Ką reiškia būti gyvam? Šis klausimas gali skambėti keistai, tačiau jis aktualus kiekvienam žmogui, o ypač tam, kuris savo egzistavimo negali pavadinti gyvenimu. Galutinio atsakymo į jį nėra, tačiau pabandykime panagrinėti šią temą remiantis psichoterapeuto James’o F. T. Bugental’io įžvalgomis.
James F. T. Bugental
Psichoterapeuto Įžvalgos Apie Gyvenimą
Jamesas F. T. Bugentalis (1915-2008) - pasaulinės psichologijos ir psichoterapijos legenda, filosofijos mokslų daktaras, Seibruko instituto profesorius, 50 metų vertėsi privačia psichoterapeuto praktika, dėstė Stenfordo universitete, rašė knygas, 1962 metais buvo išrinktas pirmuoju Amerikos humanistinės psichologijos asociacijos prezidentu ir ilgus metus jai vadovavo. Jis skaitė paskaitas daugiau nei 200 Amerikos ir Europos universitetų, dirbo konsultantu, dėstė ir rašė apie egzistencinę psichoterapiją.
Jo knyga "Menas būti gyvam" - tai tarsi intensyvios psichoterapijos "virtuvė". Šešiuose paciento ir psichoterapeuto dialoguose gvildenamos žmogiškosios problemos ir perteikiamas subtilus gydytojo ir paciento santykis. Skaitytojas nuosekliai vedamas prie psichoterapijos metu įvykstančio paciento (ir psichoterapeuto) mąstymo lūžio ir drauge ima suvokti unikalią jo, o ir savo tapatybę. Tad knyga ne tik padeda „prisijaukinti“ psichoterapiją, bet ir perteikia itin pozityvų autoriaus J. Bugentalio požiūrį į žmogų.
Knygą sudaro 6 psichoterapeuto ir paciento dialogai bei asmeninis epilogas knygos pabaigoje. Dialoguose narpliojamos 6 didžiulės temos: tuštuma ir tapatybė, atsakomybė ir pasirinkimas, pyktis ir įsipareigojimas, nuolankumas ir nepriklausomybė, objektyvumas ir ribotumas bei reikalingumas ir vienatvė. Į dialogus tarp psichoterapeuto ir paciento įsiterpia vidiniai autoriaus monologai, kurie parodo, kokie intensyvūs jausmai ir mintys gali virti ne tik kliento/paciento galvoje, tačiau ir psichoterapeuto.
Apie šį autorių teko išgirsti gerbiamo profesoriaus Rimanto Kočiūno paskaitose, o ypač per egzistencinės psichoterapijos paskaitas, tačiau studijų metais šiam autoriui laiko neradau, nors jis vis šmėžčiojo rekomenduojamos literatūros sąrašo viršuje.
Ką Reiškia Būti Gyvam Pagal J. F. T. Bugentalį?
Remiantis psichoterapeutu James’u F. T. Bugental’iu: „Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams.“ Jis kalba apie leidimą sau patirti ir suvokti visus šiuos aspektus.
Psichoterapeutas kalba apie prarastą savęs pojūtį. Įsiklausyti į savo reikmes ir jausti save gali būti suvokiama kaip būti egoistu ar savimyla, tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Egoistas rūpinasi tik savo reikmėmis ir pojūčiais, nepaisydamas kitų poreikių ar jausmų. O kaip pavadinti tokį žmogų, kuris rūpinasi savo ir artimųjų gerove, atidus savo ir kitų poreikiams, jausmams, svajonėms?
Pagal J. Bugental’į, vidinis įsiklausymas ir matymas veikia kaip „matančioji ausis“ arba „klausanti akis“, kuri gali sunegaluoti, prarasti savo aštrumą, priklausomai nuo auklėjimo vaikystėje, atstūmimų, netekčių, patirto streso.
Žmogaus siela balansuoja tokioje tiesiojoje linijoje arba švytuoklėje tarp mirties ir gyvenimo. Kiek aš esu gyvas kaip tėtis ar mama? Kiek aš esu gyvas sūnus ar dukra? Kiek aš esu gyvas kaip darbuotojas? Taip galima būtų klausti apie įvairias gyvenimo sritis, siekiant suvokti, kiek yra gyvybės ir mirties bei kas prisideda prie gyvybingumo ar apmirimo.
Kaip tvirtina J. Bugental’is, reikia stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties, kuri priklauso nuo to, jog labai dažnai esame akli ir kurti savo pačių reikmėms bei troškimams, nepastebime mums atsiveriančių galimybių.
Taigi, kas suteikia gyvybingumo? Ką reiškia būti gyvam? Tas, kuris atsidūrė ligoninėje dėl sveikatos pablogėjimo, trokšta atgauti jėgas ir įgyti sveikatos - fiziškai sustiprėti, todėl būti gyvam gali reikšti būti sveikam (pvz.: kad neskaudėtų, kad būtų galima vaikščioti, apsitarnauti). Sergantis depresija siekia „sugrįžti į save“ ir jam būti gyvam gali reikšti - jausti gyvenimo džiaugsmą, norėti eiti į darbą, bendrauti su kitais, užsiimti mėgstama veikla, valgyti su apetitu.
Kasdienybės rutinoje užsisukusiam ir tuo pačiu ritmu - namai, darbas, namai, gyvenančiam, tikėtina, jog būti gyvam, tai - patirti kažką naujo, pasielgti spontaniškai, susigrumti su savo baimėmis ir išdrįsti išpildyti savo svajonę. Kažkam būti gyvam, tai - judėti, sportuoti, mokytis, būti sėkmingam, gerai uždirbti, turėti daug draugų, konkuruoti su bendradarbiais, turėti kuo daugiau lytinių partnerių ir t.t. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.
