Vilniaus dabartinėje teritorijoje žmonės gyvena nuo akmens amžiaus: Eiguliuose (Vilniaus termofikacinės elektrinės nr. 2 teritorija Vilkpėdės seniūnijoje) rastos dešimto tūkstantmečio prieš Kristų Madeleine’o kultūros gyvenvietės liekanos. Senojo arsenalo teritorijoje tirtas 7,5 m kultūrinis sluoksnis (nuo ketvirto-trečio tūkstantmečio prieš Kristų). Pirmame tūkstantmetyje didelės gyvenvietės buvo Kairėnuose (4-6 a.), Pūčkoriuose (1-14 a.), Naujojoje Vilnioje (pirmo tūkstantmečio antra pusė).
Tankiausiai gyventa prie Neries ir Vilnios santakos, čia buvo įtvirtintų sodybų - Aukštutinės pilies teritorijoje rasta pirmo tūkstantmečio pirmos pusės gyvenvietės liekanų. Žemutinė pilis išaugo iš Aukštutinės papilio gyvenvietės (manoma, tai buvo Vilniaus miesto užuomazga); 13 a. pabaigoje-14 a. Per Vilniaus dabartinio Senamiesčio teritoriją jau 10-11 a. ėjo svarbūs prekybos keliai. Prie kelio į Rūdninkus 14 a. pradžioje buvo susiformavusi pirmoji turgaus aikštė, 14 a. pabaigoje atsirado antroji - dabartinė Rotušės aikštė.
Pasak legendų, Vilnius buvo svarbus pagoniškos Lietuvos kulto centras, Vilnios dešiniajame krante buvusi Perkūno šventvietė, deginti mirę Lietuvos valdovai (Šventaragio slėniai). 13 a. Seniausias istorijos šaltinis, kuriame minimas Vilniaus vardas, - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 01 25 į Vakarų Europą siųstas laiškas (Gedimino laiškai). Juo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę kviečiami amatininkai ir pirkliai.
14 a. Vilnius buvo Vilniaus kunigaikštystės centras; ją paveldintis ar kitaip užimantis kunigaikštis nuo Gedimino laikų laikytas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 14 a. antroje pusėje miestą daug kartų nesėkmingai puolė kryžiuočiai. Pasak jų kronikų, 1390 puolant Žemąją ir Kreivąją pilį per kovas ir gaisrus žuvo 14 000 vilniečių. Vilnius kūrėsi kaip daugiatautis miestas. 14 a. pabaigoje minimi miestą sudarę Didysis (lietuvių) ir Rusų miestai.
Iki 16 a. daugiausia gyveno lietuvių ir gudų, t. p. kūrėsi vokiečių pirkliai ir amatininkai, po 1397 atsikėlė totorių. Jau 14 a. apsigyveno žydų; 16 a. pabaigoje-17 a. pradžioje susidarė kahalas (panaikintas 1845). 16-17 a. per reformaciją ir kontrreformaciją ėmė daugėti lenkų - 17 a. Kunigaikštis Vytautas su kryžiuočių kariuomene 1391 puola Vilnių (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a.
1387 Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teisę (Jogailos privilegija Vilniui), Vilniaus pirkliams buvo leista visoje Lietuvoje laisvai prekiauti nemokant kelių, tiltų ir brastų mokesčio. Vilniaus magistratą (miesto valdybą) sudarė vaitas (skiriamas didžiojo kunigaikščio), 12 burmistrų ir 24 tarėjai (renkami iki gyvos galvos; dirbo pamečiui po 2 burmistrus ir 4 tarėjus). Vaitas buvo baudžiamųjų bylų teisėjas, be vaito teismo, veikė rotušės teismas, kuris sprendė miestiečių civilines bylas (16 a. atsiradus suolininkų institucijai teismai susiliejo).
Magistratas nevaldė atskiras jurisdikas Vilniuje turėjusio vyskupo, kapitulos, vienuolynų ir pasauliečių didikų (nuo 15 a. pabaigos-16 a. pradžios kūrė rezidencijas mieste), jų tarnų, valdinių, t. p. priemiesčių gyventojų. Pirmosios gamybinio ir religinio pobūdžio miestiečių organizacijos buvo 15 a. minimos brolijos. 1495 įsikūrė pirmieji amatininkų (auksakalių, siuvėjų) cechai; 16 a. jų buvo daugiau kaip 20, 1795-1800 - 38. 1629 patvirtintas vadinamosios Šešiasdešimties vyrų pirklių sąjungos, atstovaujančios visiems Vilniaus pirkliams, statutas.
