Esu TOTALIAI nuotaikos žmogus. O kai jau GALUTINAI savim pasibaisiu - įspiriu sau į užpakalį kaip reikiant:) Šįkart tokiam įspirimui labai padėjo Pas. Ačiū, P.! Vis dėlto - niekam nesakykit, bet aš TIKRAI..tikrai laukiu pavasario. YPAČ pasiilgau savo raudonųjų Convers'ų ir netgi šašlykų Fermoje:) nors jau atrodė, kad jų gerokai per daug. Bet saulytės vonių ir Bjork per R. laptopą miške - mums niekad nebus gana. Bandysiu prisiminti kaip reikia jaukintis pavasarius. Taip taip - aš mergaitė. Ir man patinka visokie filmai:p todėl vieną iš tokių šįvakar žiūriu ir nesiparinu, nes ryt galėsiu PAILSĖTI. Day off'as.
Kadangi tokia jau užgimiau - esu linkus į visokius analizavimus ir svarstymus, kapstymus, bla-bla-bla. Aišku yra ir vyrų, kurie smegenis suka ne kas antrą dieną (ir nesutinku, kad aš IŠSIGALVOJU nesąmones. Viskas labai rimta. Ir labai LOGIŠKAI paaiškinama. Nes žinau, kad jei nueičiau pas gerbiamus smegenų analizuotojus, jie man uždėtų taškelius ant I. Nors aš ir taip tuos taškelius žinau ir žongliruoju jais kasdien). Ir žinokit, man šiandien kažkoks globalus savo laimės vertinimo procesas vyksta. -nelaimingumo stadija ganėtinai juokinga- nes turiu viską ko tūlam žmogui reikia. Tik peršalau, tai trečią savaitgalį namie kiūtojau su 38iais, bet tai ne pasaulio pabaiga, gink Dieve. Ar būtų lengviau jei būčiau vyras? Bet nieko nekeisčiau į galimybę gimdyt.
Ir šiandien sau prisipažinau (117 kartą) kad esu nežmoniškai prieraiši. Gal dėl to man taip sunku priimt visus gyvenimo pokyčius. Nes tik taip įdomu. Matyt todėl, kad esu gimus būti mergaite. Ir net jei dabar Kaune, tai vad. Lietuvoj, tai nėr kaip susitikt, nes labai-jau-užsiėmę veiksmu ir bando į trijų dienų apsilankymą sukišti n žmonių. KAIP VISADA:))..na bet mes juk atsigriebsim. Jau sutarėm, deal? Ir let's make this right - apsiklijuokim veidus cukraus vata. Ir labai daug juokimės. Kinų metai prasidėjo.
Apie kalnus, open air'us, bučinius po antklode, kutenimus ir apsikabinimus, apie ranką rankoj ir didelius gėrius. Apie darbus ir poilsius, apie keliavimus ir atradimus. Apie tobulėjimus ir putų vonias (TOKIAS DIIIIIDELES):) arba jacuzzi:P apie sekmadienius ir saulės spindulius lūpų kampučiuose, apie kulinarinius sugebėjimus ir karaoke, apie nešiojimus ant nugaros ir muilo burbulus, apie vaivorykštes ir almost nude fotosesijas;] apie šokius ant terasos, apie delfinus, apie lėktuvus ir sugrįžimus, apie laumžirgius ir baidares, apie laiškus, apie staigmenas, apie siuntinius, apie medžius, apie mažiukus;* apie laimę ląstelėse, apie sveikatą ir sukimąsi ištiesus rankas į šalis, apie crazy'ėjimus ir skraidymą;) apie aitvarus, apie laivelius, apie JŪRĄ, apie kopas, apie kakavą, apie rankoves, apie romantikos apraiškas, apie džiaugsmą, apie Ispaniją, apie Veneciją, apie Pietų Ameriką, apie NAUJAJĄ ZELANDIJĄ, apie PARYŽIŲ, apie Škotiją, apie PRAHĄ, apie kojų pirštelių šokį;) apie dainavimą, apie glostymus, apie lauko žaidimus ir juoką pievoje. Apie smilgas. Plunksnas. Save.
