Lietuvos istorija yra didinga, bet tuo pat metu ir sukrečianti. Mes du kartus praradome savo nepriklausomybę ir du kartus ją atgavome. Todėl šiandien, kai vyksta Rusijos karas Ukrainoje, turėtume daryti viską, kad istorijos ratas nepasikartotų. Sutikite, ženklų, kurie turėtų mus neraminti, yra daugiau nei pakankamai.
Tuo metu Lietuvoje mes neturime bijoti pripažinti sukrečiančios tiesos, kad, sprendžiant iš mus supančios politinės ir informacinės aplinkos, šiandien, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, daug didesnes galimybes laimėti artėjančius rinkimus Lietuvoje turi tie, kurie draugiškesni nomenklatūrai, oligarchijai ar net Rusijai, o ne Vakarams ir demokratijai.
Lietuvos geografinė padėtis
Istorinis kontekstas: Suvalkų sutartis
Pirmiausia, dėl pačios Suvalkų sutarties. Mes, lietuviai, kuriems brangi nepriklausoma Lietuva, ją prisimename, ją vertiname kaip lenkų šovinistų ir jų vado - Lenkijos viršininko J. Pačioje Lenkijoje tiek praeityje, tiek dabar neretai tyliai pripažįstama, kad ji buvo tik klaida, nes, girdi, ir be jos būtų buvę galima prisijungti ne tik Rytų Lietuvą, Vilnių, bet ir visą Lietuvą.
Taigi tada, 1920 m. vasaros pabaigoje, po pergalės prieš Raudonąją armiją, lenkų dievukui J.Pilsudskiui atrodė, kad tokia sutartis reikalinga, kad pateisintų savo planus - okupuoti Vilnių, jo kraštą ir visą Lietuvą, kad ir visą buvusią LDK prijungtų prie Lenkijos tariamai pačių to krašto žmonių rankomis. Tokius planus J.Pilsudskis, kaip matyti ir iš jo paties raštų, ėmė kurti dar 1919 m.
„Lietuvos“ dienraštis 1920 m. spalio 2 d. vedamajame rašė: „Naujas antplūdis gali paliesti Lietuvą. Mes savo žemę ginsim visomis mūsų pajėgomis nuo kiekvieno, kas tik stengsis ginklu rankose įsiveržti į ją. Ir lenkai, gerai tai žinodami, įsibrovė į mūsų žemę, kad pagundytų priešingą akciją iš kitos pusės, kad tuo būdu tremptų ir naikintų Lietuvos žemę. Panašių precedentų mes jau turėjom. Mums išvaduojant Vilnių, visos pajėgos padėjo, kad į Vilnių įeitų pirmi rusai, o ne mes. Tai mūsų šios dienos didžiausias ir svarbiausias uždavinys - visa padaryti, kad tas lenkų noras neįvyktų.
Tad dabar turi būti pavartotos visos priemonės, kad to išvengtume. Ir čia daug įtakos turės Suvalkų derybos. Suvalkuose teks lenkams pasiaiškinti dėl savo padaryto provokacinio žygio, nes tokį rusų reagavimą į mūsų neutraliteto laužymą galima buvo iš anksto numatyti. Ir dabar mes turim iš lenkų gauti pakankamai stiprių laidų, kad tokios provokacinės avantiūros ateity nebepasikartos. Sprendžiant tik iš paskutinės Sapiechos (Lenkijos užsienio reikalų ministras -A.
Kaune buvo įkurtas specialus Lietuvos gynimo komitetas. Jo pirmininkas - M. Sleževičius, vicepirmininkas - M.Krupavičius, iždininkas - O. Buchleris, sekretorius - P. Ruseckas, nariai - kun. J. Vailokaitis, V. Putvinskis, O. Finkelšteinas, A. Motiejūnas-Valevičius. Komitetas spalio 1 d. savo atsišaukime į Lietuvą ragino kiekviename kaime ir miestelyje neatidėliotant kurti gynimosi komitetus ir „Kas gali testoja kariuomenėn savanoriu; kas gali testoja į šaulių būrius, į partizanus, tenelieka namie nė vieno sveiko jaunuolio. Visi už ginklo! Eikime į artimiausias komendantūras ir ten rašykimės savanoriais arba stačiai stokim į kariuomenę; arba pėsti eikime, raiti jokim į šaulių būrius, į partizanus ir ginkime kraštą.
