Netoli Vilniaus esantis Liubavo dvaras - vienas seniausių ir romantiškiausių Lietuvos dvarų. Jis įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa. Jau 1546 metais Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje detaliai aprašyti tuo metu remontuoti Liubavo tvenkiniai. 2012 metais Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių.
Dvaro įkūrimas ir pirmieji savininkai
Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a. Pirmieji žinomi savininkai buvo LDK politinis veikėjas I Lietuvos Statuto autorius grafas Albertas Goštautas (1480-1539 ). Mirus Albertui Liubavą paveldėjo jo sūnus, kaip manoma, Lietuvos metraščio, dar vadinamo Bychovco kronika, parašymo iniciatorius Stanislovas Goštautas (1507-1542). Jis buvo vedęs Barborą Radvilaitę (1520-1551). Pasibaigus Goštautų giminei, Liubavo dvaras 1542 m. išmaros teise atiteto valstybei.
Tuo metu Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1506-1548) perėjo ir kitą gausų Goštautų turtą sudarę dvarai: Geranainys, Kėdainiai, Liubčia, Mėguva, Biržai, Trakai, Medininkai, Dieveniškės, Tikocinas ir daug kitų. Žygimantas Senasis Lietuvoje esančius Goštautų dvarus apie 1544 m. perleido savo sūnui Žygimantui Augustui (1520-1572). Paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas 1547 m. slapta vedė ankstesnio Liubavo dvaro savininko našlę Barborą Radvilaitę.
Išlikusios 1546-1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš šių dokumentų matyti, kad čionykštėse apylinkėse buvo gausu gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvies. Būtent tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas. Čia buvo įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai. Liubavas buvo itin pažangus ūkiniu požiūriu - tai viena pirmųjų valdų, kur buvo įgyvendinta Bonos Sforzos inicijuota valakų reforma (nepraėjus nė porai metų nuo jos paskelbimo).
Panašu, kad Liubavas, kuriam priklausė daug žuvingų Molėtų ežerų, upių ir tvenkinių, buvo ir vienas iš aplinkinių žemių centrų (seniūnijų): tuo laiku dvaro valdytoju paskirtas Jonas Ulrichovičius Hozijus dokumentuose neretai vadintas seniūnu.
XVI a. II pusėje dvaras teko valdovo svainiui, jau mirusios mylimos žmonos broliui Mikalojui Radvilai Rudajam. Jis į šią valdą iškeitė tėvoninį dvarą Rokantiškes, nes Liubavas buvęs patogioje vietoje - pakeliui į Dubingių rezidenciją. Radvila dvarą išplėtė. Tai rodo pardavimo aktas, kuriuo 1577 m. Radvila Rudasis valdą pardavė Kasparui Golejevskiui. Dokumente minimi tie patys žuvivaisos tvenkiniai, ūkiniai pastatai, alaus darykla.
Dvaras XVII-XVIII amžiuje
Naujajam šeimininkui Golejevskiui įsigyti Liubavą buvo labai svarbu, nes tai padėjo sujungti jau anksčiau supirktas žemes. Po jo mirties valdą toliau plėtė sūnus Mikalojus, 1614 m. prijungęs iš Zavišų pirktą Nemenčinės dalį. 1636 m. paveldėjimo teise Liubavo žemes pasidalijo trys Mikalojaus įpėdiniai: Jonas, Martynas ir Samuelis.
1638-1641 m. Liubavas pateko į vieno šeimininko rankas: LDK dvaro iždininkas Jonas Antanas Tiškevičius įsigijo Jono Golejevskio bei Martyno našlės Kristinos Puciankos ir sūnaus Izajo dalis (Liubavą ir Medžiūnus). 1670 m. Jono Antano sūnus Vladislovas Tiškevičius už 14000 lenkiškų auksinų Liubavo dvarą pardavė Plungėnų seniūnui, karališkajam pulkininkui Martynui Krišpinui Kiršenšteinui. Šis, kaip ir Kasparas Golejevskis, stengėsi supirkti daugiau aplinkinių valdų. Pavyzdžiui, dar 1668 m. iš Mykolo Daugėlos Narbuto jis įsigijo Nemenčinę, Girėją ir Zalosę prie Girėjos ir Zalosės upių.
Liubavą paveldėjo Martyno sūnus, Plungėnų seniūnas Kazimieras Krišpinas Kiršenšteinas. Tai buvo sunkus metas, kai kraštą stipriai buvo nuniokojęs Šiaurės karas ir maras, o šalį buvo apėmusi politinė suirutė. Kazimieras itin aktyviai dalyvavo politikoje, galbūt todėl ne visuomet spėjo prižiūrėti valdas. Tuo naudodamiesi kaimynai grobstė vertingus dvaro išteklius. Dėl šių nuostolių bylos vyko iki pat savininko mirties. Po daugybės teisinių ginčų Liubavas teko jauniausiajai, netekėjusiai Kazimiero seseriai Teresei. Ši 1753 m. testamentu Liubavą paliko globotinei Teresei Tyzenhauzaitei, tais pačiais metais ištekėjusiai už Stžalkovo seniūno Antano Kazimiero Tiškevičiaus. Taip dvaras antrą kartą atiteko Tiškevičių giminei.
