Karlas Majus (1842-1912) - vokiečių rašytojas, kurio knygos apie indėnus tapo vienomis populiariausių jau nebe pirmai skaitytojų kartai. Karlo Majaus kūriniai pasaulyje jau išleisti daugiau nei 100 milijonų egzempliorių tiražu, išversti į daugiau nei 30 kalbų. Šią prekę turime sandėlyje.
Kvapą gniaužiantis kūrinio „Sidabro ežero turtai“ siužetas, autoriaus meistriškumas kurti intrigą nepaleidžia skaitytojo dėmesio iki pat romano pabaigos. Šiame romane vėl susitiksime su Vinetu, Old Fajerhendu ir Old Šeterhendu, kuriems XIX a. 8-ajame dešimtmetyje tenka grumtis nelygioje kovoje su Vidurio vakarų padugnėmis bei valkatomis ir išgelbėti Sidabro ežero turtus nuo plėšiko niekšo Rudojo Kornelio.
Straipsnyje gvildenamos 1926-1940 m. Lietuvos politinio režimo ypatybės, keliant klausimą: ar šį režimą derėtų laikyti autoritarine diktatūra, ar vis dėlto - savito modelio demokratija? Apžvelgiami politinio pasirinkimo, valdžios formavimosi mechanizmo, žmogaus teisių, visuomenės gyvenimo ir saviraiškos, valdžios ir įstatymo santykių, atskaitomybės ir kiti reikšmingi politiniai aspektai. Nagrinėjami tiek teoriniai principai, suformuluoti Konstitucijose ir įstatymuose, tiek faktinės tendencijos - valdžios elgsena, visuomenės ir valstybės gyvenimo aplinkybės, įvykiai, politinių subjektų veiksmai.
Straipsnis dalijamas į ketvertą skyrių - „1926 m. gruodžio 17-osios perversmas: priežastys, eiga, pasekmės“, „Autoritetinės valdžios įsitvirtinimas“, „Politinio režimo konsolidacija“, „Demokratizacijos dilema“.
Įvadas
Šio straipsnio tikslas - atskleisti 1926-1940 m. Lietuvoje veikusio politinio režimo ypatybes, autoritarizmo ir demokratijos bruožus ir santykius šiame režime. Tyrimo objektai - šio režimo politinė, institucinė ir administracinė sankloda, politinė elgsena, žmogaus teisių ir visuomenės gyvenimo situacija, režimo vaidmuo valstybingumo kontekste. Tyrimo metodas - aprašomoji analizė.
1926-1940 m. Lietuvos politinio režimo tema įvairiais aspektais išnagrinėta gana plačiai. Vien Raimundas Lopata savo studijoje pateikia bibliografijos metmenis, kur per pusantro šimto pozicijų nušviečia aptariamąjį laikotarpį įvairiais aspektais. Istoriografijoje galima išskirti keletą vyraujančių tendencijų - tai prorežiminė, antirežiminė, objektyvistinė literatura.
Palankius A. Smetonos valdymo laikotarpio vertinimus dažniausiai randame amžininkų biografų bei dalies išeivijos autorių darbuose. Bene žymiausi tokio pobūdžio veikalai priklauso buvusio prezidento sekretoriaus Aleksandro Merkelio plunksnai. Išeivijoje pasirodžiusi solidi studija sukėlė tikrą audrą ir paskatino daugelį amžininkų išsakyti savo pozicijas 1918-1940 m. Lietuvos politikos klausimais.
Po šios knygos sekė Vinco Trumpos, Vaclovo Šliogerio, Vytauto Alanto, Juozo Audėno ir kitų prisiminimai bei vertinimai. V. Šliogeris, buvęs prezidento adjutantas, sureagavo į kritiškus V. Trumpos pastebėjimus tiek dėl A. Merkelio, tiek dėl paties A. Smetonos vertinimų. Suprantama, kad susijusiems su prezidento aplinka žmonėms sunku buvo objektyviai reaguoti. Išimtis būtų buvusio Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) veikėjo V. Alanto pozicija, kuris stengėsi objektyviai nušviesti tuometę padėtį, nevengė kritikos buvusio savo viršininko bei šalies vadovo atžvilgiu. Tai matyti ir vėlesniame darbe, kuris yra bene paskutinė amžininko pozicija.
V. Alantui, atstovavusiam naujajai krypčiai pačioje LTS, nėra būdinga tik prosmetoninė pozicija. Nors plačiai remiamasi A. Smetonos mintimis, matome ir bandymą kritiškai, iš šalies pažvelgti į XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykius. Kaip kraštutinė priešprieša A. Merkelio pozicijai išsiskiria Jono Augustaičio darbas: šis autorius, bandydamas kritiškai pažvelgti į A. Smetonos valdymą, tiek persistengė, kad kitų autorių jau pažymimas kaip vertinantis kraštutinai neigiamai.