[…] Amžina gėda ir pažeminimas tebūnie tiems namams, kur slapstysis mūsų kariuomenės pabėgėlis, teužsidaro kiekvienų padorių namų durys prieš jį, kad tai sūnus ar brolis būtų […]. Lenkai okupantai, susidūrę su atkaliu lietuvių savanorių pasipriešinimu, pagaliau rugsėjo pabaigoje sutiko deryboms ir sustabdyti karo veiksmus. Tačiau iš tikrųjų ir toliau tęsėsi mūšiai, tik gal kiek mažesnio masto. Ir jie nesiliovė iki spalio 6 d. 10 val. Nutraukti juos buvo suinteresuota ir Lenkija, kuri pamatė, kad ginklu lietuvių lengvai neįveiks. Buvo reikalingas kitoks sprendimas. Ir jį Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis kaip sakyta turėjo, kad pasaulio akyse Lenkija nebūtų smerkiama kaip agresorė.
Lenkų kariuomenė ir prasidėjus deryboms Suvalkuose toliau veržėsi į Lietuvą, vykdydama savo viršininko J. Beje, viršininkas tai vadino „įvykusio fakto“ taktika. Suvalkuose Lietuvai atstovavo gen. ltn. M.Katchė, M.Biržiška, V.Čarneckis, mjr. A.Šumskis, Užsienio reikalų ministerijos atstovai - B.Balutis, P.Klimas, o Lenkijai - plk. M.Mackevičius (Mackiewicz), mjr. A. Romeris (Romer), V.Pšemickis (W.Przemycki), J.Lukasevičius (Lukasiewicz) (ryšiams su J.Pilsudskiu) ir kiti.Derybas nuo spalio 5 d. Lenkų delegacija jau pirmajame derybų posėdyje panaudojo tik puolimų ir kaltinimų Lietuvai taktiką, lyg ji būtų buvusi kalta ir dėl Rusijos - Lenkijos karo.
Lenkų derybininkai paskelbė, kad Lenkija negalinti pripažinti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties ir pagal ją patvirtintų Lietuvos sienų, reikalavo, kad Lietuva perleistų lenkų kariuomenei kaip jai strategiškai būtiną teritoriją iki linijos Merkinė-Varėna-Bastūnai, taip pat geležinkelio liniją Suvalkai-Simnas-Alytus-Varėna ir kt. Lietuvos santykius su Lenkija derybų Suvalkuose metu iš dalies atspindi spalio 7 d. Tuo nusistatymu vadovaudamasi, Lietuvos vyriausybė įrodė savo taikingumą derybose Suvalkuose, vengdama kraujo praliejimo, kurs galėtų sukliudyti ateityje gerus santykius tarp valstybių ir apsunkintis sprendimą klausimų, kurie iššaukė dabartinį konfliktą.
Be to, mes sužinojome, kad lenkų kariuomenė, nepaisydama pasirašytų paliaubų nuo spalio 6 d. dešimtos valandos ryto, paleido tą pačią dieną aštuonioliktą valandą šarvuotą traukinį iš Varėnos, kad galėtų pulti mūsų poilsiaujančius dalinius apie Diekšę (Diekshe) ir Bartelius. Dar tą pačią dieną lenkų kariuomenė nužygiavo nuo Lydos Vilniaus link, pasiekdama karo veiksmų būdu Jašiūnų stotį. Visi tie žygiai, niekuo nepamatuoti ir nepateisinami dabartinėse aplinkybėse, mus verčia kreipti Jūsų dėmesį į jų prieštaravimą lenkų vyriausybės įsipareigojimams Tautų Sąjungai, taip pat ir pažadams, kuriuos padarė lenkų delegacija Suvalkuose. Malonėkite priimti pagarbos pareiškimus (pas. P. Klimas.
Lenkijos ministras savo atsakyme nurodė, kad notoje pateikti klausimai nepagrįsti. Ir Lenkija daro ir darys viską, kad jos santykiai su Lietuva būtų kuo draugiškiausi. O kaip tik tuo metu Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis, jo štabas baigė pasirengimus okupuoti Vilnių ir jo kraštą taip, kad Tautų Sąjunga, o kartu ir Lietuva negalėtų apkaltinti Lenkijos agresija. Čia pravertė J. Okupuoti Rytų Lietuvą jis sumanė, kaip minėta, dangstydamasis tariamai to krašto žmonių valia. Tam tikslui Lenkijos viršininkas įsakė gen. Rugsėjo pabaigoje ta divizija dar buvo pertvarkyta į dvi dalis: reguliariosios ir nereguliariosios kariuomenės dalis (į pastarąją daugiausia buvo paskirti kariai, kilę iš Rytų Lietuvos ir Gudijos).
