Pacientų nusiskundimų dėl medikų nedėmesingumo susilaukia gydytojai ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijoje. Švedijoje jau svarstoma, kaip patobulinti būsimųjų medikų mokymo programas, kad pacientai nebesiskųstų jų šaltumu. Švedijoje buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad per metus net 20 tūkstančių pacientų pasiskundžia juos ginantiems komitetams dėl netinkamo medikų elgesio.
Švedijos socialinės valdybos Sveikatos ir ligonių priežiūros skyriaus vadovas Bo Lindblumas teigia, kad medikui šiais laikais neužtenka būti vien geram specialistui. Pacientai reikalauja, kad medikai su jais jautriau elgtųsi ir užmegztų pagarbų dialogą. „Tam šiandienos medikai yra per prasti. Didžiulis ir vis dar augantis nusiskundimų skaičius dėl nepakankamai bendraujančių ir netinkamai besielgiančių medikų yra nerimą keliantis signalas. Socialinė valdyba siūlo sugriežtinti reikalavimus dėl medikų kompetencijos bendravimo, vadovavimo klausimais, dėl medicinos žinių ir darbo kokybės“, - viename didžiausių Švedijos dienraščių „Dagens Nyheter“ teigė B.Lindblumas.
Manoma, kad Švedijoje medikų išsilavinimas neatitinka šių laikų specialistų reikalavimų lygio. Šioje šalyje būsimieji medikai skundžiasi, kad universitetuose gauna nepakankamai bendravimo įgūdžių. Todėl Socialinė valdyba siūlo sukurti naujas medikų specialaus mokymo programas, pagal kurias būsimieji gydytojai įgytų labiau susistemintų bendravimo, vadovavimo ir medicinos žinių.
„Sveikatos priežiūroje dabar yra tam tikras paradoksas. Nepaisant labai spartaus žinių, technikos ir organizacijų tobulėjimo, sveikatos priežiūros kokybė dažniausiai priklauso tik nuo atskirų individų žmogiškųjų savybių. Sveikatos priežiūros darbuotojų sugebėjimas užmegzti dalykiškus ir pozityvius santykius su pacientais ir kolegomis sąlygoja gerą ir patikimą slaugą“, - aiškino B.Lindblumas.
Medikų nuomonės Lietuvoje
Nesuprato rekomendacijų Jūrininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas Jonas Sąlyga mano, kad tais laikais, kai jis studijavo Kauno medicinos institute, buvo pakankamai etikos ir psichologijos paskaitų, per kurias būsimieji medikai buvo mokomi bendrauti su pacientais. Taigi teorinių bendravimo žinių pakako. Pašnekovas sakė, kad yra pakankamai medikų moralės kodeksų.
Jis pats visada stengiasi vadovautis Hipokrato priesaika, kurią davė net du kartus - po studijų tapdamas mediku ir prieš kelerius metus. Tada Klaipėdos dramos teatre kartu su būriu kolegų prisiekė laikytis atnaujintos šių dienų medicinai pritaikytos priesaikos, įpareigojančios medikus vengti korupcijos, neatlikti eutanazijos ir abortų.
Jūrininkų ligoninės vadovas neneigė, kad ne visiems gydytojams pavyksta laikytis profesinės etikos ir deramai bendrauti su pacientais. Jam teko išklausyti ligonių nusiskundimų netinkamu gydytojų ir slaugytojų elgesiu. Prasižengusių medikų elgesį svarsto etikos komisija, veikianti kiekvienoje gydymo įstaigoje.
Pasak pašnekovo, kartais gydytojai dėl esą netinkamo elgesio puolami be reikalo, o pacientų skundai yra nepagrįsti. „Dažniau pacientai skundžiasi, kad gydytojų santykiai su jais būna pernelyg šalti ir oficialūs. Problema yra galbūt tai, kad gydytojai ne visada randa laiko artimesniam bendravimui. O ir patys pacientai kartais per daug iš gydytojų reikalauja“, - sakė J.Sąlyga.
Gydytojas prisiminė, kai teko svarstyti vieną kolegą, kuris skubėdamas nepakankamai paaiškino pacientui apie jo ligą, ligonis nelabai suprato gydytojo rekomendacijų. Kartą ligoninės etikos komisija svarstė ir medikę, įtartą vagiliavimu, tačiau jos kaltė nebuvo įrodyta.
