Šalyje netylant kalboms apie kraupius nusikaltimus, viena iš partijų pasiūlė būdą šiai problemai spręsti - sugrąžinti mirties bausmę. Mirties bausmė Lietuvoje yra panaikinta ir nevykdoma jau beveik keturiolika metų, tačiau diskusijos dėl šios bausmės netyla iki šių dienų. Tai sąlygoja senos mirties bausmės istorinės šaknys, prasta šalies kriminalinė situacija, žmogaus saugumo visuomenėje stoka ir kiti įvairūs jaunos valstybės formavimosi sunkumai.
Mirties bausmė pasaulyje: žalia - panaikinta visoms nusikaltimų rūšims, geltona - panaikinta išskyrus ypatingus atvejus, oranžinė - netaikoma jau 10 metų, raudona - taikoma.
Mirties Bausmės Apibrėžimas ir Tikslai
Visų pirma norėčiau supažindinti su konkrečiu mirties bausmės apibrėžimu šiuolaikinėje teisėje. Anot Romualdo Drakšo, ją būtų galima apibrėžti taip: “mirties bausmė - ttai bausmės rūšis, pasireiškianti prievartiniu gyvybė atėmimu nusikaltėliui, kuri gali būti paskirta tik teismo nuosprendžiu ir tik baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais”. Tokiu būdu valstybė siekia sulaikyti asmenis nuo nusikaltimo įvykdymo, o jeigu vis dėlto asmuo nusikalto - jį nubausti ir taip atimti galimybę daryti naujus nusikaltimus.
Atrodytų, kad viskas yra labai paprasta ir aišku, tačiau pamirštamas pats svarbiausias ir pagrindinis bausmės tikslas - pataisyti nusikaltimą padariusį asmenį. Dėl šios priežasties ir kyla nemažai ginčų tarp rretencionistų ( mirties bausmės šalininkų ) ir abolicionistų ( mirties bausmės priešininkų ).
Argumentai Už ir Prieš Mirties Bausmę
Abolicionistai teigia, kad mirties bausmė neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo, o jos taikymas tėra savotiško kraujo keršto atmaina. Ir iš tikrųjų, jei pažvelgtume į praeitį, senovės šalyse, tarkim, kkad ir senovės Lietuvoje, kraujo keršto paprotys buvo labai paplitęs ir turėjo gilias šaknis. Dažnai nusikaltėlis, nuteistas mirtimi, būdavo patikimas aukos giminaičiams, kad šie įvykdytų kraujo teisingumą.
Tokie teisingumo principai rėmėsi paprotine teise, kuri gana ilgai išlaikė savo įtaką. Kiek vėliau, atsiradus normalioms centralizuotoms valstybėms, kraujo kerštas ima pamažu nykti, o mirties bausmė įgyja kitą paskirtį - įbauginti ir atgrasinti asmenis nuo nusikaltimų darymo. Todėl ypač ima plisti žiaurios viešos egzekucijos, t.y. sudeginimas ant laužo, ketvirčiavimas, galvos nukirtimas, užmovimas ant kuolo, laužymas ratu, skandinimas, pakorimas ir t.t.
Deja, nusikaltimų skaičius dėl to nė kiek nesumažėdavo, o viešai vykdomos egzekucijos dažnai tapdavo puiki pramoga visuomenei ir leisdavo jei išlieti susikaupusią įtampą ir emocijas. Kadangi viešos mirties bausmės nedavė norimų rezultatų, emocinio stresinio poveikio daugelyje šalių buvo atsisakyta ir jau XX amžiuje mirties bausmę imta vykdyti niekam nematant, dažniausiai naktį arba labai anksti ryte, kol žmonės miegodavo. Modernėjant laikams, mirties bausmės vykdymo priemonės tapo humaniškesnės ir neleisdavo aukai ilgai kankintis ( elektros kėdė, sušaudymas, nunuodijimas ). Tačiau, pasak abolicionistų, net ir už tokius nusikaltimus negalima bausti mirtimi.
Anot jų, žmogaus gyvybė yyra aukščiausia vertybė, visų kitų vertybių pagrindas, o nužudymu nutraukiamas kitos asmenybės egzistavimas, padaroma neatitaisoma žala. Tokiam požiūriui pritaria ir šiuolaikinė katalikų bažnyčia. Viename iš katalikų bažnyčios pranešimų teigiama, kad: ”katalikų mokymas praeityje leido atimti gyvybę tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, savigynos ir mirties bausmės atvejais. Bet atsižvelgiant į tai, kad visuomenė vis labiau persmelkiama prievartos mokymas prieš gyvybės atėmimą sugriežtintas”. Taip pat abolicionistai nuolat primena popiežiaus Jono Pauliaus II raginimus pažaboti mirties bausmės vykdymą, nes tai griauna žmogiškosios gyvybės šventumą ir nepadeda efektyviai kovoti su nusikalstamumu.