Suvalkuose prasidėjus deryboms, Lietuvių-baltarusių divizija drauge su 13 ir 211 kavalerijos pulkais ir mjr. Liucjaną Želigovskį. Viršininkas su savo planais vėl prisijungti Rytų Lietuvą su Vilniumi gen. L.Želigovskį supažindino spalio 1 d. Balstogėje, traukinio vagone, kur buvo jo, Lenkijos vyriausiojo kariuomenės vado, štabas. Iš čia jis atvyko vadovauti lenkų kariuomenei, okupuosiančiai Rytų Lietuvą. Susitikime viršininkas paaiškino L. Vėliau L. Želigovskis savo atsiminimuose parašė: „Prisistačiau vagone, kur maršalas gyveno. L. Želigovskis pažadėjęs viską iškęsti vardan Lenkijos, nes jeigu jis dabar neužimtų to krašto, neužimtų Vilniaus, tai Lenkija nebeteksianti jo amžiams.
Gen. L. Želigovskis, grįžęs į vadinamąją Lietuvių-gudų diviziją, ėmė rengtis žygiui pagal Lenkijos kariuomenės generalinio štabo ir paties Lenkijos viršininko J. Pilsudskio nurodymus ir planus. Reikėjo skubėti, nes Suvalkuose derybos vyko sparčiai. Taip pat reikėjo surasti patikimų žmonių Vilniui ir jo kraštui valdyti - tariamų „sukilėlių“ sudarytos laikinosios vyriausybės narius. Kadangi L. Želigovskis nelabai nutuokė politikoje, J.Pilsudskis paskyrė savo štabo plk. Bobickį (Bobicki) vadovauti sudaromai Vilniaus ir jo krašto valdymo komisijai. Jos vadovu Vilniuje turėjo būti „išrinktas“ J. Pilsudskio adjutantas ir patikėtinis Pristoras (Pristor).
Lenkijos viršininkas iš Balstogėje stovinčio traukinio kontroliavo ne tik kariuomenės pasirengimą tariamam „vietos gyventojų“ sukilimui, bet ir deryboms Suvalkuose, kad pasirašomuose su lietuviais dokumentuose būtų paliktos landos užimti Rytų Lietuvą. Sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d., bet jos įsigaliojimas numatytas tik nuo spalio 10 d. Tai buvo ir viena iš Lietuvos derybininkų klaidų, susidūrus su ypač klastingu ir niekšingu priešu, koks buvo J.Pilsudskis ir jo klika. Lenkai ir pasirašant Sutartį toliau veržėsi į Lietuvą, o tęsti tą invaziją prielaidas sudarė ir Sutarties 5 straipsnis, pagal kurį lenkams lyg dar ir buvo leista tris dienas veikti savo nuožiūra, formaliai lyg ir „nepažeidžiant“ Sutarties. J. Pilsudskio nurodymu lenkų kariniai daliniai, vadovaujami gen. L. Želigovskio, ėmėsi įgyvendinti visos Rytų Lietuvos ir Vilniaus prisijungimo planą.
Sutarties pasirašymo dieną L. Rytų Lietuvos puolimą Lenkija paskelbė kaip karių, kilusių iš Vilniaus ir Gudijos, protestą prieš tariamai Suvalkų Sutartį, pagal kurią, girdi, jų gimtinės, Vilnius ir jo kraštas priskirti Lietuvai. Lenkai lietuvius puolė 4 kartus gausesnėmis jėgomis Jašiunų-Rūdininkų kryptimis.
Situacija Lietuvoje ir Baltarusijoje 1920 m. spalį
Šiuolaikinės nuomonės ir geopolitiniai aspektai
Praeities pamokos turėtų skatinti mus matyti ne tik procesus, vykstančius Lietuvos politikoje, bet ir verslo, žiniasklaidos bei dalies visuomenės elito elgesį ir demonstruojamas vertybes. Deja, elitas itin dažnai stebina prisitaikėliškumu, net kolaboravimu su destruktyvią įtaką darančia informacine realybe bei palankumu demokratijos ir pažangos nuosmukiui. Ar įmanoma šiai aplinkai pasipriešinti?
