Marcelijus Martinaitis: "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj" analizė

Marcelijus Teodoras Martinaitis - vienas garsiausių Lietuvos poetų, vertėjas, visuomenininkas, eseistas, rašęs įvairaus žanro kūrinius. Jo kūryba ėmė būti skelbiama anksti, o dabar jo atminimas įamžintas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, Raseinių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos pavadinimas.

M. Martinaitis pelnė ne vieną apdovanojimą, įskaitant "Poezijos pavasario" laureato vardą 1984 m. Jo kūryba apima įvairias temas ir stilius, tačiau vienas iš labiausiai žinomų jo kūrinių yra eilėraštis "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj".

Šis eilėraštis sukurtas 2003 m., kai autorius buvo išvykęs į sodybą. Įdomu tai, kad pagal M. Martinaičio eilėraštį yra sukurta daina. Eilėraštis "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj" ir pjauna širdį tarsi dobilą lig gyvuonies.

Biografijos faktai

Marcelijus Martinaitis mokėsi Gervinių septynmetėje mokykloje, 1956 m. baigė Kauno politechnikumą. 1956-1957 m. dirbo ryšių techniku, 1957-1958 m. Raseinių rajono laikraščio „Stalinietis“ redakcijoje. 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1964-1966 m. dirbo „Komjaunimo tiesos“, nuo 1966 m. - „Jaunimo gretų“ bei kitų laikraščių ir žurnalų redakcijose. Nuo 1980 m. dėstė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje. 1989 m. buvo išrinktas SSRS AT deputatu. Priklausė Sąjūdžio vadovybei, 1992-1997 m. vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, nuo 2000 m. buvo LRT tarybos narys. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

2014 m. Raseinių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Marcelijaus Martinaičio pavadinimas. M. Martinaitis buvo apdovanotas įvairiomis premijomis ir ordinais, įskaitant:

• 1975 m. „Poezijos pavasario“ laureatas
• 1984 m. LSSR valstybinė premija
• 1995 m. Pauliaus Širvio literatūrinė premija
• 1995 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinas
• 1998 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
• 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis
• 2009 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija
• 2010 m. Žemaitės literatūrinė premija
• 2010 m. Raseinių rajono garbės pilietis
• 2011 m. Juozo Paukštelio literatūros premija

Filologija - tai ypač platus mokslas, kuriame svarbi kalba. Filologai dažniausiai orientuojasi į kalbotyrą, literatūrologiją, tautosaką ir kt. su kalba susijusius aspektus, leidžiančius nagrinėti kalbos atsiradimą, naudojimą, pritaikymą ir net jos tobulinimą.

Kūrybos bruožai

Marcelijus Martinaitis teigia, kad į šį nuostabų tautos palikimą beveik nežiūrėta kaip į visumą, tačiau dainose užkoduoti žmonių gyvenimai, veikla, jausmai, tikėjimas gyvenimu po mirties. Nors dainos po truputį nyksta, tos kurios išliko yra mažai iškraipytos, grynos, dainuojamos po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių. Rinkdamas tautosaką Marcelijus Martinaitis susidūrė su senoviniais, archajiškas liudijimais, unikaliu kalbos palikimu.

„Marcelijus Martinaitis. Lietuvių etnologijos etiudai: senosios mūsų atminties atodangos“ - filosofinės, mokslinės, literatūrinės apybraižos apie kalbos ir papročių paveldą. Autorius studijavo ryšių techniką, vėliau Vilniaus universitete mokėsi lituanistikos. Marcelijus Martinaitis dirbo vertėju, taip pat įvairių leidinių redakcijose. Poeto eilės gerai žinomos plačiajai visuomenei.