Painią tolesnę paveldėjimo eigą ženklino tokie asmenys kaip Pijus, Dominykas ir Vincentas Tiškevičiai. Liubavo dvare sumaniai šeimininkavo Antano Kazimiero brolis, Vincento dėdė Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius. Mikalojaus valdymo laikotarpiu dvare buvo išlaikomas asmeninis orkestras, apgyvendintas didžiuliame puošniame barokinių vartų komplekse. Vincentas Tiškevičius (1800-1867) 1857 m. Liubavo dvarą perleido savo seserei Kamilei Tiškevičiūtei ir taip dvaras perėjo Slizienių giminei.
Slizieniai
Slizieniai ir XX amžius
Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 m., kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pr. čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas. Ypatingų meninių gabumų turintys paveldėtojai labai rūpinosi jiems atitekusiu dvaru.
Taigi nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko Lietuvos istorijai svarbių asmenų nuosavybe, garsėjo ne tik gamtos turtais, bet ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.
Dvaro sodybos pastatai ir infrastruktūra
Iš 1727 m. inventoriaus matyti, kad dvaro sodybą jau sudarė apie 20 pastatų: buvo statomas antrasis malūnas, veikė alaus darykla, senovėje vadinta bravoru, buvo lobynas (iždinė), pastatas, vadintas piekarnia, atlikęs kepyklos ir daugybę kitų funkcijų. Dvaro sodybos koplyčia ir barokinis ansamblis su milžiniškais dviejų aukštų vartais, kaip spėjama, panašiais į Vilniaus Bazilijonų vienuolyno, buvo pastatyti XVIII a. XIX a. pab. pasamdyti užsienio meistrai malūnui ir visai hidrosistemai pertvarkyti, pastatyta įspūdinga akmeninė ledainė, iškasta ar pagilinta dar keletas tvenkinių, intensyviai rengta laukų drenažo sistema.
Iš 1921 m. plano matyti, kad tada funkcionavo septynių tvenkinių sistema, kurios ąžuoliniais vamzdžiais ir akmeninėmis protakomis vanduo tekėjo dar daug dešimtmečių. Iš Nemenčinės bažnyčios inventorių matyti, kad 1741 m. buvo pašventinta Liubavo dvaro koplyčia. Koplyčia perstatyta XIX a. viduryje neogotikiniu istoristiniu stiliumi, labai tikėtina, kad pagal Liubavo savininko skulptoriaus Rapolo Slizienio projektą. Gali būti, kad tuo metu ir to paties autoriaus buvo perstatytas ir priešais koplyčią kelių sankryžoje stovėjęs medinis pastatas.
Po 1863-iųjų pamaldos koplyčioje uždraustos, o nuo 1874 m. Gustavo Slizienio prašymu vėl atnaujintos. Koplyčia atliko bažnyčios funkciją iki pat 1945 m., į ją sekmadieninių pamaldų rinkdavosi apylinkių gyventojai.
Tarpukaryje, vykstant parceliacijai, dvaras labai susilpnėjo, kai kurie dvaro pastatai prarado savo pirmines funkcijas. Sovietinis laikotarpis ypač skausmingai palietė Liubavo dvarą. 1940 m. paskutinis jo šeimininkas Rapolas Jonas Slizienis sovietų buvo išvežtas į Sibirą, netrukus ten mirė. Iki 1947 m. Liubavo dvare neliko senųjų jo gyventojų, jie pasitraukė į Lenkiją. Dvare buvo apgyvendinti kaliniai. Dar po kelerių metų juos pakeitė iš Baltarusijos atvykę nauji gyventojai, kurie nežinojo, kaip tinkamai prižiūrėti dvaro sodybą.
Kaleidoskopiškai keitėsi dvaro priklausomybė skirtingiems subjektams: Maišiagalos tarybiniam ūkiui, Bratoniškių, „Bolševiko", „Neries", Ažulaukės kolūkiams.
1914 m. sudegus klasicistiniams rūmams, dvaro savininkai persikėlė gyventi į senuosius palivarko rūmus. Rūmai buvo aptinkuoti ir prie jų pristatytas priestatas.
Liubavo dvaro sodyba
Liubavo dvaro atgimimas
Dabar skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaras prikeliamas naujam gyvenimui. Įvairiapusiškai tiriant Liubavą, siekiant, kad istorinė atmintis ir atradimai tarnautų Lietuvai, steigiamas Liubavo muziejus. 2012 metais Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už kokybišką pastato restauraciją buvo skirtas aukščiausias įvertinimas - Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas.