Pavyzdžiai rodo, kad mirties nuosprendis nėra veiksminga prevencijos priemonė. Pavyzdžiui, Kanadoje 1976 metais panaikinus mirties bausmę, žmogžudysčių skaičius sumažėjo. Panašiai nutiko Skandinavijos šalyse, Austrijoje ir kitur. Taip pat nėra įrodymų, kad mirties bausmės nuosprendžio bijotų samdomi žudikai ar juo labiau teroristai, kurie iš anksto suplanuoja kruvinus išpuolius ir būna pasiryžę mirti dėl savo siekių. Mirties bausmės įvykdymas dažnai uždeda kankinio aureolę ir išprovokuoja dar žiauresnius teroristinių grupuočių atsakomuosius smūgius. Taip pat atlikti tyrimai rodo, kad daugelis žudikų būdami liguisto susijaudinimo būklėje negali blaiviai mąstyti, taigi tokiems žmonėms prevencijos priemonės nedaro jokio poveikio. Todėl, pasak Bažnyčios, geresnė bausmė būtų įkalinimas iki gyvos galvos. Tokiu būdu būtų išsaugota ggyvybė ir būtų sudaryta galimybė nusikaltėliui pasitaisyti, suprasti savo poelgio neteisingumą.
Tačiau, atsakydami į šiuos Bažnyčios teiginius, mirties bausmės šalininkai dažnai primena Šventajame Rašte parašytus žodžius: “akis už akį, dantis už dantį”. Atsakydama į tai bažnyčia teigia, kad tai yra tiesiog Dievo prašymas, raginantis žmones neatsilyginti už patirtą skriaudą didesne ir cituojama kita eilutė iš Biblijos: “Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą atsuk jam ir kitą”. Abolicionistai teigia, kad mirties bausmės taikymas pažeidžia Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos penktą straipsnį: “Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai nežmoniškai su juo elgiamasi ar jis baudžiamas”. Taigi, pasak abolicionistų, visos JTO narės turėtų laikytis šios deklaracijos ir gerbti žmogaus gyvybę, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje taip tikrai nėra.
Mirties Bausmė Pasaulyje
Aptariant pirmąją valstybių grupę, išskiriama Kinija, kuri nors ir labai sparčiai vystosi, ir ekonomika joje auga neregėtais tempais, tačiau mirties bausmės atžvilgiu ji primena viduramžius. Šioje šalyje mirties bausmė taikoma net ir už tokius gana “smulkmeniškus” nusikaltimus, kaip vagystė, kontrabanda, sukčiavimas, laisvamanystė. Kinijos teismai dažnai neatitinka tarptautinių teisės normų ir reikalavimų. Mirties nuosprendis taikomas bet kokio amžiaus ir lyties žmogui, o egzekucijos dažnai “atsitiktinai” vykdomos viešai.
Antrosios grupės valstybės yra kur kas humaniškesnės ir jose mirties bausmės nuosprendis skelbiamas tik už ypač sunkius nusikaltimus, kurias kėsinamasi į kito žmogaus gyvybę. Taip pat nustatyta, kad mirtimi nebaudžiamos moterys ir nepilnamečiai. Be to, mirties bausmė taikoma gana retai ir yra galimybių ją visiškai panaikinti.
Čia būtų galima pažvelgti į mūsų kaimynę Lenkiją, prieš jai galutinai panaikinat mirties bausmę. Tuo metu, jos niekas kaip nusikaltėlių įbauginimo priemonės nenaudojo, nors įstatymuose ji ir buvo numatyta. Na, o ketvirtoje valstybių grupėje mirties bausmė yra uždrausta. Tokiose šalyse kaip Vokietija aukščiausia bausmė, skiriama nusikaltėliui, yra kalėjimas iki gyvos galvos, nors kiek vėliau ji gali būti pakeista terminuotu laisvės atėmimu. Tuo tarpu Suomijoje maksimalus laisvės atėmimo terminas yra vvos 11 metų, o laisvės atėmimas iki gyvos galvos net nenumatytas. Įdomu tai, kad nusikalstamumas šioje šalyje yra itin mažas.