Grįžau namo ir valgau L. Namie iš n atidarytuvų NEI VIENAS nesugebėjo atidaryti mano Rene vyno:/ truputį susižalojau, apsilaisčiau ir kai jau galiausiai atidariau - nusprendžiau, kad būtinai reikia pirkti naują NORMALŲ vyno atidarytuvą. Neįmanoma! Arba reiktų pirkti vyrą namams.
Baltupiuose yra du netoliese stovintys namai ir du butai (itin skirtinguose aukštuose 1-9), kuriuose galima savaitgaliais sugalvoti ir nuveikti-šį-bei-tą. 5ad. 9am aukšte pasidarėm tikrą barą, kur A. labai puikiai miksavo cuba libres ir suvartojom beveik visą romo likutį buvusį butelyje:) na tiesa, palikau specialiai A. recoverinimuisi šiandienai:) dar susižavėjau minimalizmu ir susinervinau, kad 1am aukšte nesimato NAMŲ STOGŲ. Ir dar - kad pas mus to minimalizmo nerasta. Baisiai norėtųsi update'int viską.
Taigi prisiminiau, kad man LABAI patinka, kai manim-kas-nors-pasirūpina be prašymų. Ir taip NUOŠIRDŽIAI:)) Sattoj A. man priėjus prie baro pareiškė, kad mano-kokteilį-man-jau-pila:) ooo, kaip mieeela sakau:) Tokioj_stadijoj_labai gera, kai kažkas be parkių taip gražiai elgiasi:) Aš žinoma paskui atsidėkodama pasielgiau the-same...na jei gerai pamenu:))
Dar sukalbėjau su portugalu, kad baigtų šnekėti nesąmones apie 'twenty litas' ir tada, kai nuo A. 'gavau į galvą' kad esu labai naivi, jei manau, kad 'he'll really come in 5 mintues to give me back my twenty' - įrodžiau, kad vis dėlto yra gerų žmonių, nes jis tikrai tą padarė. A. pasakiau, kad aš-jau-einu-ir-man-dzin, ir sakė 'ne, mažut, tu viena niekur neisi':) todėl nusikabinom tax'ą prie Vaikų Pasaulio ir parburzgėm namo:) labai GERA, kad mūsų Baltupių užkampyje gyvenu ne viena, nes kažkaip savaitgaliais taip tingisi namo vienai važiuoti..jau geriau pas R. lovoj miegot, bet R. išvyko pas Tukevičių šeimą, tai taip jau teko šį 5ad.
Su J. šiandien parduotuvėj sutikom Love Is puodelius. Gavau labai jaukų ir šiltą laišką iš L. (kaip visada tu nuskaidrini mano širdį);) ir nepatikėsit, bet vėl atsitiko kažkoks mažas-stebuklas:) ogi sugalvojo Tytė po n laiko pažiūrėt tam tikras fotkes. Na iš tikrųjų pirminė idėja buvo pažiūrėt kaip aš ten visame tame atrodžiau. Savo laimingumą fotkėse pavertinti. Žinoma labai ten trumpai gilinaus, nes užtikau 2007-ųjų kelionę į Varnius:))) pažiūrėjau video ir prisiminiau kaip buvo graudžiai juokinga. Iš vienos pusės tai buvo LAAAABAI smagu. Bet man, kai žinau visą istoriją, ir kodėl G. taip kreizėjo, tai kartais širdelę spaudė ten. Anyway žiūrėjau tas fotkes ir video ir negalėjau atsistebėt kaip greit G. paskui labai klausiausi Mikutavičiaus "Degančių rankų". Tai va čia benaktinėjant apsireiškė stebuklas ir suskambo telefonas - ogi G. iš S. telefono skambina!!! Taip ir suklapsėjau:))) sakau kątik su tavim fotkes ir video žiūrėjau iš Varnių 2007!!! Taigi labai juokinga, kad jie dabar Kaune, nors visada - Osle.