Memuarinė literatūra, gausiai skelbta išeivijoje, naudinga šiandienos tyrėjams kaip svarbus šaltinis 1918-1940 m. Lietuvos istorijai pažinti bei vertinti. Kai kurie atsiminimai primena bandymus pažvelgti ne tik amžininko, bet ir istoriko akimis: pvz., buvusio liaudininko Juozo Audėno atsiminimus istorikė Regina Žepkaitė įvertino kaip iš dalies istorinį darbą. Istorinės analizės ir sintezės bandymų randame darbuose tokių išeivijos autorių kaip Zenonas Ivinskis, Juozas Jakštas ar Jonas Švoba.
Jie gausiai remiasi kitų autorių darbais ir vertinimais, analizuoja šaltinius, bando lyginti Lietuvos situaciją su kaimynių Latvijos bei Estijos patirtimi. Kiek mažiau ideologizavimo ir prosmetoninės pozicijos matyti būtent J. Švobos darbe, o J. Jakštui tai dar ne iki galo pavyko. Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu netrūko publikacijų apie „Smetonos“ Lietuvą, tačiau suprantama, jos buvo ideologizuotos, vyravo tendencija įvardyti šio laikmečio santvarką kaip fašistinį režimą.
Atkūrus nepriklausomybę vėl bandoma pažvelgti naujai. Bene regimiausi tyrėjai, paskelbę nemažai studijų ir nagrinėjantys XX a. pirmos pusės Lietuvos politinio gyvenimo procesus - Liudas Truska, Algimantas Kasparavičius, Mindaugas Tamošaitis. Pažymėtina, kad vis daugiau tiriama bei vertinama ne tik istoriniu, bet ir politologiniu aspektu. Be jau išvardintų autorių, tai būdinga Raimundo Lopatos minėtai studijai, Zenono Butkaus, Artūro Svarausko publikacijoms. Iš užsieniečių ypač pažymėtinas lenkų istorikas Piotras Losovskis (Piotr Łossowski). Teisinės režimo analizės atžvilgiu nepralenktas Mykolo Riomerio darbas.
Pagrindiniai aptariamos temos šaltiniai - gausūs amžininkų atsiminimai, to meto dokumentai spaudoje bei archyviniai duomenys, ypač LTS posėdžių ir suvažiavimų protokolai. Iš pažiūros, daugelis faktų apie 1926-1940 m. režimą - jau surinkta, lieka jų aiškinimai. Dėsningas posovietinės istoriografijos bruožas - įvardyti šį režimą kaip autoritarinį, be jokių išlygų ar apeliacijų. Diskutuojama tik dėl jo „griežtumo“ arba „švelnumo“, lyginant su kitais autoritariniais režimais, dėl atitikimo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesams, dėl reikšmės šalies ir visuomenės politinei raidai.
Šis darbas naujas tuo, kad jame keliamas klausimas: ar 1926-1940 m. režimą derėtų laikyti autoritarine diktatūra, ar vis dėlto - savito modelio demokratija? Siekiant išvengti išankstinių stereotipų, apžvelgiami faktai politinio pasirinkimo, valdžios formavimosi mechanizmo, žmogaus teisių, visuomenės gyvenimo ir saviraiškos, valdžios ir įstatymo santykių bei kitais reikšmingais aspektais, vertinant juos demokratijos ir autoritarizmo atžvilgiais. Darbas aktualus politinės patirties įvertinimu: ko galima pasimokyti, ką perimti, kokių klaidų vengti. Šiandien, formuojant suverenumo, demokratijos, visuomenės atstovavimo, savivaldos principus, ši patirtis tampa ypač reikšminga.
1926 m. gruodžio 17-osios perversmas: priežastys, eiga, pasekmės
1926-ieji metai Lietuvos valstybės istorijoje tapo žymių permainų metais. Ilgalaikę krikščionių demokratų valdžią pakeitė liaudininkų, socialdemokratų, tautinių mažumų blokas. 1926 m. birželio 3 d. valstybės prezidentu išrinktas dr. Kazys Grinius, 1926 m. birželio 15 d. paskelbta Mykolo Sleževičiaus vyriausybė. Drauge su valdžios kaita šalyje ėmė bręsti savotiškos politinės tendencijos, greitai virtusios rimtais iššūkiais visai valstybei.
Tautinių mažumų atstovai, sudarę balsų pusiausvyrą valdančiosios koalicijos gretose, įgavo didžiulę, tiesiog neproporcingą įtaką. Jų deputatas Rudolfas Kinderis tapo Seimo Prezidiumo sekretoriumi. Faktiškai perimta įstatymų leidybos ir valstybės administracijos kontrolė. Vokiečiai griebėsi Klaipėdos krašto. Prasidėjo lietuvių žiniasklaidos persekiojimai, vokiečių interesų protekcija, dotacijos už muitus ir degtinės monopolį skaudžiai smogė valstybės biudžetui.
