Šiandien, pažvelgus atgal į nueitą gyvenimo kelią, norisi pasidalinti prisiminimais ir patirtimis, kurios formavo asmenybę ir pasaulėžiūrą. Šie atsiminimai - tai ne tik asmeninė istorija, bet ir bandymas įamžinti laikmetį, žmones, su kuriais teko susidurti, ir įvykius, kurie paliko neišdildomą įspūdį.
Lietuvos Etniniai Regionai
Gimimas ir Vaikystė Kaime
Gimiau ir užaugau kaime, kuris formavo mano būdą ir paliko pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius. Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980-1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“.
MANO GIMTINĖ. Gimimo datos, vietovės, šeimos narių aprašymai būna pati nuobodžiausia ir pati neįdomiausia bet kokių prisiminimų dalis, bet be jų irgi neapsieisi. Aš gi ne iš dangaus nukritau ir ne gandrai mane atnešė, aš gimiau 1944 m. birželio 8 d. Kaime žmonės buvo išsikasę vadinamuosius „akopus“ (slėptuves) pasislėpt nuo patrankų sviedinių, nuo lėktuvų, na ir šiaip apsisaugojimui nuo bet kokio susišaudymo. Į „akopus“ iš namų susinešė geresnius daiktus, drabužius, kurį laiką ten ir gyveno, kol praėjo frontas.
Mano tėvai „akopą“ buvo išsikasę šalia kaimyno Povilo Kesiūno žemės rubežiaus. Atėjo trys vokiečiai ir įsakė visiems išeit iš „akopo“. Tėvas su motina išėjo, o mane paliko. Kada vokietis paklausė, ar visi išėjo, mama pasakė, kad liko vaikas. Vokietis iškart įšoko į duobę, pagriebė mane ir, išnešęs į lauką, ėmė kilnoti džiaugsmingai šūkaudamas: „Knabe Knabe! Sohne Sohne!“, o man tik baltos putos vertėsi iš burnos.
Kitą dieną po to, kada mane anie vokiečiai iškėlė iš „akopo“, atėjo kiti, bet jau su kaukolėmis ant rankovių ir ant kepurių. Netoli mūsų namų pievoje buvo pririštas ir metaliniais pančiais supančiotas ganėsi dėdės Povilo Kesiūno arklys. Tie vokiečiai atėjo pas mūsų tėtį ir pareikalavo atpančioti tą arklį, jie manė, kad arklys mūsų, o tėtis tai neturi rakto, nes pančiai užrakinami specialiu raktu.
Atėjusi Kesiūno sesuo Šinskienė pasakė, kad tokį pjūkliuką turi Jonas Dūda, kuris gyvena maždaug už kilometro, kitam kaimo gale. Tada vokiečiai leido nueit kažkuriai moteriškei pas Dūdą Joną ir atsinešt tą pjūkliuką. Pasirodo, pamatęs pas mus atėjusius vokiečius, suprato, kad anie gali paimt jo arklį, jį prirakino metaliniais pančiais, o pats pasiėmė šautuvą, įlipo į eglę ir iš jos jau taikėsi nušauti tuos vokiečius, bet jam sutrukdė ten kartu buvę mano tėtis, mama, jo paties sesuo Adelė Šinskienė. Vėliau mama pasakojo, jog neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu Kesiūnas būtų bandęs nušaut šituos vokiečius, nes tuo metu ir už vieno vokiečio nušovimą jie galėjo iššaudyti visą kaimą.
Atnešė ruskeliai kareiviai pavogę kaimyno Vėbros indus ir siūlo pirkt - ne už pinigus, už samagoną. Gaila kaimyno gražių indų, atidavė butelį samagono ruskeliams už tuos indus, paskiau juos grąžino Vėbrams. Tai iš to štabo atėjęs rusų kareivis, prisigėręs samagono, užpuolęs ją ir matyt norėjęs išprievartaut, bet ji ištrūkusi iš jo, pasičiupusi mane ir nubėgusi pas kaimyną Povilą Kesiūną. O kada paaugau, po trejų metų gimė brolis Broniukas ir, būdamas ketverių, jau pamenu, kad labai bijodavau, kai broliukas pradėdavo verkti.
