Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip gamtos ir kalbos patirtys yra persmelkusios ir dabartinę architektūrą, labiausiai technizuotą ir technologizuotą meną. Taip pat apžvelgsime Mažosios Karklėnų sodybos istoriją, architektūrą ir kaimo gyvenimą, prisimindami tradicijas ir gyventojų likimus.
Lietuvos etnografiniai regionai
Architektūra ir Kalba: Sąsajos
Architektūra (gr. architektonike) - sąvoka iš antikos, reiškianti statybos meną; kol statiniai buvo mediniai, žymėjo dailidės išmanymą, neatskiriamą nuo amato, vėliau ir bendriau suprantamą statybos meną. Architektai lemia ir statybos išmanymą, ir meną, formuoja erdvinę žmogaus aplinką. Savaime stato ir kuria tik gamta. Pirminė gamtos architektūra - vaizdai, kraštovaizdžiai, ypač tie, kur veikia iškilios ir įdubios linijos, kur kalnai, akmenys, medžiai.
Architektūros įspūdis iš to, kas iškilu, kas užima vietą erdvėje, sueina į tam tikrus santykius su kitais objektais, kur išryškėja linijos, kampai, perspektyvos. Gamtos architektūra - daiktiška, apčiuopiama, matoma, jei ir iliuziškai, kaip statinys, atsirandantis iš gamtinių objektų suartėjimų, susiartinimų. Žmogus - ir tas, kuris pasirodo kaip statytojas, - yra kalbos žmogus, kalbantis.
Jo sąmonė stato ir iš kalbos, kalbos būdu, veikia kalbos statybos principais: tuo, kaip sustatomas sakinys, sukonstruojamas pasakojimas. Kalbos medžiaga - efemeriška, veikiama vaizduotės. Daiktai realūs, palytimi. Du vienas su kitu sujungti rąstai, sutvirtinti akmenys jau yra statybos, architektūros darinys. Bet ir du sujungti žodžiai sudaro sakinį - pirminį kalbinės architektūros junginį.
Yra gamtos kalba. Ir yra kalbos gamta, kurią galima suvokti ir kaip gamtinį savaimiškumą, augališkumą. „Aš esu“ - kalbos architektūros būdu įforminama atskiroji žmogaus būtis, kurioje išlieka ir gamtinio gyvumo, gyvybingumo dalis. Kad statytojo veiksmas yra ir kalbinis, nesunku pastebėti.
Įdomu, kad ir Antanas Baranauskas yra pateikęs kalbos bei rūmų paralelę. 1857 m., dar Varnių seminarijos klierikas, lenkų kalba jis parašė studiją „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“, kurioje sukurtas įdomus kalbos, kaip architektūros kūrinio, vaizdinys, išplėstas ir palyginimais su sudaužytomis skulptūromis: „Lietuvių kalba turėjo kadaise tobulesnes formas, didesnį žodžių išteklių, bet ilgainiui sunyko ir savo dabartinėje būklėje gali būti palyginta su puikių ir prabangių rūmų griuvėsiais, kur sudaužyti meniški skulptūros ir architektūros kūriniai žūsta netvarkingai išmėtyti. Senovės mėgėjui, tyrinėjančiam senosios architektūros ir dailiųjų menų dvasią, kruopščiu darbu pavyktų atkasti iš griuvėsių tuos gabalėlius ir tvarkingai sudėlioti į vietą.“
Kalba, kaip ir seniausi žmonijos pastatai, gali būti rekonstruojama. Architektai pirmiausia kuria iš vaizduotės, teikiamos ir gamtos, iš gamtos pirminių medžiagų (medis, akmuo, molis), ir iš dirbtinių pakaitalų, iš to, kas jau sukurta. Iš to, kaip patiria, pažįsta žmogaus gyvenamąjį pasaulį. Ir architektūrai, kaip kūrybai, reikia išlavintos kalbos, jei tik ir vidinės, menamos.
