Gyvename laikais, kai nerimo priežasčių netrūksta. Daugelis gyvename tarsi autopilotu - įsisukę į kasdienę rutiną, darbus ir atsakomybes. Mus supa įprasti reikalai, įprasti tikslai, įprasti pasiekimai.
Išgirdę, kad vaikas mokykloje elgiasi audringai, nepaklusniai, yra nesutramdomas, tėvai dažniausiai negali tuo patikėti. Juk namuose jis tylus, ramus, paslaugus, geras, gal net drovus! Tiesa ta, kad mokyklos koridoriuose ar draugų rate išties gali išryškėti visai kitas veidas, mat taip siekiama išsikovoti savo vietą, būti pastebėtam, pritapti.
Kai mokytoja paskambino pasikalbėti apie sūnaus elgesį, net suakmenėjau. „Julius? Mušasi? Tyčiojasi?“ - negalėjau patikėti. Juk namuose jis tylus, paslaugus, švelnus brolis mažajai seseriai, tas, kuris visada padeda padengti stalą ir niekada nekelia balso. „Gal klaida“, - pirma šmėstelėjusi mintis. Išgyvenau tikrą šoką. Mano gerasis berniukas mokykloje elgėsi visai kitaip: provokuodavo, juokaudavo kitų sąskaita, įsiveldavo į konfliktus.
Tokie pasakojimai atrodo tarsi iš kito pasaulio - kaip gali tas pats vaikas turėti du visiškai skirtingus veidus? Tačiau psichologai (į kuriuos netrukus kreipėmės) sako, kad tai dažnas reiškinys. Pasak psichologų, vaikų elgesio kaitą lemia aplinka, ir tai visiškai natūralus reiškinys. Kiekvienas žmogus šiek tiek keičiasi atsižvelgiant į tai, kur yra ir su kuo bendrauja - tą patį daro ir suaugusieji. Tiesiog vaikų atveju šis skirtumas būna ryškesnis, nes jų tapatybė dar tik formuojasi.
Kodėl vaikas skirtingai elgiasi namuose ir mokykloje?
Namuose vaikas jaučiasi saugus. Čia jis žino taisykles, pažįsta emocinį klimatą, supranta, kad jį myli be sąlygų. Dėl to namų aplinkoje dažnai išnyksta poreikis įrodyti savo vertę - vaikas gali būti tiesiog savimi, atsipalaidavęs, tylus, net pažeidžiamas.
Visai kitaip mokykloje ar kitoje socialinėje erdvėje. Ten prasideda sudėtingi socialiniai žaidimai, kur svarbu užimti vietą tarp bendraamžių. Vaikai ir paaugliai itin jautriai reaguoja į statuso ženklus - kas populiarus, kas juokingas, kas stiprus. Noras pritapti ar išsiskirti gali skatinti elgtis kitaip nei namie: garsiau kalbėti, rizikuoti, kartais net elgtis agresyviai.
Todėl tas dvejopas elgesys nebūtinai reiškia, kad vaikas meluoja ar vaidina. Mokykla - tai ne tik vieta mokytis matematikos ar skaitymo. Tai ir socialinis laukas, kuriame vaikai mokosi išgyventi tarp kitų, derinti savo poreikius su grupės taisyklėmis, atrasti vietą bendruomenėje. Vienas pagrindinių - noras būti priimtam. Vaikai ir ypač paaugliai turi stiprų socialinį poreikį priklausyti grupei. Jie bijo būti atstumti, išjuokti ar likti vieni, todėl neretai prisitaiko prie grupės normų, net jei jos prieštarauja tėvų vertybėms.
Mokykloje taip pat daug konkurencijos ir emocinės įtampos. Čia vaikai nuolat vertinami - pažymiais, mokytojų žvilgsniais, draugų reakcijomis. Kai kurie tokį spaudimą atlaiko ramiai, o kiti reaguoja impulsyviai: tampa triukšmingesni, agresyvesni ar priešiški. Kartais net ir tie, kurie namuose atrodo itin ramūs ar uždari, mokykloje elgiasi priešingai. Provokuodami ar tyčiodamiesi gali bandyti kompensuoti vidinį nesaugumą, parodyti, kad nėra silpni. Tai emocinė gynyba - jei pats juokiesi iš kitų, niekas neišdrįs juoktis iš tavęs. Taigi, antrasis veidas nėra blogio kaukė.
Ką daryti tėvams, kai vaikas elgiasi netinkamai?