„Aktualioji istorija“ (85): Tremties atmintis: sibiriečių, tremtinių ir kolaborantų perspektyvos
Tremties Metai
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Peržengiau įvairius gyvenimo slenksčius: dar pačioj vaikystėje tapau tremtiniu, septynerius metus gyvenau be tėvų ir gimtųjų namų šilumos - mokykla, alinantys ir pusvelčiai darbai „gimtajam“ kolūkyje, mokslai svetimam mieste, darbas gamyklose, okupantų KGB akiratyje, lageris, sunkus ir alinantis statybininko darbas įvairiuose sovietiniuose ūkiuose, po Nepriklausomybės atkūrimo darbai valstybinėse įstaigose - Kultūros paveldo inspekcija, Valstybės Saugumo tarnyba, Dokumentų apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir į užtarnautą poilsį - pensininko dalia...
Memorialas Sovietų Represijų Aukoms
Po Tėvų Tremties
1949 m. apie balandžio vidurį tėtis atvažiavo į kiemą pasikinkęs arklį į koras, prikrovė įvairių rakandų, patalynės, ant viršaus užsodino mane ir išvežė pas Jakučionį. Pragyvenau pas juos maždaug savaitę, iki 24-os dienos. Tos dienos vakare Vitaldas mus su Jakučionio brolio sūnumi Danuku nuvedė į Antano Kiliaus pirtį, kurioje tuo metu Jakučioniai rūkė dešras. Neva mums reikės prižiūrėt, kad pakura neužgestų, o ryte jie ateisią mūsų parsivesti. Pirtis stovėjo netoli Apaščios upelio, kitoje pusėje buvo Atažalynės (Puodžialaukės) miškas,- taip mudu dėdė Vitaldas paliko šitoje pirtyje. Naktis praėjo ramiai. Mūsų užmigta priepirtyje ant šiaudų, atsibudom jau su šviesa.
Praėjo diena, jau ir vakaras, stojo prieblanda. Danukas sako: „Gal einam į namus, gal dėdė pamiršo mus?“. Abu parėjom į namus, pas Jakučionį. Gryčios duris radom užrakintas. Susiradom raktą, įėjom į vidų - tuščia, nieko nėra. Na, tada ir prasidėjo „vargonų muzika“. Sėdim abu vidury aslos ir patys nežinom, ko verkiam. Pasirodo, beverkdami taip mes asloje ir užmigom. Pakėlė mus, matome, kad visi vaikšto po gryčią kaip nesavi - dėdė Vitaldas, Jakučionis.
Kai paklausiau, kodėl tėtis, kodėl mama neateina manęs parsivest į namus, kažkuris iš jų pasakė, kad mano tėvai išvažiavo į Kauną pas dėdę Julių, ten užsidirbs pinigų ir netrukus grįš į namus. To, matyt, man ir tetrūko. Apsiraminau, čia man buvo nenuobodu, su Danuku Jakučionio karvutes, avytes ganydavom, o ganydami lauželius susikurdavom, bulvių ant anglių pasikepindavom, tuščioje patrankos gilzėje žirnių išsivirdavome, žodžiu, buvome užsiėmę savais reikalais ir niekas daugiau mums nerūpėjo, net tėvus pamiršome.
Žiemą žmones varydavo vežti žvyro ant kelių. Kiekvienai šeimai buvo valdžios nustatyta norma, kiek vežimų vežti. Žvyrą vežė ir Vitaldas iš Atažalynės miško žvyrkalnio. Kartu pasiimdavo ir mane. Kaip man patikdavo važinėtis rogėmis! Per dieną padarydavo apie dešimt reisų. Būdavo, nuvažiuoja į žvyrkalnį, prisipila žvyro ir veža ant kelio Pandėlys-Rokiškis.
