Margininkų Kaimo Sodybos: Istorija, Paveldas ir Dabartis

Margininkai - Lenkimų seniūnijos kaimas, įsikūręs vakariniame Skuodo rajono pakraštyje. Ši gyvenvietė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1568 metais. Kaimas susiformavo XVII-XIX a. ir plėtėsi palei Šventąją upę. Čia - pajūrio žemuma, žemės akmenuotos, ne itin derlingos, tačiau vietiniai gyventojai nuo seno dirba žemę, augina gyvulius, užsiima žvejyba, grybauja ir uogauja, miške malkų pasikerta - taip gyvenimui dalį maisto ir kito gero prasimano iki pat šiol. Seniau beveik kiekvienoje kaimo troboje buvo audžiama.

Šiame straipsnyje apžvelgsime Margininkų kaimo sodybų istoriją, architektūrą ir kultūrinį paveldą, atskleidžiantį šio krašto unikalumą.

Sodybos Formavimasis ir Struktūra

Viena iš išskirtinių Margininkų sodybų susikūrė XIX a. Sodyba yra 500 m į šiaurę nuo kelio Lenkimai - Mosėdis, įvažiavimas į ją yra iš rytų pusės. Planinė struktūra, kuri dabar likusi, susiformavo XX a. I pusėje pastačius namą ir tvartą prie jau stovėjusių tvarto ir svirno.

Pastatai sudaro lyg ir 2 kiemus, kurie nėra ryškiai atskirti, bet yra švarusis kiemas, kurį formuoja namas, svirnas ir koplytėlė, o šalia esanti ūkinį kiemą formuoja abu tvartai ir namo bei svirno galiniai fasadai.

Senosios sodybos pastatai: svirnas - XIX a. pr. Ir tvartas - XIX a. vid. XX a. Smetonos laikais pastatytas namas, kuriame 1961 -1965 m. buvo mokykla, ir ūkinis pastatėlis. Sodyboje senų medžių beveik neišliko.

Daukšių k. etnoarchitektūrinei sodybai (u.k. Daukšių k. etnoarchitektūrinę sodybą galime atrasti pagal koordinates: 21.489, 56.185 (WGS).

Architektūrinės Detalės

Svirnas (u.k. 29631) - vieno aukšto, stačiakampio plano, kompaktiško tūrio. Tai buvo tipiškas žemaitiškas trilypis šoninis svirnas su trimis įėjimais iš priesvirnio. Vėliau pastatas pailgintas į abi puses. Dabar jame yra 7 patalpos, iš kurių viena paversta gyvenamąja. Čia pastatyta krosnis, sienos ištinkuotos. Kitos patalpos naudojamos pagal tradiciją: grūdams, daržovėms ir kitiems namų apyvokos darbams laikyti.

Tvartas (u.k. 29632) - vieno aukšto. Pastate yra 8 patalpos: naminiams gyvuliams ir paukščiams, šienui ir pašarams bei ūkiniam inventoriui laikyti.

Namas (29633)- vieno aukšto pastatas su mansardiniu aukštu, kuris nėra naudojamas. Pastate uždarius mokyklą, vėliau vėl buvo pritaikytas gyvenamajai paskirčiai.

Kaimo Istorija ir Gyventojai

Margininkuose yra buvęs dvaro kumetynas. Vykstant 1923 m. 1923 m. kaime buvo 110 gyventojų, 1959 m. - 144, 1970 m. - 94, 1979 m. - 54, 1989 m. - 25, 2001 m. - 35, 2011 m. - 10, 2021 m.

Po Antrojo pasaulinio karo į mišką buvo pasitraukę 6 jauni Margininkų kaimo gyventojai: Kazys Būtė, Petras Jablonskis, Kazys Mickus, Aleksas Petrauskas, Juozas Raišuotis, Juozas Rimkus. A. Petrauską ir jo draugą sovietai suėmė, nuteisė 25 metams kalėti, o iš kalėjimo paleido atlikus dalį bausmės, bet jis Lietuvoje ilgą laiką gyventi neturėjo teisės, tad įsikūrė Karaliaučiuje, vėliau - Skuode.

K. Būtė, K. Mickus, J. Raišuotis, J. Rimkus žuvo pasalose. Gyvas į nelaisvę buvo paimtas A. Petrauskas ir jo draugas. Sovietai A. Petrauską nuteisė 25 metams, bet jis, neišbuvęs tremtyje visą laiką, buvo paleistas, bet iš pradžių grįžti į Lietuvą jam taip pat nebuvo leista. Tada A.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Margininkų kaimo į Sibirą buvo ištremta pasiturinčio ūkininko Jurgio Guobio, į Krasnojarsko kraštą - Jono Rimkaus šeima, tremtį patyrė ir už ryšių palaikymą su į mišką pasitraukusiais partizanais apkaltintos Antano Lukošiaus bei Prano Lukošiaus šeimos. Buvo ištremtas ir Stasys Tarvydas, Pranas Mickus, judėjimo negalią turėjęs Aleksas Ronkaitis. Jurgis Guobys ir jo žmona mirė tremtyje.

Ištrėmus Jono Rimkaus šeimą, jos sodyboje buvo įkurtas Margininkų brigados centras - gyvenamajame name apgyvendintos kelios šeimos, tvartas pritaikytas kolūkio karvidėms, klėtyje laikydavo grūdus, dažinėje - pašarus. Kai Rimkai grįžo iš tremties, jiems buvo leista gyventi savo sodyboje.