Vilniuje veikė Vilniaus monetų kalykla, 16 a. pastatyta patrankų liejykla. Nuo 1397 Vilniuje veikė pirmoji žinoma Lietuvos mokykla - Vilniaus katedros mokykla, 15 a. - vienuolyno mokykla. Iki 16 a. dauguma miesto namų buvo mediniai. Jau 14 a. buvo gatvių, išklotų mediniu grindiniu, 16 a. atsirado medinių vamzdžių vandentiekis, gatves imta grįsti akmenimis, jos buvo prižiūrimos ir valomos. 1503-22 dėl totorių grėsmės miestas apjuostas gynybine siena (Vilniaus miesto siena), joje įrengti vartai su gynybos bokštais (nugriauti 1800-03, išskyrus Aušros vartus). 1536 pastatytas tiltas per Nerį.
16 a. pradžioje Vilniuje daugiausia per didžiojo kunigaikščio dvarą ėmė plisti Renesanso ir humanizmo idėjos. Renesanso architektūra ir dailė apie šimtmetį plėtojosi greta 14-16 a. vyravusios gotikos. 16-17 a. Vilniuje buvo rengiami karnavalai ir muzikos paradai. Vykstant reformacijos judėjimui Vilnius tapo svarbiu mokslo ir knygų leidybos centru. 1522 pradėjo veikti P. Skorinos spaustuvė; 17 a. pradžioje Vilniuje veikė 10 spaustuvių (žymesnės: Bazilijonų spaustuvė, Karcanų spaustuvė, Mamoničių spaustuvė, Vilniaus akademijos spaustuvė). 1539 reformatas Abraomas Kulvietis įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą.
Kovai su reformacija Vilniaus vyskupo pakviesti jėzuitai 1570 įsteigė kolegiją (Vilniaus jėzuitų kolegija), 1579 ji pertvarkyta į akademiją ir universitetą (Vilniaus universitetas). Po Liublino unijos (1569) ėmė mažėti Vilniaus, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, reikšmė - Abiejų Tautų Respublikos valdovai čia lankėsi retai, Ponų Taryba ir Seimai nebesirinko. Vilnius labai nukentėjo per 1610 gaisrą, 1655-61 Rusijos, 1702-09 Švedijos okupacijas, nuo 1709 bado ir maro. Miestui atsigauti prireikė daugiau kaip 50 m., vietoj sudegusių ar sugriautų pastatų 17-18 a. iškilo barokinių bažnyčių, visuomeninių pastatų ir rūmų, nutiesta naujų gatvių.
18 a. 1794 Vilniuje prasidėjo sukilimas prieš Targowicos konfederacijos šalininkus. 19 a. pradžioje Vilnius buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas. Jo vidaus tvarka buvo keičiama pagal Rusijos imperijos įstatymus - 1808 vietoj magistrato sudaryta miesto dūma, kuriai vadovavo miesto galva, išnyko jurisdikos, bet išliko luominiai teismai ir administracija. 1817 patvirtintas perspektyvinis miesto planas, nauji miesto kvartalai statyti pagal stačiakampį gatvių tinklą.
Per prancūzmetį (1812) Vilniuje veikė Prancūzijos civilinės okupacinės valdžios institucija - Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. 1812 pabaigoje per miestą traukėsi Prancūzijos kariuomenė (čia palaidota apie 80 000 jos karių). Po karo pagyvėjo Vilniaus visuomeninis gyvenimas, kūrėsi inteligentijos (daugiausia Vilniaus universiteto studentų, dėstytojų, absolventų) nelegalios draugijos (filomatai, filaretai, šubravcai). 1831 06 19 sukilėlių (1830-1831 sukilimas) daliniai per Panerių kautynes nesėkmingai bandė prasiveržti į Vilnių.