Labai sunku, nes visų pirma, kaip ir okupacijos metais, daugelis yra linkę prisitaikyti prie dominuojančių galių, ypač kai jos remiasi galingiausiomis kapitalo grupėmis. Vis dėlto kada, jei ne dabar, privalu pabandyti? Matydami, kaip didvyriškai kaunasi Ukrainos žmonės, kaip stringa JAV parama Ukrainai, o Lietuvos valdžioje stengiasi įsitvirtinti su oligarchija ar net Rusijos draugais sietini veikėjai, negalime pasiduoti jų įtakai, interesams, godumui ir kapituliuoti, prisitaikyti bei kolaboruoti.
Lietuva parengė „juodąjį sąrašą“ šalių, kuriose lietuvių tautiečiai neturi teisės į antrą Lietuvos pilietybę, išlaikydami pirmąją. Į jį pateko buvusios tarybinės respublikos, dalyvaujančios potarybinės erdvės reintegracijos projektuose. Valstybių, kurių piliečiai galės gauti Lietuvos pilietybę neatsisakę savo pirmosios pilietybės, „baltąjį sąrašą“ sudaro 43 valstybės, „atitinkančios euroatlantinės integracijos kriterijus“. Atitinkamai, jei referendume gegužės 12 d. Lietuvos piliečiai balsuos už dvigubos pilietybės įvedimą, tuomet prie jų galės prisijungti lietuviai tik iš šių 43 šalių.
Į šį sąrašą įtraukta Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas, Tadžikistanas, Uzbekistanas, Turkmėnija. Net pagal Lietuvos užsienio politikos koncepciją sąrašas atrodo juokingai. Ką jame veikia „Rytų partnerystės“ pirmūnė Moldova, kuri nori ir siekia būti ES ir NATO? Dėl ko Moldovos lietuvių kilmės piliečiams nebuvo suteikta teisė į antrą pilietybę? Ar už tai , kad išsirinko prorusišką Igorį Dodoną prezidentu? Arba neutralus Azerbaidžanas, linkęs prie esančios NATO Turkijos ? Jį tai už ką?
Tačiau šios detalės nėra tokios svarbios. „Mes tvirtiname, kad būsimo referendumo tekste yra diskriminacinės nuostatos atskirų šalių lietuviams ir asmenims, turintiems teisę į Lietuvos pilietybę, kurios galutinai atmeta ir žemina mūsų tautiečius, gyvenančius„ trečiosiose šalyse “, - sakoma Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pareiškime.
Rusijos Kaliningrado srityje gyvena apie 10 tūkst. Lietuvos valstybei Kaliningrado lietuviai turėtų būti ypač svarbūs. Pirma, pagal oficialią lietuvių istoriografiją Rusijos eksklavas yra istorinė mažoji Lietuva, lietuvių kalbos ir kultūros lopšys. Daugelis Kaliningrado lietuvių yra autochtonai (čiabuviai, aborigenai), jų protėviai gyveno kairiajame Nemuno krante dar prieš vokiečių atėjimą. Didysis lietuvių poetas Kristionas Donelaitis gyveno dabartinės Kaliningrado srities rytuose.
Antra, Lietuva ir Kaliningrado sritis - kaimynai, o 10 tūkst. Kaliningrado srities lietuvių turėti antrą pilietybę yra labiau reikalinga nei Pietų Korėjos, Meksikos ir kitų „jevroatlantinės integracijos“ reikalavimus atitinkančių šalių piliečiams, tarp kurių reikia dar gerai paieškoti etninių lietuvių. Vien ko yra verta daug iškentusio Donelaičio muziejaus Čistye Prudy, istorija, kurį daugelį metų tempė tik viena Rusija. Prieš dvejus metus kilo diplomatinis skandalas dėl Donelaičio kirches, kurioje kūrė „lietuviškas Homeras“.
Lietuvos požiūris į Donelaičio muziejų visiškai atitinka jos požiūrį į Kaliningrado lietuvius ir apskritai tautiečius užsienyje iš „neteisingų“ šalių ir „neteisingų“ pažiūrų. Šiuo atžvilgiu Lietuvos valdžia nėra jau tokia vieniša. Estija taip pat atsisakė remti estus Kryme, po to kai pusiasalis tapo Rusijos dalimi, o Krymo estai tapo rusais.
