Ne paslaptis: šiais laikais ypač daug dėmesio skiriame savo gyvenamosios aplinkos puoselėjimui, gražinimui. „Įjungdami“ fantaziją, pasitelkiame ir kitų patirtį, labai dažnai atsiremdami į sendaikčius: kad praėjusių epochų „kvapas“ mūsų gyvenamajai erdvei suteiktų ne tik „istorinio“ jausmo, bet ir autentiškumo.
Ornamentai ir dekoratyviniai elementai yra neatsiejama sodybų dalis, suteikianti joms unikalumo ir atspindinti savininkų skonį bei kultūrines tradicijas. Medis, kaip medžiaga, nuo seno buvo naudojamas sodybų puošybai dėl savo prieinamumo, lengvo apdirbimo ir natūralaus grožio.
Lietuviški mediniai ornamentai. Šaltinis: Wikipedia
Mediniai Ornamentai: Istorija ir Reikšmė
Savo urvus puošti žmonės pradėjo nuo akmens amžiaus. Anksčiau žmonės paišydavo visokius simbolius ir raižinius norėdami apsaugoti savo irštvą nuo piktų dvasių, nuo nelaimių ir plėšrių žvėrių. Ilgainiui tie elementai prarado savo tikrąją prasmę ir tapo tik ornamentais. Taip atsitiko ir su senovės lietuvių puošybos elementais.
Visi ornamentai, dabar suprantami kaip ornamentai, anksčiau buvo simbolių kalba ir raštas. Tvorų „štakietai“ būdavo raižomi simboliais, kurie apsaugodavo sodybos ribas, virš langų daromi ornamentai apsaugodavo namo angas nuo nužiūrėjimų ir piktų dvasių. Bet atėjus į Lietuvą sovietmečiui, Postmodernizmui senoji kultūra buvo drastiškai išnaikinta. Ir visi senieji rakandai virto tik simboliais.
Žmonės pasiilgo senosios lietuviškos kultūros, tos dvasinės švaros dar iš tų laikų, kai duryse nebūdavo spynų, kai žmonės būdavo sąžiningi. Populiariausi yra tie puošybos elementai, kurie skleidžia kuo daugiau tikro, tyro senoviško jausmo. Tą jausmą galima sustiprinti tinkamai panaudojus daiktus arba nuslopinti naudojant ne ten, kur reikia.
Norint sukurti gerą senovinį jausmą, nebūtina naudoti antikvarinius daiktus. Tam tinka ir nauji daiktai. Tik tie nauji daiktai turi būti taip padaryti ir taip padėti, kad žmogaus pasąmonei duotų reikiamus impulsus ir sukurtų reikiamą jausmą ar atmosferą.
Medinių Ornamentų Gamyba
Mediniai ornamentai gali būti gaminami įvairiais būdais: nuo rankų darbo drožybos iki modernių technologijų, tokių kaip CNC staklės. Rankų darbo ornamentai yra unikalūs ir vertinami dėl savo autentiškumo, tačiau reikalauja daug laiko ir įgūdžių. CNC staklės leidžia greitai ir tiksliai pagaminti didelius kiekius vienodų ornamentų, tačiau jie gali atrodyti mažiau individualūs.
Kalbant apie medį, būtinas reikia išorinis padengimas. Jei reikia impregnuoti medį, kuris nebus tonuojamas ar dažomas, tai naudoju lietuvišką antiseptiką „Borolitas“. Jei reikia tonuoti, tai tinka beveik visi šiuolaikiniai dažai, skirti išorei. Aišku, medinius elementus reikia prižiūrėti ir dažyti kas 5 metai - kitaip gamta visą grožį pavers juodžemiu.