Eilinį kartą įsitikinau ką reiškia GERAS tūsas - jis trenkia per piniginę ne tik kai tūsiniesi, bet ir kai bandai atsigauti PO :))) žinot kodėl?? ogi todėl, kad aš pvz. šįvakar ėjau pirkti marinuotų agurkėlių, o parsinešiau namo du maišus ir suplojau 70 Lt:) spėkit ką tai reiškia? Vis dar esu MEŠKIUKAS, nes moku miegoti po 12 valandų. Ir man visai ne gėda, nors P. man sakė, kad jis manimi visiškai pasibaisėjo:) o man tai kas..aš tik manau, kad jum daug lengviau, kai gyvenat 10 min. Štai taip aš GYVENU. O kadangi P. jau pasidarė Sattos t.t. ir šiandien galima bent pasidžiaugti, kad iki oficialaus pavasario liko mažiau nei mėnuo. Aišku iki tikrojo gerokai daugiau tikriausiai, bet aš TEIGIU:) ir tikiu. (TYLIAI);p Nors R. o ką..juk žmonės tuo ir nuostabūs, kad net kai esam prispardyti - tiesiamės ir einam toliau. O dar - labai LAAAAABAI pasiilgau R. ..anyway durniausia, kad R. savaitgalį išvažiuoja ir palieka mane ant-ledo.
Tobulas butas Pamėnkalnio g. Vegetariški patiekalai arba "alyvuogių marinato reikalas" + R. Foto-sesijos (iš serijos: jaunavedžiai, R. su trim buteliais, žaidimo įkarštyje ir t.t.
Tu šypsaisi, bet ta šypsena priverstina. Iš kur tai žinau? Nesimato tavo ryškiosios duobutės kairiajame skruoste, kurį pastoviai matydavau mums būnant kartu. Pastaruoju metu tau sunku, pasakojai man tai vėlai naktį, nors priešais tave tebuvo kalnas pagalvių… Pasibaigus darbams tu keliauji į mūsų mėgstamiausią kavinę, ši vieta tau tapo vienintele erdve, kurioje galėjai atsipalaiduoti po ilgos bei įtemptos dienos. Atsisėdu priešais tave ir akimis seku kiekvieną tavo strazdaną ant skruostų - jų tūkstančiai, visas žvaigždynas. Ne veltui vaikystėje tave vadindavau paukščių taku. Po puodelio karštos kavos keliaujame namo. Ruduo. Visas takas nuklotas ruda, raudona bei oranžine spalvų palete. Švelniai lynoja - tavo mėgstamiausias oras. Užrakini duris ir greit sukniumbi ant sofos, prisėdu šalia. Ant tavo kelių greit pasirodo Miau - kačiukas, kurį padovanojau tau prieš kelis metus, visiškai pamiršdamas, jog tau alergija katėms. Apsisukęs kelis kartus, jis ima snausti. Visa ta šiluma bei murkimas pradeda tave migdyti. Tavo meilės kalba - fizinis kontaktas, todėl net menkiausia fizinio meilumo forma tave ištirpdo. Tu pavargai - tai matosi iš tavo akių - jos apniukusios, nesuprantamai nublukusios. Greit tai pastebėjau, nes stebėti tavo akis vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų…
Vieną vakarą ilgai tavęs laukiau, kiekviena užsitęsusi minutė mane vis labiau slėgė. Staiga Miau pakėlė ausis, suklusau ir aš. Lėti, neužtikrinti žingsniai girdėjosi laiptinės apačioje, kurie pamažu kilo į viršų, tai buvai tu. „Koks liūdnas jausmas, kai turi tiek daug įspūdžių, bet nėra kam pasakoti, ar ne?“ išlemeni, svajingai žiūrėdama į mūsų nuotrauką. Metai bėgo, medžiai vis numesdavo ir vėl apsiglėbdavo lapų kailiniais, o tu likai tokia pati - tokia tyli, nors apsupta žmonių. Bet juk aš šalia tavęs, ar ne? Matau tave, bet aš - tik šešėlis šalia tavęs… Ir tada Tu sutikai Jį. Kasdien grįždavai namo atrodydama vis ryškiau ir labiau įsimylėjusi nei vakar. Žavėjausi tavo vaikišku naivumu. Kas naktį pasisukusi į mūsų nuotrauką ant naktinio stalelio atpasakodavai kiekvieną jo ištartą žodį. Sugrįžo tavo senoji esybė, sugrįžo tavo juokas ir akių blizgesys, kuris net vėliausiais vakarais neišblėsdavo. Pamenu tą dieną, kai mano (ir Miau) dėmesį patraukė kažkas blizgaus ant tavo rankos. Neklydau - didelis, prabangus žiedas. Ilgai kovojau su savo paties mintimis, jog turiu atiduoti tave kažkam kitam. Bet tu ne daiktas, tavo džiaugsmas privalo būti ir mano džiaugsmas. Aplankei mane nelauktai. Išliko tavo švelnioji oda bei bruožai, tik veidą puošė kelios raukšlelės akių kampučiuose. Už tavęs stovėjo tavo vyras, o už jo - mažytis žmogutis - tavo sūnus, kuris kumščiuose spaudė baltą leliją, didesnę už jo galvą. Atsiklaupusi prie kapo tu jį paglostei ir plačiai nusišypsojai.
