai dengia apie 26 % žemės paviršiaus. Miškas - plačiausiai Europoje paplitusi pusiau natūrali ekosistema. Lietuvos miškingumas prilygsta vidutiniam Europos miškingumui. Miškai čia užima 31,2 % visos šalies teritorijos. Miško plotų mažėjimą Lietuvoje sąlygojo gyventojų skaičiaus augimas ir jų poreikių tenkinimas.
Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes.
Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.
Miškų reikšmė
Miškas atlieka labai svarbias globalines funkcijas.
- Absorbuoti didžiąją saulės spinduliavimo dalį.
- Fotosintezės būdu didžiąja dalimi gaminti ir palaikyti biologinį augimą ir kartu biomasę.
- Palaikyti ir reguliuoti anglies, azoto ir deguonies apytaką.
- Palaikyti ir reguliuoti vandens apytaką tarp atmosferos, žemės paviršiaus, augalų ir vėl atmosferos.
- Kaupti vandenį žemės paviršiuje ir tokiu būdu sulėtinti kritulių nutekėjimą paviršiumi.
- Daryti įtaką savo regiono temperatūrai, krituliams, oro drėgnumui ir išlyginti juos.
- Tiekti medieną.
Lietuvoje miškai užima 32,0% šalies teritorijos. Miško žemės plotas yra 2091,2 tūkst. ha. Nuo 1998 m. miško žemės plotas padidėjo 112,8 tūkst.ha, o šalies miškingumas išaugo 1,7%. Visuose miškuose vidutinis medienos tūris yra 198 m³/ha. Vienam šalies gyventojui tenka 0,61 ha miško žemės ploto.
Lietuvos miškingumas
Lietuvoje miškai sensta, tai rodo valstybinės miškotvarkos duomenys. Nuo 1998 m. vidutinis medynų amžius nuo 51 m. Spygliuočių medynai Lietuvoje užima didžiąją visų miškų ploto dalį (58,1%) ir sudaro1155,1 tūkst. ha. Minkštaisiais lapuočiais apaugę 739,5 tūkst. ha (37,2%), kietaisiais lapuočiais - 93,1 tūkst. ha (4,7%).
Svarbiausių medžių rūšių medynai Lietuvos miškuose pasiskirstę labai netolygiai. Pušų jaunuolynų tėra 2%, tai rodo, kad šie medynai nepakankamai atkuriami. O brandžių pušynų yra tik 5,4%. Eglynų jaunuolynų yra 42%, o brandžių eglynų 10,7%. Beržo jaunuolynų tėra 3%, o brandžių beržynų - 23%. Brandžių ąžuolynų yra 20%. Jie auga jiems skirtose vietose ir yra nekertami. Tai rodo ir pakankamai mažas jaunų ąžuolynų skaičius 1,2%. daugiausiai - 42%.
Medynų plotai per pastaruosius 6 metus padidėjo 79,8 tūkst. ha. Daugiausia padidėjo beržynų (23,1 tūkst. ha), juodalksnynų (17,5 tūkst. ha), baltalksnynų (11,3 tūkst. ha) plotai. Lietuvoje vyraujančių pušynų plotai padidėjo 16,4 tūkst. ha, o eglynų plotai sumažėjo 1,9 tūkst. ha. Plotų didėjimo bei medžių rūšių kaitos priežastis - naujų miškų atsiradimas, miškų inventorizacija anksčiau neinventorizuotuose plotuose, eglynų bei eglių kituose medynuose džiūvimas. Dėl to kai kuriuose medynuose pasikeitė rūšių sudėtis: sumažėjo eglynų, šiek tiek uosynų (0,1 tūkst. ha) ir vos padidėjo ąžuolynų (3,7 tūkst. ha).
Įvairių šalies vietovių miškingumas nevienodas: Varėnos rajone jis siekia 64 %, o Vilkaviškio rajone - tik 8,2 % viso ploto. Miškingiausios Lietuvoje Alytaus (48,9 %) ir Vilniaus (43,6 %) apskritys. Mažiausiai miškingos Marijampolės (21,0 %) ir Klaipėdos (23,3 %) apskritys.
