Žaliakalnis - vienas žymiausių Kauno rajonų, iki galo suformuotas tarpukariu. Tuo metu čia ėmė kilti įvairių tipų gyvenamieji mediniai namai - nuomojamų butų dviaukščiai, vieno aukšto sodybinio tipo medinukai. Dėl puikios strateginės padėties rajone ėmė kurtis Kauno inteligentai.
Pradėtos statyti įmantrios medinės vilos, kotedžai. 1923 m. buvo suformuota viena svarbiausių urbanistine, architektūrine, istorine vertėmis pasižyminčių Žaliakalnio dalių - trapecijos formos plano teritorija tarp Radvilėnų plento, K. Petrausko gatvės bei Vydūno alėjos. Tai danų inžinieriaus M. Frandseno įgyvendintos bei to meto Kauno miesto inžinieriaus Antano Jokimo parengtos Kauno miesto schemos dalis.
Erdvūs sklypai, nuo gatvės atitraukti namai, puoselėjami daržai bei sodeliai suformavo savitą rajono vaizdą, kuris kartais apibūdinamas kaip „miestas-sodas“. Vieni svarbiausių Žaliakalnio charakterį palaikančių objektų - autentiški mediniai gyvenamieji namai. Ne tik medinės architektūros išorės elementai, bet apskritai išsaugota gyvenamoji aplinka: išlaikytas sklypo apželdinimas, eksterjero ir interjero detalės, tradicinė gyvensena.
Žaliakalnis - Kauno rajonas. Šaltinis: Vikipedija
Šie segmentai formuoja ypatingą rajono charakterį, suteikia jam filotopinę vertę. Būtent gyvenamąją aplinką kaip itin vertingą šio rajono tapatumo, traukos elementą pabrėžia ir kultūros paveldo specialistai.
Kaip teigia Kultūros paveldo apsaugos ekspertė, ICOMOS narė, Jūratė Markevičienė, „į senąsias gyvenvietes, kuklią kasdienę aplinką, kur nėra architektūros šedevrų ar iškilių paminklų, šiuolaikinius žmones traukte traukia.
Vienas iš aplankytų autentiškų Žaliakalnio medinukų - Žemuogių g. 2/Aukštaičių g. 44 esantis nuomojamų butų tipo namas. Leidimą statyti šį pastatą 1927 m. gavo Lietuvos kariuomenės kapitonas, Šaulių sąjungos štabo adjutantas Antanas Gedmantas. Pagal namo projektą pirmame bei antrame aukštuose suplanuota po 4 kambarių butą.
A. Gedmantas su šeima gyveno antrame namo aukšte, o dalį pirmojo aukšto nuomojosi krautuvininkas, kur laikė nedidelę maisto prekių krautuvėlę. Asimetriško tūrio namo antrame aukšte įrengta uždara galerija. Daugiašlaičio stogo stoglangis puoštas saulės spindulių motyvu. Pastato sienos apkaltos vertikaliai bei horizontaliai sudėtomis lentelėmis, kurios pabrėžia namo langus.
Išorėje bei viduje išlikę daug autentiškų elementų: balkono tvorelė, durys, langai, jų rankenos. 2010 m. pastatas įrašytas į kultūros vertybių registrą. A. Gedmanto gyvenimo name faktą mena 2014 m.
Namas Žemuogių g. 2/Aukštaičių g. 44. Šaltinis: Vikipedija
Kitas įdomus ir itin autentiškas medinis namas yra Minties r. 24. Jis nuo pastatymo mažai tvarkytas, todėl puikiai išlaikęs pirminį vaizdą. Tai Žaliakalnio pradžios mokyklos vedėjui Jonui Dereškevičiui priklausęs pastatas, kuriame iki šiol gyvena jo dukra. Namo projektas parengtas dar 1928 m. Tai buvo ne tik vienai šeimai, bet ir nuomai skirtas pastatas, kuriame suplanuoti keturi butai.
