Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis ir Partizanų Suvažiavimas Mikniaus Sodyboje

Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) - tai organizacija, vienijusi Lietuvos partizanus, kovojusius prieš sovietinę okupaciją. Šiame straipsnyje aptariami LLKS veikla, partizanų vadų suvažiavimas Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje, ir LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ženklas (partizanų sukurtas ženklas)

Partizanų Pasipriešinimas Lietuvoje

Iki 1953 m. Lietuvoje vykęs partizaninis karas buvo didžiausias iš trijų Baltijos valstybių. 1944-1946 metais kovai su maždaug 30 tūkst. partizanų Lietuvoje buvo dislokuota gausi NKVD kariuomenė. Istorikų skaičiavimu, ginkluotame pasipriešinime dalyvavo apie 100 tūkstančių partizanų, iš kurių apie 20 tūkstančių žuvo.

Daugiau kaip 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo, nė vienas iš aštuonių partizanų vadų, pasirašiusių LLKS Deklaraciją, neišdavė savo idealų ir juos rėmusių žmonių. Jų kapai ar mirties vietos yra nežinomos.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS)

Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) buvo įkurtas 1949 m. vasario 10 d. Minaičių kaime, S. Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje. Suvažiavimo šūkis - lotynų sentencija Rede, quod debes - Atiduok ką privalai, papildyta žodžiu „Atiduok Tėvynei ką privalai“.

Suvažiavimas įkūrė bendrą, vieningą pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), priėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją (1999 m. LR Seimas įstatymu ją paskelbė LR teisės aktu) ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statutą, nutarė leisti LLKS vyr. vadovybės laikraštį „Prie rymančio Rūpintojėlio“.

LLKS Taryba prezidiumo pirmininku išrinko J. Žemaitį, jis savo pavaduotojais paskyrė A. Ramanauską, J. Šibailą ir L.

LLKS Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracija

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskelbė deklaraciją, kurioje įvardinta, kad LLKS taryba yra vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, jog LLKS organizuotas pasipriešinimas okupantams yra teisėtas, o nepriklausoma Lietuvos Respublika yra pagrindinis tautos siekis.

Šis dokumentas tapo jungtimi tarp 1918 ir 1990 metų. Deklaracijoje buvo pažymėtas labai reikšmingas dalykas, kad Lietuva - Europos dalis.

Pagrindiniai deklaracijos akcentai - vienintelė teisėta valdžia Lietuvoje yra iš partizanų vadovybės atstovų, įgaliotų žmonių, sudaryta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba, jos prezidiumas.

Deklaraciją pasirašė 8 posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, einantis Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2-22 d. priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą - kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija vainikavo Lietuvos laisvės kovotojų veiklą steigiant ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, kuriant pasipriešinimo politinę ir karinę vadovybę.

Partizanų Suvažiavimas Minaičių Kaime

1949 m. vasario 10 d. Minaičių kaime, S. Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, įvyko Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimas.

A.Kuzmicko filmo kadrai nukelia į Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuris įvyko 1949-ųjų žiemą Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje. Partizanų ryšininkų Petrėčių-Miknių sodybos klėtyje iškastame bunkeryje kelias savaites gyveno aštuonių Lietuvos partizanų apygardų vadai ir rašė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją. Joje buvo išsakytas noras atkurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą.

Filmo liudininkė, sodybos šeimininkė Julijana Mikniūtė-Petrėtienė rūpinosi partizanais, juos saugojo, maitino, plovė rūbus ir kitaip jiems pagelbėjo. Partizanams naktis ir diena buvo vienoda. Jie išlipdavo iš bunkerio tik nusiprausti. Net gamtinius reikalus atlikdavo į indelį.

Bunkeryje gyveno aštuoni partizanai. Stovėti ir vaikščioti jame buvo neįmanoma, nes ilgis buvo 3 metrai, o aukštis 1,7 metro. Ant sukaltų gultų partizanai miegojo po du, nes kitaip buvo neįmanoma. Buvo įrengtos ventiliacijos angos. Kai pribėgdavo vandens, čia gyvenantys vyrai jį tiesiog išsemdavo. Tačiau visuomet jautėsi drėgmė.

Suvažiavime dalyvavo partizanų atstovai iš visos Lietuvos. Iš pradžių jie rinkosi Balandiškių kaime Sajų sodyboje (maždaug 6 km. Vasario 2-10 d. vyko konsultacijos ir pasitarimai, vasario 10 d. - Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo ir Karo Tarybos jungtinis posėdis, kuriame buvo nutarta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu (LLKS).

LLKS Tarybos 1949 m. vasario 11-17 d. posėdyje buvo svarstyti 25 klausimai, tarp jų sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt.

Paskutinėmis suvažiavimo dienomis buvo sudaryta LLKS vadovybė ir priimti kreipimaisi į pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius bei Lietuvos gyventojus.

Nors Lietuva prieš 66 metus knibždėte knibždėjo sovietų kariuomenės, saugumo agentų ir smogikų, Lietuvos partizanams pavyko pasiekti sunkiai įsivaizduojamą tikslą - vienoje vietoje susiburti vadams ir priimti pasipriešinimo judėjimui svarbiausią dokumentą - Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaraciją. Ją su 1918 metų nepriklausomybės aktu siejo ne tik data, bet ir svarbiausias siekinys - laisva Lietuva.