Po sukilimo uždarytas universitetas; 1842 Medicinos‑chirurgijos akademiją perkėlus į Kijevą, 1844 Dvasinę akademiją - į Sankt Peterburgą, Vilniuje neliko aukštųjų mokyklų. 1855-65 veikusi Vilniaus laikinoji archeologijos komisija įkūrė Vilniaus senienų muziejų; 1867 atidaryta Vilniaus viešoji biblioteka (1877 turėjo apie 250 tūkst. knygų). 1861 įvyko antirusiškų demonstracijų. Per 1863-1864 sukilimą Vilniuje veikė sukilimo politinė institucija - Judėjimo komitetas. 1863 įvesta karo padėtis (panaikinta 1871).
Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį Vilniaus-Daugpilio liniją (1860) 19 a. antroje pusėje Vilnius tapo svarbiu transporto mazgu, plėtėsi pramonė, pagyvėjo prekyba, daugėjo gyventojų (1 lentelė). 1864 pradėjo veikti dujų fabrikas (gatvės apšviestos dujiniais žibintais), ketaus liejykla. 1893-1915 miesto centrą su geležinkelio stotimi, Antakalnio ir Užupio priemiesčiais jungė arklinis tramvajus. 1894-95 Vilniuje veikė apie 20 fabrikų, juose dirbo apie 900 darbininkų; tuo laiku Vilnius tapo Lietuvos amatų ir pramonės didžiausiu centru.
19 a. 10 dešimtmetyje mieste imta statyti daugiau mūrinių namų, 20 a. pradžioje gatvėse pradėta kloti betoninių plytelių šaligatvius. 1900 pradėjo veikti P. Vileišio metalo fabrikas, 1903 Šnipiškėse - pirmoji elektrinė. Vilniuje 19 a. pabaigoje pradėjo kurtis partijos: Lietuvos socialdemokratų partija (1896), Bundas (1897). Atlaidai Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje (19 a. Buvo rengiami vieši spektakliai, koncertai, pradėta leisti lietuvišką spaudą (Vilniaus žinios); veikė Lietuvių dailės draugija, Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių moterų sąjunga, Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos draugija.
1905 per Didįjį Vilniaus seimą iškelta Lietuvos autonomijos idėja. 1917 09 per Lietuvių konferenciją Vilniuje išrinkta Lietuvos Taryba 1918 paskelbė Vasario 16 Aktą. I pasaulinio karo pradžioje iš Vilniaus evakuota nemažai pramonės įmonių, įstaigų ir gyventojų. 1915 09 miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. Vilniuje 1914-15 veikęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centras, vėliau - draugijos Vilniaus komitetas (vadovas A. Smetona) įsteigė ir išlaikė 47 bendrabučius, maitinimo punktus karo pabėgėliams.
1919 miestą užėmė Sovietų Rusijos, 1920 - Lenkijos kariuomenė. 1920-22 Vilnius buvo vadinamosios Vidurinės Lietuvos, 1925-39 - Vilniaus vaivadijos administracinis centras. Miestas tapo Vilniaus krašto lietuvių visuomeninės ir kultūrinės veiklos židiniu, čia veikė Vytauto Didžiojo gimnzija, Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, švietimo draugijos Kultūra, Rytas, Lietuvių šv. Kazimiero draugija, Lietuvių mokytojų sąjunga, Vilniaus lietuvių studentų sąjunga leido žurnalą Lietuviškas baras, ėjo lietuviški laikraščiai Rytų Lietuva, Vilniaus aušra, Vilniaus aidas, Vilniaus rytojus, Vilniaus žodis. Lenkijos valdžia persekiojo lietuviškas mokyklas ir draugijas, jas uždarinėjo, aktyviausi lietuvių veikėjai buvo įkalinami, tremiami.
1939 09 19 Vilnių užėmė ir apiplėšė SSRS kariuomenė. 1939 10 10 Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartimi miestas grąžintas Lietuvai. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, 08 25 į Vilnių perkeltos LSSR valstybinės įstaigos. Per nacių okupaciją Vilniuje 1941-43 veikusiuose didžiajame ir mažajame getuose uždaryta apie 50 000 miesto žydų, daugiau kaip 33 000 jų nužudyta dar iki 1941 pabaigos. Iš viso Aukštuosiuose Paneriuose nužudyta apie 70 000 (kitais duomenimis, daugiau kaip 100 000) Vilniaus gyventojų (daugiausia žydų). 1943 uždarytos aukštosios mokyklos, suimta daugiau kaip 60 inteligentų. 1944 per Vilniaus operaciją miestą užėmė SSRS kariuomenė.