1949 m. pavasarį buvo pradėta organizuoti Margininkų žemės ūkio artelė, jos pirmininku išrinktas kaimo gyventojas Antanas Petrauskas, sąskaitybos darbus pavesta tvarkyti Eugenijai Tarvydaitei, sandėlininke paskirta Salomėja Markauskienė. Kolūkio centru tapo ištremto ūkininko Jono Rimkaus sodyba. 1950 m. Margininkų žemės ūkio artelę brigados teisėmis prijungė prie Žemytės kolūkio. Margininkų brigadai iki 1959 m. 1950 m. Margininkuose buvo 31 sodyba.

1965 m. spalio 25 d. įsteigus Lenkimų tarybinį ūkį, Margininkų brigada tapo pavaldi šio ūkio Žemytės skyriui, o 1970 m. XX a. Margininkų kaime buvo keletas daugiavaikių šeimų. Petrė Čegauskienė-Dobrovolskienė pagimdė ir užaugino 12 vaikų, Ona Raišuotienė - 10, Nastė Katkienė - 7, Ona Vitkienė, Stasė Skripkauskienė, Barbora Čegauskienė-Kabalinienė - po 6.

Tarpukariu Šventosios upėje švelniakailes ūdras gaudydavo Valys Černeckis. Kaime daugelį metų garsėjo dailidė Augustinas Vitkus. Jis statydavo namus, gamindavo verpimo ratelius, duris, baldus. Kitas kaimo dailidė buvo Pranas Mickus, taip pat gamindavęs baldus, duris, langus. Sovietai jį ištrėmė į Rusijos šiaurę. Justinas Rimkus buvo kaimo kalvis.

Iš Margininkų kilęs Algis Milius ilgą laiką dirbo Lenkimų girininkijos eiguliu, vėliau pradėjo ūkininkauti. Jis visą gyvenimą domėjosi ornitologija, įkėlė nemažai gandralizdžių, vasarą žieduodavo lizdeliuose randamus paukščius.

Kultūros Paveldas

Iš vertingesnių kultūros paveldo objektų pažymėtina kaime stovinti Jono Rimkaus pastatyta koplytėlė, kurią puošia Jono Krikštytojo skulptūrėlė. Toks jos siužetas neatsitiktinis, nes nuo seno Rimkų giminėje buvo Jonų. Šiame kaime ir daugelyje kitų šeimų gimus vaikui dažnai suteikdavo senelio ar tėvo vardą.

Didelė dalis žemės dabar Margininkuose dirvonuoja, nes nebėra kam jos dirbti. Prižiūrimų šienaujamų laukų čia dabar taip pat nedaug.

I tūkstantmečio pirmosios pusės Margininkų kapinynas. Jis yra 60 m į šiaurės vakarus nuo pagrindinės kaimo gatvės, Graumenalio upelio dešiniajame krante, apie 4 m į pietus nuo Margininkų senųjų kapinių (Maro, Marų kapelių). Jo plotas - 0,01 hektarų. XIX a. pab.-XX a. pr. kaime gyvenę žmonės jau nebežinojo, kad čia yra kapinynas, todėl 1927 m. ariant aplinkinius laukus buvo nukasta ir kapinių kalvelė. Kasant buvo rasta žmonių kaulų, žirgo kaukolė, 2 ar 3 geležiniai ietigaliai, balnakilpė ir kai kurių kitų radinių.

1979 m. Margininkų kapinyną žvalgė iš tuometinės Telšių apskrities Mosėdžio valsčiaus Budrių kaimo kilęs inžinierius, kraštotyrininkas, archeologas, muziejininkas Ignas Jablonskis (1911-1991). Dabar kapinyno vieta nebeardoma, dirvonuoja.

Margininkų senosios kapinės (Maro, Marų kapeliai). Tai jau neveikiančios senosios kaimo kapinės. Žmonės čia buvo laidojami XVI-XIX amžiuje. Kapinės įrengtos nedidelėje 1,5 m aukščio šešiakampėje kalvelėje. Ji 41 m ilgio šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi ir 23 m pločio. Kapines juosia žemių pylimas, kurio išorinėje pusėje yra užslinkęs griovys. Pietinėje dalyje skersai kapinių eina apie 14 m pločio, 1,1 m pakiluma. Paviršius nelygus. Laidojimo žymių nesimato. Kapinės apaugusios medžiais ir krūmais, o rytiniame ir šiauriniame pakraštyje auga šimtametės pušys. Pietvakarinėje dalyje stovi pora ąžuolinių kryžių. Teritorijos plotas - 0,10 ha. Į pietvakarius yra vienkieminė sodyba. Kapinėse nuo seno stovėjo pora kryžių ir koplytėlė, kuri jau yra sunykusi.

1979 m. šias kapines žvalgė jau minėtas 1972-1987 m. Jablonskis Ignas, Kai kurie žvalgyti archeologiniai paminklai Kretingos ir gretimuose rajonuose, Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, b. 1254, l. 24 (brėž. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga, Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 1, ap. 1, b. 20, l. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, t. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1292, ap. 1, b.

Šios kapinės - saugotinas kultūros paveldo objektas, 1935 m. įrašytas į Valstybės archeologijos komisijos rengiamą kultūros paminklų sąrašą.

Gyventojų Skaičiaus Pokyčiai

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami duomenys apie Margininkų kaimo gyventojų skaičiaus pokyčius:

tags: #margininku #kaimas #sodyba