Jūrininkų ligoninėje dirbantis gydytojas rezidentas Vaidotas Sinkevičius mano, kad šių laikų medicinos studentai gauna pakankamai teorinių bendravimo su ligoniais žinių, tad mokymosi programas tobulinti nebūtina. Vilniaus universitete neseniai baigęs mokslus gydytojas pasakojo, kad jie buvo mokomi medicinos etikos ir filosofijos.
Šių paskaitų metu studentai su dėstytoju išnagrinėjo ne vieną situaciją, kuri gali pasitaikyti medikams bendraujant su pacientais. „Situacijas apžvelgdavome iš įvairių pozicijų: kaip jas vertintų ligoniai, medikai ir ligoninės administracija“, - pasakojo V.Sinkevičius.
Mediko nuomone, ne visada dėl nesusikalbėjimo su pacientais būna kalti vien medikai. „Kai kurie ligoniai patys per daug iš medikų reikalauja dėmesio, būna nervingesni. Gydytojui laikytis elgesio su pacientu normų trukdo tai, kad kartais jausmai, o ne protas ima viršų. Nėra gerai, kai gydytojas pernelyg šaltai bendrauja su pacientu, bet, manau, nereikalingas ir kitas kraštutinumas, kai medikas apie ligonį pradeda per daug tūpčioti, vos ne drauge verkti“, - įsitikinęs pašnekovas.
V.Sinkevičius nemano, kad anksčiau mokslus baigusiems kolegoms reikėtų tobulinti savo bendravimo su pacientais įgūdžius: „Gal kaip tik mums, jauniems, labiau reikėtų pasimokyti bendrauti iš vyresniųjų kolegų, ypač iš šešiasdešimtmečių. Tada medikai buvo gerbtini asmenys, o dabar į juos žvelgiama vos ne kaip į nusikaltėlius“.
Klaipėdos ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis mano, kad jeigu visi medikai laikytųsi Hipokrato priesaikos, problemų dėl etikos nebūtų. V.Janušonis neneigė, kad retkarčiais susilaukia pacientų nusiskundimų dėl medikų etikos: „Dažniausi etikos pažeidimai - netinkamas medikų bendravimas su pacientais. Paskutinį kartą mūsų ligoninės etikos komisija svarstė situaciją, kai medikas, pacientės išvadintas negražiais žodžiais, nesusivaldė ir jai šiurkščiai atsakė“.
Klaipėdos ligoninės vyriausiasis gydytojas taip pat mano, kad pacientai skųsdamiesi medikais kartais sutirština spalvas, ypač dabar, įsigaliojus naujam Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui. „Anketinės ligonių apklausos rodo, kad pacientai iš medikų nori daugiau bendravimo. Bet gydytojų toks darbas, kad ne visada suspėjame pabendrauti“, - apgailestavo V.Janušonis.
Apskrities ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Salvinija Misikonienė tvirtino, kad jų ligoninės etikos komisijai svarstyti netinkamo medikų elgesio dar neteko, bet buvo keletas nusiskundimų dėl nemandagaus, šiurkštaus kitų darbuotojų elgesio. „Medikai patys bijo blogai elgtis, ką nors ne taip padaryti ar pasakyti, kad netektų turėti reikalų su teismais. Anksčiau dirbdavome drąsiau“, - sakė L.Misikonienė.
Ji mano, kad reikėtų sukurti visuotinį medikų etikos kodeksą, kuris aiškiai apibrėžtų, koks elgesys etiškas, o koks ne. „Tačiau medikų etikos kodeksą turėtų sudaryti tikrai ne Specialiųjų tyrimų tarnyba, neišmananti mūsų darbo specifikos, bet patys gydytojai. Juk aš irgi negalėčiau kurti elgesio normų mokytojams. STT sukurtas, bet nepatvirtintas medikų etikos kodeksas buvo labai kritikuotinas“, - aiškino medikė.
Psichoterapeuto darbas reikalauja didelės kantrybės. Visada pavydžiu savo kolegoms medikams. Pas juos pacientas ateina su konkrečia liga. Ir jeigu pavyksta greitai padėti, pacientas pasveiksta ir džiaugiasi, jaučiasi dėkingas, kad gavo gydymą. Psichoterapijoje šie procesai sudėtingesni, jie reikalauja daug kantrybės ir uolaus darbo, o pokyčiai atsiranda tik per ilgą laiką. Psichoterapija gali trukti metus, dvejus, o rezultatai nėra lengvai apčiuopiami.