Per karą sugriauta apie 40 % gyvenamųjų namų, susprogdinti tiltai per Nerį, iš dalies ar visiškai sunaikinta 73 % įmonių. Vokiečių gatvė Vilniuje (20 a. Po karo miestas atstatytas, planingai sparčiai kurta pramonė (daugiausia metalo apdirbimo ir mašinų gamybos) - 1950-69 Vilniaus pramonės produkcijos mastas išaugo 17 kartų. Pastatyta stambių įmonių (Elfos gamykla 1945, Lelijos siuvimo fabrikas 1947, Elektros suvirinimo įrenginių gamykla 1953, Verpimo ir audimo fabrikas Audėjas 1956, Sigmos gamykla 1956, Kuro aparatūros gamykla 1959, Plastos gamykla 1961).
20 a. 7-9 dešimmetyje naudojant stambiaplokščių namų statybos technologiją pastatyta naujų gyvenamųjų mikrorajonų (Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Baltupiai, Justiniškės, Pašilaičiai, Fabijoniškės). Neries dešiniajame krante imta formuoti naują miesto centrą. Per sovietų okupaciją buvo sunaikinta ar sunyko apleista dalis Vilniaus religinio paveldo (uždaryti ir kitoms, dažniausiai ūkio, reikmėms pritaikyti vienuolynai, bažnyčios).
20 a. 7-9 dešimtmetyje Vilniuje koncentravosi Lietuvos disidentų judėjimas, 1978 įkurta Lietuvos laisvės lyga. 1988 Vilnius tapo Sąjūdžio veiklos centru, tautinio atgimimo svarbiausių mitingų ir renginių vieta. 1990 Vilniuje Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11 Aktą. 1991 per Sausio tryliktosios įvykius prie televizijos bokšto ir radijo ir televizijos pastato žuvo 14 ir buvo sužeista daugiau kaip 600 laisvės gynėjų. 1991 patvirtintas Vilniaus herbas.
1989 pradėta bažnyčias grąžinti tikintiesiems, nekilnojamąjį turtą - buvusiems savininkams. Bankrutavo arba nutraukė veiklą į SSRS rinką orientuotos didžiausios gamyklos (Ventos gamybinis susivienijimas, Vilmos, Kuro aparatūros, Sigmos, Žalgirio gamyklos). 21 a. pradžioje Vilniuje pastatyta didelių prekybos centrų, modernių daugiaaukščių ir mažaaukščių gyvenamųjų pastatų, jų kvartalų, sparčiai auga priemiesčiai. Miesto gatvėms grąžinti istoriniai vardai, atstatomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai.
Vilniaus senamiestyje archeologai daugiausia tyrinėjo Aukštutinę, Kreivąją, Žemutinę pilis ir prie jų esančius objektus (Katedros aikštę, arsenalą ir kita). Senamiestis tiriamas nuo 20 amžiaus. 1959-2011 jį žvalgė ir tyrė daugiau kaip 360 Lietuvos archeologų vadovaujamų ekspedicijų. Joms dažniausiai vadovavo R. Žukovskis (35), L. Kvizikevičius (25), T. Poška (24), A. Vaicekauskas (24), S. Sarcevičius (20), K. Katalynas (14). Restauruojant Senamiestį daugiausia tyrinėta Vilniaus rotušė, Prezidento rūmai, Gedimino prospektas ir Lukiškių aikštė.
Atrasta ankstesnių laikų statinių liekanų, tarp jų - 16 a. degimo krosnių. Radiniai (14-20 a. L: Vilniaus istorija 3 t. Miestų planavimo ir architektūros teorija bei praktika paskutinio šimtmečio pabaigoje pasiekė savotišką slenkstį - kur eiti? Tai nėra naujas reiškinys miestų statybos istorijoje. Jau nuo senų laikų kuriami miestai buvo planuojami pagal to laikmečio reikalavimus, technikos ir statybos inžinerijos pasiekimus.