Miškai užima 63% nacionalinių parkų ir 48 % regioninių parkų teritorijos. Apie 30% Lietuvos miškų saugoma arba juose taikomi tam tikri ūkininkavimo apribojimai, tačiau daugumoje šių miškų leidžiami atrankiniai ir sanitariniai kirtimai, šalinami seni ir džiūstantys medžiai bei stambios medienos liekanos.
Valstybinės reikšmės miškai Lietuvoje užima 1029,9 tūkst. ha miško žemės, iš jų medynai - 965,6 tūkst. ha plotą. Privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai užima 1039,2 tūkst. ha miško žemės, iš jų medynai - 1002,2 tūkst. ha.
Siekdama patikimai kontroliuoti miško išteklius, t. y. valstybės lygiu organizuoti kontrolinį ūkį, Valstybinė miškotvarkos tarnyba atlieka nacionalinę miškų inventorizaciją atrankos metodu: nustatoma miško plotų ir medienos išteklių dinamika, jų pokyčiai. Atliekant tiesioginius matavimus nuolatiniuose apskaitos objektuose kontroliuojamas medienos prieaugis, savaime iškrentančių ir iškrentančių medžių tūris. Sudaromas prieaugio balansas, įvertinama miško atkūrimo bei miško auginimo kokybė. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys rodo, kad miškų būklė Lietuvoje gerėja, didėja miškų plotai, medienos ištekliai.
Pavojus miškams
Labai aktuali problema Lietuvoje - neteisėti miško kirtimai. Jie aplinkai ypatingai kenkia, nes miškas kertamas neatsižvelgiant į jokius gamtosauginius aspektus. Tačiau žvelgiant į statistinius duomenis, matoma, kad savivalės miškuose mažėja.
Viena brutaliausių gamtos naikinimo formų - plynieji miško kirtimai. Kertant plynai sunaikinama visa miško ekosistema - nuo augalijos ir gyvūnijos iki dirvožemio. Nutraukiami visi simbioziniai ryšiai, ypatingai svarbūs miško atsikūrimui. Iškirtus mišką plynai neįmanoma jo atkurti tokio, koks jis buvo iki kirtimo.
Miško kirtimai
Natūraliai ilgaamžių medžių miškas po plyno kirtimo atsikuria nne per šimtą metų, o per kur kas ilgesnį laikotarpį. Pagrindiniai plynų kirtimų veiksniai, labiausiai kenkiantys gyvajai gamtai, yra tiesioginis rūšių naikinimas, tų rūšių buveinių naikinimas ir pačių miškų vientisumo pažeidimas. Pažeidžiant miškų vientisumą atsiranda grėsmė patiems miškams, nes plynos kirtavietės yra atviros vėtroms ir viesulams.
Lyginant miško kirtimus miškuose pagal nuosavybės formą, valstybiniuose miškuose kasmet iškertama mažiau medienos negu privačios nuosavybės. Vertinant kirtimų intensyvumą Lietuvos valstybinės reikšmės miškuose, palyginus jį su situacija kaimyninėse šalyse, galima teigti, kad šis rodiklis mūsų šalyje labai artimas kirtimų intensyvumui Estijos ir Latvijos valstybiniuose miškuose. Latvijos ir Estijos privačiuose miškuose medienos yra iškertama beveik du kartus daugiau negu valstybiniuose miškuose.
Kasmet Lietuvoje kyla per 600 miško gaisrų, išdega apie 300 ha medynų. Paprastai miško gaisrai kyla dėl šių priežasčių: tyčinis padegimas, uužsidegimas nuo deginamos žolės, dėl neatsargaus miško lankytojų elgesio miške, taip pat gaisrai miške gali kilti dėl miško ruošos ar kitų neatsakingai atliekamų darbų. Dar viena miško gaisrų priežastis gali būti sausuoju metų laiku iš transporto priemonių išmetamųjų vamzdžių lekiančios kibirkštys.
Miško gaisras - didelė miško nelaimė. Miško gaisrai per trumpą laiką sunaikina ne tik medžius. Viename degančio miško hektare žūva 6-7 mln. dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų, daugybė vabzdžių, paukščių, augalų.