„Pacientams, besigydantiems Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, svarbiausia ne fizinė sveikata ar specializuotos mankštos, o bendravimas, dėmesys ir šiluma“, - sako kineziterapeutas Paulius Laguninas. „Kiek gali būti kantrus ir dėmesingas pacientams, toks bus ir gydymo rezultatas. - Tai neatsiejama dirbant šį darbą. Artimai bendrauti tenka ne tik su pacientais, bet ir su jų artimaisiais, kolektyvu. Be asmeninių savybių, pavyzdžiui, komunikabilumo privalu turėti ir daug kantrybės, nuoširdumo. - Sakote dirbant su senyvo amžiaus pacientais reikia daugiau kantrybės.
Medicinos žinios, nors ir beprotiškai svarbios mano darbe, pirmiausia reikia kantrybės ir dar kartą kantrybės: kiek gali būti kantrus ir dėmesingas pacientams, toks bus ir gydymo rezultatas. Dalykus, kurie mums atrodo suprantami iš pusės žodžio, senoliams turime aiškinti dešimt kartų, o kitą dieną vėl tiek pat kartų priminti. Taip nuosekliai dirbdami ir pasiekiame rezultatų, kurių gydymo pradžioje galbūt net nesitikėjome.
Vis dažniau žmonės kreipiasi į specialistą netgi ne dėl konkrečių priežasčių, bet dėl tokių, kurias jiems patiems sunku įvardyti. Tarsi viskas gerai, bet nėra gyvenimo džiaugsmo. Visgi, nors rezultatai psichoterapijoje nėra labai greiti ir efektingi, jie leidžia pasidžiaugti giliu prasmės pojūčiu. Jeigu tam tikra problema žmogui kėlė didelių sunkumų, net mažas žingsnis į priekį, nuo kurio žmogui palengvėja, suteikia didžiulę prasmę ir džiaugsmą. Tiesiog rezultatų tenka kantriai palaukti.
Yra žmonių, kurie tikisi, kad užtenka tik ateiti pas psichoterapeutą ir jis visas problemas išspręs. Tačiau paprastai reikia ir labai stipraus kliento indėlio. Darbas vyksta ne tik tas 50 minučių, bet ir visą savaitę iki kitos terapijos. Žmogus turi pasinerti į terapinį procesą, tik tuomet matomas rezultatas.
Iš tiesų, terapijos metu ir psichoterapeutui kyla pačių įvairiausių jausmų. Darbo pradžioje dominavo nerimas - galvoje vis sukdavosi mintys, kas vyks, ar aš teisingai diagnozuosiu, ar teisingą metodą parinksiu, o jeigu pacientas sirgs sunkia liga ar galvos apie savižudybę, ką aš tada darysiu? O jeigu neteisingai įvertinsiu situaciją? Vienu iš keturių atvejų psichoterapeutas ir klientas nelimpa vienas prie kito. Su patirtimi nerimas liovėsi, bet pradėjo kilti jausmai dėl paties santykio su pacientu.
Tais atvejais, kai pacientai jaučiasi labai prislėgti, jaučiasi beviltiškai savo situacijoje, kartais ir mane užplūsta toks pats beviltiškumas. Tuomet gali kilti pyktis, noras atsitraukti, vengimas. Todėl pagrindinis psichoterapeuto siekis yra ne empatija, bet atjauta. Jausdamas empatiją aš kenčiu kartu su žmogumi, rodau, kad aš jį visiškai suprantu ir galiu kentėti kartu su juo. Tačiau tai gali labai išvarginti, todėl siekiamybė yra dirbti su atjauta.
Atjauta yra tada, kai aš suprantu žmogaus kančią, suprantu, dėl ko jis kenčia ir kaip stipriai kenčia, ir noriu jam padėti. Aš nebūtinai turiu kentėti kartu, tiesiog stengiuosi jam padėti, ir mes abu būname šiame procese. Aišku, būna atvejų, kai psichoterapeutas tiesiog negali konsultuoti konkretaus žmogaus. Ir tai normalu. Vienu iš keturių atvejų psichoterapeutas ir klientas nelimpa vienas prie kito, nesutampa mąstymo schemos, patirtis, asmenybės ypatumai.