Iš viso name įrengta dešimt kambarių. Pradėjęs statyti namą, J. Dereškevičius paėmė paskolą, kurią vėliau išmokėjo gaudamas pinigus už butų nuomą. Savininkas gyveno antro aukšto bute, kitas patalpas nuomojo. Pokario metais šeimos finansinė padėtis buvo sudėtinga, J. Dereškevičius kurį laiką dėl ištrėmimo grėsmės net negyveno Kaune, todėl jokių žymesnių remonto darbų neatlikta.
Vėliau name įvykdyti kai kurie pakeitimai, pavyzdžiui, dar septintajame dešimtmetyje įvedus dujas, išgriautos koklinės krosnys. Tačiau namo viduje išlikę daug autentiškų elementų - durys, laiptai, dalis tarpukariu įsigytų baldų. Nuo pastatymo beveik nesikeitė ir namo išorė. Namas apkaltas medinėmis lentelėmis, originaliai skaidyti mediniai langų rėmai, kampinėje namo dalyje esantis balkonas.
Virš jo - trikampis frontonėlis su nedideliu pusapskričiu langu. Dar vienas objektas, iki šiol palaikantis tarpukario Žaliakalnio dvasią - Tulpių g. 21 esanti vila, vertinga ne tik dėl išsaugotų pastato architektūros, interjero elementų, bet ir dėl čia gyvenusių asmenybių atminimo.
1927 metais pastatytas namas priklausė Juozui ir Stasei Geniušams - pianisto Petro Geniušo seneliams. Pirmame aukšte suprojektuoti trys pereinami kambariai su virtuve, mansardoje - dar du kambariai. 1928 m. namo savininkui išduotas leidimas kiemo pusėje pristatyti priestatą su laiptais į mansardą. Tokiu būdu atskirtas antrasis butas.
1934 m. gegužės 25 d. valdą J. Geniušas pardavė Eligijui Lastovskiui-Lastui, kuris tuo metu gyveno Palangoje, vėliau ne kartą keitė gyvenamą vietą - gyveno Širvintuose, Veiveriuose, o abu Žaliakalnyje buvusio namo butus nuomojo. 1947-1961 m. name gyveno žymus to meto visuomenės veikėjas poetas modernistas, vertėjas, teisininkas Adomas Lastas-Lastauskas (1887-1961). Šį faktą primena 1970 m. fasade iš gatvės pusės atidengta memorialinė lenta.
Vilą suprojektavo statybos technikas J. Indriūnas. Namas vieno aukšto, su mansarda, beveik kvadrato formos plano. Pasak prof. N. Lukšionytės, vila „pasižymi dinamišku tūriu: pagrindiniame fasade - prieangio ir virš jo iškelto mezonino iškyša, sudėtingos formos dažyta skarda dengtas stogas, kiemo pusėje - žemesnis verandos priestatas.
Stilistinį vilos išskirtinumą kuria nusklembti stogų kampai ir palenkti šlaitai, apkalimo lentelių išdėstymas (foninės horizontalios, šviesiai dažytos, cokolio ir karnizinių dalių - sukaltos vertikaliai, akcentuotos tamsia spalva).“ Namo sienos, stogas neremontuoti. Išlaikyti ir autentiški langų rėmai, jų skaidymas.
Lauko tyrimų metu aplankyti mediniai namai statyti 1920-1930 metais, iki šių dienų išlikę beveik arba visiškai autentiški. Minėtuose pastatuose ir daugelyje kitų medinių Žaliakalnio namų dažnas savininkas arba bendraturtis yra pensinio amžiaus. Šie žmonės, net ir norėdami tvarkyti namus, dažnai dėl finansinių priežasčių yra nepajėgūs to padaryti.
Apžvelgiant minėtuosius namus, iškilo ne vienas klausimas dėl autentiškų pastatų priežiūros, išsaugojimo poreikio ir galimybių. Į juos paprašėme atsakyti medinio paveldo specialistės, dr. Rasos Bertašiūtės.