Arvydo Šliogerio, teigiančio, kad architektūra yra aukščiausias menas, mintis: „Architektūros meno kūrinyje mažiausiai reikšmės ir daugiausia būties; pastatas mažiausiai simbolinis ir maksimaliai vienareikšmis. Kraštutiniu atveju jo reikšmė sutampa su jo tiesiogine funkcija. Bet suprantama, kad tobuliausias architektūros meno kūrinys yra toks, kuris mažiausiai varžomas pragmatinių funkcijų. Šventykla: Dievui nereikalinga nei virtuvė, nei išvietė, jam nereikalingi patogumai. Todėl šventykla yra būtį maksimaliai įdaiktinęs kūrinys, maksimaliai bereikšmis, maksimaliai švarus. Būtis čia byloja gryniausiu pavidalu. Paveikslas, eilėraštis visada gali būti interpretuojami kaip simboliai, nes jie „vaizduoja“, „reiškia“, nurodo į tai, kas nėra jie patys.
Architektūros esmės be šio aukščiausio jutimo tikrai neįmanoma patirti. Mažoji žemaičių architektūra - kryžiai, koplytstulpiai, kolytėlės, lyg kokios mažytės medinės bažnytėlės. Bažnyčia - atskirai, atskiras pasaulis, į kurį gali tik įeiti, bet jame negali gyventi. Koplytėlė ir prie namų. Architektūra, statymas, kurios nors gamtos erdvės dalies pavertimas žmogaus gyvenamojo pasaulio dalimi priklauso pirminėms žmogaus reikmėms ir reikšmėms.
Pagrįsta galvoti, kad statytojai buvo pirmieji, rūpinęsi būstu kaip užuovėja, priedanga, ir pirmieji, peržengę pastato, kaip priedangos, uždangos, pirminio reikmeniškumo ribą ir pradėję justi statybos formų, būdų atskirumą. Architektūra vystėsi, vienu ar kitu būdu derindama būtinumą, patogumą ir estetiką. Viena iš pagrindinių žmogaus mįslių, išreikštų ir architektūros, - kodėl žmogui reikia grožio, kodėl reikia, kad būtų gražu.
Ir kada tas poreikis ima rastis: ar tada, kai jau sotu, nebešalta (tai ir apie mūsų šiaurietiškas erdves), kai jau lyg ir reikia dar kažko? Ar visa radosi kartu, neatskiriamai, nors ir netolygiai, tikėtina, kad kartu? Argumentų rastume ir architektūrinės minties pradmenyse: kaip pasirenkama vieta įsikūrimui, būstui. Kodėl kaip tik gražioje gamtos vietoje. Ne tik kad užuovėja, kad vanduo, kad miškas, bet ir dar kažkas: vietos jaukumas, malonumas, galiausiai gražumas, vietos estetika.
Kaip formuojasi tas jausmas, kurį galėtume pavadinti pirmine architektūros estetika? Iš prigimtinės aplinkos - pirmiausia. Iš jautrumo jai, perimamo ir įgyjamo. Norėdami šį jausmą suvokti, turime remtis ir savo patirtimi, pradedant pačia ankstyviausia. Tokia ypatinga vertikalė: gamtos statiniai - žemės kalnai.
Galvokime, kad iš būtinybės: pilis turėjo būti ant kalno, aukštai, kad būtų saugesnė, karžygių kapams (pilkalniams) irgi reikėjo aukštesnės ir gražesnės vietos. Ar būtinybė, ar tik pasinaudojimas ir ta garbe, kuri jau sukurta gamtos.
Harmoningas bažnyčios įsiterpimas į vietą. Bažnyčios statinys paprastas, lyg padidintas ir paaukštintas mažo žemaičių dvarelio medinis namas. Statyta vietinių meistrų iš ąžuolinių rąstų, kur būtinai reikėjo, perkalta vietinių kalvių vinimis. Santūrus medinis barokas, natūralus ir tikras santykis su aplinka.
Pirminė architektūrinė aplinka leido iš emės teisingai suvokti, kad tai, kas sodyboje labiausiai gyva, buvo tarsi išaugę iš žemės, aplinkos, iš čia per amžius gyvenusių žmonių patirčių, gyvenimo poreikių, kuriuose skleidėsi ir kuklus estetinis pradas, labiau sutelktas į sakralinius objektus - į mažąją architektūrą, į medines bažnyčias.