Pavyzdžiui, jeigu tiek terapeutas, tiek klientas labai mėgsta dominuoti, tuomet jie vienas su kitu konkuruos ir terapijos nebus. Todėl yra normalu pasibandyti sau skirtingus terapeutus ir išsirinkti tinkamiausią. Taip pat gali trukdyti gyvenimo patirtys. Pavyzdžiui, jeigu žmogus savo gyvenime turi tėvą, kurio labai bijo, pagyvenusio, patyrusio psichoterapeuto jis greičiausiai prisibijos ir nebus su juo atviras.
Taigi jausmai būna įvairūs. Tačiau stengiuosi pažvelgti į situaciją ne tik iš savo, bet ir iš kliento perspektyvos. Ir tuomet suprantu, kad mano siūlomas sprendimas, kuris, mano manymu, yra teisingas, nebūtinai yra savalaikis ar tinkamas šiuo konkrečiu metu, galbūt žmogui dabar reikia visai ko kito. Pavyzdžiui, jeigu žmogus priklausomas nuo alkoholio, visada rekomenduojama jo atsisakyti. Man atrodo, kad tai lengvai įvykdoma užduotis, bet šio žmogaus smegenys yra paveiktos priklausomybės, liga palietusi ir jo asmenybę, žmogus negali patirti malonių įspūdžių neišgėręs. Todėl lengva pasakyti - negerk. Taigi reikia pradėti daryti žingsnius atsispiriant nuo žmogaus, o ne nuo savo reiklaus žvilgsnio.
Įdomu tai, kad 60-70 metų žmonės į mano amžių reaguoja visiškai normaliai. Jie mane priima tiesiog kaip jauną specialistą. Tačiau sunkiausia būna 40-50 metų žmonėms, jiems keista, kai juos konsultuoja jų vaiko amžiaus psichoterapeutas. Terapijos eigoje paprastai pavyksta šį barjerą pašalinti, o tie, kuriems amžiaus skirtumas visai nepriimtinas, manau, tiesiog pas mane neateina.
Karantinas - tikrai didžiulis išbandymas, kurio tikrąsias pasekmes žmonių psichikai šiuo metu dar sunku vertinti. Šiemet savižudybių skaičius yra netgi sumažėjęs, bet ir karo metais savižudybių skaičius sumažėdavo, tik pasibaigus karui pasimatydavo tikrosios pasekmės. Kita vertus, nors daug žmonių per pandemiją susidūrė su labai sunkiomis gyvenimiškomis situacijomis, finansiniais sunkumais, stebina, kokia stipri yra visuomenė, kaip susivienijusi ji kovoja su šia nelaime. Tuo tikrai galima pasidžiaugti.
Gyvenimo būdas iš išorės apribotas, bet stengiuosi palaikyti dienotvarkę su sportu, meditacija ir miego režimu. Kol kas pavyksta, nors, prisipažinsiu, sunku. Ir kitiems patariu turėti savo rutiną - susigalvoti, ką veikti kiekvieną dieną šiek tiek skirtingo ir žaismingo, sveikai maitintis ir būtinai riboti alkoholio vartojimą, nes poreikis išgerti dėl nuobodulio tikrai gali būti padidėjęs.
Psichikos sveikata darbo vietoje – viskas, ką reikia žinoti (kol kas) | Tom Oxley | TEDxNorwichED
Dažnai vaikai apsilankymą medicinos įstaigoje bei įvairias medicinos procedūras suvokia kaip bausmę, todėl jų bijo. Todėl, pasak Vytauto Junčio, labai svarbu auginant vaiką jo negąsdinti. Pasak gydytojo otorinolaringologo, net konsultacijų metu tenka išgirsti tėvus vaikams sakant, jog jeigu šie neklausys, „daktaras tuoj ištrauks adatą“.
Tokiu būdu vaiko sąmonėje susiformuoja įvaizdis, jog gydytojas ar seselė yra baubas, kuris ateis ir nuskriaus, jei vaikas elgsis blogai. Specialisto teigimu, toks psichologinis programavimas dažnai nulemia tai, jog vaikai konsultacijos metu jaučiasi įsitempę ir į gydytoją žiūri kaip į nuskriausti ketinantį piktadarį. Specialisto teigimu taip pat labai svarbu - nemeluoti vaikui.