Vilniaus žemėlapis
Kątik gavau sms'ą, kad A. šiąnakt pagimdė Tautgirdukąąąą:) jėėėė:))) dar vakar ar užvakar norėjau dnr. o mes sekmadienį pavertėm tikru "geruoju-sekmadieniu", kai naikinom slyvų sultis, sidrą, alų ir arbatas ir žaidėm Alhambrą bei kauliukais :D ir visą laiką buvo galima juoktis iš J. pasipiktinimo:) kas jam negerai? nors ir aš matyt tokia burbeklė būnu:) reiktų liautis. o dar mano laikrodį J. prisivalgėm kažkokio pomelo (visai skanus vaisius niam niam niam):P ir su A. apžiūrėjom L.&G. namą. o jei labai LABAI RIMTAI, tai viskas fine;) nes vakar netgi vėl kepiau kotletus ir viriau bulves:) buvau labai savim patenkinta. bet būtų dar geriau jeigu dangus mums patiektų daugiau saulės ir šilumos.
Tai buvo lemtinga naktis, kuri pakeitė mano gyvenimą. Viskas įvyko labai greitai. Pravažiavus „Almos tiltą“ aplinka nebeatrodė taip pat. Žmonės atrodė kitokie, viskas buvo lyg suvaidinta. Sustojusi ir išlipusi iš automobilio bandžiau išsiaiškinti, kas nutiko. Lentoje pamačiau skaičius. Atsimerkusi prieš savo akis pamačiau senyvo amžiaus moterį, nešiną puodeliu nežinomo skysčio. Paėmusi puodelį į rankas pajutau pažįstamą aromatą. Tai buvo juodoji arbata su pienu. Moteris prabilo nežinoma kalba. Aš bandžiau ką nors pasakyti, tačiau joks garsas nesklido iš manęs. Mano gerklė buvo išdžiūvusi, jaučiausi silpna. Gurkštelėjau arbatos, nes močiutė atrodė geranoriška. - Kas tu? Aš likau be žado ir nežinojau ką atsakyti. Tiek daug klausimų kirbėjo mano galvoje. Moteris man paaiškino esamą situaciją - anglų kalba išnyko, kaip ir visos kitos. - Kur mano vaikai? Haris ir Viljamas? - Brangioji, dabar 2997 metai, tavo vaikai yra seniai mirę. Tai stebuklas, jog tu dar esi gyva. - Kodėl jūs kalbate užmirštąja kalba bei kodėl pasaulyje egzistuoja tik viena lietuvių kalba? - Vyko trečiasis pasaulinis kalbų karas, kurio metu laimėjo lietuviai. Mano protėviai kalbėjo šia kalba, todėl girdėdama kalbančius savo šeimos...