Jei nebūtų Rusijos Federacijos paramos, Estijos kalbos ir kultūros centras Kryme būtų išnykęs - apčiuopiamas praradimas tautai, turintiems mažiau nei milijoną žmonių pasaulyje. Todėl lietuviai ir bėga iš Lietuvos. Lietuvai jie nerūpi. Lietuvai lietuviai nereikalingi, todėl jie ir atsisako susieti savo gyvenimą su Lietuva. Nors iš tikrųjų šie imigrantai nebėra Lietuvos piliečiai.
Galima spėlioti, kokios tai priežastys. Viena iš priežasčių, spėčiau - Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politika, einanti gana sėkmingai į priekį, ir lapkričio pabaigoje vyksiantis vadinamasis Vilniaus samitas. Rusija labai aiškiai demonstruoja, kad ji šią ES sėkmę traktuoja kaip didžiulį savo pralaimėjimą, kuriam priešinasi desperatiškomis priemonėmis.
Čia vienas aspektas. Žinoma, dėl to kenčia mūsų vežėjai, kenčia verslas. Reikia ieškoti būdų spręsti šitą problemą. R. M. A. K. Sakyčiau, čia yra vienas „geras“ aspektas, žinant, kiek tai skausminga verslui - toks Rusijos elgesys turėtų padėti visiems Lietuvoje suprasti, kad turėti iliuzijų dėl Rusijos politikos mūsų atžvilgiu tiesiog nėra jokio pagrindo.
Draugų nėra. Svajonės, kad atėjus kairiųjų valdžiai perkrausim santykius, ir reikalai kažkaip labai pagerės. Rusija, Kremlius labai aiškiai rodo, kad jie turi savo geopolitinius interesus ir jų siekia taikydami visiškai necivilizuotas priemones. Nors ministras L.Linkevičius sako, kad jie daug daro, siekdami spręsti situaciją, mes nelabai ką matome ir girdime. Pamenu, kai panaši situacija buvo susiklosčiusi, atrodo, 2009 m., ministras A.Ažubalis ir ministras K.Starkevičius kalbėjo telefonu su Rusijos ministrais ir susitikinėjo.
Tuos instrumentus irgi reikia išnaudoti. Aktyvumo iš Lietuvos pusės tikrai nebus per daug. Kita vertus, Lietuva šiandien pirmininkauja ES, ir mums yra proga Europos Sąjungai labai intensyviai kelti šias problemas - Rusijos prekybinių karų reikalus. Turint omenyje ne tik šiandieninę situaciją, ES turėtų labai intensyviai rengti bendrus instrumentus, kaip preventyviai veikti, kad Rusija tokių prekybinių karų nepaverstų permanentine savo veikla.
Spėju, kad 3-5 metų perspektyvoje toks Rusijos elgesys gali tapti vis dažnesnis. Mes panašių dalykų matydavom ir anksčiau, sakykim, kai Rusijoje „sugedo“ naftos tiekimo - „Družba“ - vamzdžiai. Dabar Lietuva jau keleri metai yra baudžiama didesnėmis dujų kainomis. Pasinaudojęs proga norėčiau atkreipti dėmesį ir į situaciją elektros rinkoje. Matom pirmuosius požymius, kaip Rusija ima naudotis padėtimi, kad mes šiuo metu iš jos perkame iki 70 proc. elektros energijos.
Lietuvai demonstruojant planus intensyviai statyti atominę elektrinę Rusija ėmėsi žingsnių, dėl kurių šiuo metu elektros kaina biržoje yra apytikriai 5-10 ct didesnė negu buvo tuo pat metu praėjusiais metais. R.M. Sakėte, kad ES turėtų parengti instrumentus. Juk Rusija demonstruoja, kad net dalyvavimas kokiose nors organizacijose jai poveikio nedaro. Gali būti kokių nori organizacijų narė, visokie įstatai ir kanonai jai negalioja.
A.K. Rusija supranta kietą teisinę kalbą. Gražūs žodžiai ir padraugavimai Rusijos nelabai veikia, ir ypač tokių nelabai didelių valstybių kaip Lietuva ar kitos Baltijos valstybės. Gal Vokietija, Prancūzija turi daugiau galimybių draugiškai susitarti. Ne pirmą kartą tenka matyti, kad Rusija, arba „Gazpromo“ kompanija, pralaimi tarptautinį arbitražą Vakarų Europos kompanijoms. Rusija tokiu būdu yra priversta suprasti ES rinkos veikimo taisykles dujų reikaluose.