Vykstant į gydymo įstaigą nederėtų sakyti, jog keliaujate į išvyką ar ten kur linksma ir smagu. „Teko susidurti su atveju, kai vaikui buvo pasakojama, jog jis keliaus į kosminį laivą. Bet vaikai yra sumanūs, todėl jis greitai suprato, jog ne į kosminį laivą atkeliavo, o aplinkui vaikšto ne kosmonautai su astronautų kostiumais. Kai vaiko pasąmonėje suformuojamas vaizdinys, kuris jam atvykus į gydymo įstaigą dūžta į šipulius, vaikas pasijunta išduotas savo tėvų.
Pasak jo, mėginant nuraminti vaiką, labai svarbu sakyti tiesą, padrąsinti. Vytauto Junčio manymu, mažam vaikui smulkiai apie operacijos detales pasakoti nebūtina. Pakanka paaiškinti, jog atvykęs į ligoninę, vaikas sutiks gydytojus ir sesutes baltais chalatais, kurie pasakys, ar reikės vaistų, kada vyks operacija ir pan.
Galima papasakoti, kad keliaujant ten, kur bus atliekama operacija, reikės pūsti balioną, kuris gali būti įvairių, bet dažniausiai - žalios spalvos, o jį pučiant gali jaustis bananų ar braškių kvapas. Šiuo atveju vaikui nėra meluojama, nes prieš operaciją iš tikrųjų teks kvėpuoti per kaukę, o šalia bus matomas balionas ir leidžiamos įvairaus salsvo kvapo anestetinės dujos.
„Operaciją atliksiantis chirurgas prieš operaciją visada aplanko savo pacientus, pabendrauja su jais, todėl prieš vykstant į operaciją tėvai gali priminti savo vaikui apie gydytoją, kurį jis jau matė ir pažįsta, kad vaikas nesijaustų toks svetimas aplinkoje ir būryje nepažįstamų jaustųsi žinantis bent vieną asmenį. Taip vaikui kuriamas saugumo jausmas.
Prieš operaciją vaiką svarbu paruošti ne tik psichologiškai. Gydytojas primena, kad 6 valandas iki operacijos negalima valgyti, 2 valandas - gerti. Atvykus operacijai svarbu turėti šeimos gydytojo siuntimą, kuriame būtų tiksliai surašytos vaiko gretutinės ligos ir vartojami vaistai. Taip pat ne anksčiau nei 10 d. iki operacijos būtina atlikti kraujo tyrimus.
Vaikų chirurgas Raimondas Latvys sako, jog ruošiantis chirurginiam gydymui labai svarbu, kad tiek tėveliai, tiek vaikas suprastų, kas bus daroma ir kodėl to reikia. Todėl, ruošiantis operacijai, svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali šiek tiek skaudėti, bet tas skausmas nebus nepakeliamas ar nekontroliuojamas, o po gydymo jis jausis kur kas geriau.
„Visada vaikui sakau, kad jis užmigs ir nieko neskaudės, o po operacijos irgi suleis vaistų, kad jis jaustųsi gerai. Mes visada bijome skausmo ir nežinomybės. Kuo daugiau informacijos iki operacijos suteiksite vaikui, tuo jam bus ramiau, susidūrus su realia situacija“,- aiškina R. Dar viena klaida, kurią daro tėveliai, yra tai, jog jie neleidžia vaikui kalbėti.
Pasak jo, vaikui iki 3 metų iš tiesų sunku tiksliai išreikšti, ką jam skauda, ir kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau informacijos iš jo galima gauti. Tačiau gydytojas dalinasi patirtimi, kad dažniausiai apžiūros metu vaikai nuo 3 iki 16 metų į 9 iš 10 klausimų atsako „nežinau“ ir pasisuka į mamą, o tada jau ji viską „išberia“.
„Pasiteiravus, kiek vaikui metų ir juokais nusistebėjus, kad jis dar nešneka, mama suklūsta. Jeigu neleidžiame savo vaikui šnekėti, tampa sunkiau su juo užmegzti ryšį ir įgyti jo pasitikėjimą. R. Latvio teigimu, ypatingai svarbu užmegzti dialogą su vaiku iki 8-10 metų, nes to nepadarius ir neužsitarnavus jo pasitikėjimo, jis bus negatyviai nusiteikęs ir neteiks jokios informacijos.