Sodyba ir Jos Aplinka
Pirminės (prigimtinės) architektūros branduolys mano patirčiai - sodyba, vienkiemis. Turėjau dvi senas senelių sodybas, trobas dar iš XIX amžiaus, su mažais, žiemą storai užšąlančiais langeliais, didelėmis duonkepėmis krosnimis, plūkta asla (Keiniškės - dargi su šiaudiniu stogu). Viduje ne tiek baldai, kiek tiesiog reikmenys - stalas, lovos, krėslai. Viškai - didelės, plačios pastogės, kur gyveno nebereikalingi, bet niekad neišmetami daiktai, ant sąsparų sukabinti drabužiai, linų grįžtės, sudžiūvę žolynai, atskirais pundeliais.
Sodybų aplinka, priklausiusi namams, svirnai, nuošalios daržinės, sodnai, seni vaismedžiai, obelys, vyšnios, trešnės, geltonosios slyvos. Žemaičių tvoros, vienokios darželiui, kitokios daržui, trečiokios laidariui, ganyklai. Tai juk irgi statiniai, tad priklauso architektūrai. Pakraščiai, sąžalynai, alyvos ir slyvos pramaišiui. Aukšti medžiai - vienur klevai, kitur - guobos ant daubos krašto. Viena sodyba įkalnėje, kita ant daubos krašto, lyg atidalinta. Labai dideli švarieji kiemai, iš gerosios pusės, darželiai. Darželiai pavasarį buvo tvarkomi anksčiau už daržą ir dargi rūpestingiau.
Simonas Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ tebejuto senųjų trobesių ypatingumą. Pirmasis trobesys „nams, arba namas, namaitis“, visokios veiklos ir maitinimosi vieta; antrasis - kūtė, gyvulių vieta, kartais sujungta su namu. Trečiasis trobesys - klėtis, pakelta nuo žemės ant didelių akmenų; klėtyje laikomas maistas, drabužiai, padarynė. Klėtis galėjo būti kelių kambarių.
Ketvirtasis - troba, arba svetlyčia, kurioje tik žiemą tegyveno, svečius vaišino. Penktasis pastatas - reja, atitinkanti jaują. Šeštasis - ubladė, kur buvo duonkepė, džiovino javus, grybus, obuolius, stovėjo girnos, greta kamarėlė, kur laikėsi visi daiktai, „kas prie miltų pridera“. Sekmas, septintas - stoginė, arba daržinė, kur kraunami javai, šiaudai, šienas. Ašmas, aštuntas - pirtis. Devintas - kalvė. Dešimtas - ublas, smalos pečius, dervai, smalai, degutui virti. Tarp trobesių iškasti du ar trys prūdai.
Vieta tarp namo, trobos ir klėties vadinosi kiemas ir buvo dailiais žiogriais užtverta, atskirai, po langais, aptvertas darželis. Šulinė arčiau namo nei trobos. Visi trobesiai medžiais apsodinti (klevais, liepomis, uosiais, beržais. Svarbiausias - ąžuolas). Tokį visą savo gyvenimą tebevadina namais.
Daukantas taip smulkiai ir su tokia vidine šiluma aprašo visus trobesius, kad galima manyti, jog XIX a. pradžioje, Daukanto vaikystėje, viskas dar buvo bendriausiais bruožais išsilaikę. Ir Žemaitė tebeliudijo dar gana pilną senosios sodybos sanklodą sodoje. Soda- žemaičių gatvinis kaimas, daugeliui nebeatpažįstamas žodis, nors dar sutinkamas ne vieno iš Žemaitijos kilusio rašytojo kūryboje.
Pirminė architektūrinė aplinka leido iš emės teisingai suvokti, kad tai, kas sodyboje labiausiai gyva, buvo tarsi išaugę iš žemės, aplinkos, iš čia per amžius gyvenusių žmonių patirčių, gyvenimo poreikių, kuriuose skleidėsi ir kuklus estetinis pradas, labiau sutelktas į sakralinius objektus - į mažąją architektūrą, į medines bažnyčias.