Specialisto Nuomonė: Dr. Rasos Bertašiūtės Įžvalgos
-Kas Žaliakalnyje Jums atrodo vertingiausia?
-Užstatymas, urbanistinė erdvė: saviti ir žavūs. Daugiausia tai yra nedidelių gabaritų, kompaktiškos, jaukumu pasižyminčios erdvės. Visi namai individualūs, todėl nesunku nuspėti, kas juos statė, kokiai socialinei grupei priklausė namo savininkas. Kiekvienas medinukas turi sielą, kurioje slypi praeities pasakojimai. Jie tarsi atversta tarpukario knyga.
-Žaliakalnis pasižymi medinės architektūros gausa ir unikalumu. Ar verta ją saugoti? Kodėl?
-Žinoma, kad verta. Tokių klausimų neturėtų kilti. Tačiau pasakyti kodėl, nėra taip paprasta. Galima teigti, jog tai yra mūsų tapatumo, savitumo dalis.
-Kodėl vieni supranta, kad būtina saugoti medinį paveldą, o kiti - ne. Nuo ko tai priklauso?
-Kalbant apie savininkus, priklauso, ar namas yra paveldėtas, ar pirktas. Dažniausiai saugoma tai, kas paveldėta iš tėvų ar senelių. Medinių namų saugojimas, priežiūra pagrįsta emociniu ryšiu, t. y. meile savo žemei, aplinkai. Ši tendencija pastebima ne tik Žaliakalnyje. Jei namas pirktas, savininkams jis dažniau yra prekė, kurią įsigyjant ieškota naudos. Tai jau vartotojiškas požiūris. Tačiau ir čia būna išimčių - tiesa, retai.
-Ar įmanoma, kad naujai atsikėlęs gyventojas, neturintis didelių sentimentų mediniam namui, rajonui, vis dėlto pajus emocinį ryšį?
-Savininkai labai skirtingi, todėl taip gali būti. Čia svarbus tampa išsilavinimas, nes jis padeda suvokti, kad žmogų supanti aplinka yra vertinga ir svarbi jo tapatumui. Šiuo metu pastebima tendencija, kad jauni žmonės keliasi gyventi į kaimą. Jie jaučia emocinį ryšį su supančia aplinka, jiems tokioje aplinkoje miela, smagu gyventi. Panašiai ir su mediniais miesto namais.
-Kokiomis priemonėmis išsaugoti autentiškumą?
-Visų pirma, yra techninės, utilitarios priemonės - tai begalės technologijų ir teorijų. O kita, bene svarbiausia priemonė - meilės aplinkai sužadinimas. Tinkamas ir tvarkingas medinių pastatų autentiškumo išsaugojimas yra gana brangus. Savininkams kartais trūksta ir būtinų žinių apie tinkamą pastatų tvarkybą.
-Žaliakalnyje yra daugybė autentiškų, bet jau nykstančių namų, kurie yra netvarkomi. Kokia ateitis jų laukia? Ar nebus taip, kad jie visiškai „nusidėvės“, ir nebus įmanoma sutvarkyti?
-Gerai pastebėjote. Tokių namų Žaliakalnyje yra daug. Juos reikia tvarkyti, tačiau būtinos didžiulės investicijos. Namų tvarkybą dažniausiai apsunkina finansinės galimybės. Puikiai žinome pensinio amžiaus gyventojų situaciją. Jie negali tvarkyti namų, nors daugelis labai nori. Galima pastebėti, jog dažnas senyvo amžiaus žmogus renovuoja taip, kaip sugeba, ir šios pastangos dažnai sulaukia kritikos, tačiau kitos išeities nėra. O juk medinis namas, kaip ir žmogus, laikui bėgant sensta, nyksta. Netvarkomi defektai, net jei jie ir nedideli (prakiuręs lietvamzdis, skylė stoge), laikui bėgant dėl klimato veiksnių vis labiau kenkia pastatui, didėja žala, tvarkymo darbai sudėtingėja. Tokius namus turėtų perimti ir taisyti jauni žmonės.
