Lietuvių kalboje žodžiai turi vieną pagrindinį kirtį, kuris išskiria vieną skiemenį iš kitų. Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis.
Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpasis.
Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas - antrasis dėmuo u. Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius aar jų formas, plg.
Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė.
Priegaidžių tipai
Yra du pagrindiniai priegaidžių tipai:
- Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kkai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo).
- Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo).
Trumpieji skiemenys priegaidės neturi. Kirčiuoti trumpieji skiemenys žymimi kairiniu (`) kirčio ženklu.
Lietuvių bendrinėje kalboje yra nemažai žodžių ar jų formų, vienodai rašomų, bet nevienodai tariamų. Jie turi skirtingus kirčiuotus skiemenis arba skirtingas priegaides. Tokie žodžiai bei formos paprastai turi ir skirtingas reikšmes, kurias suvokti padeda kirtis ar priegaidė.
Kirčiuotės
Kirčio šokinėjimas
Kaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė. Ji yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka j galūnę.
Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat šaknies žodžiuose vadinasi metatonija.
Kirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi - kirtis šokinėja iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas, todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam tikrus kirčiavimo tipus - kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios.
Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta visada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta. Kartais gana sunku tinkamai parinkti linksniuojamų žodžių kirčio vietą, nes yra „pavojingų“ linksnių. Tai vienaskaitos įnagininkas bei vietininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas iir vietininkas. Žinodami linksniuojamojo žodžio kirčiuotę, galime teisingai nustatyti ir „pavojingų“ linksnių kirčio vietą.
Lentelėje rasime atsakymą dėl dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių kirčio vietos.
| Kirčiuotė | Aprašymas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Pirmoji | Pastovus kirtis visuose linksniuose | pastógė, atólas, beržônas, pasak¸čia, pasãulis, pósakis, påsaka, påsakininkas, gírininkas |
| Antroji | Priešpaskutinis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis | visatâ (kilm. -atõs), mokyklâ (kilm. -yklõs) |
| Trečioji | Kirtis šokinėja iš galūnės į antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ar dar tolesnį nuo galo skiemenį | Kaišiadórys, Švenčiónys, Marcinkónys, Butrimónys, Šimónys, Dvarčiónys, Gudžiónys, Jurgeliónys, Skiemónys, Varniónys |
| Ketvirtoji | Kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį | (Pavyzdžių nerasta) |
Svarbu atkreipti dėmesį į sangrąžinius daiktavardžius, kurie išlaiko vardininko kirtį visuose linksniuose ir yra pirmosios kirčiuotės, pvz.: kreipímasis, kreipímosi, kreipímuisi, kreipímąsi, kreipímusi, kreipímesi.
Sudurtiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai su priešpaskutiniu kirčiuotu ilgu skiemeniu paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: bendrada»bis, -ė, greitakõjis, -ė, savamõkslis, -ė; bet: pel¸da, rugs¸jis, rugpj¿tis. Kiti sudurtiniai daiktavardžiai kirčiuojami įvairiai, pvz.: pirmådienis, kkalnågūbris - jungiamajame balsyje a ir kãulamilčiai, pùsiasalis - pirmojo dėmens šaknyje; diìnraštis, gãrlaivis - pagal pirmąją kirčiuotę ir rytmetýs - 3a, juokdarýs, -ė - 3b; laiškanešýs, -ė - 34a, angliakasýs, -ė - 34b, piktadarýs, -ė - 34b (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal 3b kirčiuotę, t.y.
Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: fêrma, dêlta, fòrma, fròntas, pòlka, pòmpa, farmacêutas, fòrmulė, kònsulas, filosòfija, eskalåtorius ir kt. Pirmajai kirčiuotei priklauso nemaža tarptautinių žodžių su nekirčiuotais formantais -ija (demokråtija, buržuåzija, anestêzija, distãncija), -ika (fízika, krònika, kibernêtika), -elis (kåbelis, mòdelis), -eris, -ė (dùbleris, -ė, tråleris), -ikas, -ė (akadêmikas, -ė, mechånikas, -ė), -usas (kòrpusas, låkmusas). Daugumos jų linksnių kirčiuojamas trečiasis nuo galo skiemuo.
Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami: hêlis, tònas, típas; dirižåblis, eskadrâ (-ådros) ir kt.
Galūninio kirčiavimo tarptautinių žodžių nedaug. Nedidelę grupę sudaro nelinksniuojami tarptautiniai žodžiai. Jie dažniausiai turi kkirčiuotą galinį skiemenį, kuris baigiasi tvirtagaliu -ė arba trumpais balsiais -u, -o, -i, -a, pvz.: ateljº, kupº, interviù, meniù, lotò, metrò, žiurí, buržuâ.
Svarbu atsiminti šias taisykles norint taisyklingai tarti ir rašyti lietuviškus žodžius.
