Nuo 1990 m., per paskutinius 3 dešimtmečius Lietuvoje nyko tradicinis kaimas, pasiekti didžiuliai emigracijos mastai, ypač provincijoje. Šiandien jau nieko nebestebina vaizdas, kai per miestelio centrą pravažiuoja tik vienas automobilis per valandą, o seniūnijos pastate dirba vos keli darbuotojai.
Remiantis Valstybės duomenų agentūros (buvusio Statistikos departamento) duomenimis, kai kurios Lietuvos seniūnijos nuo 1990-ųjų metų neteko daugiau nei 50 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, 2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,1 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 94 tūkst. asmenų mažiau negu 2019 m. pradžioje. Tai - ne abstraktūs skaičiai, o realūs žmonės, išvažiavę į miestus, emigravę ar mirę.
Remiantis 2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo užfiksuota 16 039 kaimo gyvenviečių. Šis gyventojų mažėjimas dažnai lemia viešųjų paslaugų, tokių kaip mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kultūriniai renginiai, mažėjimą ar net visišką jų išnykimą.
Pagal 2021 m. gyventojų surašymo duomenis, Kazliškio seniūnijoje (Rokiškio r.) gyveno 517 gyventojų. Ankstesnių metų duomenys rodo, kad 2001 m. čia buvo 659 gyventojai, o 1990-aisiais - daugiau kaip 1000. Tokiose vietovėse išgyvenimas tampa tikru iššūkiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Kitose vietovėse situacija dar dramatiškesnė. Kaip rodo savivaldybių pateikti duomenys, likę vos keliolika ar kelios dešimtys gyventojų. Dauguma jų - vyresnio amžiaus, neturintys galimybių nei persikelti, nei aktyviai naudotis sveikatos ar socialinėmis paslaugomis.
Urbanizacija yra globalus reiškinys, tačiau Lietuvos atveju ji ypač ryški ir paveiki. Vis dėlto ši demografinė ir socialinė tendencija nėra neišvengiama lemtis.
Ši lentelė iliustruoja demografines tendencijas ir gyventojų skaičiaus mažėjimą skirtingose seniūnijose:
| Seniūnija | Gyventojų skaičius 1990 m. | Gyventojų skaičius 2001 m. | Gyventojų skaičius 2021 m. |
|---|---|---|---|
| Kazliškio seniūnija (Rokiškio r.) | >1000 | 659 | 517 |
Tokios demografinės tendencijos kelia iššūkių planuojant ir įgyvendinant renovacijos projektus mažesniuose miesteliuose.
Renovacijos iššūkiai ir galimybės
Nekilnojamo turto bendrovės „Hanner“ steigėjas ir bendrovės valdybos pirmininkas Arvydas Avulis skaičiuoja, kad vidutiniško daugiabučio renovacijos darbai kainuoja apie 1 mln. „Tiek galėtų kainuoti didesnio nei 60-ies butų penkiaukščio renovacija. Vidutiniškai vienam butui už renovaciją gali tekti mokėti 10-20 tūkst. litų, priklausomai nuo jo ploto ir butų kiekio name, tačiau kai kuriuose Lietuvos miestuose butų kaina yra artima 20-iai tūkst.
„Labai realu, kad mažesniuose miesteliuose renovacija žmogui gali kainuoti daugiau, nei įsigyti kitą būstą. Yra vietų, kur būstai yra parduodami už labai mažą kainą arba apleidžiami, pasitaiko ir nuomos atvejų, kai prašoma susimokėti tik už komunalines paslaugas.
„Mažuose miesteliuose yra pasirinkimo problema, nes didmiesčių gyventojai turi alternatyvą: jeigu jiems nepatinka senos statybos būstas, jie gali, jei turi pinigų, įsigyti naujos statybos būstą. Mažuose miesteliuose būstai yra arba seni, arba gali būti renovuoti, nes pastatyti naują kainuoja dar brangiau.
