Medinis ratas lietuvių sodyboje: istorija ir panaudojimas

Medinis ratas - tai ne tik transporto priemonės dalis, bet ir svarbus lietuvių tradicinės sodybos elementas, turintis gilias istorines šaknis ir įvairiapusį praktinį panaudojimą.

Šiame straipsnyje panagrinėsime medinio rato evoliuciją, jo reikšmę lietuvių kultūroje ir konkrečius pavyzdžius, kaip jis buvo naudojamas kasdieniame gyvenime bei ūkinėje veikloje.

Gyvenviečių, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų raida yra glaudžiai susijusi su ūkio struktūra. Baltų kraštuose žinomos stovyklavietės, kuriose žmonės gyveno jau paleolito pabaigoje ir mezolito pradžioje.

Medinio rato istorija baltų kraštuose

Ankstyvajame ir viduriniame neolite gyvenvietėje stovėdavo keli pastatai, kuriuose gyvendavo giminingos šeimos, sudarančios atskirą gimininę bendruomenę. Šiuo laikotarpiu imami statyti ne tik antžeminiai, bet ir pusiau žeminiai pastatai. Nuo vėlyvojo neolito jau žinomos įtvirtintos gyvenvietės.

Ankstyvojo metalų laikotarpio pastatai geriausiai žinomi iš tyrinėtų ankstyvųjų Lietuvos piliakalnių. Rytų Lietuvoje piliakalniuose, t. y. ant atskirų kalvų pastatintais šlaitais, žmonės įsikūrė jau II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Šiaurės vakarų Žemaitijoje tai įvyko kiek vėliau, ankstyvajame geležies amžiuje.

Pagal lokalizaciją senajame geležies amžiuje išskiriami du gyvenviečių tipai: įtvirtinta piliakalnio gyvenvietė ir neįtvirtinta (atvira) gyvenvietė. Šiam laikotarpiui priskiriamos greta piliakalnių besikuriančios papėdės gyvenvietės, kurių atsiradimas sietinas su demografiniais ir ūkiniais bendruomenių gyvenimo pokyčiais.

Žmonės rinkosi tas vietas, kuriose buvo galima verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Be to, stengtasi kurtis natūralių gamtos kliūčių saugomose vietose, patogiose gintis nuo priešų. Įtvirtintų piliakalnio gyvenviečių paskirtis buvo dvejopa.

Vieni piliakalniai su patobulintais įtvirtinimais tapo gyvenamojo ir ūkinio komplekso - piliakalnio su papėdės gyvenviete - sudėtine dalimi, kuri greičiausiai atliko svarbiausią, gynybinę, funkciją. Įvirtinti piliakalniai jau turėjo gana sudėtingą pylimų, griovių ir statinių bei pastatų sistemą.

Piliakalnių aikštelės tebebuvo apsaugomos senaisiais būdais - ant neaukšto pylimo pastatomi stulpinės konstrukcijos aptvarai iš vertikalių ir horizontalių rąstelių ir karčių (Aukštadvaris, Trakų rajonas). Kartais piliakalnis buvo apjuosiamas pylimu su stulpų užtvara, o vidinėje jos pusėje stovėjo ilgasis pastatas (Migonys, Kaišiadorių rajonas).

Pylimams ir gynybinėms konstrukcijoms naudotas plūktas ir drėbtas molis. Tam tikrus įtvirtinimus turėjo ir vadinamosios atviros gyvenvietės. Piliakalnių aikštelėse buvo statomi ilgi, stulpinės konstrukcijos pastatai. Iš dalies jie atstodavo piliakalnių įtvirtinimus aplink aikštelę. Išorines šių pastatų sienas sudarė į žemę įkasti stulpai, tarpai tarp kurių užpildyti plonesniais apvaliais rąsteliais.

Piliakalnių paskirtis viduriniame geležies amžiuje pakito - jie tapo gynybiniai. Ant piliakalnių stovėjusios medinės pilys imtos naudoti tik kilus pavojui. Šio laikotarpio piliakalniai yra krantiniai - tai kranto aukštumos kyšuliai, esantys upių ir upelių slėniuose ar jų santakose, apsupti gilių daubų ar slėnių.

Tokiuose kyšuliuose pastatytomis pilimis naudojosi kalvos pašlaitėje ir apylinkėse įsikūrusios bendruomenės. Pilaitės buvo nuolat stiprinamos: gilinami grioviai, aukštinami pylimai, ant kurių statomos tvoros.