Apie medinių namų išlikimą bei problemas pasisakė ir architektė Eglė Januškienė. Ji aptaria autentiškumo saugojimo ir tvarkymo problemas, su kuriomis susiduria architektai ir medinių namų savininkai.
Architektės Eglės Januškienės Požiūris į Medinę Architektūrą
-Koks jūsų požiūris į medinę Kauno architektūrą plačiąja prasme?
-Medinė architektūra apskritai, etnografinis paveldas yra svarbūs elementai etninei kultūrai pažinti ir savitumui išlaikyti. Sodybos, mediniai pastatai išlikę kaip Lietuvos kaimo gyvenamųjų vietovių tradicijų ir identiteto saugotojai. Medinė architektūra išlaiko kultūrinę tapatybę, todėl ji net miestuose, įskaitant ir Kauną, turėtų būti saugoma, tvarkoma ir puoselėjama.
-Kas Jums kaip architektei Žaliakalnyje patraukliausia, vertingiausia? Kodėl?
-Urbanistinė struktūra, medinė architektūra, želdiniai ir jų gausa - ši visuma pasižymi išskirtine vietos dvasia, kurioje atsiskleidžia ryšys tarp žmogaus ir gamtos, žmogaus sukurtos aplinkos ir erdvės. Aplinka turi ypatingą aurą, sukelia ramybės jausmą. Retas didmiestis pačiame centre turi tokią vietą.
-Žaliakalnis pasižymi medinės architektūros gausa ir unikalumu. Ar verta ją saugoti? Kodėl? Nuo ko pradėti?
-Saugoti būtina. Pirmiausia reikia orientuotis ne į pavienius objektus, o į bendrą urbanistinę vietovę - Žaliakalnio istorinės dalies mediniai pastatai negali būti išsaugoti atsieti nuo gamtinės, urbanistinės ir sociokultūrinės aplinkos. Pastatus reikia išsamiai inventorizuoti, vėliau juos nuolat prižiūrėti ir stebėti būseną, pokyčius, saugoti naudojant ir tvarkant.
-Su kokiomis problemomis susiduria architektai ir namų savininkai tvarkydami, saugodami medinės architektūros objektus?
-Vis dar gaji prioritetinė nuostata - „saugoti draudžiant“. Netikslus Kultūros paveldo departamento tos pačios vertės objektų vertinimas bei vieningos įstatyminės bazės trūkumas. Savininkams dažnai trūksta lėšų.
-Nemaža dalis Žaliakalnio pastatų yra prastos būklės, t. y. „visiškai autentiški“. Kokie sprendimai, jūsų nuomone, padėtų juos atgaivinti?
-Visų pirma, reikia ieškoti priežasčių, kodėl buvo leista pastatams taip sunykti. Paveldas tiesiogiai priklauso nuo žmonių - tai yra jų veiklos rezultatas ir atspindys. Vertingų objektų išsaugojimas lemiamas visuomenės ir vietovės ryšio. Todėl ypač svarbu formuoti tinkamą visuomenės nuomonę apie aplinką, jos vertes, išsaugojimo galimybes ir principus. Žmones būtina šviesti: pradedant ikimokyklinio amžiaus vaikais, baigiant esamų pastatų naudotojais.
Stipriai sunykusius objektus išsaugotų tinkamas finansavimas ir tolimesnis ekonominio stabilumo pastato priežiūrai bei nuolatinio stebėjimo užtikrinimas.
Medinio Paveldo Išsaugojimo Problemos ir Sprendimai
Tarpukaryje galutinai susiformavusio Kauno Žaliakalnio rajone svarbią vietą užima tuo metu pastatyti mediniai namai, neretai vietinių vadinami tiesiog Žaliakalnio medinukais. Kai kas juos laiko svarbia rajono savasties dalimi, kuri dėl lėšų stygiaus remontui ir renovacijai nyksta. Mediniai namai, kurių kadaise čia buvo apstu, pamažu yra griaunami, o jų vietoje statomi nauji, šiuolaikiški objektai.