Įgavę užnugarį Seime, ėmė kelti galvas Klaipėdos vokiečių separatistai bei revanšistai, išplėsdami savo kultūrinę ir politinę propagandą. Lenkai pradėjo tikrą Lietuvos polonizaciją. Skleidžiasi lenkiškų mokyklų tinklas, įskaitant vietoves, kur nuo amžių kalbėta lietuviškai. Pasirodę lenkų agitatoriai spaudžia gyventojus vesti vaikus į lenkiškas mokyklas, grasindami greitu Lietuvos valstybės žlugimu, Lenkijos valdžios atėjimu, susidorojimais. Prasideda riaušės, o šalimais gresia karinė Lenkijos agresija.
Išleisti iš kalėjimo komunistai žygiuoja miestų gatvėmis, rengdami 1917 m. Rusijos „Spalio revoliucijos“ importą. Valdantiesiems panaikinus politinę kontrolę, pasipila antivalstybinės manifestacijos. Komunistai perima profesines sąjungas, prasideda masiniai streikai ir boikotai. Įmonės bankrutuoja ir uždaromos, užsienyje prarandamas pasitikėjimas Lietuvos bankais, daugybė žmonių lieka be darbo.
Komunistai apkaltina liaudininkus ir socialdemokratus išdavus darbo žmonių interesus, jau atvirai kviesdami perversmui. Liberalizmo ir socializmo mišinys, atmieštas anarchija ir ksenokratija, tapo visiškai neįgalus atsilaikyti prieš kaimyninį lenkų karinį režimą ir vidinę komunistų vykdomą destrukciją. Valdančiosios koalicijos sprendimai šiame kontekste apkarpyti Lietuvos valstybės kariuomenę ir desperatiškas patriotinės karininkijos atleidinėjimas jau sudarė išdavystės įspūdį. Padėtis galutinai pašlijo.
Lietuvai grėsė antitautinių jėgų perversmas, agresyvių kaimynų įsiveržimas, valstybingumo praradimas. Susiklosčiusi situacija privertė patriotinius visuomenės sluoksnius imti iniciatyvą į savo rankas. 1926 m. gruodžio 17 d. Antano Mačiuikos vadovaujama karininkų grupė surengia ginkluotą sukilimą. Jo dalyviai užima generalinį štabą, apsupa Prezidentūrą ir įžengia į Seimo posėdį. Gatvėse pasirodo pėstininkai, raiteliai ir šarvuočiai. Diktatoriumi paskelbtas majoras Povilas Plechavičius. Valdžią perimti pakviestas pirmasis Lietuvos prezidentas, Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) vadovas Antanas Smetona. Sudaryta Augustino Voldemaro vadovaujama vyriausybė.
Prezidentas K. Grinius priima M. Sleževičiaus kabineto atsistatydinimą, patvirtina A. Voldemaro kabinetą, po to atsistatydina pats. 1926 m. gruodžio 19 d. sušauktas ypatingasis Seimo posėdis, išrinkęs pirmininku Aleksandrą Stulginskį. Konstitucijos apibrėžta tvarka vyksta valstybės prezidento rinkimai. Seimas išrenka prezidentu A. Smetoną. Valdžios perdavimo procesas išlaikė konstitucines normas.
Laikinasis karo diktatorius P. Plechavičius, prisiėmęs vadovavimą sukilimui, valdžią perdavė civilinėms institucijoms. Seimo sprendimas priimtas dalyvaujančiųjų balsų dauguma. Prezidentas K. Grinius atidavė savo įgaliojimus, A. Smetona juos priėmė. Reikia pripažinti, jog P. Plechavičius, A. Stulginskis ir K. Grinius, atsidūrę skirtingose barikadų pusėse, pasielgė išties patriotiškai. Kiekvienas jų galėjo pasilaikyti valdžią sau, rizikuodami sukelti dar vieną konfliktą, bet šito buvo išvengta. Vardan Lietuvos prieštaringiausi veikėjai rado tarpusavio susitarimą. Valstybei grąžinta tvarka.
Vyriausybę sudarė tautininkai, krikščionys demokratai, ūkininkai. Seime krikščionys demokratai turėjo 30 narių, Tautininkų sąjunga su Ūkininkų partija drauge sudarė tiktai 5. Nepaisant šių proporcijų, vyriausybėje Tautininkų sąjunga užėmė 3 postus, Ūkininkų partija - 2, Krikščionių demokratų partija - 2, jos filialas Ūkininkų sąjunga - 1 postą. A. Voldemaras drauge ėjo premjero ir užsienio reikalų ministro pareigas. A. Smetonai grįžus į prezidento postą, LTS pirmininku 1926 m. gruodžio 26 d. išrinktas Liudas Noreika.