Ankstyvuosiuose Martinaičio eilėraščiuose (pirmasis rinkinys - Balandžio sniegas, 1962) dar esama oficialių motyvų, sovietinių herojų ir „socializmo statybų“ šlovinimo. Juos vėliau pats vertino kritiškai, sakė, jog tik rašydamas antrąją ir ypač trečiąją (Saulės grąža, 1969) knygas, ėmė „jausti tikrą poezijos skonį, užuosti kalbos kvapą, girdėti žodžius kontekstuose, apšviestose erdvėse...“

Vėlesnėse lyrikos knygose svarbiausia tema - bandymas rekonstruoti „žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą“ (Rita Tūtlytė). Apie lietuvių agrarinę kultūrą ir jos suardymą rašo ne vienas poeto bendraamžis, tačiau Martinaitis siekia giliausiai. Jis apmąsto ne tik šio reiškinio istoriją (Nepriklausomybės praradimą, prievartinę kolektyvizaciją ir industrializaciją), bet ir kultūrinius aspektus (bendruomeninių ryšių, dorovinių principų, tūkstantmečių vaizdinių ir mitų praradimą), ne vienur tai pateikdamas kaip moderniojo žmogaus, nebeturinčio „užtikrintos vietos visatos struktūroje“ (Vytautas Kavolis), būsenos metaforą. Poezija ir kiti menai čia iškyla kaip būdas išsaugoti ir pratęsti pavojuje atsidūrusią tradiciją. Poeto užduotis - ne kalbėti apie asmeninius išgyvenimus, o būti savotišku mediumu, galinčiu „perrašinėti iš tolimos praeities ateinančias bežodes telegramas ir siųsti tuos tekstus tolyn“.

Nuo moralinio vertinimo niekas nėra atleistas: ne vienas eilėraštis virsta lyrinio „aš“ sąžinės perkratymu, apgailint ir savo paties abejingumą, neteisingumą. „Kaltumo be kaltės“, beasmenės, bet visur esančios grėsmės motyvai taip pat rodo totalitarinės sistemos veikimą, kuriuo kiekvieną pilietį stengtasi paversti įbauginta ir vidujai skilusia būtybe.

Literatūrinis personažas, įvardijamas kafkiška santrumpa K. B., sutinkamas ir atgavus Nepriklausomybę sukurtuose eilėraščiuose. Čia jis taip pat veikia kaip kritikos įrankis, bet šįkart kritikuojamas paviršutiniškas ir primityvus vartotojiškas gyvenimas.

Martinaitis yra daiktiško, bet talpaus įvaizdžio ir paradoksalios metaforos („tik vieną dieną mylėsiu tave amžinai“) meistras. Gausioje publicistinėje ir memuarinėje kūryboje (pavyzdžiui, vienoje paskutinių knygų Mes gyvenome, 2010) pateikta daug intriguojančių faktų ir istorijų apie karą ir pokarį, sovietinių laikų inteligentijos gyvenimą, literatūros kūrybą ir plitimą nelaisvės sąlygomis. Iš šios kategorijos Martinaičio knygų reikia paminėti esė rinkinį Poezija ir žodis (1977) - apmąstymus apie poezijos gyvavimo ir atsinaujinimo prielaidas, apie poezijos ir dorovinių principų ryšį, apie poeto, kritiko ir skaitytojo santykį, kupinus ir šiandien aktualių patarimų pradedantiems rašytojams.

Eilėraščio analizė

Pasinaudodami eilėraščiais, pamėginkite nupiešti Martinaičio poezijos žemėlapį. Kas yra pačiame centre, kas pakraščiuose, su kokiais įvykiais, išgyvenimais siejamos skirtingos vietos?

Eilėraštyje „Kaip Kukutis protą atgavo“ kalbama apie XX amžiaus totalitarinę prievartą , kurios paveiktas žmogus išsižada savo vertybių. Ar Kukučio „proto atgavimą“ reikia suvokti rimtai, ar ironiškai? Kokias asociacijas kelia posakis „du sieksniu pievos“? Ar eilėraščio pabaigoje vaizduojama Kukučio dvasinė ramybė tikra?