Mūrinė Varnių katedra šiuo požiūriu buvo aukščiau už Pavandenės parapinę bažnytėlę. Ji priklauso istoriškai Europoje susiklosčiusiam stiliui. Iki šiol taip ir galvoju, kad yra lyg koks viršutinis architektūros sluoksnis, bendrų, Europoje susiformavusių tendencijų (iš esmės - miestų), ir apatinis (arba giluminis), susijęs su tautos, vietinių žmonių tradicijomis, aplinkos pajautimu (kaimų, mažų miestelių, bažnytkaimių).
Kaimo Gyvenimas: Žmonės ir Tradicijos
Žemaičių kaimo žmones XX a. Gaspadoriais tebuvo vadinami tie ūkininkai, kurių ūkis (žem. gyvenimas) buvo maždaug 20-80 ha. menkas buvo gaspadorius, bet dar nebuvo trobelninkas. A. žemaičiai. buvo tas, kuris turėjo apie 10 ha žemės. keletą smulkių naminių gyvulių bei paukščių. nevažiuodavo. Nė nebūtų turėjęs ką į turgų vežti. vaisiaus užtekdavo tik prasimaitinti.
Arklį išlaikyti toks jau nebepajėgdavo. šienapjūtę ir kitus didesnius darbymečius. smulkesnieji, neužtekdavo darbo mažame savo ūkelyje. mažiau jam būdavo nei gaspadoriui plačiuose jo laukuose. (Pakalniškis A. žemaičiai. nors amatu. arba namų statytojai). ir laiko belikdavo jį apdirbti. A. žemaičiai. XX a. paskirtimi ir išvaizda buvo panašios. naują trobą, pasivadindavo meistrą. Jokie nurodymai nei brėžiniai jam nebuvo duodami. originalesnio pageidauti, ir nebūtų drįsęs iš visų išsiskirti. meistras nebūtų sugebėjęs nukrypti nuo įprasto šablono. pat buvo statomos metai iš metų.
A. žemaičiai. kad ir vardai atitinka. mokykloje. Jas kuria visi: suaugę ir vaikai. iškreipta pavardė ar vardas. pakeisti neįstengsi. Todėl ginčų dėl to, nerasta. sodyba buvo ant kalvelės, apsodintos eglėmis. kad jį pramintų Voveriniu. lizde“. pravardės yra tos, kurios nurodo gyvenamą vietą. apylinkėse Simučiai. kojos - nešiojo medinį protezą. Domarkas atsikėlė ir Narvaišių kaimo. pravardė atkeliavo su juo. šeimyna. šią galūnę pridėdavo prie tėvo vardo.
1775 m. inventoriuje (LMAM SA Ap. B. 1,87 lenkiško auksino už margą. 12 margų mokėjęs 24 lenkiškus auksinus. Pakutuvėnų kaime 1940 m. didiesiems 1948-49 metų trėmimams, kaime liko mažai gyventojų. Prieš 1940 m. kaime buvo daug šeimų, kuriose augo 5-10 vaikų. tokių šeimų skaičius sumažėjo. gyventojų. melioracijos vajų. Į Sibirą buvo ištremta 16 šeimų. vajų iš kaimo išsikėlė 20 šeimų, išmirė 4. persikėlė į gyvenvietę Aleksandrave.
1940 metai. juos atnešdavo jaunimas, pabuvojęs Plungėje. turėjo prašyti, kad būtume priimti į SSSR. pasais, kuriuose buvo įrašas apie dalyvavimą rinkimuose. gyventojų dalis slėpėsi nuo ragintojų. Sibirą. 1941 metų birželio 22 d. rytą nušvietė gaisro pašvaistė vakaruose. Kaimo keliuku padrikai bėgo rusų kariuomenės likučiai. okupavo vokiečiai. viršaitis Pertas Gagilas. didesnių aukų, nors iš aplinkinių kaimų areštavo daug žmonių. Sunkūs buvo ir pirmieji pokario metai. ir tarybiniai ūkiai, į kuriuos žmonės buvo varu varomi.