Ant pagrindinio pylimo ir piliakalnių aikštelių pakraščiuose statytos dvigubos stulpinės konstrukcijos sienos. Tai buvo dviaukštis statinys: pirmasis jo aukštas pritaikytas ūkinėms reikmėms, antrasis - gynybai (Apuolė, Skuodo rajonas). Į pilies kiemą buvo patenkama pro vartus, kurie dažniausiai įrengiami prie didžiojo pylimo galo. Pilių kiemai buvo nuo 500 iki 2 000 m2 dydžio.

Piliakalnio aikštelės pakraščiuos stovėjo ilgi, į nedideles patalpas padalyti pastatai. Viduriniame geležies amžiuje žinoma ir vadinamųjų „miniatiūrinių“ piliakalnių. Jų aikštelės buvo tik apie 100 m2 dydžio, o pylimai siekė nuo 3 iki 5 m aukštį.

Šiuo laikotarpiu žmonės gyveno ir piliakalnių aikštelėse, ir upių slėniuose, ir paežeriuose įkurtose gyvenvietėse. Sodybos kurtos ir piliakalnių prieigose - už gynybinio griovio. Jos buvo apsuptos grioviais ir rąstine tvora. Vietoje stulpinės konstrukcijos pastatų imta ręsti rentininius namus.

Dalis iš ankstesnių laikų piliakalnių buvo naudojami ir toliau, kiti įrengiami naujose vietose - prie vandens arba didžiausiose apylinkės kalvose. Šio laikotarpio piliakalniai nevienodai įtvirtinti: vakarų Lietuvoje įtvirtinti stipriau, o rytinėje jos dalyje gynybiniai įrenginiai menkesni.

Tai galėtų būti paaiškinama tuo, jog būtent šiuo laikotarpiu rytinės Baltijos jūros pakrančių gyventojai susidūrė su vikingų ekspansija. Piliakalnių gyvenvietės iš esmės pertvarkomos: gerai įtvirtinamos ir paverčiamos stipriomis, naujus karo technikos reikalavimus atitinkančiomis pilimis.

Piliakalniai buvo apsupami įvairaus dydžio pylimais ir grioviais tarp pylimų (Eketė, Klaipėdos rajonas). Kai dalis piliakalnio šliejasi prie laukų, toje pusėje aikštelės pakraščiuose būna supiltas puslankio formos pylimas (Aukštadvaris).

Piliakalnių aikštelės ovalios ir gana didelės - 1 000-4 000 m2 dydžio, kartais net iki 1 ha. Kartais piliakalnio aikštelė grioviais ir pylimais suskirstoma į dvi ar tris nelygias dalis (Dapšiai, Mažeikių rajonas). Viena aikštelė būdavo didesnė - tai gyvenamoji ir ūkinė pilies dalis, kita dalis - gynybai skirti priešpiliai.

Šio laikotarpio vakarų Lietuvos piliakalniai turėjo net po keletą priešpilių. Gynybiniai ir ūkiniai pastatai stovėjo šiapus pylimų. Tai buvo ilgas statinys, kurio išorinė siena sukrauta beveik vien iš akmenų. Jo viršutinė dalis, sujungta su pylimo siena, sudarė vientisą gynybinį kompleksą.

Tokiuose statiniuose neaptikta krosnių ar židinių - juose buvo laikomas inventorius ir kilus pavojui slėpdavosi gyventojai. Kiek atokiau nuo gynybinių ūkinių pastatų aikštelės pakraščiuose stovėjo gyvenamieji, ūkiniai ir amatininkų namai.

Didžioji gyventojų dalis buvo įsikūrusi piliakalnių papėdėse ir atokiau nuo jų esančiose gyvenvietėse, kurios užimdavo nemažą plotą - 2-5 ha (Imbarė, Kretingos rajonas). Jos aptvertos medinių stulpų tvoromis, apkastos pylimais. Pastatai keturkampio plano, su krosnimis, bet be grindų.

Žemdirbystė ir gyvulininkystė

Senųjų lietuvių ir jų protėvių verslai jau nuo neolito laikų buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Augant ir plečiantis šioms dviem ūkio šakoms, mažėjo medžioklės, ilgą laiką buvusios pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, reikšmė. Atskirais laikotarpiais šios ūkio šakos tai vyravo labiau, tai mažiau.