„Svarbu, kad vaikas pasitikėtų gydytoju, o gydytojas elgtųsi atitinkamai pagal vaiko amžių. Visada stengiuosi, kad vaikai ir tėveliai suvoktų, kad po operacijos bus kitaip - bus geriau. Anesteziologas Marijus Sodeika pabrėžia, jog norint, kad vaikas adekvačiai reaguotų į įvairias medicinines procedūras pirmiausia adekvačiai į jas reaguoti turi tėvai. Būtent nuo tėvų supratimo, kam reikia vienokio ar kitokio gydymo ir jų nusiteikimo priklauso, kaip jie tai perteiks vaikui.
Sunerimę, vaiko akivaizdoje dirgliai bendraujantys su medikais ar verkiantys tėvai - blogiausias dalykas, nes visa tai persiduoda vaikui. Todėl, pasak jo, svarbiausia ir, turbūt, sunkesnė užduotis gydytojui ar slaugytojui - tinkamai išaiškinti medicininę situaciją tėvams. Ruošiantis operacijai, vaikui reikia paaiškinti, į kokią įstaigą jis keliaus ir kas ten bus daroma.
Kadangi vaikui atvykus laiko prieš operaciją turime nedaug - tik apie valandą, aš jau pasakoju ne apie operaciją, o apie tai, ką mes veiksime operacinėje prieš užmiegant - „pūsime balioną", „kvėpuosime bananų ar braškių skonio vaistukų", „jungsimės prie kompiuterio", „klijuosime lipdukus su dinozaurais" ir panašiai. Ir, žinoma, pažadu mūsų prizą - ledų po operacijos, nes po LOR operacijų visada jais pavaišiname.
Puikiai vaiką atpalaiduojantis ir nukreipiantis dėmesį fonas - animaciniai filmukai - kiekvienoje medicinos centro palatoje esantis televizorius įjungiamas iš karto atvykus vaikui. Taip pat rekomenduojama visada su savimi pasiimti vaiko mėgstamą žaislą, knygelę - šie dalykai taip pat padeda atsipalaiduoti, laukiant operacijos. Pasak gydytojų, jei vaikas nori, vieną mėgstamiausią žaisliuką leidžiama pasiimti ir į operacinę. Šiais laikais žaislus ir knygeles keičiant telefonams bei planšetėms, rekomenduojama pasiimti ir juos - laukiant operacijos, tinka viskas, kas vaikui mažina stresą.
Siekiant nuraminti vaiką, iš karto jam atvykus duodami seduojantys medikamentai, kuriuos jis turi išgerti. Pasak gydytojo anesteziologo, būna situacijų, kai vaikas nesutinka to padaryti, tuomet prašoma tėvų pagalbos susitariant ar sugirdant, tačiau jokia prievarta nenaudojama. Vaistų efektas pasireiškia po 10-15 min. ir trunka iki valandos, todėl svarbu tiksliai apskaičiuoti laiką iki operacijos. Geriausias efektas pasiekiamas po 30-40 min., tada patiriama mažiau streso išsiskiriant su tėvais, komunikacija su vaiku operacinėje iki užmigimo tampa lengvesnė, sumažėja neigiamų prisiminimų po operacijos.
Nemalonios, skausmingos apžiūros metu derybų su vaiku jau nebegali būti. Mama ar tėtis tiesiog turi ramiai ir tvirtai vaiką palaikyti kelias sekundes ar minutes, kad viskas truktų kuo trumpiau ir būtų pasiektas kuo geresnis rezultatas. Po nemalonių procedūrų labai padeda įvairūs smulkūs „prizai", įvertinimai, kad ir spalvotas vaikiškas lipdukas ant skiepo ar venos punkcijos vietos, nedidelis žaisliukas ar net spausdintas diplomas, kurį vaikas gauna už atliktą procedūrą. Tokius diplomus turi pasiruošę kai kurios medicinos įstaigos“, - pasakoja M. Baigdami pokalbį gydytojas otorinolaringologas Vytautas Junčys, vaikų chirurgas Raimondas Latvys ir gydytojas anesteziologas Marijus Sodeika pabrėžia, kad tiek tėvų, tiek gydytojo ryšys su vaiku ir atviras, kantrus, pasitikėjimu paremtas, bendravimas leidžia ne tik maksimaliai sumažinti neigiamas emocijas, bet ir pasiekti pačius geriausius gydymo rezultatus. Todėl visiems tiesiog reikia kalbėtis.
Visos šios situacijos reikalauja iš medikų didelės kantrybės, empatijos ir gebėjimo bendrauti su įvairiais pacientais, atsižvelgiant į jų individualius poreikius ir baimes.
tags: #medikams #reikia #buti #kantraiais