Aš nesu tarptautinės teisės specialistas ir negalėčiau pasakyti, kokie instrumentai galėtų būti naudojami tam, kad Rusija būtų atgrasyta nuo tokių prekybinių karų ateityje, bet energetikos srityje pastaruosius keletą metų matau ES pažangą, kuri leidžia ir mums kur kas drąsiau jaustis. R.M. Taigi mes nuo pasienio pereinam prie „Gazpromo“ - tai, matyt, kažkaip susiję. A.Butkevičius pareiškė, kad derybas su „Gazpromu“ žada baigti iki šildymo sezono pradžios.
A. K. Pirmiausia mes apie tai nesame informuoti. Ir Prezidentė skundėsi, kad jai informacija nebuvo pateikiama. Atrodytų, kad dabar informacija jau pateikta, bet Seimas iš tos informacijos yra visiškai išjungtas. R. M. A.K. Taip, Prezidentė pasakė labai aiškiai, ir, manau, kad ji pasakė remdamasi tuo, ką pamatė tose sąlygose. Prie to pridurčiau, kad ministro Neverovičiaus veidas kalbant apie „Gazpromo“ atsiųstus pasiūlymus irgi buvo gana rūškanas.
R.M. O kas galėtų būti? A.K. Įsivaizduoju, kas labiausiai „Gazpromą“ jaudina Lietuvos reikaluose: pirmiausia terminalas ir tai, kad Lietuva gali išsivaduoti iš „Gazpromo“ monopolio; terminalas veiks tiktai įgyvendinant vadinamąjį europinį Trečiąjį paketą. R.M. A.K. Yra visokių subtilių dalykų. Rusija turi talentingų žmonių, kurie gali sugalvoti įvairių būdų, kaip stabdyti šiuos procesus.
Kita vertus, nervina teisiniai procesai, kuriuos inicijavo Lietuva - arbitražas Stokholme, ieškiniai Lietuvos teismuose prieš Lietuvos dujų vadovybę, Lietuvos iniciatyva, kad Europos Komisija pradėtų tyrimą. Štai šie dalykai labiausiai ir jaudina, todėl „Gazpromas“ ieško būdų, kaip gundyti Lietuvą kokiomis nors nuolaidomis.
Lietuva Rusijos imperijoje – valstybingumą praradus
Būtų gerai, jeigu Vyriausybė peržengtų tam tikrus savo pačios susikurtus psichologinius barjerus. Vienas iš jų socialdemokratams ypač skausmingas, bent jau atrodo žiūrint iš šono - patiems sau pripažinti, kad ką darė mūsų Vyriausybė, siekdama išvaduoti Lietuvą iš „Gazpromo“ diktato, buvo tinkami darbai. R.M. A.K. Čia reikia semtis patirties iš kitų šalių.
Lenkijos, Vokietijos kompanijos sugebėjo pasiekti ir mažesnių kainų, ir kompensacijų už praeitį, elgdamosios principingai, racionaliai, ryžtingai ir išnaudodamos arbitražo instrumentus. Kaip rodo tų šalių patirtis, „Gazpromas“ vengdavo pats sulaukti galutinio arbitražo sprendimo. Reikia patiems atsisakyti nuostatos, kad mums truks plyš reikia mažų kainų čia pat, ir mes tada pasiruošę nusileisti bet kokiems „Gazpromo“ reikalavimams.
Nenorėčiau matyti, kad Vyriausybė dėl kokių nors psichologinių ar politinių motyvų save įvarytų į kampą, vis kalbėdama, kad pasieks kainų nuolaidų labai greitai, kad mes nemokėjom derėtis, o jie dabar tariamai moka. „Gazpromas“ parodė tą patį, nuo ko mes pradėjom - jam nėra skirtumo, kas Lietuvos Vyriausybėje.
Kai jis buvo Anglijoj, pasakojo, kad lietuviai ten labai nedraugiški. Ukrainiečiai ir rusai žymiai draugiškesni. Sakė, jei du rusus uždarytų į kalėjimą, jie kartu pabėgtų. O jei uždarytų du lietuvius, jie vienas kitam perkąstų gerklę. Nežinau. Nebuvau Anglijoj.
tags: #lietuviai #turetu #buti #draugiskesni #rusam