Anot A.Avulio, su sunkumais renovuotuose namuose gali susidurti ir gyventojai: jei mažuose miesteliuose renovacija labai padidins būstų kainas, gali kilti rizika, kad butų savininkams nepavyks jų parduoti, kai jie norės tai padaryti.
„Reikia įvertinti, kiek miestelyje gyventojų ir kokios tos vietovės vystymosi perspektyvos: ar ten yra pramonės, paslaugų. Jeigu tame miestelyje veikia įmonės, joms reikės darbo jėgos, o žmonėms - gerų gyvenimo sąlygų.
Ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos vis garsiau ragina perskirstyti prioritetus - nukreipti investicijas į „žmones, o ne tik į betoną“. Tai reiškia, kad kartu su infrastruktūra turi būti skatinamos programos, padedančios kurti darbo vietas, skatinti kūrybiškumą ir socialinę įtrauktį.
Renovacijos tarp architektų vis dar nepatraukli, o tą nulemia nusistovėjęs požiūris, kad tai tik energinių išteklių taupymo programa. Dažnai pamirštama apie gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimą. Dalyvauti konkurse „Archas“ komandą paskatino tikėjimas renovacijos keliu, kvartalinė renovacija suteikia galimybę architektams veikti plačiau - įtraukti aplinką, taip gerinant gyvenamosios aplinkos kokybę.
Architektė Gabrielė Mikalauskaitė savo pasiūlymu siekia efektyviai pritaikyti medinių modulių renovacijos principus bei reurbanizuoti ir pagyvinti neveiksnias sklypų teritorijas. Architektūrinių vizualizacijų studija „ART 3D Studio“ savo renovacijos vizijoje siūlo atkreipti dėmesį į architektūrinę pastatų estetiką ir sukurti jų išliekamąją vertę. Projekte siūloma atsisakyti naujų plotų užstatymo ir renkamasi padidinti naudingąjį esamų daugiabučių plotą iškeliant papildomus 1-2 aukštus, kurie sudarytų papildomus ~2000 m2 naudingojo ploto.
Medis, kaip organiškas, atsinaujinantis šaltinis, turi didelį potencialą kalbant apie tvarų projektavimą, o renovacija atliepia darnios plėtros principus. Todėl iniciatyva turėtų kilti iš savivaldos pusės, tačiau architektų lyderystė taip pat būtina siekiant formuoti lūkesčius atitinkančias ir į ateitį žvelgiančias vizijas. Siekiant paskatinti renovacijos judėjimą Lietuvoje ir pritraukti šios srities specialistų, reikėtų sukurti tam tinkamą ir realizacijoms patogią terpę.
Kartu su viena iš žalumo indekso kūrėjų Gintare Kapočiūte, komisijos nariai išskyrė, kad kai kuriuose darbuose trūko inžinerinių-konstrukcinių sprendinių detalizavimo. Elektrėnų savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėjas Arūnas Butrimavičius medinės renovacijos ateitį mato tik mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur populiariau naudoti medžio apdailą, tačiau didmiesčiams didelių lūkesčių neturi. Nors, jo įsitikinimu, medinė renovacija estetiškai neprilygsta naujai statybai, tai vis tiek yra įdomi iniciatyva ir skatintina naujovė.
Alytaus rajono savivaldybė stengiasi kurti kuo palankesnes sąlygas verslininkams ir investuotojams. Visi reikiami dokumentai parengiami per kuo trumpesnį laikotarpį. Atskirais atvejais rajono savivaldybės taryba, gavusi motyvuotą prašymą, gali sumažinti ar atleisti ūkio subjektus nuo žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčio.
Daugelį metų veikia Alytaus rajono savivaldybės smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimo fondas, skirtas finansiškai remti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus. Fondo lėšos naudojamos rajono gyventojų verslumui ir įmonių konkurencingumui skatinti, naujoms darbo vietoms steigti, senoms darbo vietoms išsaugoti, naujoms prekėms ir paslaugoms kurti, pažangioms technologijoms diegti, prisidedant prie Alytaus rajono ekonominio augimo bei klestėjimo. Šiais metais fondo sąmatą sudaro 130 tūkst. litų.