Čia visu 100 procentų restauruotos ir atkurtos visos malūno technologijos, net keliolika procesų - gali miltus malti ir... net pasigaminti ekologiškos elektros. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo audinio ir elektros gamybos.
2014-2016 m. Europos parko muziejus kartu su Norvegijos kultūros paveldo tyrimų institutu įgyvendino dar vieną Liubavo dvaro sodybos baroko XVIII a. architektūros ansamblio restauracijos projektą. Buvo restauruoti oficinos ir oranžerijos avarinės būklės pastatai, išsaugant kuo daugiau autentikos: originalią šildymo sistemą, tinko lipdinių ir polichromijos fragmentus, deformuotas pastatų sienas. Begriūvantys pastatai buvo statyti dar iš pusiau degtų molio plytų.
Prieškariu, o ir ilgą laiką sovietmečiu dvaro sodybos pastatai tebebuvo vadinami senaisiais pavadinimais: bravoras, piekarnia, oranžerija, paviljonas ir kt.
Šiandien Liubavo dvaro sodybos teritorijoje lankytojai gali apalankyti vandens malūną-muziejų, pasigrožėti baroko architektūros buvusia oficina (o galbūt lobynu), taip pat seniausia Lietuvoje oranžerija, kurioje yra išlikusi šildanti siena su ortakių tinklu, pasimelsti buvusios bažnytėlės vietoje prie angelo paminklo skulptūros, ar tiesiog romantiškai pasivaikščioti gražiame gamtos prieglobstyje, kuriame tiek daug vandens ir turbūt meilės, ką ir reiškia šio dvaro pavadinimas (žodis „liubas“, verčiant iš prūsų kalbos reiškia „meilė“, „santuoka).
Meistrų plaktukai tebekaukšti ir toliau - ant senų pamatų atstatomas dvaro paviljonas, sunykęs prieš daugiau kaip 70 metų. Anksčiau dvaro šeimininkams jis tarnavo kaip vasaros rūmas. Dvaro paviljonas buvo pastatytas XIX a. pradžioje, jo architektūra - romantizmo, neogotikinio stiliaus.
Šiandien apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje - unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi, ją puoselėtų ir nepamirštų.
Pats pastatas - virtuoziškos statybos iš akmens pavyzdys, statinyje akmenys sumūryti taip, kad tarp didžiulių akmens luitų netgi nesimato rišamosios medžiagos. Projektą vykdė viešoji įstaiga „Europos parkas“, jos įkurtas krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus „Liubavas“ dvaro vandens malūne veikia nuo 2011 metų. Dvaro oficinoje ir oranžerijoje įrengtos muziejinės ekspozicijos.
Projektas buvo labai sudėtingas, nes unikalūs europiniame kontekste pastatai buvo ne kartą perstatyti, blogos būklės, o siekta išsaugoti kiekvieną paveldo detalę ir laiko ženklus, gilintasi į statybos laikotarpio specifiką ir architektūros bruožus.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1546 | Pirmas paminėjimas šaltiniuose, tvenkinių remontas |
| XVI a. | Dvaras priklauso Goštautams, Radviloms |
| XVIII a. | Pastatyta koplyčia ir barokinis ansamblis |
| XX a. pr. | Slizieniai įkūrė žirgyną ir modernų malūną |
| 1940 | Dvaras nacionalizuotas, Rapolas Jonas Slizienis ištremtas |
| 2012 | Malūnas-muziejus apdovanotas ES kultūros paveldo prizu |
„Liubavo dvaro sodyba - vandeninga vieta. Čia išlikę terasiniai tvenkiniai, maitinami net trijų atskirų šaltinių: upės, neužšąlančio laukų ir kalno šaltinių. Taigi, mes turime unikalų gamtinį karkasą, unilaus baroko ansamblio dalį, kuri išliko iki šių dienų. O malūnas, tai dabartiniais terminais kalbant yra pramonės įmonė, turinti savo specifiką ir charakterį, kurioje gyvendavo malūnininkas. Beje, Liubavo malūno pastato statyba labai įdomi, nes anot architektūrologo Vytauto Levandausko, šio malūno statybos technologija yra pasiekusi aukščiausią tašką: akmens luitai apdoroti virtuoziškai, skiediniu užpildytų siūlių nėra, kadangi nesimato rišamosios medžiagos tikra architektūrinių linijų ir meistrystės tobulybė. Būtų buvę labai gaila to netekti. Kitas dalykas - malūnas turi veikti, jo esmė - atliekami procesai - nuo malimo iki elektros gamybos. Be technologijinės įrangos malūnas būtų tik gražus tuščias pastatas. Gana daug yra malūnų, kurie prarado savo vertę, kai buvo pritaikyti nesusijusioms paslaugoms teikti. Man norėjosi atgaivinti autentiką, užpildyti sienas prasmingu gyvenimu. Laikui bėgant, tokie objektai tampa vis svarbesniais, kartais ir vieninteliais pažinimo šaltinais.