Be to, nusikaltimą padariusiems asmenims suteikiama siekiama, kad į visuomenė buvęs nusikaltėlis sugrįžtų pasitaisęs ir būtų pasirengęs vėl joje adaptuotis. Tačiau visai kitokia situacija yra islamą išpažįstančių šalių regionuose. Šiose valstybėse teisėtvarkos principai remiasi religija - Koranu ir šariatu ( šventasis islamo įstatymas ). Pagal tai, mirties bausmės taikymo spektras ypač platus: nuo neištikimybės iki nužudymo. O mirties bausmės vykdymo mmetodai labai žiaurūs (pavyzdžiui, Irane labiausiai paplitęs mirties įvykdymo metodas yra užmėtymas akmenimis).
Kitas, ne ką mažiau svarbus regionas yra Afrika. Ten žmogaus gyvybė ir teisės nereiškia nieko. Šiame regione kasmet vyksta įvairiausi perversmai, pilietiniai karai, nesutarimai tarp genčių ir t.t. Taigi mirties bausmė yra neatsiejamas dalykas, kuris žmonių gyvenime tapo visiškai įprastas ir kasdieniškas. Mirties nuosprendis vykdomas už daugelį nusikaltimų (piratavimą, vagystę, nužudymą, antivalstybinę veiklą ir t.t. ). Nors ir mirties nuosprendžio vykdymo priemonės nėra labai žiaurios, tačiau egzekucijos dažniausiai būna viešos.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mirties bausmė vykdoma tik neišsivysčiusiose, radikaliose valstybėse. Paradoksalu, tačiau taip nėra. Mirties bausmės šalimi labai dažnai laikoma JAV. Šioje stipriausioje pasaulio valstybėje mirties bausmės neatsisakyta ir jji yra netgi labai paplitusi. Remiantis statistiniais duomenimis, tik Kinijoje, Saudo Arabijoje ir Konge įvykdoma mirties nuosprendžių daugiau negu JAV. Be to, Jungtinių Valstijų įstatymai neapibrėžia nusikaltėlio amžiaus, kuris gali būti nuteistas mirties bausme. Taigi myriop gali būti pasiunčiamas net ir nepilnametis.
Duomenys rodo, kad vien Teksaso valstijoje 2002 metais mirtimi nubaustų nepilnamečių daugiau negu visame likusiame pasaulyje sudėjus. Taip pat JAV neatsisakyta vadinamosios atpildo idėjos - egzekuciją gali stebėti aukos artimieji. Kaip jau minėjau, tam labai priešinasi JAV katalikų bbažnyčia, teigdama, kad mirties bausmė nesugrąžina aukai gyvybės ir nesušvelnina artimųjų skausmo. Taipogi neretai kalbama, kad tokiose šalyse kaip JAV arba PAR, kuriose dar galutinai neišnyko rasizmas dažnai mirties bausme piktnaudžiaujama.
Visai kitokia situacija yra Europoje. bausmę arba jos netaiko. Taigi Lietuva, norėdama būti visateise Europos šalimi taip pat 1998 metais panaikino mirties bausmę, tačiau toks valstybės žingsnis sulaukė daug retencionistų kritikos. Pasak jų, Vyriausybė neatsižvelgė į visuomenės nuomonę, kuri rodė, kad apie 60 Lietuvos gyventojų nepritarė mirties bausmės panaikinimui. Tačiau LR Vyriausybė, norėdama toliau tęsti integraciją į Europos Sąjungą, turėjo atlikti šį nepopuliarų žingsnį. Abolicionistai kaip tik sveikino tokį Lietuvos apsisprendimą.
Mirties Bausmė Lietuvoje: Argumentai ir Kontraargumentai
Tuo tarpu mirties bausmės šalininkai teigė, kad mirties bausmė yra pati tinkamiausia priemonė užtikrinti 3 pagrindines idėjas: atpildo, izoliacijos, įbauginimo. Pasak jų, už bblogį reikia atsakyti blogiu, taigi teisingiausias sprendimas būtų paties žudiko gyvybės atėmimas. Antra, teigiama, kad mirties bausmė yra efektyvi priemonė apsaugoti visuomenę nuo recidyvo ir užtikrina žmogaus saugumą, nes nužudžius nusikaltėlį, jis nebeturės daugiau galimybių nusikalsti. Trečia, mirties bausmę jie laiko kaip pagrindiniu potencialių nusikaltėlių įbauginimo įrankiu. Tokiu būdu, anot jų, sumažėtų nusikalstamumas.
