Temos aktualumas ir problematika susijusi su sutarties trečiojo asmens naudai instituto formavimasis teisės sistemoje, jo pripažinimas Lietuvos bei užsienio valstybių teisėje.
Mirus bendrijos nariui nesant paveldėtoju, svarbu suprasti, kas yra trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo - tai asmuo, kuris nebūdamas sutarties šalimi savo veiksmais daro įtaką teisinis santykis raidai ir yra susijęs teisiniais ryšiais su viena iš šalių arba abiem. Tretiesiems asmenims tam tikras teises gali numatyti ne tik sutartis, bet ir įstatymas.
Šeimos medis iliustruoja giminystės ryšius, kurie svarbūs paveldėjimo teisėje.
Sutarties trečiojo asmens naudai instituto formavimasis
Sutarties trečiojo asmens naudai instituto formavimasis teisės sistemoje nagrinėjamos šio instituto istorinės ištakos, jo pripažinimas teisės sistemoje.
Sutarties trečiojo asmens naudai definicija bei aptariami jos požymiai. Šis reglamentavimas Europos valstybėse - Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Šveicarijos, Italijos, Austrijos teisės aktuose, atskleidžiamas jo turinys, požymiai bei specifika. Šioje dalyje remiamasi Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos gausia teismų praktika.
Sutarties trečiojo asmens naudai pripažinimo sunkumai
Sutarties trečiojo asmens naudai institutas ne visada ir ne visur buvo ir yra pripažįstamas. Pagrindinė kliūtis slypi tame, jog visuomenė sutartį supranta kaip šalis jungiantį ryšį, kaip vinculum iuris. Esant tokiam požiūriui sunku pripažinti, jog tretieji asmenys, nesantys sutarties šalimi, tam tikru būdu gali dalyvauti sutartyje.
Toks požiūris atėjo iš bendrosios teisės sistemos, nes ten ilgą laiką vyravo privity of contract, t.y. šiam sutarties šalimi, nebuvo pripažįstama galimybė pareikšti ieškinį. Tačiau, ir Justiniano kompiliatoriai šias išimtis išplėtė. Šiuo atveju trečiajam asmeniui atliks tam tikrus veiksmus.
Trečiajam asmeniui, apdovanotojo B atžvilgiu, suteikiama reikalavimo teisė. Trečiasis asmuo, kuris sutarties sudaryme nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvavo, reikalavimo teisę įgyja tuomet, jeigu tam pritaria sutarties šalys.
Sutarties trečiojo asmens naudai yra logiškai neįmanomas dalykas. Tačiau daugelis anų laikų teisės mokytojų puikiai suprato, kad tuo metu aktualiose gyvybės draudimo sutartyse, sutartyse dėl rentos mokėjimo iki gyvos galvos, bei žemės perleidimo sutartyse, nebeužtenka vien romėnų teisės. Dėl šios priežasties jie kūrė įvairias teorijas, kurios, panaudojant pripažintas priemones, pasiekė, kad tretieji asmenys, nesantys sutarties šalimis, turėtų reikalavimo teisę.
Trečiojo asmens naudai ribojims, ir palaipsniui šis institutas pradėjo vystytis. Gyvybės draudimui, skatino šio vystymąsi. Šalys susitarti tik dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Šis sutarties šalimis, teisių ir pareigų, nors tiesiogiai ar netiesiogiai sutartis gali paliesti ir jų interesus.
Šiuo teisiniais veiksmais yra susijęs su viena iš šalių arba abiem. Trečiaisiais asmenimis yra labai įvairūs. Šis jų asmenų statusas pagal jų dalyvavimo teisiniame santykyje pobūdį. Taigi tretieji asmenys teisiniuose santykiuose dalyvauja savo vardu arba sutarties šalies vardu.
Jei tretieji asmenys dalyvauja sutartyje kitos šalies vardu, tai sutartis galima skirstyti pagal tai, su kuria iš šalių tretieji asmenys yra susiję: su pasyviąja, t.y. skolininku arba su aktyviąja, t.y. kreditoriumi. Jei tretieji asmenys dalyvauja sutartyje savo vardu, tai sutartis galima skirstyti pagal šalis numatyto tikslo kriterijų.
Trečiasis asmuo sutartyje nėra įvardintas. Sutarties trečiojo asmens naudai būdinga tai, jog asmuo, kurio naudai turi būti įvykdyta sutartis, turi teisę kartu su kreditoriumi reikalauti įvykdyti sutartį.