Kaimo vietovių demografiniai pokyčiai reikalauja kompleksinių sprendimų.
Sėkmingi pavyzdžiai ir ateities vizijos
Yra šalių, kurios sėkmingai įgyvendino regioninio gyvybingumo atkūrimo modelius. Vokietijoje kai kurios federalinės žemės skiria dotacijas žmonėms, kurie persikelia į mažus miestelius - jiems padengiamos renovacijos išlaidos ar skiriami kreditų lengvatiniai paketai.
Be Estijos, verta atkreipti dėmesį ir į Švedijos bei Suomijos iniciatyvas. Švedijoje mažų miestelių regeneracijai pasitelkiama vadinamoji „Smart Villages“ strategija - kaimai tampa technologinių inovacijų pilotinėmis teritorijomis, kur diegiamos atsinaujinančios energijos, e. sveikatos, e. Suomijoje „Village Action“ tinklas apjungia šimtus vietos bendruomenių, kurios keičiasi patirtimi, gina savo interesus ir inicijuoja projektus, finansuojamus tiek ES, tiek nacionalinių fondų.
Kai kurie miesteliai atranda kitą kvėpavimą. Kultūriniai projektai ir alternatyvūs verslo modeliai leidžia provincijai atgimti. Biržų rajone, Pačeriaukštės kaime, veikia meno rezidencija, kurioje kasmet apsistoja dešimtys kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio. Jie ne tik kuria, bet ir įtraukia vietos gyventojus į edukacines veiklas. 2023 m. Tuo tarpu Kelmės rajone Užventyje įkurta bendruomeninė kavinė „Kultūrkė“ tapo nauju bendruomenės traukos centru.
Kai kurios savivaldybės taip pat siekia pritraukti vadinamuosius skaitmeninius klajoklius (angl. digital nomads), kurie dirba nuotoliniu būdu. Ignalinos rajono savivaldybė įrengė kelias bendradarbystės (angl. coworking) erdves, kuriose nuotoliniu būdu dirbantys žmonės gali įsikurti ar laikinai gyventi gamtos apsuptyje.
Be to, bendruomenės savanoriškai steigia kultūros punktus, organizuoja amatų dienas, viešas diskusijas ar net bendruomenines šventes, kurios tampa proga susitikti, pabūti kartu ir sugrąžinti gyvybę į nykstančias erdves.
Nepaisant lokalių sėkmės istorijų, nacionaliniu lygmeniu provincijos nykimas vis dar nėra sprendžiamas nuosekliai. 2021-2030 m. Europos Sąjunga per 2014-2020 m. finansinį laikotarpį Lietuvai skyrė daugiau nei 1,6 mlrd. eurų regioninei politikai. Didžioji dalis šių lėšų buvo panaudota infrastruktūros projektams - kelių, vandentiekio, viešųjų pastatų modernizavimui.
Skatinti kultūros decentralizaciją: kultūros įstaigos galėtų veikti ne tik miestuose.
Ateities planai turėtų apimti:
- Kultūros decentralizaciją
- Socialinių verslų rėmimą
- Nuotolinio darbo politikos skatinimą
- Regioninės lyderystės ugdymą
- Vizijos kūrimą
- Atviro dialogo skatinimą
- Galimybių jaunimui suteikimą
- Teisinės bazės peržiūrą
Tušti langai ir užkaltos durys - ne tik fiziniai ženklai. Tai - kultūrinė, socialinė ir emocinė žinia, kurią siunčia provincija. Ji sako: „Mes dar esame. Gal ir tyliai. Bet laukiam, kol kažkas sugrįš.“ Sprendimas - mūsų rankose.
Renovuoti pastatai gali tapti gyvybės ženklu mažesniuose miesteliuose.
tags: #mazuju #miesteliu #renovacijos #problemos