Baltų genčių gyventuose plotuose žmonės žemdirbyste pradėjo verstis III tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje - vėlyvajame neolite. Seniausių su žemdirbyste susijusių įrankių ir kultūrinių augalų aptikta Lietuvos pajūryje (Šventojoje).

Pirmaisiais amžiais po Kristaus baltų genčių ekonomikoje svarbiausią vietą užėmė žemės ūkis, kuriame dominavo gyvulininkystė. To laiko gyvenvietės plėtėsi jas supančiuose miškuose: norint gauti medžio anglies, kuri reikalinga geležiai lydyti, ir padidinti ganyklų ir dirbamos žemės plotus, buvo kertami medžiai.

Viduriniame geležies amžiuje toliau gyvavo natūrinis ūkis. To meto bendruomenė gyveno nedideliais kaimeliais. Apie to meto žemdirbystės lygį galima spręsti iš žemės dirbimo ir derliaus nuėmimo įrankių.

Žemės dirbimo įrankiai - arklai ir noragai - nėra dažni radiniai, nes jais buvo ariama, iki kol jie visiškai susidėvėdavo, ir nebuvo papročio dėti žemdirbystės įrankius mirusiajam į kapą. Šiuo metu baltų gyventose teritorijose žinomi tik du kapai, kuriuose rasti mediniai arklai geležiniu noragu (Šveicarija, Lenkija ir Uošeniekai, Latvija).

Kitų su žemdirbyste susijusių įrankių rasta daugiau. Tai visų pirma kirviai, su kuriais į kitą pasaulį buvo išlydimi visų genčių vyrai. Kirviu buvo paruošiami lydimai. Viduriniame geležies amžiuje skirtinguose regionuose vartoti ir įmoviniai, ir pentiniai kirviai.

Vakarinėje baltų regiono dalyje vyravo įmoviniai, rytinėje - pentiniai kirviai. Kita svarbi su žemdirbyste susijusių įrankių grupė - kapliai, kuriais moterys pureno žemę. Dažniausiai kaplių randama Žiemgaloje, nes čia egzistavo paprotys moterims į kapus kaip įkapę dėti ir kaplį.

Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus derliui nuimti ir žolei pjauti vartoti pjautuvai. Viduriniame geležies amžiuje pjautuvai buvo labai įvairūs, panašūs į peilius lenkta įkote. Dalis jų turi riestą smaigalį ir lanku išlenktą geležtę.

Tokie pjautuvai buvo paplitę lietuvių, aukštaičių ir žiemgalių žemėse ir vartoti nuo V amžiaus. VIII-IX amžių sandūroje pjautuvų forma pasikeičia - jie daromi didesni, ašmenys smarkiai išlenkiami lanku, atsiranda dantukų. Tokie pjautuvai paplitę visoje Lietuvoje, išskyrus etnokultūrinę kuršių sritį, kurioje vyravo dalgiai.

Baltų gentys dalgius pradėjo naudoti pirmaisiais amžiais po Kristaus ir per visą I tūkstantmetį ir II tūkstantmečio pradžią jie išliko panašios formos. Viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje augintos beveik visos dabar žinomos grūdinės (miežiai, kviečiai, avižos, rugiai, soros) ir ankštinės (žirniai, pupos, lęšiai) kultūros, taip pat ropės bei linai.

I tūkstantmečio pabaigoje - II tūkstantmečio pradžioje atsiranda dvilaukė sistema, kada sėjamos vasarinės ir žieminės grūdinė kultūros. IX-XI amžiais susiformuoja trilaukė sistema: viena lauko dalis dirvonuoja, kitose dviejose sėjamas vasarojus ir žiemkenčiai.

Apie gyvulininkystės lygį ir mastą galima spręsti iš piliakalniuose ir gyvenvietėse randamų gyvulių kaulų. Jau vidurinio geležies amžiaus piliakalnių ir gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose vyrauja naminių gyvulių kaulai. Naminių gyvulių įvairovė leidžia kalbėti apie mėsos ir pieno ūkį.