Besidomėdamas medinių namų fasadais, kaunietis pastebėjo, kad yra daug visokiausių lauko apdailos lentelių profilių detalių, kurios dabar pamirštos. „Jeigu dabar kas nors norėtų namo fasadą dekoruoti kokiu nors senoviniu, tarpukario dailylenčių profiliu, parduotuvėje nerastų, nes jų tiesiog nėra. Dabar pardavinėjamos tik lygios apdailos fasadinės lentelės“, - pastebi P.Konkulevičius.
Jis sako, kad renovuojant ar griaunant medinius tarpukaryje statytus namus, viskas išmetama, sudeginama, o rąstai neretai supjaustomi. Norėdamas išsaugoti tarpukario palikimą, savo garaže kaunietis priglaudžia rastą ar nusipirktą senovinę langų, durų furnitūrą, įvairias Žaliakalnio medinukų fasadines apdailos lenteles ir šiek tiek tarpukario baldų.
„Gaila, nes daug dalykų ateityje bus prarasta, nors jau ir dabar yra. Mediniams namams, dvarams blogiausias dalykas yra laikas. Mūras gali ilgiau pastovėti lauke, o štai rąstai lauke greit supūva, ir viskas. Labai gaila, kad daug gražių dalykų bus prarasta. Kiek galiu, bandau juos kaupti, o kai turėsiu laiko - sutvarkysiu“, - viliasi jis.
Tarpukario Kauno Žaliakalnio medinių namų fasado apdailos lentelės. K. Mikoliūnaitės nuotr.
Architektas pasakojo apie Žaliakalnyje stovėjusį geltoną medinuką, kurio vietoje dabar pastatytas tamsių plytų mūro namukas, atkartojantis čia stovėjusiojo formas.
„Kadangi tikslas buvo labai greitai jį nugriauti, sienas griovė ekskavatoriumi. Aš prisistačiau ir paklausiau, ar galiu kai ką ištempti, juk vis tiek nieko nereikia - viską veža į šiukšlyną. Man leido. Kai ekskavatorius neveikdavo, aš staigiai užsidėdavau šalmą ir lėkdavau į griūvantį namą traukti visko, ko tik galima“, - juokdamasis prisimena P.Konkulevičius.
Tąkart iš griūvančio namo jis parsivežė furnitūros, dalį laiptų, drožinėtų liaudiškais motyvais, dvigubą medinio lango rėmą. Jis sako, kad tarpukaryje statytas namas dar tikrai galėjo stovėti ir griauti jo nereikėjo.
„Ten, kur augo vijokliai, po langais buvo šiek tiek papuvę, bet visa tai yra sutvarkoma. Reikėjo tiktai kantrybės, šiek tiek meilės, noro, ir tas namas būtų stovėjęs dar labai ilgai. Juolab didžiąją dalį namo rąstų vežė kitam asmeniui, kuris aiškino, kad tai yra geri rąstai“, - prisiminė architektas.
Pašnekovas akcentuoja, kad jam svarbu išsaugoti tarpukario namų fasadų, interjerų detales, tačiau šiandien nebūtina jas naudoti pagal pirminę paskirtį - pasitelkus fantaziją galima improvizuoti.
„Nebūtinai reikia atkartoti tai, kas buvo praeityje, - tos formos ir detalės gali evoliucionuoti. Tik pagrindas visada remiasi į praeitį, nėra taip, kad kažkas atsiranda dabar ir vystosi. Lygiai kaip ir architektūra. Pavyzdžiui, tarpukario modernizmas turi nemažai liaudiškų motyvų, o tai paimta iš praeities“, - pažymi kolekcininkas.