Atminimo Įamžinimas

Šiemet LGGRT centras, Radviliškio rajono savivaldybė ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) pasirašė trišalę bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindinis tikslas - išsaugoti bei puoselėti istorinę atmintį, įamžinant 1949m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarus, istorines vietas bei patį LLKS.

Pagrindinis sutarties akcentas - istorinės Deklaracijos pasirašymo vietos įamžinimas Mėnaičiuose, Miknių sodyboje bei paminklai partizanų vadų suvažiavimo vietose: „Atstatyti vyriausiosios vadavietės bunkerį bei klėtį virš jo ir įsteigti LLKS muziejų atstatytame bunkeryje ir klėtyje Mėnaičių k., Radviliškio r., suprojektuoti ir pastatyti paminklus 1949 m.

2010 m. Centro pastangomis įrengtas 1949 m. LLKS suvažiavimui ir vasario 16-osios Deklaracijai skirtas memorialas Miknių sodyboje (Minaičių k., Radviliškio r.). Centro atliktų detaliųjų archeologinių tyrimų rezultatų pagrindu atkurtas Prisikėlimo apygardos štabo bunkeris, kuriame 1949 m. vasarį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo metu sukurti ir paskelbti svarbiausi Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio dokumentai, Vasario 16-osios Deklaracija, šiam įvykiui įamžinti pastatytas paminklas. Bunkeryje įrengta ekspozicija, kurioje atkurta autentiška to laikotarpio partizanų buveinė, dokumentų, rastų 2004 m.

Ekspozicijos „Atiduok Tėvynei, ką privalai“ ir atstatyto partizanų bunkerio fragmentas Radviliškio r. Minaičių k.

Žuvusių Partizanų Atminimas

Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. 1997 m. vasario 14 d. (po mirties) jam suteiktas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas, tų pačių metų gruodžio 22 d. pripažintas Kario savanorio statusas, o 1998 m. sausio 28 d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

Leonardas Grigonis-Užpalis žuvo 1950 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Ariogalos vls. Daugėliškio miške. 1950 m. lapkričio 23 d. jis buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties). 1996 m. spalio 18 d. Rokiškio rajono tarybos sprendimu Sėlynės pradinei mokyklai (Rokiškio r. Ragelių vls.) suteiktas Leonardo Grigonio vardas.

Aleksandras Grybinas-Faustas žuvo 1949 metų rugsėjo 28 dieną grįždamas po vizitacijos Dariaus ir Girėno tėvonijoje, Šunkarių miške, prie Vilužių kaimo, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje. Jau būdamas netoli savo bunkerio pateko į pasalą ir, sunkiai sužeistas bei sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus, nusišovė.1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Aleksandrui Grybinui-Faustui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Vytautas Gužas-Kardas žuvo išduotas 1949 m. birželio 11 d. Skaudvilės valsčiuje - būdamas sužeistas neturėdamas jokios vilties išsiveržti iš apsupto bunkerio, nusišovė. 1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Vytautas Gužas-Kardas apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties); Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimu kpt. V.Gužui po mirties pripažintas kario savanorio statusas.1998 m. lapkričio 18 d.

1949 m. rugpjūčio 13-osios naktį Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, Viktoras Šniuolis-Vitvytis ir Laurynas Mingilas-Džiugas atkeliavo į Užpelkių mišką (dabar Radviliškio r.). Ten jų jau laukė keturi Prisikėlimo apygardos partizanai. Tuomet stovykloje budėjusiam Viktorui Šniuoliui bekalbant su atėjusiu ryšininku, mišką ėmė supti MVD kariuomenė. Nelygiose kautynėse žuvo P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesis-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir partizanai Girėnas bei Aitvariukas (vardai ir pavardės nežinomi). Po mirties P. Bartkui-Žadgailai suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1998 m. gegužės 19 d. - pulkininko laipsnis (po mirties).

1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Bronius Liesys-Naktis apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės kovos kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Juozas Šibaila-Merainis žuvo 1953 m. vasario 11 d. išdavus bunkerį Ramygalos valsčiaus Dovydų miške. Jis žuvo kartu su savo pavaduotoju Povilu Žiliu-Audrūnu, Klevu. 2001 m. liepos 14 d. jų žuvimo vietoje atidengtas paminklinis akmuo. Jau 1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu J. Šibaila-Merainis už drąsą, pasiaukojimą ir ypatingą darbštumą buvo apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais. Atkūrus Nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 17 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties), 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu - pulkininko leitenanto laipsnis, tų pačių metų gegužės 19 d.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išduotas ir suimtas kartu su savo žmonau Birute Mažeikaite 1956 m. spalio 12 d. Jis buvo ypatingai žiauriai kankinamas beveik metus. 1957 metų rugsėjo 24-25 dieną Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas A. Ramanauskui-Vanagui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. A. Ramanausko-Vanago žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 metams laisvės atėmimo.

Tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metų gruodžio 12 dieną jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998-ųjų sausio 26-ąją Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu - dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 ir 1950 metų aukščiausiosios Lietuvos partizanų vadovybės apdovanojimai „Vanagui“ - II ir I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais - 1998 metų kovo 3 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas II laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, o 1999 metų vasario 2 dieną dekretu - I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Išvados

Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir jo Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija yra svarbūs Lietuvos istorijos įvykiai, liudijantys apie lietuvių tautos pasiryžimą kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę. Partizanų pasiaukojimas ir idealai turėtų būti įkvepiantis pavyzdys ateities kartoms.

tags: #mikniaus #sodyba #llks