„Danguj man davė butą“: tarybinėje santvarkoje vienas iš būdų priversti žmones paklusti buvo valstybinė butų (kaip ir beveik visų kitų dalykų) nuosavybė. Paklausinėkite savo tėvų ar vyresnių pažįstamų, kokiomis sąlygomis anuomet būdavo gaunamas butas. Šiandieninėje Lietuvoje nuosavybė yra privati. Ar tai reiškia, kad spaudimo išsižadėti savo idealų dabar nebeliko?

Eilėraščius „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ ir „Prisiminimas“ (Serbenta) sieja kaitos ir tapatybės, savasties motyvas. Kaip nusakytumėt, ką reiškia žodis „tėvynė“ pirmajame eilėraštyje? Ar nesuskaičiuojami darbai, neleidžiantys pamatyti tėvynės ar savųjų, yra tarybinės priespaudos ar apskritai - žmogiškosios būklės alegorija?

Eilėraštis „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj..“ tapo populiaria daina. Suraskite visus teksto palyginimus (kaip, lyg, tarsi) ir pasiaiškinkite, kokių sričių objektai lyginami vienas su kitu. Kokia emocinė ir egzistencinė būsena šiais palyginimais nusakoma? Kodėl rasa prilyginama dalgio ašmenims? Ar galima pasakyti, kas „pjauna širdį“ „lig gyvuonies, lig pašaknų“?

Viename interviu Martinaitis sakė: „Nemanau, kad poetas tik „duoda“, o skaitytojas tik „ima“. Jų abiejų susitikimas yra lygiavertis. Skaitytojas suvokia, ką dar prieš skaitymą jautė ar galėjo visa tai jausti, bet nebuvo įsisąmoninęs, nesugebėjo, nebuvo atkreipęs dėmesio. Poezijos skaitymas yra atpažinimas, susitikimas dviejų lygiaverčių asmenybių, dviejų atskirai egzistavusių dydžių. Yra išgyvenamas susitikimo, atpažinimo džiaugsmas. Išoriškai neryški paprasto žmogaus asmenybė gali būti net turtingesnė, bet jai pasireikšti trukdo specialybė, pareigos, kokie nors socialiniai apribojimai, gyvenimo būdas. Poezija tas išoriškai nepasireiškiančias asmenybės puses objektyvizuoja, išryškina, realizuoja per estetinį išgyvenimą.

Vėlyvajame eilėraštyje „K.B. Margaritai apie virtualią tikrovę“ Marcelijus Martinaitis imasi technologinių motyvų. Ar Martinaičio vaizduojama virtualybė atspindi dabartinį kompiuterinės technikos raidos lygį, ar tai ateities prognozė? Ar poetas kritikuoja, ar baisisi technologijų perkeistu pasauliu? Kodėl eilėraštis parašytas kaip pasakojimas Margaritai? Ar virtualybė yra tikroji eilėraščio tema, ar ji - tik metafora?

Esė knygoje „Poezija ir žodis“ Martinaitis rašė: „Tikrovės pažinimas nėra tiesioginis aktas - žiūriu ir matau. Tai yra ir vidinių tikrovės formų pažinimas, kuris jau neįmanomas be subtilaus išsilavinimo, be žinių, kultūros ir idėjinio nusistatymo. Kartais dar ir šiandien kalbama, kad kultūra, pasaulėžiūra, išsilavinimas mažai ką duoda jaunam rašytojui, kad jam užtenka tik pasinerti į „tikrą gyvenimą“, kaip jį supranta naivūs skaitytojai. Ar šios Martinaičio mintys dar aktualios? Ar kultūra ir „tikrasis gyvenimas“ yra priešybės? Ar rašytojas (menininkas, kino režisierius) turi vaizduoti tai, kas stulbina, kas nematyta ir egzotiška? Ar populiarioji kultūra, televizija su savo „žvaigždėmis“ ir „VIP ložėmis“ atspindi daugumos žmonių gyvenimą, problemas, aplinką? Kaip kiekvieno iš mūsų egzistenciją suvokti ir įprasminti padeda literatūra?

Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Kokia rankraščių žvalgymo prasmė? Atsakyti į klausimą, ar tie eilėraščiai, kuriuos skaitome, yra „išsilieję“ iš karto, ar perėję bandymų lauką. Paliudyti autorinius taisymus bei jų kryptį ir kartu aiškintis, ar tai ką nors sako apie M. Martinaičio kūrybinius principus ir jo poezijos esmingus bruožus. Pateikti faktų apie paskelbtus kūrinių variantus. Parodyti meistro darbą jauniems literatams, gal pravers.

M. Martinaitis priskirtinas prie tų mūsų rašytojų, kurie yra sutikę, gal ir nusiteikę bent kiek atsiverti, t. y. kalbėti apie savo kūrybą, jos ištakas, motyvaciją, pobūdį, formas, autoritetus ir pan. Svarbiausias tyrinėjimo objektas šįsyk palyginti konkretus. Tai tie M. Martinaičio rankraščiai, iš kurių susiformavo pirmoji pomirtinė jo poezijos knyga, pavadinome ją „Nenoriu nieko neveikti“.

M. Martinaitis, jau senokai prisijaukinęs kompiuterį, eilėraščius visų pirma užsirašydavo ranka, taisydavo irgi ranka. Tai faktas, vertas kiekvieno mūsų asmeniškų interpretacijų. Labai martinaitiškas sąmojis - savo rankraščius pavadindavo rankdarbiais. Pasitaiko mašinraščių - turbūt iš ankstesnio laiko. Rašė dažniausiai ant A4 formato lapų ir buvo ekologiškas, popieriaus be reikalo negadino: imdavo visokius kitų prirašytus (duotus ar atsiųstus) lapus ir rašydavo kitoje jų pusėje. Kas tuose lapuose? Lietuvos radijo ir televizijos programų suvestinės (buvo LRT tarybos narys), visokių kultūrinių ir etninės veiklos projektų sąrašai (tuos projektus jam tekdavo ekspertuoti arba domėtis jais), organizacijų ir fondų įstatai (Nepriklausomybės pradžioje būdavo pravardžiuojamas nemokamu kultūros ministru). Ir panašiai, paminėjau tik kelis pavyzdžius. Valdiškų popierių, kurių kitą pusę uždengė poezija!

Kas panašu. Nėra rankraštinių bandymų, kuriuos, žiūrėdami iš šalies, galėtume pavadinti keistais, netikėtais ar net paikais. Trumpai tariant, rankraščiai sako, kad M. Martinaitis, viešajame gyvenime nesidėjęs rimtuoliu, turėjęs neeilinių gebėjimų atlikti giliamintiško šmaikštuolio vaidmenį, - kai likdavo vienas pats su savimi, su popieriaus lapu prieš akis, - tapdavo labai rimtai, atsakingai, dorai rašančiu žmogumi. Ir jo, ir Just. Marcinkevičiaus rankraščiai gali būti eksponuojami literatūros klasikų kūrybinio gyvenimo parodoje kaip puikūs pavyzdžiai.

M. Martinaičio rankraščiuose tokių įrašų palyginti nedaug. Galima manyti, kad visa, kas nėra poezija, M. M. Martinaičio rankraščiuose nėra datų. Nėra nė publikacijose. Jis datų nenorėjo, ne kartą yra tai pareiškęs.

Daiktus, medžius, gėles. M. Martinaičio vasaros vabalėlis, likęs tarp seniai skaitytos knygos lapų, sietinas su tuo prasmių lauku, kurio vardas yra sugrįžęs iš gyvenimo. Gyvenimo mirksnis ir likęs jo pėdsakas. Tiktų priminti, kad neatversta knyga šmėsčiojo eilėraščio „Te ilgiau dar pabūna žiema…“ juodraščiuose.

tags: #martinaitis #kai #sirpsta #vysnios #suvalkijoj #aruodas