Atsakydami į šiuos teiginius, abolicionistai teigia, kad principo “akis už akį” taikymas yra pasenęs ir nusikaltėlį galima bausti ir kitokiu būdu. Be to, būtų pernelyg radikalu manyti, kad nusikaltėlis išėjęs iš kalėjimo tuoj pat puls daryti naujus nusikaltimus. Bet kokiam žmogui turi būti suteikta galimybė pasitaisyti, tereikia tam sudaryti palankias sąlygas. Galiausiai mirties bausmė nėra efektyvi prevencijos priemonė , nes statistika rodo visai ką kita. Pavyzdžiui, pagal atliktą apklausą Lietuvos kalėjimuose, 9 iš 10 nusikaltėlių darydami nusikaltimą negalvojo apie laukiančias pasekmes ir tikėjosi išvengti teisingumo.
Ir tai visai nestebina, kadangi pagal statistinius duomenis, nusikaltimų išaiškinamumas Lietuvoje tesiekia vos 43 , o užregistruotų tyčinių nužudymų, sužalojimų, išprievartavimų ketvirtadalis taip ir neišaiškinami. Be to, remiantis statistikos duomenimis, 1997 metais tyčinių nužudymų skaičius buvo 391, o 1998 metais - 356.
Kitas labai svarbus aspektas yra finansai. Daugelis yra linkę manyti, kkad nuteistųjų iki gyvos galvos išlaikymas kainuoja brangiau negu mirties bausmės įvykdymas. Tačiau pabrėžtina, kad kalėjimuose bausmę atlieka maždaug apie 14 tūkst. nuteistųjų, iš jų tik kelios dešimtys kali iki gyvos galvos, taigi valstybė įvykdžiusi šiems nuteistiesiems mirties bausmę sutaupytų labai menką sumą.
Kitas labai svarbus pačių kalinių argumentas yra tas, kad įkalinimas iki gyvos galvos yra žiauresnis negu mirties bausmė. Remiantis 1999 m. rugpjūčio 21 dieną dienraštyje “Lietuvos rytas” išspausdintu straipsniu “Nuteistieji iki gyvos galvos - tarp depresijos ir menkų vilčių” dauguma nuteistųjų yra visiškai nusivylę savo gyvenimu ir nebemato jokių perspektyvų, netgi ima trikti žmogaus psichika. Taigi tokia bausmė prilyginama nesibaigiančiam žiauriam kankinimui.
Todėl dažnai užduodamas klausimas: kokia nauda iš to, kad vietoj mirties bausmės įvykdymo pradedama naikinti nuteistojo psichika? nėra. Vieni teigia, kad žudikui taip ir reikia ir toks pasmerkimas ilgalaikėms kančioms yra pats tinkamiausias atpildas už padarytą nusikaltimą. Kiti mano, kad tai nehumaniška.
Yra netgi keletas pavyzdžių, kada tokia bausme nuteisiami nekalti žmonės, tačiau kai suprantama padaryta klaida, jau būna per vėlu. Dažniausiai iš kalėjimo išėjęs žmogus būna praradęs savo artimuosius, darbą, pastogę, viską tenka pradėti iš naujų, o tai be galo sunku.
Yra dar ir daugiau argumentų “už” ir “prieš” mirties bausmę, tačiau joms visoms išvardinti prireiktų dar daug laiko, tačiau, darydami išvadas, galime teigti tai, kad bet kokiu atveju, ar mirties bausmė panaikinta ar ne, kalbos apie ją netilo ir netils. Kasdien matome šiurpinančias kriminalines kronikas, todėl visai nekeista, kad žmonės vis dar mano, kad mirties bausmė gali sustabdyti nusikalstamumą.
Alternatyvos Mirties Bausmei
Nors laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys negali būti lygtinai atleisti nuo bausmės, vis dėlto, populistai ir čia sugeba manipuliuoti žmonių jausmais. Esą, žiauriems žudikams kaip alternatyva mirties bausmei, gali būti taikoma tik laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kurią jie turi atlikti iki paskutinio atodūsio. Be jokio lygtinio atleidimo nuo bausmės. Taip pat būtent kalėjimo, o ne sanatorijos sąlygomis.
Padarysiu vieną išlygą: išties sunku paneigti, kad žmogaus teisių gynėjai neproporcingai didelį dėmesį skiria žudikams, o ne jų aukoms. Jie lieka vienui vieni su savo netektimi, skausmu ir apgailėtinos materialinės pagalbos trupiniais. Tuo tarpu banditai ir žudikai mėgaujasi visuomenės dėmesiu ir reikalauja sau išskirtinių gyvenimo sąlygų, kokių neturi daugelis dorų bei sąžiningų Lietuvos žmonių. Nors populistai, ko gero, teisūs šiuo aspektu, vis dėlto bausmių skyrimo ir atlikimo klausimais jie smarkiai prašauna pro šalį.