Lietuvos archeologinė medžiaga rodo, kad bandos pagrindą sudarė stambūs raguočiai. Pagal gausumą antrą vietą užima kiaulės, trečią - smulkieji raguočiai, kurie buvo visapusiškai naudingi, nes teikė ne tik vilną, kailį, mėsą ar pieną, bet ir jiems laikyti reikėjo mažiau pastangų. Stambūs raguočiai, be mėsos ir pieno, buvo naudojami žemei arti ir kaip traukiamoji jėga.

Tam tikslui buvo naudojami ir arkliai. Gyvulininkystė ir žemdirbystė Lietuvoje I tūkstantmetyje - II tūkstantmečio pradžioje buvo glaudžiai susijusios.

Pagalbiniai verslai

Be pagrindinių verslų, žemdirbystės ir gyvulininkystės, gyventojai turėjo ir pagalbinių veiklos šakų: vertėsi medžiokle, žvejyba, bitininkyste. Beveik visą I tūkstantmetį medžioklė išliko kaip svarbi pagalbinė ūkio šaka, tik I-II tūkstantmečių sandūroje jos vaidmuo smarkiai sumažėjo.

Tai rodo randamų naminių ir sumedžiotų gyvūnų kaulų santykis. Sumedžiotų gyvūnų kaulai nesudaro nė 10 % visų rastųjų. Medžioti daugiausiai stambūs žvėrys - briedžiai, elniai ir šernai, kas rodo, jog žvėrys medžioti mėsos ištekliams papildyti.

Kiek mažiau sumedžiojama kailinių žvėrelių - bebrų, kiaunių, šermuonėlių ir voverių. Medžioklės įrankiai kinta lėtai. Viduriniame geležies amžiuje jie išlieka tie patys, kaip ir prieš šimtus metų - tai ietys ir strėlės.

Nemažą reikšmę turėjo ir žvejyba. Apie ją turime labai mažai duomenų. Piliakalniai ir gyvenvietės dažniausiai įrengiami upių ar ežerų pakrantėse, todėl žmonėms žuvys buvo papildomas maisto šaltinis.

Žvejybos įrankiai ir būdas beveik nepakitę išliko ištisus tūkstantmečius. Keitėsi tik medžiagos, iš kurių jie buvo daromi. IX-XI amžiais piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose aptinkama geležinių žeberklų ir kabliukų, akmeninių ir molinių tinklų pasvarų.

I tūkstantmetyje - II tūkstantmečio pradžioje vienas iš pagalbinių verslų buvo bitininkystė. Ji buvo daugiausiai drevinė. Bitininkystės produktų svarba ir poreikis augo: vaškas buvo reikalingas papuošalams gaminti, be to, jis buvo vienas iš svarbiausių prekybos objektų, medus vartotas maistui, gėrimams ir vaistams.

Amatai ir jų reikšmė

Amatai susiję ne tik su bendruomenės veiklos specializacija, bet ir su turtine diferenciacija. Turėdami daugiau atliekamų produktų, žemdirbiai užsakydavo dailesnius ir brangesnius papuošalus, ginklus, įrankius. Šie procesai baltų kraštuose dėl nedidelių bendruomenių vyko lėtai.

Tik vėlyvojo geležies amžiaus kapinynuose, gyvenvietėse ir lobiuose aptinkama daug daugiau geležinių, žalvarinių, sidabrinių ir pasidabruotų dirbinių negu ankstesnio laikotarpio paminkluose. IX-XI amžiais amatininkai jau pagamindavo tiek gaminių, kad jais galėjo aprūpinti ne tik savo bendruomenę, todėl įvairiuose archeologiniuose paminkluose rastų dirbinių formos panašios ar net vienodos.

Gyventojai Lietuvos teritorijoje su geležiniais dirbiniais susipažino dar ankstyvajame geležies amžiuje. Tikriausiai jau tada pradėta gaminti dirbinius iš vietinės žaliavos, tačiau tikrąja metalurgijos pradžia reikėtų laikyti pirmuosius dešimtmečius po Kristaus, kai masiškai buvo pradėta lydyti geležį iš balų rūdos.

Vienintelis geležies šaltinis Lietuvoje buvo vadinamoji balų rūda, kuri randama visoje teritorijoje. Rūda kasama pelkėtose vietose. Prieš lydydami ją plaudavo, džiovindavo, smulkindavo, apdegindavo. Tokiu būdu ji buvo išgryninama.