Ypatingai teršiami miškai, esantys netoli didžiųjų miestų pramonės įmonių. Gamyklų išmetami teršalai nusėda ant miško paklotės ir medžių lajų. Taip užteršiamas miško dirvožemis, kurio pasekoje sulėtėja medžių augimas. Pramonės įmonių į atmosferą išmestiems teršalams nusėdus ant medžių lajų, nuruduoja bei nudžiūsta medžių lapai bei spygliai.
Sintezuodami organinę medžiagą, miškai sąveikauja su praeinančiomis oro masėmis, kartu ir ore esančiais teršalais. Teršalų srautų sąveika su mišku, keičia jų koncentracijų lygius ir iškritų struktūrą. Miško samanos, pasižyminčios didele teršalų kaupimo galia, taip pat geba sukaupti ir išlaikyti daug didesnį sunkiųjų metalų bei radionuklidų kiekį nei atviri dirvožemiai.
Buitinėmis atliekomis ir šiukšlėmis ypač teršiami priemiestiniai miškai. Yra įvairių miško medžių kenkėjų ir ligų. Jie naikina medžių lapus, kamienus ir gali pažeisti medį negrįžtamai. Ypatingai didelę gamtinę ir ekonominę žalą medžiams daro šakninė pintinė. Tai liga, kuria medžiai apsikrečia per šaknų žaizdas ir liečiantis sveikoms šaknims su sergančiomis. Apsikrėtę šia liga pušys ggreitai žūva, nes pintainė pūdo šaknų medieną ir numarina žievę.
Ąžuolinis lapsūkis ypatingai kenkia ąžuolams. Taip pat ąžuolų lapus naikina ąžuolų vandens indus parazituojančios grybinės ligos. Nemažą žžalą spygliuočiams medžiams daro vabalas žievėgraužio topografas. Tai gausiausias bei žalingiausias eglės liemenų kenkėjas. Pavasarį vabalai anksčiausiai pradeda graužtis į eglių žalias vėjavartas, vėjalaužas, kirtavietėse paliktą pagamintą medieną, storesnes kirtimo atliekas. Po 1-2 savaičių užpuola augančias egles.
Miško kenkėjų gretose gausėja neporinių verpikų ir mažųjų žiemsprindžių. Dėl to lapuočiai medžiai, ypač ąžuolai, bus smarkiai graužiami. Šilumą mėgstantis vabzdys Keliaujantis pušinis verpikas. Šio drugio vikšrai gali nugraužti ištisus miškus ir ypač ąžuolynus. Medžiams kenkia ne tik įvairūs kenkėjai ir ligos, bet ir miške gyvenantys kanopiniai žinduoliai. Kasmet įvairūs kenkėjai ir ligos miškams padaro ne tik milžiniškus materialinius nuostolius, bet ir retina medžių skaičių bei sutrikdo natūralią pusiausvyrą.
Pastaruoju metu visuomenėje itin daug diskutuojame apie medžių išsaugojimą ir svarbą. Natūralu - miškas yra nacionalinis Lietuvos ir viso pasaulio turtas, kurį privalu išsaugoti ateities kartoms. Miškas yra tai, kuo dažnas lietuvis didžiuojasi, leidžia čia savo laisvą laiką grybaujant, uogaujant, sportuojant ar iškylaujant. Miškas saugo ir mūsų nacionalinės kovos už laisvę dvasią, miškas buvo mūsų didvyrių partizanų prieglobstis. Tai labai svarbi mūsų istorijos ir tapatybės dalis.
Nesu girdėjus nei vieno teigiančio, kad miško saugoti nereikia. Ir aš asmeniškai garsiai bei aiškiai galiu pakartoti: mišką reikia saugoti, saugoti ir dar kartą saugoti. Tačiau saugoti ne bet kaip neracionaliai ir aklai draudžiant miške bet kokią veiklą, o saugant taip, kad miškas būtų gražus, sveikas, atviras lankytojams, protingai valdomas, kuriantis naudą visuomenei ir valstybei.