Vieną dieną, sėdėdami klasėje, sulaukėme netikėto svečio. Prieš vokiečių kalbos pamoką atėjo gimnazijos direktorė ir paklausė, kaip norėtume švęsti mokyklos šimtmetį. Po ilgų apmąstymų ir diskusijų nutarėme, kad ši šventė turi būti ypatinga ir norėtume į ją pakviesti pačius nerealiausius svečius. Idėja pasikviesti Jeronimą Ralį ir Leonardą Da Vinčį visus mus paliko be žado! Akis užkliuvo už Jeronimo Ralio skulptūros, ir mes ėmėmės eksperimento. Kažkas tyliai sušnabždėjo hegzametro eilutę: „Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio…“. Staiga mūsų mobiliuosius telefonus užplūdo nesibaigiančios „Iliados“ eilės lietuviškai, lotyniškai, graikiškai, o toje vietoje, kur stovėjo statula, pradėjo vertis stebuklingas trijų dimensijų portalas. Lazerių šviesa pamažu tirpdė mokyklos sienas. Jos virto milžinišku kosminiu laivu. Šalia mūsų jau sėdėjo Jeronimas Ralys, prie pulto - Leonardas da Vinčis. - Gerbiamas gydytojau ir vertėjau, kviečiame Jus į šventę! Jūs suradote prokalbę, iš kurios kilę visos kalbos. Tą bando padaryti kompiuterinių programų kūrėjai! - Jūs kalbate viena seniausių Europos kalbų! - O gal galime paklausti patį Vytautą Didįjį? Taigi, nusileidome pilies kieme ir atvėrę menės duris išvydome Vytautą Didįjį. Vienas iš mūsų nedrąsiai nusilenkė kunigaikščiui ir pakvietė vykti drauge, sakydamas, kad mums būtų didelė garbė sulaukti tokio svečio. - Mieli raliečiai! „Dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y., iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Po kelių minučių daktaras jau stovėjo, pasiruošęs sakyti sveikinimo žodį. -"Atleisk, Homerai, kad turėjai ateiti pas mus elgetos rūbais". Prieš tave štai stovi 688 uniformuoti gimnazistai, rankose laikantys išmaniuosius daikčiukus, kuriuos regiu pirmą kartą. Bet tavo dieviška atmintis atperka viską.
In the poorest corner of Mid Earth the sun illuminated a small village Nadir. Alfred, a 24-year-old guy, woke up. -AH! When they came to check the source of the cry they found nothing. While other workers ran to call the sheriff, Alfred began looking for his friend on his own. After walking a few kilometers deep into the forest he noticed Ricks footsteps in the mud. Next to the last one there was a stone. Alfred picked it up and was blinded by light. The elves muttered something but Alfred didn’t understand anything, just stared at the creatures with human faces and long pointed ears. Their redhead leader stepped forward muttering something loudly. The only word Alfred understood was „pau” which he later called her by. After a few hours of trying to talk, the sheriff appeared with a rescue team. Alfred and the elves were taken to Gothal, the capital of Mid Earth where humans and elves tried to converse but like Alfred, failed. During the trip Alfred and Pau began to understand each other, by the end of ride they could already talk a little. Since they were friends Alfred negotiated with Corvus to make translators for a bag of gold coins. After weeks of work Corvus created rings that helped humans and elves grasp each other. There was a war between elves and humans. Alfred and Pau met during the war. He saw her crying and murmuring under her nose. Alfred realized that the ring was translating badly. He dropped his weapon and approached Pau, he told her a name that she recognized - Corvus. Then Pau put the pieces together. Until they arrived, they learned a bit of each other’s language. Entering the forge they made Corvus to tell the truth. Corvus admitted that he had created liar rings to make a lot of money. To understand each other humans and elves began to buy rings. As the rings lied to everyone, war broke out that being beneficial to Corvus for both sides began to buy weapons from him.
Štai keletas patarimų, kaip galite puoselėti teigiamus prisiminimus ir emocijas:
- Užrašykite savo prisiminimus. Rašykite dienoraštį arba tiesiog užsirašykite įdomius įvykius ir patirtis.
- Kalbėkite apie savo prisiminimus su kitais. Pasidalinkite savo prisiminimais su draugais ir šeima.
- Peržiūrėkite nuotraukas ir vaizdo įrašus. Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali padėti jums prisiminti teigiamas emocijas ir patirtis.
- Užsiimkite veikla, kuri jums patinka. Kai užsiimate veikla, kuri jums patinka, sukuriate naujų teigiamų prisiminimų.
- Būkite dėkingi už tai, ką turite. Kai esate dėkingi už tai, ką turite, esate labiau linkę prisiminti teigiamas emocijas ir patirtis.