Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą.
Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai. „Įkanda ir bėga“ - taip dažnai vadinami partizanų kovos veiksmai. Iš tikrųjų, jie taip ir veikia: įkanda, pabėga, laukia, pasalauja, vėl įkanda ir vėl bėga, neduodami priešui ramybės.
Lietuvos partizanai
Tuo tarpu partizanų pagrindinis kovinių veiksmų būdas yra ne frontalinės atakos, ne generalinės kautynės ir ne pozicinis karas apkasuose, o netikėtas, staigus antpuolis iš užnugario ar flango (sparno) su po trumpalaikio mūšio sekančiu greitu atsitraukimu. Standartinė jų veiksmų schema yra tokia: antpuolis - staigus atsitraukimas, išvengiant persekiojimo - išsisklaidymas - jėgų sukaupimas (susijungimas) - naujas antpuolis.
Partizaninis karas: Tuštumos strategija
Dauguma žmonių negali pakęsti tuštumos - tylos, atskyrimo nuo kitų. Tai žmogiška silpnybė, ir dėl šios baimės galima kurti galingas strategijas - neleiskite priešams pulti, nepastebimi grasinkite ir stebėkite, kaip jie vaikosi tuštumoje. Tai partizaninio karo esmė. Pulkite ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami. Priešai, negalėdami apsisaugoti nuo jūsų slaptų puolimų, suirs ir pavargs.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši atsitraukimo, kovos vengimo tendencija yra neigiama. Praktiškai nežinoma šalies, kurioje partizaninis judėjimas būtų nugalėtas karine jėga.
Norint sėkmingai kovoti kovoti su partizananiniu judėjimu, visų pirma reikia suprasti, kad reguliarioji kariuomenė - su savo artilerija, šarvuota technika ir aviacija - mažai ką gali partizanams padaryti. Armijos veiksmai lėti, nepaslankūs, griozdiški, jinai veikia tik pagal aukščiau esančios vadovybės įsakymus, remdamasi kariniu statutu, yra labai priklausoma nuo savo sandėlių, štabų, komunikacijų, ryšių mazgų. Karinių dalinių vadams labai sunku susigaudyti, kas aplinkui draugas, o kas - priešas.
Reguliarioji kariuomenė kontrpartizaninėje kovoje vaidina ne pirmaeilį, tačiau svarbų vaidmenį. Žinoma, kad daugiau ar mažiau sėkmingą kovą su partizaniniu judėjimu gali vykdyti tik specialiosios paskirties pajėgos („komandosai“). Karas su tauta, liaudimi - visai ne tai, kam ruošiama bet kuri armija. Reguliari kariuomenė sukurta tam, kad atremtų kitos šalies agresorės tokią pačią armiją.
Lietuvos partizaninis judėjimas 1944-1953 m.
Lietuvoje tarp 1940 ir 1953 metų buvo didžiausio čia gyvenusių tautų pilietinio, patriotinio ir moralinio išbandymo laikotarpis. Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui. Tad pradžioje beliko bejėgiškai stebėti, kaip okupantai naikina valstybės du dešimtmečius kurtas gynybines struktūras, ekonominius darinius, kultūrines bei religines organizacijas.
Daug vyrų, nenorėdami paklusti žiauriems okupantams, iškart pasirinko partizanų kelią. Jų pasirinkimą stiprino visiškas įsitikinimas, jog greitai ateis Vakarų pagalba. Žmonės besąlygiškai tikėjo sklindančiais gandais, kad netrukus ateis amerikonai, kurie žmonių neapvils. Kita vertus, gandai apie Vakarų pagalbą teikė tik psichologinę paramą, bet nenulėmė bendro daugelio patriotų nusistatymo kovoti už laisvę bet kokiomis sąlygomis. Daugelis tęsė aktyvų pasipriešinimą ir tada, kai mitas apie ateisiančius amerikonus buvo jau seniai išblėsęs.
Lietuvos partizanų pasiskirstymas 1944-1953 m.
Absurdiškas, o tikriau sakant, klaikus reiškinys buvo agentai-smogikai, specialiųjų operacijų metu paimti gyvi buvę partizanai. Neatsilaikę kankinimams ir psichologiniam poveikiui, jie išdavė bendražygius ir pasidarė MGB agentais-smogikais.
Padriki partizanų būrių veiksmai rodė, kad tauta nebuvo paruošta tokiam karui.