Jakučionio ir Dūdos namai buvo kaip kokia prieglauda. Kurį laiką pas juos gyveno kunigo Vinkšnelio motina, nes jų šeima po karo buvo išblaškyta: kunigas išvežtas į Rusijos lagerius, namai karo metu buvo sudeginti, todėl Grasilda Vinkšnelienė glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus, gyveno pas Kilių Antaną. Čia kurį laiką gyveno ir Petronėlė (Petrusia, Petrusytė) Stakėnaitė iš Sipelių kaimo.
Malkinėje, taip vadinamam šapely, buvo padaryta tokia tuštuma, kurioje galėjo tilpti bent trys žmonės. Ta slėptuvė buvo iš visų pusių apkrauta malkomis ir kapotų žabų kūleliais. Iš pradžių Jakučioniai ir mane toje skylėje slėpdavo, kai skrebai užeidavo ar šiaip kas iš svetimų, ypač iš miestelio.
Maždaug po poros mėnesių Jakučionis parsivežė iš pašto laišką, kuriame mano motina rašė, kad jie gyvena netoli didžiulio Baikalo ežero, Irkutsko srityje. Jakučionis skaitė laišką ir šluostėsi ašaras, verkė teta Edvarda ir Vitaldas verkė, tik aš neverkiau. Man buvo labai baisu, kuomet išgirdau žodį Sibiras. Tuomet ir sužinojau, kad mano tėvai Sibire, o ne Kaune.
Kartą Jakučionis nusivedė mane į laukus netoli mūsų beržynėlio. Sustojom vidury dirvono, o ten tokios gilios ratų vėžės likusios dar nuo pavasario. - Va, čia tos vėžės, kuriomis tavo tėvai į Sibirą išvažiavo... Kol kas saugau aš jas. Neilgai išliko lauko dirvone tos vėžės, pati gamta negailestingai po metų jas užlygino. Liko jos tik mano širdy amžinai, liko skausmo ir ašarų vėžės, liko klaiki nežinomybė, ilgesys, blaškymasis gyvenimo upėje - nei išbrist, nei išplaukt...
Kadangi trėmimo metu manęs namuose nebuvo ir aš nemačiau, kaip tėvai buvo vežami iš namų, apie tėvų tremtį sužinojau tik iš artimųjų, o vėliau - ir iš pačios mamos. Pasirodo, tėvai apie trėmimą žinojo jau prieš porą savaičių. Tad tėvai jau iš anksto ruošėsi važiuoti į Sibirą, nors vis dar netikėjo, kad juos veš, kadangi „buožinius“ mokesčius buvo sumokėję.
Tėtis ruošėsi statyt naujus tvartus, buvo prisivežęs medienos iš Skapagirio, prisigaminęs betoninių blokelių sienoms, visą medieną naktimis vežė pas Jakučionį ir slėpė klojime. Jakučionio klojime Vitaldas iškasė didžiulę duobę, kurioje nuo stribų ir soviet...
Kūrybinė Veikla
Nuo 1996 iki 2010 metų sudariau ir išleidau dešimt knygų apie pokario laisvės kovas. Tai va toks mano gyvenimo kelionės bagažas.
Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais.
Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą - ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Viskas Dievulio valioje. Planų aibės, jų visų gal ir neteks įgyvendinti, paliksiu juos užbaigti kitiems, nes paprastai taip jau žmogaus gyvenime nutinka: ateina ta nelauktoji „X“ valanda ir tu lieki bejėgis, kad ir kaip dar norėtum prieiti prie atviro lango ir pažvelgti į rytuose tekančią saulutę, o tau užmerkia akis ir tyliai pasako: „Gana! Nuoširdžiausiai dėkingas - žmonai, dukroms ir visiems, kurie mane pažinojo ir manimi rūpinosi.
tags: #dainius #stonys #daugiabucio #namo #savininku #bendrija