Daugiausia žmonių kėlėsi iš kaimo į miestą. Kaimą užplūdo įvairiausi perėjūnai. kurios metu žuvo daugybė žmonių. kaime gyveno 16 šeimų. (nežinomi). Jos namelis buvo pats mažiausias kaime. Kaimynai labai šiltai prisimena šią moterį. kalbėjo. Ją visi vadindavo sutrumpintu vardu - Vere. ūkininkams verpdavo linus ir vilnas tokiu būdu prasimaitindama. Eidavo uždarbiauti pas ūkininkus.
Žemės ūkio akademijoje (agronomiją). Sąrašus į Sibirą sudarinėjo Žilinskų ir Petro Grigalausko. Likęs našliu, Tadeušas 1949 m. vedė našlę Justiną Kazlauskienę (g. 1894 m.).
Yra vietų, kur emocijos telpa ne tik į nuotraukas, bet ir į tylą, į erdves, kurios kuria nuotaiką dar net nepradėjus švęsti. Tokios lokacijos tampa pasirinkimu tiems, kurie nori daugiau nei tiesiog patalpos. Nori pojūčio, kad viskas aplink - prasminga ir rūpestingai paruošta. Šiuolaikinės sodybos siūlo visapusiškai apgalvotą komfortą - tiek privatiems susibūrimams, tiek oficialiems renginiams. Įvykio sėkmę dažnai lemia nematomos smulkmenos - šiltas apšvietimas, puikiai laiku patiekiamas maistas, kokybiška garso technika. Daug dėmesio tam skiria tokie kompleksai kaip Karklėnai Resort, kurių komanda išmano ne tik logistiką, bet ir emocijas.
Gyventojų Likimai
Šiame skyriuje trumpai apžvelgsime kelių Pakutuvėnų kaimo gyventojų likimus, atskleidžiančius to meto gyvenimo realijas.
- Veronika (Vere): Gyveno mažame namelyje, vertėsi verpdama linus ir vilnas ūkininkams.
- Pranas Žilinskas: Vedė Stanislavą Varnelytę, turėjo du sūnus.
- Petras Grigalauskas: Vedė Marijoną Kasparavičiūtę, turėjo tris sūnus.
- Juozas Dobilas: Vedė Stanislavą, turėjo du sūnus, bet vienas mirė kūdikystėje.
- Justina Stropaitė: Netekėjusi, dirbo klebonijoje, paaukojo žemę bažnyčiai.
Šie žmonės, kaip ir daugelis kitų, susidūrė su įvairiais iššūkiais, įskaitant trėmimus į Sibirą, karus ir pokario sunkumus. Jų gyvenimai yra svarbi Mažosios Karklėnų Sodybos istorijos dalis.
Pokario Metai ir Tolesnė Istorija
Pokario metais kaimas patyrė intensyvų žmonių judėjimą, daugiausia iš kaimo į miestą. 1997 m. kovo mėn. kaime gyveno 16 šeimų. Dobilai pabėgo nuo pirmojo vežimo (tik mėsą stribai išsinešė). liepė ruoštis ilgai kelionei. Dobilai pateko į aukso kasyklas.
1953 metais gimė sūnus Jurgis. tremtyje buvo leista važinėti ir lankyti žmones. kunigas pakrikštijo 12 vaikų, sutuokė kelias šeimas. Skaityti gimtąja kalba mokėsi iš maldaknygių. 1958 m. brolį Plungėje. apleista, tačiau namas išlikęs. Jame gyveno 4 šeimos. Stanislava mirė 2011 m.
Svarbiausia - ąžuolas). Tokį visą savo gyvenimą tebevadina namais. Pirminė architektūrinė aplinka leido iš emės teisingai suvokti, kad tai, kas sodyboje labiausiai gyva, buvo tarsi išaugę iš žemės, aplinkos, iš čia per amžius gyvenusių žmonių patirčių, gyvenimo poreikių, kuriuose skleidėsi ir kuklus estetinis pradas, labiau sutelktas į sakralinius objektus - į mažąją architektūrą, į medines bažnyčias.