Sutarkime, kad miškų Lietuvoje turi būti daugiau. Turime ne tik saugoti jau esamus miškus, bet miškų teritorijas plėsti visose nederlingose, žemės ūkiui netinkamose Lietuvos žemėse. Susitarkime, kiek ir kokių Lietuvai reikia saugomų teritorijų, sengirių ir liaukimės priešinti visuomenę trypčiodami tai čia, tai ten. Labiausiai visuomenę erzina nepastovumas ir aiškios sistemos nebuvimas. Todėl turime sutarti ir nustatyti ilgalaikius planus specialiosioms miškų teritorijoms, kurių chaotiškas plėtimas ar siaurinimas būtų itin sudėtingas.
Susitarkime dėl miško kirtimo būdų ir apimčių, įskaitant ir plynuosius kirtimus. Tam, kad maksimaliai sumažintumėme žalą miškui, kuriame vyksta kirtimai, turime veiklą vykdyti protingai ir atsargiai. Ten, kur miškas iškertamas, jis turi būti atsodinamas. Susitarkime, kad miškus matome kaip neatskiriamą klimato kaitos strategijos dalį. Medieną matykime kaip kompleksinę priemonę sprendžiant anglies dioksido problemas, juk medis - puikus CO2 įkalintojas ir saugotojas bei puiki alternatyva plastikams.
Miškas mažina klimato kaitą. Naudokitės ES parama
Retas nesutiktų, kad orai darosi vis sunkiau nuspėjami, vis dažniau patiriame karščio bangas, stiprias liūtis ir uraganinius vėjus. Visa tai - klimato kaitos pasekmės, kurios ateityje tik dažnės, o jų pasekmės bus vis skaudesnės. Viena pagrindinių klimato kaitos priežasčių yra šiltnamio efektą sukeliantis didėjantis dujų (daugiausia anglies dioksido (CO2)) kiekis žemės atmosferoje.
Miško galimybės sugerti CO2 priklauso nuo jo augimo. Intensyviausiai anglies dioksidą kasmet sugeria vidutinio amžiaus, nepažeisti miškai. Tai reiškia, kad miškas turi būti tvarkingas, išvalytas, jame vykdomi sanitariniai kirtimai, kuriais siekiama išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo, kertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, likviduojami ligų ar kenkėjų masinio dauginimosi židiniai ar vykdoma jų prevencija.
Atnaujinti ir atkurti mišką svarbu ir būtina, nes senstant medynui, medžiuose sukaupiamas CO2 kiekis kasmet mažėja, o galiausiai medžiui trūnijant - visas sukauptas anglies dvideginis grįžta į atmosferą. Tad iš savęs miškas anglies dioksido atžvilgiu yra neutralus: ką medis sukaupia per gyvenimą, pūdamas ar degdamas ciklo gale vėl paleidžia į atmosferą. Todėl didžiausia pridėtinė vertė žmogui čia - gaminiai iš medžio, užlaikantys anglies dvideginį įkalintą medyje kaip įmanoma ilgiau.
Visas pasaulis diskutuoja apie klimato kaitą, o ir patys jaučiame orų kaitą ir nestabilumą. Nuolat spėliojam, o kas bus toliau? Nieko nėra baisiau, kaip suvokti, jog mūsų laukia dideli ir sukrečiantys iššūkiai, bet pasyviai laukti jų ateinant.
Šiuo metu aplinkosaugos, miškų, ekologinių sprendimų klausimai pabirę per kelias ministerijas, todėl strateginio požiūrio į tai, kokią Lietuvą ir jos aplinką paliksime ateities kartoms stinga. Neabejoju, jog artimiausio dešimtmečio pastangos ir darbai bus lemiantys nusprendžiant, ar Lietuvos miškai, aplinka ir protingi valdžios sprendimai padės mums ne tik džiaugtis viena ar kita išsaugota vertinga sengire, ar visgi gebėsime pažvelgti plačiau ir giliau į tai, kokias naudas mums gali suteikti ir kokias problemas padėti išspręsti kiekvienam lietuviui širdžiai svarbūs miškai.
Pasaulio miškų žemėlapis