Tačiau sparčiais tempais pradėjus augti miestuose gyventojų, o vėliau ir automobilių skaičiui, didėjant taršai, šis miestų planavimo procesas darėsi vis sudėtingesnis, sunkiai suvaldomas, reikalaujantis naujų miestokūros ir plėtros idėjų. Todėl šiandien, plečiant tolimesnę urbanistinių idėjų apžvalgą, svarbu teisingai įvertinti turimą patirtį ir vaidmenį, kurį atliko paskutinio šimtmečio metais sukurtos ir įdiegtos idėjos.
Kernavė XIV Amžiuje
XIII-XIV a. LDK valstybės gimimas neįsivaizduojamas be politinių, administracinių centrų - Kernavės, Trakų, Vilniaus. Sostinių triados vaizdinys išlieka svarus tiek legendinėje, tiek istorinėje plotmėse. Jau bene porą šimtmečių tyrėjų vaizduotę audrina galimi pirmųjų Lietuvos miestų vaizdiniai. To meto kronikų autoriai, surašinėdami svarbių istorinių įvykių sekas, net neįtarė, kad prabėgus 700 m. kas nors domėsis to meto kultūriniu kraštovaizdžiu. Šiandien ankstyviausius Lietuvos miestus bendrais bruožais galime apibūdinti tik archeologinių tyrinėjimų dėka.
Panašiai samprotavo ir XIX a. poetas, kraštotyrininkas Vladislavas Sirokomlė, pirmas 1857 m. įbedęs tyrėjo kastuvą į Kernavės piliakalnius. Atradėjo iniciatyvų kupinam senovės mylėtojui atvykus į „priešgedimininę Lietuvos sostinę“ teko nusivilti. Knygoje „Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą“ V. Sirokomlė rašo: „Basas berniukas atidaro mums vartus, menkus, paprastus kaimo vartus, saugančius skurdų aštuoniolikos pirkių kaimelį, aptvertą ne pylimu ar mūru, o paprasta žabų tvora.“ Tokią Kernavę matome XIX a. XIII a. pab. - XIV a. datuojamo Kernavės miesto „atradėjais“ buvo ne archeologai, o melioratoriai, nusprendę melioruoti legendinį Pajautos slėnį.
Šiandien galime tiksliai nusakyti, kokią Kernavę 1390 m. pamatė Vytauto atvesti kryžiuočiai. Taip nutiko todėl, kad priešų nepasitiko to meto Vakarų Europos miestams būdingos gynybinės mūro sienos. Posakis, kad po puolimo „neliko akmens ant akmens“, šiuo atveju netinka. Nors kraštas buvo oficialiai krikščioniškas, tačiau degančių maldos namų - bažnyčios ar cerkvės - kryžiuočiai nepastebėjo. Ugnis nepasigailėjo nieko, tuomet Kernavėje dar nebuvo mūro statybos. Archeologams Aukuro kalno piliakalnio XIV a. sluoksnyje pavyko aptikti vieną plytą. Tačiau ji buvo suskaldyta ir panaudota mediniam stulpui paremti.
Šiandien belieka kurti linksmas istorijas, kaip Kernavės kunigaikščiui buvo parodyta, iš ko nūnai miestai statomi, tačiau plytą nuspręsta panaudoti „pagal paskirtį“, tai ir nulėmė tragišką Kernavės likimą. Vilnius šioje srityje buvo pažengęs toliau, ankstyviausi mūro statiniai Žemutinės pilies teritorijoje datuojami XIV a. Kaip atrodė medinė XIII-XIV a. Kernavė? Archeologinių tyrimų duomenys rodo, kad centriniame Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio rezidencija. Tai liudija aptikti tik kunigaikščio aplinkai būdingi prabangūs radiniai - stiklo taurės iš Artimųjų Rytų, prekių plombos iš Venecijos, kunigaikščio kanceliarijoje dirbusio raštininko pamestas stilius.