Bendraudama su klientais ar pacientais pastebiu, jog jau pati kūno kalba išduoda apie tai, kas „daro žmogų gyvą“, nes akys pradeda spindėti, atsiranda daugiau balso intonacijų, veidas pradeda švytėti. Tačiau kartais tos gyvybės būna labai mažai, nes būna užspaudę rūpesčiai, fizinis ar psichologinis skausmas, atsiradęs nusivylimas ar visiška neviltis.
Apibendrinimui. Svarbiausia yra, kad gyvenime būtų kuo daugiau gyvybės, vidinio pajautimo, kuris girdėtų ir matytų ne tik save, bet ir esantį šalia. Atviras ir priimantis žvilgsnis į kitą bei save gali padėti spręsti iškylančius sunkumus, konfliktus, kurių neišvengsime.
Savęs suvokimas - Kelias Į Tikrą Gyvenimą
Aš tikiu tuo, kad raktas į esmines gyvenimo permainas yra gyvybinio centro atradimas subjektyviojoje sąmonėje. Tikrasis insaitas, mano galva, - tai žvilgsnis į vidų, subjektyvus matymas. Vadinamasis insaitas kyla daugiausiai iš terapeuto interpretacijų ir nėra vidinis matymas. Tai objektyvi informacija apie tai, koks pacientas buvo, o ne jo dabartinės būsenos atkūrimas.
Trumpai tariant, mano ieškojimai atvedė mane prie supratimo, kad kiekvienas iš mūsų turi vidinį jausmą, savo subjektyvaus pasaulio suvokimo organą, bet kad labai dažnai mūsų niekas nemoko vertinti ir panaudoti šį gyvybiškai svarbų būties elementą. Dėl to mes galiausiai pasiklystame objektyvacijų dykumoje, prarandame kelrodę savo identiškumo žvaigždę, kuri mums pasufleruotų teisingą kryptį į tikrąjį įsikūnijimą.
Didžiąją savo gyvenimo dalį mes nugyvename matydami ribotą savo pačių vaizdą. Dažniausiai nė nepastebime, kad kiekvienas nugyvename gyvenimą pagal susidarytą supratimą, kas yra įmanoma.
Šis kūrybinis mano savivokos tyrimo ir atskleidimo procesas yra rizikingas nuotykis, kurio pasekmes sunku numatyti; o jo ilgalaikiai rezultatai neišsemiami. Iš tokios kelionės aš galiu išgauti kur kas daugiau, nei problemos sprendimas arba sunkaus pasirinkimo įgyvendinimas. Nors skirtingų žmonių ryžtas ir sugebėjimai nueiti šį kelią labai skiriasi, daugelis pajunta atsinaujinant identiškumą, jėgas ir galimybes. Pasiryžę pažvelgti į savo būties gelmę ir neiškreipti to, ką pamatėme, mes pajuntame matę Dievą.
Manau, kad Dievas yra begalinės galimybės matmuo; Dievas - tai visa ko galimybė. Atradę savo pačių galimybės pojūtį, mes atrandame savo tikrąją prigimtį ir vis labiau atidengiame gyvenimo jėgą.
Knygos Įvertinimas
James Bugental „Menas būti gyvam” knygą patyriau kaip labai gyvą. Ji mane išjudino: įsiurbė, įkvėpė, padrąsino. Knygos formatas daugmaž pažįstamas, jei esat skaitę ką nors iš Yalomo arba Spinellio - be įvado ir epilogo turime 6 klientų istorijas, užgriebiančias labai bendražmogiškas terapines temas. Plius, į pasakojimus Bugentalis įpina nemažai humanistinių-egzistencinių pafilosofavimų.
Knygoje pamačiau trimatį psichoterapeutą. Ir nerangią, ilgą terapiją, kurioje susitinka dvi asmenybės ir pirmyn-atgal, ratais-kvadratais vaikšto, kol kažkas kažkaip sudera, išsijudina, pradeda keistis. Jokių stebuklingų gyvenimą tuoj pat pakeičiančių įžvalgų - tik dviejų žmonių darbas. Kartais laikantis tave ant fotelio kraštelio, kartais nuobodus, kartais malonus, o kartais - baisiai nejaukus.
Apibendrinant, knygą rekomenduoju tiems, kuriems smalsu patyrinėti, kaip patys sprendžia šešių Bugentalio klientų vidinius konfliktus. Taip pat tiems, kurie nori pasvarstyti apie savo psichoterapinę kelionę, patyrinėti savo santykį su psichoterapeutu, pasitikrinti, kiek jų patirtys terapijoje atsispindi čia aprašytų klientų istorijose. Galų gale, rekomenduoju ją jauniems specialistams, galbūt įsikvėpusiems iš nušlifuotų, nerealistiškų terapinių pavyzdžių.
Pagrindinės J.F.T. Bugentalio knygos "Menas būti gyvam" temos:
| Tema | Aprašymas |
|---|---|
| Tuštuma ir tapatybė | Savo identiteto paieškos ir tuštumos jausmo įveikimas. |
| Atsakomybė ir pasirinkimas | Atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas ir laisvių pasirinkimai. |
| Pyktis ir įsipareigojimas | Sveikas pykčio išreiškimas ir įsipareigojimų vykdymas. |
| Nuolankumas ir nepriklausomybė | Balansas tarp nuolankumo ir gebėjimo būti nepriklausomu. |
| Objektyvumas ir ribotumas | Objektyvus savęs vertinimas ir savo ribų pripažinimas. |
| Reikalingumas ir vienatvė | Sveikų santykių kūrimas ir vienatvės jausmo įveikimas. |