Trečiasis asmuo turi teisę atsisakyti jam suteiktos reikalavimo teisės. Tokiu atveju sutartis lieka galioti, nes reikalavimo teisę išlaiko sutartį sudariusi šalis, t.y. kreditorius. Trečiajam asmeniui atsisakius reikalavimo teisės, sutartis baigiasi.
Trečiasis asmuo nepareiškė, jog priima jam suteiktą teisę, arba nepareiškė reikalavimo įvykdyti sutartį, o tai irgi parodo, jog jis tą teisę priėmė. Trečiojo asmens reikalavimo teisė yra sąlyginė, t.y. ji gali atsirasti tik kreditoriui mirus. Trečiojo asmens teisė yra neatšaukiama. Trečiasis asmuo, turėdamas reikalavimo teisę, skolininko atžvilgiu veikia kaip kreditorius.
H. Beale, A. Hartkamp, H. Kotz pažymi, jog visuomenė pripratusi sutartį traktuoti kaip vinculum iuris, t.y. dvi šalis jungiantį ryšį. Pvz., kai sudaryta dviašalė pirkimo - pardavimo sutartis, įprasta manyti, jog ji numato teises ir pareigas šalims, kurios ją sudarė. Tokiu atveju sutartis traktuojama kaip vinculum iuris.
Pvz., statybos rangovas A sudaro sutartį su sklypo savininku B. A įsipareigoja B pastatyti namą šiame sklype, o B įsipareigoja A sumokėti pinigus į jo sąskaitą banke. Tai šioje situacijoje bankas nėra laikomas naudos gavėju, jeigu A ir B banką laiko skolos mokėjimo priemone.
Trečiasis asmuo gali paduoti skolininką į teismą. Skolininkas gali pasinaudoti bet kuriuo gynybos būdu, kuris: a) kyla iš sutarties arba yra su ja susijęs ir b) būtų jam prieinamas tuo atveju, jei būtų bylinėjimasi su sutarties kreditoriumi.
Mokslininkai H. Beale, A. Hartkamp pabrėžia, jog sutarties trečiojo asmens naudai institutas turi išsiskirti iš kitų teisės institutų, kurie funkcionaliai yra tapatūs, bet skiriasi teisiškai. Vienas iš tokių institutų yra teisės perdavimas.
Pvz., sklypo savininkas pažadėjo statybos rangovui sumokėti sutartą sumą tiesiogiai rangovo bankui. Šiuo atveju šalys taip pat galėjo suteikti bankui reikalavimo teisę prieš sklypo savininką. Iš tikrųjų rangovas pasieks tą patį rezultatą, jeigu perduos savo teises bankui. Abiem atvejais bankas įgyja reikalavimo teisę prieš sklypo savininką.
Taigi perdavimo atveju - mokėjimo reikalavimo teisė, kuri yra rangovo teisė, specialiu susitarimu perduodama bankui. Šioje rangovo ir sklypo savininko sutartyje. Tokios sutarties pasekmės yra labai svarbios. Kitas toks institutas yra atstovavimas.
Šiuo teisiniu požiūriu tai būtų klaidinga. Civilinis kodeksas numato, jog civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti sandorius ne tik patys, bet ir per atstovus, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai. Terminas atstovas šiame kontekste turi specifinę reikšmę.
Šiam sandoriui kito asmens - principalo (atstovaujamojo) vardu. Šis terminas vartojamas kasdieninėje kalboje nebūtinai turi teisinę reikšmę. Pvz., Fiat markės automobilių pardavėją galima pavadinti Fiat atstovu. Teisiškai atstovas suprantamas kaip asmuo (veiksnus fizinis asmuo ar juridinis asmuo), kuriam suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu ir interesais.
Šiuos asmenis sieja teisiniai santykiai. Atstovavimas - tai dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Pirmiausia tai atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai, kitaip dar vadinami fiduciariniais (pasitikėjimo).
Atstovavimo pagrindu santykiai atsiranda tarp trijų subjektų: atstovaujamojo - asmens, kuris suteikia teises kitam asmeniui veikti jo vardu ir interesais, t.y. trečiojo asmens - asmens, kurį sieja teisinis santykis su atstovaujamuoju dėl atstovo veiksmų.
Trečiasis asmuo visada yra kreditorius kurios nors sutarties šalies atžvilgiu. Atstovo sudarytas sandoris atstovaujamojo vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai daro įtaką atstovaujamajam bei jo interesams. Taigi atstovavimo santykiai pirmiausia sukuria atstovaujamajam teises, o ne pareigas. T.y. šis iš sandoris sudarytas jo vardu bei jo interesais.