Geriausiai geležies gavybą atspindi lydymo krosnelių liekanos ir metalurginis šlakas. Krosnelių liekanų aptikta piliakalniuose (Aukštadvaryje, Trakų rajone; Paplienijoje, Telšių rajone) ir gyvenvietėse (Lieporiuose, Šiaulių mieste). Dažniausiai išlieka tokių krosnelių apatinė dalis - padas, ant kurio iš molio būdavo statoma cilindro pavidalo krosnelė.

Manoma, kad viduriniame geležies amžiuje tie patys žmonės lydė geležį ir iš jos kalė dirbinius. Nors galėjo būti ir taip, jog kiekviena bendruomenė pati pasigamindavo geležies, o kalviai galėjo būti atvykėliai, kurie nukaldavo reikiamus įrankius ir ginklus.

V-VIII amžiais Lietuvos teritorijoje vartota apie 30 įvairių geležinių dirbinių. Tuo metu jau buvo žinomos ir taikomos visos esamos geležies dirbinių gamybos technologijos. IX-XI amžiais galima kalbėti apie didžiausią kalvių technologinį laimėjimą - Damasko plieno gamybą, kuris, kaip manoma, atkeliavo iš germanų.

Tai viena iš aukštos kokybės raštuotojo plieno rūšių, gaunama suvirinus į vieną juostą įvairaus anglingumo plieno gabalus ar supintas vieleles. Remiantis geležinių dirbinių kiekiu, galima manyti, kad kiekvienoje stambesnėje gyvenvietėje turėjo būti po savo kalvį, kuris nukaldavo žemės ūkio padargus, kitus buityje reikalingus geležinius dirbinius.

Tačiau šie kalviai V-IX amžiais dar buvo kartu ir žemdirbiai, nes turėdami mažai darbo su kitais bendruomenės nariais dalį laiko skirdavo žemdirbystei. Lietuvoje kalvis nuo žemdirbio ir geležies gamintojo pradėjo atsiskirti nuo XI-XII amžių.

Be geležies apdirbimo ir kalvystės, kitas svarbus baltų genčių amatas buvo spalvotųjų metalų lydymas ir dirbinių iš jų gamyba. Apie to meto juvelyrikos lygį ir mastą galima spręsti iš labai gausių kapinynų radinių. Papuošalų gamybai daugiausiai vartotas žalvaris, rečiau alavas, sidabras ir itin retai auksas.

Žalvario sudedamosios dalys per visą metalų laikotarpį liko tos pačios: varis, cinkas, alavas ar švinas, keitėsi tik jų santykis. Baltai turėjo savitą papuošalų stilių, visai nepanašų į kaimynų. Skirtingai nei geležies apdirbimas, spalvotoji metalurgija ir juvelyrika buvo susijusios su prekyba.

Spalvotųjų metalų Pabaltijyje nėra. Jų lazdelių pavidalu įveždavo pirkliai iš Vidurio Europos kasyklų, kurios buvo Karpatuose ir Alpėse.

Medinio rato panaudojimas lietuvių sodyboje

Medinis ratas lietuvių sodyboje turėjo įvairių panaudojimo būdų, kurie priklausė nuo jo dydžio, konstrukcijos ir paskirties:

• Vežimai ir ratai: Pagrindinė funkcija - transportas. Vežimai su mediniais ratais buvo naudojami kroviniams gabenti, žmonėms vežti ir žemės ūkio darbams.
• Malūnai: Vandens malūnuose mediniai ratai tarnavo kaip energijos šaltinis, sukantis girnas ir malant grūdus.
• Šuliniai: Mediniai ratai su grandinėmis ir kibirais buvo naudojami vandeniui iš šulinio semti.
• Dekoratyvinis elementas: Senus, nebenaudojamus ratus dažnai naudojo kaip sodybos puošybos elementus, įkomponuojant juos į tvoras, gėlynus ar kitas kompozicijas.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai medinio rato panaudojimo būdai lietuvių sodyboje:

Šiandien medinis ratas lietuvių sodyboje dažniausiai atlieka dekoratyvinę funkciją, primindamas apie senovės tradicijas ir kaimo gyvenimo būdą. Tačiau jo istorinė reikšmė ir praktinis panaudojimas neabejotinai įrodo šio elemento svarbą lietuvių kultūroje.

Medinis ratas kaip gėlyno dekoracija. Šaltinis: Vikipedija

tags: #medinis #ratas #lietuviu #sodyboje