Senovės lietuviai medienos apsaugai naudodavo natūralius šarmus. Jei reikėdavo įkasti koplytstulpį, aišku, natūraliai, toks daiktas, įkastas žemėje, supūva per dešimt metų ir nuvirsta, tad senoliai įsigudrindavo naudoti du būdus medienos ilgaamžiškumui pasiekti:
- Rąsto galą, kuris kasamas į žemę, dėdavo atbulai, nei jis augo, kai buvo medis (šaknim į viršų): protėviai pastebėję, kad medžio vandens indai išdėstyti taip, kad drėgmę trauktų viena kryptimi - iš apačios į viršų (toks yra natūralus vandens siurbimo mechanizmas kamienu). Taigi senoliai koplytstulpio rąstą apversdavo ir įkasdavo atbulai, kad drėgmės netrauktų iš žemės;
- Tą galą, kuris būdavo kasamas, bočiai, sukūrę laužą, degindavo, kol pastarasis apanglėdavo. Tokiu būdu susidarydavo natūralus šarminis apsauginis sluoksnis.
Medienos impregnavimas. Šaltinis: statybajums.lt
Medinių Ornamentų Restauravimas
Medinių ornamentų restauravimas yra kruopštus ir atsakingas darbas, reikalaujantis specifinių žinių ir įgūdžių. Sendaikčių restauravimas leidžia išsaugoti kultūros paveldą ir suteikti antram gyvenimui senus, vertingus daiktus.
Marijampolietis Romas ŠIMANAUSKAS, be daugybės savo darbų ir užsiėmimų, didelį dėmesį skiria būtent sendaikčių restauravimui. Baigęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės meno mokyklą, po to - Kauno technologijos universitetą, kaip pats sako, įgijo galimybę sujungti meno ir technikos žinias, taigi tokiu būdu tapo įmanoma atlikti bet kokius restauravimo darbus.
Vieni žmonės nori, kad senų detalių būtų kuo mažiau arba išvis jų nebūtų, tuomet gaminu viską naujai, kitiems reikia, kad būtų palikta kuo daugiau „senos ląstelienos“, tada gaminu įtvarus ir tvirtinu visas detales iš vidaus (nieko nereikalingo nesimato, daiktas būna tvirtas, išlieka senoviškas, su specifiniu „viduramžių“ kvapu.
Be abejo, galima sendaikčius restauruoti pačiam. Reikia turėti šiek tiek žinių, kažkiek įrankių, truputį lėšų ir vagoną kantrybės. Reikia būti smalsiam ir žingeidžiam, analizuoti viską. Ir tik supratus visus principus ir visus įpjovimus, kam jie padaryti, kiekvienos skylutės ar iškaltavimo reikšmę, tik tada galima tinkamai restauruoti vežimo ratą.
Pagrindinis dalykas - įsijausti į restauravimo darbą, mylėti tą darbą, jei nėra nuotaikos ar nesiseka, nekišti nagų prie restauravimo - geriau eiti sukasti daržą ar nupjauti žolę. Dirbti prie restauravimo reikia tik jaučiant darbo alkį. Niekada nedirbti iš prievartos, kad reikia pabaigti. Reikia atminti, kad kokioje būsenoje būdamas kažką darysi, tai tą būseną ir skleis tas daiktas.
Medinių Ornamentų Pavyzdžiai Lietuvoje
Lietuvoje išlikę daug gražių medinių sodybų su unikaliais ornamentais. Raudonosios Alovės dvaro sodybos fragmentų ponų namas (u. k. KVR 41278) - stačiakampio plano vieno aukšto pastatas su rūsiu ir mansarda šiaurinėje dalyje. Fasadai apkalti horizontaliomis medinėmis lentelėmis, langai ir durys su apvadais. Ponų namas vertingas architektūriniu aspektu. Tai tipiškas tradicinės kaimo architektūros pavyzdys, su kitais dvaro pastatais sudarantis vieningą kompleksą.
Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui. Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras.
Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas. Išraiškingiausia eksterjero detalė - puošnus virš frontono iškylantis medinis bokštelis. Koplyčia sumūryta laikantis liaudiškų tradicijų: sienos - lauko akmenų mūro su akmenukų skaldos užpildu (kamša), rėminamos baltai tinkuotų piliastrų ir karnizo, išryškinti tinkuoti angokraščiai.
Medinių namų restauravimas. Šaltinis: grazitumano.lt
Šie pavyzdžiai rodo, kad mediniai ornamentai yra svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis, kurią reikia saugoti ir puoselėti.
tags: #mediniai #sodybos #ornamentai