Stiprinama partinė struktūra, siūlomi įstatymų pakeitimai, siekiama aktyviai dalyvauti visame valstybės gyvenime. Krikščionys demokratai apeliuoja į kitus Seimo rinkimus. Atrodė, jog socialistų sukeltos anarchijos tautai užteksią ir ši vėl išsirinksianti dešiniąsias jėgas. Laimėję Seimo rinkimus, krikščionys demokratai galėsiantys vėl išsirinkti savo prezidentą ir sudaryti savo vyriausybę. Socialistinės partijos pereina į opoziciją rengdamos kontrperversmą. Situacija reikalavo permainų. Seimas dirbo silpnai, Konstitucija liko liberali, rinkimų įstatymas garantavo partinės anarchijos sugrįžimą. Grėsmė įveikta, tačiau neužkardyta.
1926 m. gruodžio 31 d. Seimo posėdyje, svarstant kitų metų biudžetą, vėl kilo sumaištis. Socialdemokratų, liaudininkų, žydų atstovai atsisakė jį tvirtinti protestuodami prieš įvykusį sukilimą. Seimui išlaikius visus juridinius svertus, prezidentas ir vyriausybė oficialiai liko jo rankose, kurios bet kada galėjo būti paleistos į darbą. Valstybės veiklai vėl grėsė paralyžius. 1927 m. balandžio 12 d. Seimas 45 balsų dauguma priėmė interpeliacijos aktą, kuriuo paleidžiama vyriausybė. Atsakas atėjo tą pačią dieną. Pasinaudodamas konstitucine galia, prezidentas paleido Seimą.
Savaime šis aktas dar nereiškė radikalių pokyčių. 1923 m. kovo 12 d. lygiai tą patį padarė demokratiškai išrinktas prezidentas A. Stulginskis. Konstitucija suteikė šią galimybę, siekiant užkardyti kylančią sumaištį. Skirtumas glūdėjo kitur: 1923 m. kovo 12 d. Seimo paleidimas reiškė kitus rinkimus, 1927 m. balandžio 12 d. jokie rinkimai nepaskelbti. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyksta politinės vadovybės perėmimas, 1926 m. gruodžio 19 d. - oficialus jos perdavimas, o 1927 m. balandžio 12 d. pasikeičia pati šalies valdymo santvarka.
Dešiniųjų jėgų koalicija dar galėjo būti išsaugota, jei būtų sutarta dėl rinkimų tvarkos, bendro dalyvavimo juose ir pareigų pasiskirstymo po jų. Deja, sutarimo rasti nepavyko. Išsiskyrus partinėms pozicijoms, valdančioji koalicija iširo. 1927 m. gegužės 2 d. krikščionys demokratai palieka koaliciją ir vyriausybę. Ūkininkų partijoje požiūriai išsiskyrė: Petras Leonas pereina į opoziciją, Jonas Aleksa ir Juozas Jankevičius lieka vyriausybėje, Rapolas Skipitis mėgina tarpininkauti, tačiau šis mėginimas baigiasi galutiniu skilimu. J. Aleksa įsteigia atskirą organizaciją Lietuvos ūkininkų vienybė. Ūkininkų sąjungos atstovas Stasys Šilingas pereina į tautininkų gretas. Drauge su jais vyriausybėje lieka tautininkai A. Voldemaras, Ignas Musteikis, Antanas Merkys.
1927 m. valdžią konsoliduoja A. Smetonos ir A. Voldemaro vadovaujamos tautinės jėgos. Joms tenka sunkūs uždaviniai atkurti tvarką ir darną. Drauge su atsakomybe ateina ir iššūkiai.
Autoritetinės valdžios įsitvirtinimas
Istorikai, politologai, teisininkai ligšiol diskutuoja dėl atskaitos taško įvardijant autoritetinio režimo pradžią. Paprastai pasitelkiamos trys datos: 1926 m. gruodžio 17 d., kai įvyksta perversmas ir įvedama laikinoji P. Plechavičiaus diktatūra; 1926 m. gruodžio 19 d., kai šalies prezidentu išrenkamas A. Smetona; 1927 m. balandžio 12 d. kai prezidentas paleidžia Seimą.
Pirmoji data galėtų atrodyti tinkama, jei kalbėtume apie dviejų dienų dikt...
| Data | Įvykis | Reikšmė |
|---|---|---|
| 1926 m. gruodžio 17 d. | Įvyksta perversmas | Įvedama laikinoji P. Plechavičiaus diktatūra |
| 1926 m. gruodžio 19 d. | A. Smetona išrenkamas prezidentu | Oficialus valdžios perdavimas |
| 1927 m. balandžio 12 d. | Prezidentas paleidžia Seimą | Pasikeičia šalies valdymo santvarka |