Valdovo ramybę saugojo bent trys greta esantys piliakalniai. Mindaugo sosto bei Lizdeikos kalno piliakalniai tarnavo kaip gynybiniai priešpiliai. Matyt, juose būdavo apsistojusi pilies įgula. Mindaugo sosto piliakalnyje aptikta nemažai maisto atsargų - grūdų, ruoštasi ir ilgesnei priešų apgulčiai. Galingo pylimo ir griovio apsaugotame Pilies kalno piliakalnyje gyveno pasiturinčios amatininkų šeimos. Tai iliustruoja su įvairiais amatais susiję radiniai. Čia rastas keturių sidabrinių piniginių lydinių - lietuviškų ilgųjų lobis, matyt, užkastas kryžiuočių puolimo metu. Tuomet piliakalnius supę grioviai buvo bent keliais metrais gilesni, gynybiniai pylimai aukštesni.
Centrinį Aukuro kalno piliakalnį - kunigaikščio rezidenciją - supęs griovys galėjo būti užliejamas vandeniu. Piliakalnių viršuje buvusias aikšteles supo iš rastų suręstos dviejų aukštų sienos - galerijos su bokštais. Tarp piliakalnių ir Neries, Pajautos slėnyje, driekėsi amatininkų miestas. Atskirose lentinėmis tvoromis aptvertose sodybose gyveno ir dirbo amatininkai. Plačiau tyrinėtų juvelyro ir kauladirbio sodybų radiniai rodo, jog tam tikru amatu jose verstasi ilgą laiką, amatininkystės tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jose gaminti tipiški baltų kraštams būdingi papuošalai.
Kauladirbis buvo įvaldęs unikalią, nei viename to meto slavų ar Vakarų Europos mieste nežinotą tošies ornamentavimo raginiais spaudais techniką. Gatvių tinklas mažai tepakito per visą Kernavės miesto egzistavimo laikotarpį. Svarbesnėse gatvėse buvo įrengta kai kas panašaus į medinius šaligatvius. Manoma, kad pagrindinė gatvė jungė Aukuro ir Pilies kalno piliakalnį su prie Neries buvusia turgaviete. Čia archeologai aptiko su prekyba siejamų svarstyklių detalių bei sidabrui sverti skirtų svarelių.
Iki 10 arų dydžio sodybose stovėjo bent po kelis pastatus - gyvenamasis namas, viena ar kelios amatininkų dirbtuvės, kartais tvartelis, pirtis, aptikta ir šulinių. Padrikai išsidėstę pastatai buvo nedideli, ręsti iš rąstų, dengti lentiniais stogais. Didžiausias gyvenamasis namas, tyrinėtas kauladirbio sodyboje, buvo 10,4 m ilgio ir 4,5 m pločio. Tik šis statinys turėjo du galus, kiti buvo vienos patalpos. Sodybų kiemus dengė storas įvairių atliekų sluoksnis iš medžių žievių, skiedrų, visokių lentgalių ir kitų buitinių atliekų. Šis sluoksnis tuomet tarnavo kaip hidroizoliacinė apsauga nuo aukšto gruntinio vandens.
Viršutinėse upės terasose, į šiaurę nuo piliakalnių, driekėsi aukštutinė Kernavės miesto dalis. Kultūriniai sluoksniai šioje teritorijoje yra beveik sunaikinti vėlesnių užstatymų bei arimų. Čia aptikti daiktai leidžia spėti, kad piliakalnių neapsaugotoje teritorijoje galėjo būti įkurdinti ateiviai stačiatikiai. Kernaviškiai laidoti dviejuose kapinynuose, buvusiuose tolėliau į rytus nuo miesto. Viename mirusieji laidoti nedeginti, kitame sudeginti mirusi...
Kernavės panorama
Gyventojų Skaičius Vilniuje
Gyventojų skaičiaus dinamika Vilniuje per ilgą laikotarpį:
| Metai | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| 18 a. pabaiga | Apie 30 000 |
| 19 a. pradžia | Trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas |
| 19 a. antra pusė | Svarbus transporto mazgas, plėtėsi pramonė, pagyvėjo prekyba, daugėjo gyventojų |
Ši lentelė iliustruoja Vilniaus augimą ir svarbą regione.
Vilnius 1864 metais
Apibendrinant, XIV amžius buvo svarbus laikotarpis Vilniui ir Kernavei, miestams, kurie vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Archeologiniai tyrimai ir istoriniai šaltiniai leidžia mums geriau suprasti to meto gyvenimą ir kultūrą.
Aukštutinės pilies liekanos