Norint pasiekti kokybišką interesų įgyvendinimą, tada jau atsiranda atstovo bei atstovaujamojo tarpusavio teisės ir pareigos. Viena iš atstovo pareigų yra, jog atstovas neturi teisės naudoti gautos vykdant pavedimą informacijos ar turto savo interesais, išskyrus atvejus, kai jie numatyti sutartyje ar įstatyme, taip pat kai sutikimą naudoti informaciją ar turtą duoda pats atstovaujamasis.
Taigi yra numatyta galimybė, jog atstovaujamasis gali atsisakyti savo teisės į gautą naudą arba leisti atstovui ja naudotis apie tai jam pranešęs, arba iš anksto tokią galimybę numatęs sutartyje. Atstovavimo faktą patvirtina atstovaujamo asmens išduotas atstovui įgaliojimas, t.y. įgaliojimu apibrėžiama atstovui suteiktų teisių apimtis bei turinys.
Taigi įgaliojimu apibrėžiama suteiktų teisių apimtis ir turinys. Atstovaujamajam išdavus įgaliojimą atstovui, t.y. suteikus teisę veikti jo naudai, įgaliotojui atsiranda tiesioginio reikalavimo teisė. T.y. tosios šalies. Taigi, kad būtų tinkamai vykdoma prievolė turi teisę reikalauti tiek atstovas, tiek atstovaujamasis kaip naudos gavėjas.
Laidavimas - tai konsensualinė ir vienašalė sutartis, kuria laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Savo teisine prigimtimi laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė.
Jei pasibaigia pagrindinė prievolė, pasibaigia ir laidavimas. Dabartiniame LR CK palyginus su 1964 m. CK laidavimo atsiradimo pagrindai yra išplėsti. Pagal 1964 m. CK laidavimas atsirasdavo tik iš sutarties, tuo tarpu dabartinis LR CK nustato, kad laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymu ar teismo sprendimo pagrindu.
Laidavimas - tai dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai, kurie atsiranda tarp laiduotojo ir kreditoriaus, taip pat tarp laiduotojo ir skolininko. Pagal V. Mikelėną - laidavimu siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus, todėl laidavimo atsiradimui neturi reikšmės, ar yra skolininko prašymas už jį laiduoti, ar skolininkas žino, kas už jį laiduoja. Taigi laidavimo sutartį laiduotojas su kreditoriumi gali sudaryti ir be skolininko žinios.
Šiuo atveju atsiranda teisiniai santykiai tarp laiduotojo ir kreditoriaus. Kreditoriaus turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. T.y. kreditorius, siekdamas, kad laiduotojas būtų patikimas bei mokus asmuo, gali skolininkui savo nuožiūra įsiklyti konkretų laiduotoją.
Laiduotojais gali būti veiksnūs fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus tuos, kuriems tai draudžia įstatymas. Vienoje iš bylų, LAT pažymėjo, jog laidavimas reiškia rizikos prisiėmimą, todėl laiduotojas, užtikrindamas kito asmens prievolių įvykdymą, privalo domėtis asmeniu, už kurį jis laiduoja, to asmens mokumu bei sutarties vykdymo eiga. Jeigu laiduotojas tuo nesidomi, tai jam tenka visi neigiami padariniai, susiję su prievolės neįvykdymu.
Nesant kreditoriaus reikalavimui, skolininkas turi teisę pats įsiklyti laiduotoją, turintį pakankamai turto užtikrinamai prievolei įvykdyti. Taigi šiuo atveju laidavimo santykiai atsiranda tarp laiduotojo ir skolininko.
Tai išplaukia iš esminių šios sutarties sąlygų, kurios yra: laidavimu užtikrintos prievolės nurodymas, kreditoriaus ir laiduotojo nurodymas. Trečiojo asmens naudai, o kreditoriaus, kaip sutarties šalies, naudai, kuri pasireiškia tuo, kad, skolininkui neįvykdžius visos savo prievolės ar jos dalies, kreditoriui bus atsakingas laiduotojas, kuris ir įvykdys nustatytą prievolę ar jos dalį.
Laidavimo sutartis tiesiogiai daro įtaką kreditoriui bei jo interesams. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad, skolininkui neįvykdžius visos savo prievolės ar jos dalies, nustatytą prievolę ar jos dalį įvykdytų laiduotojas.
UAB schema
El. prekyba: praktiniai patarimai ir įrankiai, kurie padės dirbti pelningai
tags: #mirus #bendrijos #nariui #nesant #paveldetoju