Kauno Savivaldybės Parama ir Iniciatyvos
Kauno savivaldybė antrus metus skiria pinigų, kad kultūros paveldo statusą turintys namai būtų remontuojami. Šiais metais tokią paramą gaus 50 namų savininkų. Tam skirta 1 milijonas eurų.
Tačiau kai kurie kauniečiai, gyvenantys ne saugomuose, bet istoriškai vertinguose tarpukario mediniuose namuose, tokios paramos nesitiki.
Jauni Žaliakalnyje įsikūrę kauniečiai nedejuodami ir niekieno neraginami už savo santaupas ir aukodami savo laiką tvarko tokius medinius namus.
Ekspertai įsitikinę, kad senų medinių namų atgimimas galimas būtent tada, kai jų šeimininkus su pastatais sieja emociniai ryšiai.
Žaliakalnio mediniai namai yra svarbūs Kauno miesto identitetui ir paties miesto aurai. Ne veltui jaukūs „medinukų“ gyvenamieji kvartalai turi nemažai gerbėjų ne vien pačioje Laikinojoje sostinėje, bet ir kituose šalies miestuose ar net užsienyje.
Legendinis Žaliakalnio Kvartalas "Brazilka"
Legendinis Žaliakalnio kvartalas, seniesiems Kauno gyventojams geriau žinomas kaip „Brazilka“, per eilę metų tapo visiškai neatpažįstamu. Jame buvusius rąstų, lentų ir kartono namus, kurie buvo pastatyti Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, sparčiai keičia solidūs mediniai arba mūriniai gyvenamieji pastatai.
„Šiandien Brazilkos gyventojai vertina vandenį lygiai taip pat, kaip duoną“, - rašė F. Zibėtis 1938 m. Iš tiesų, „Brazilkos“ kvartalas pradėjo formuotis pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Iki XX a. 4 dešimtmečio ši teritorija buvo vadinama Sabalių arba Sabaliauskų kaimu, nes didžioji žemės dalis priklausė Sabaliauskų šeimai.
Remiantis Kauno miesto statistikos biuro 1940 m. kovo mėnesio duomenimis, Senamiestyje už 2 kambarių buto nuomą reikėjo mokėti net iki 200 Lt per mėnesį, ir iki 275 Lt už 3 kambarius, o Naujamiestyje (miesto centre) už 2 kambarius - 200 Lt, o už 3 kambarius - iki 300 Lt per mėnesį. Palyginimui, Žaliakalnyje 2 kambarių buto nuoma svyravo nuo 130 iki 175 Lt per mėnesį, o 3 kambarių butai kainavo nuo 200 iki 250 Lt per mėnesį.
„Aukštų butų nuomos kainos aiškiai atspindėjo rimtą butų krizę buržuaziniame Kaune”, - rašoma knygoje „Kaunas. Pagal 1939 m.
Brazilka - Žaliakalnio kvartalas. Šaltinis: Kas Vyksta Kaune
Žaliakalnyje iki šiol išlikęs ne vienas medinis namas, kurio istorija skiriasi nuo eilinio medinuko, kadangi tarpukariu čia namus statėsi Kauno elito atstovai. Virtualus maršrutas suteikia galimybę neišeinant iš namų apžiūrėti medinius Žaliakalnio namus, kuriuos statėsi ar nuomojosi žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, kūrėjai.
Šiuolaikiniai statiniai ir jų kvartalai stumia į užmarštį tradicinę architektūrą bei natūralias nuo senų senovės naudotas medžiagas. Lietuvos miestuose ir miesteliuose nesustabdomu greičiu stiklas, plienas, betonas ir plastikas keičia mums visiems gerai pažįstamą ir artimą medinę architektūrą. Kauno miestas šiuo atveju ne išimtis iš taisyklės.
Nors Kaune apstu XX a. pr. bei tarpukarį menančių medinės architektūros objektų, tačiau jie žaibišku ir nesustabdomu greičiu traukiasi į pražūtį pasidengdami plastiku ir betonu.
tags: #mediniai #butai #zaliakalnyje