Kai tėvai išgirsta, kad jų vaikas mokykloje elgiasi netinkamai, pirmoji reakcija dažnai būna gynybinė. „Neįmanoma. Jūs kažką supainiojote.“ Tai natūralu, mes visi linkę matyti artimuosius tokius, kokius juos pažįstame ir mylime. Namų aplinkoje vaikas elgiasi visai kitaip, nes tėvai nėra jo „auditorija“, t. y. Namuose veikia visai kitos taisyklės. Čia vaikas žino, kad yra mylimas be sąlygų, todėl gali atsipalaiduoti, parodyti švelnesnę, ramesnę savo pusę. Mokykloje jis atsiduria scenoje, kurioje kiekvienas gestas ar žodis vertinamas bendraamžių, ir būtent jų nuomonė tampa svarbiausia. Štai kodėl vaikas gali būti mandagus prie tėvų, bet išdykęs ar net agresyvus tarp draugų.
Tėvai neretai mato tai, ką nori matyti - tą pažįstamą, gerąjį savo vaiko atvaizdą. O kai mokytoja praneša, kad „jūsų sūnus / dukra tyčiojasi iš kitų“, įvyksta vadinamasis emocinis disonansas - informacija kertasi su tuo, kuo tėvai tikėjo iki šiol. Gynybinė reakcija kyla ne iš abejingumo, o iš šoko: juk sunku pripažinti, kad vaikas gali elgtis kitaip, nei manėte. Tačiau toks aklumas - ne kaltė, o natūrali tėvystės pusė. Tėvai mato vaiką iš savo perspektyvos, o ne per visus jo socialinius vaidmenis.
Supratimas, kad egzistuoja ir kitos vaiko pusės, nėra pralaimėjimas. Skaudu išgirsti, kad vaikas elgiasi netinkamai, ypač kai namuose jis atrodo pavyzdingas. Pirmoji reakcija dažnai būna gynybinė: „Gal mokytoja perlenkia“, „Kiti pradėjo pirmi“, „Jūs tiesiog nesupratote“. Tačiau pulti ieškoti kaltų - pavojingas kelias.
Žingsniai, kaip elgtis su netinkamu vaiko elgesiu:
- Išklausykite informaciją iki galo: Mokytojai paprastai nori padėti, o ne nubausti ar pažeminti. Įsiklausyti į situaciją, užduoti klausimų, paprašyti pavyzdžių - tai padeda susidaryti aiškesnį vaizdą, o ne kliautis emocijomis.
- Pokalbis su vaiku: Reikėtų vengti klausimų „Kodėl tu taip padarei?“ - jie sukelia gynybą. Tėvams verta stebėti platesnį vaiko elgesio paveikslą: ar jis visur jaučiasi saugus, ar nėra spaudimo grupėje, ar nesusiduria su patyčiomis ar atstūmimu.
- Bendradarbiavimas su mokykla: Užuot žiūrėjus į mokytojus kaip į kritikų pusę, verta juos laikyti sąjungininkais. Tik tėvų ir pedagogų dialogas leidžia pamatyti visą vaiko paveikslą - ir tą, kurį jis rodo namuose, ir tą, kuris išryškėja mokyklos koridoriuose.
Kaip padėti vaikui tapti tuo pačiu žmogumi visose aplinkose?
Svarbiausias tėvų uždavinys - padėti vaikui tapti tuo pačiu žmogumi visose aplinkose. Pirmiausia verta stiprinti vaiko savivertę. Vaikas, kuris jaučiasi vertingas toks, koks yra, mažiau linkęs siekti pripažinimo per išsišokimus ar agresiją. Tėvai gali padėti atpažinti ir įvardyti jausmus (pyktį, pavydą, gėdą, baimę) ir parodyti, kad visi jie yra normalūs, tik svarbu rasti sveikų būdų jiems išreikšti.
Labai svarbu kurti aplinką, kurioje vaikas gali būti savimi. Tai - šeima, kuri jį išklauso be baimės būti nubaustam ar išjuoktam. Galiausiai verta su vaiku nuolat kalbėtis apie vertybes, empatiją ir ribas. Ne pamokslaujant, o kalbantis apie realias situacijas: kas teisinga, kas žeidžia kitą, kaip atpažinti, kad elgiesi netinkamai. Kai vaikas jaučia, kad gali būti savimi visur - ir namuose, ir mokykloje - du veidai pamažu susilieja į vieną.
tags: #man #buti #nepaklusniai