Svarbu ne tai, kad laisvės atlikimo bausme nuteisti asmenys pagal galiojantį įstatymą nėra lygtinai atleidžiami nuo šios bausmės atlikimo, o tai, kad minėta bausmė negali būti skirta automatiškai, kai tik nustatomas nužudymo „autorius“.
Nesismulkinsiu, o aptarsiu organizuotų nusikalstamumo struktūrų daromus žiaurius nusikaltimus. Šių struktūrų gyvybingumo pagrindas - tai finansinė galia, visa persmelkianti baimė ir jų narių tylėjimo įžadai. Tam, kad išaiškinti tokių gaujų daromus nusikaltimus, valstybė turi rinktis, ar atsisakyti bet kokių sandėrių su banditais ir rizikuoti likti prie sudužusios geldos arba, priešingai, stengtis palenkti į kaltinimo šalies pusę tuos gaujų narius, kurie sutinka liudyti prieš savus. Gilias demokratijos tradicijas turinčios teisinės valstybės seniai ir vienprasmiškai išsprendė šią dilemą.
Mes ne bolševikai, kad rinktumėmės specifinį kelią ir įsiklausydami į neatsakingus rėksnius, atsisakytume bet kokių sandorių su nusikalstamų struktūrų nariais. Savo ruožtu minėti sandoriai neišvengiamai turi savo kainą. Jos „tarifas“ neapima ir negali apimti tokios bausmės, kaip laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vadinasi, lanksti baudžiamoji politika bausmių skyrimo srityje neturi nieko bendro su radikaliais, bet beviltiškai naiviais, populistiniais ir neatsakingais gražulių ir paksų siūlymais.
Kita vertus, tai nereiškia veidmainiško pseudohumanizmo, kurį demonstruoja hiperaktyvūs žmogaus teisių gynėjai. Civilizacijos istorija veikiau patvirtina, nei paneigia tą Žozefo de Mestro mintį, pasak kurios bet kokia visuomeninė tvarka galiausiai laikosi ant vieno žmogaus - budelio.
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
KAS NUTINKA PO MIRTIES? MOKSLINIS TYRIMAS – GYDYTOJAI UŽFIKSAVO TAI, KO NEĮMANOMA PAAIŠKINTI
Nuomonės Apklausa
- Daiva Šideikienė: - Šis klausimas diskutuotinas. Viskas iš tiesų priklauso nuo mūsų vykdomo teisingumo, nes neretai pasitaiko atvejų, kada žmonės nuteisiami visiškai nepagrįstai.
- Romualdas Jankauskas: - Aišku, kad reikia sugrąžinti mirties bausmę. Nusikaltėliai, darantys žiaurius dalykus, visai nieko nebebijo. Gerai, už žmogaus nužudymą jie gauna dešimt metų nelaisvės, bet kas iš to? Dažniausiai jie paleidžiami anksčiau, atbuvę kalėjime šešerius ar septynerius metus, o sugrįžę vėl daro tą patį.
- Vytautas Lalas: - Manau, kad nereikėtų sugrąžinti mirties bausmės, būtina tik sugriežtinti nusikaltimus padariusių asmenų bausmes. Galėtų dėmesį į savo veiksmus atkreipti ir politikai, nes jei jie laikytųsi bendros tvarkos, tai ir visuomenėje vyrautų kitoks požiūris.
- Stasys Pocius: - Pritarčiau šiam pasiūlymui, nes kažkaip tuos nusikaltėlius juk reikia tramdyti.
- Violeta Ivanauskienė: - Manau, kad reikėtų sugrąžinti mirties bausmę, nes šalyje įvykdoma daug nusikaltimų, o išlaikyti ir maitinti žiauriai besielgiančius žmones - beprasmis reikalas. O kokiu daugiau keliu eiti norint išspręsti šią problemą?
- Lijana Ostrovskienė: - Nepritarčiau tokiam siūlymui, nes neretai pasitaiko atvejų, kada nuteistas žmogus būna visai nekaltas.
Apibendrinant, mirties bausmės klausimas yra itin sudėtingas ir kontraversiškas, reikalaujantis nuodugnios analizės ir atsižvelgimo į įvairius argumentus bei nuomones.