Knygos „Lietuvių Pasipriešinimas“ apžvalga
Knyga „Lietuvių Pasipriešinimas“ - tai laisvės kovų skerspjūvis, kertantis ištisus dešimtmečius, tartum lietuvių pasipriešinimo kovų rentgenoskopija. Tai laisvės kovų mozaika, žvelgiant į įvykius iš paukščio skrydžio, protarpiais nusileidžiant ant žemės -atidesniam įvykių apmąstymui. Knyga daugeliui skaitytojų, ypač išsimokslinusių sovietiniais laikais, atskleis kitokį tautos pasipriešinimo kovos vaizdą.
Tai dvisluoksnė knyga - labai neįprastas žanras: ji susideda iš atskirų vaizdelių ir atsiminimų, kurie vyksta konkrečiame istoriniame fone. Knygą įdomu skaityti, nes ji susideda iš tikrų gyvenimo pasakojimų su plačiais politiniais apibendrinimais. Atskirų žmonių pasakojimai apgaubti plačiu istoriniu „gaubtu“: politinių įvykių analize su skaičiais ir datomis. Tai, kad pagrindiniai įvykiai vyksta Rytų Aukštaitijoje, knygai suteikia apysakos vaizdą, nors iš tikrųjų panašūs įvykiai vyko visoje Lietuvoje.
Knyga objektyviai atskleidžia panoraminį tautos pasipriešinimo vaizdą visokių spalvų pavergėjams, okupantams. Tikėjimas knygos objektyvumu didėja žinant, kad jos autorius yra žinomas gydytojas, kurio profesijai yra būtinas objektyvumas - drąsus tiesos atskleidimas, be kurio neįmanomas paciento išgydymas. Autorius apie labai skaudžius įvykius bei reiškinius rašo su gydytojui būdingu atvirumu ir tiesumu - ne tik apie peiktinus kitataučius, bet lygiai ir apie lietuvius.
Akcentuojant kitų tautų ydas ir savybes, norint būti objektyviam ir sąžiningam, svarbu pažymėti ir savos tautos ydas, kurios žudo pačios tautos gyvenimą. Kai kas, beskaitydamas atvirai pateikiamus skaičius ir mintis, gali būti nepatenkintas dėl tokio tiesumo. Daug aistrų sukelia žiniasklaidoje pasirodantys vienpusiški pasakojimai apie laisvės kovų eigą ir dalyvius.
Knygoje pateikta partizaninių veiksmų paletė turėtų sudominti Lietuvos atsakingus pareigūnus bei politikus, paskatinti apsvarstyti geriausius galimus partizaninio karo variantus. Tai būtų žymiai efektyviau ir pigiau, negu ruoštis galimam frontiniam karui. Vietnamo ir Afganistano pavyzdžiai parodė, kad gerai apgalvotas ir atkaklus partizaninis karas gali būti pergalingas. Tačiau tokiems atvejams tauta turi būti morališkai pasirengusi. Labai svarbi jaunimo dvasinė būklė.
Ilgalaikėje partizaninėje kovoje labai svarbu tai, kad kovotojai ir jų rėmėjai turėtų tvirtus įsitikinimus - pastovią optimistinę pasaulėžiūrą, kurios esmės neišrauna joks gyvenimo sąlygų pasikeitimas. Tauta, kurios jaunimas neturi noro nei jėgų kurti savo tėvynės gerovės ir bėga į visas pasaulio puses, negali būti savo šalies patriotai, atkaklūs kovotojai.
Remtasi ir gyvų, ir jau Anapilin iškeliavusių šių įvykių dalyvių pasakojimais. Knygos pagrindinio veiksmo dalis, jo „ašis“, išlieka Traupio, Troškūnų, Kavarsko, Raguvos parapijos, jose gyvenę žmonės - tai mano gimtasis kraštas, mano tėvų, giminių, kaimynų ir gerai pažįstamų žmonių gyva istorinė atmintis, jų likimai.
Rašant knygą natūraliai, savaime, užsimezgė ryšiai ir su kitais šios kovos dalyviais, o aprašomi įvykiai išplito į kitas Aukštaitijos vietoves, pasiekdami net Kražių valsčių - Žemaitijos pakraštį. Praėjus daugybei metų - daugiau nei pusei amžiaus, savaime suprantama, dalis prisiminimų gali būti nebetikslūs, nebeišsamūs, su „paklaida“, tačiau tai yra šių žmonių išgyventa, pilna tragizmo ir pasiaukojimo, garbingos praeities istorija, jų didžiulės vertės gyvenimo patyrimas, tikras istorinis lobynas. Galima sakyti, kad tai paskutinė atsiminimų knyga, „paskutinė valksna“, paskutinių gyvų to laikmečio herojų, liudininkų ateičiai išsaugotos „gyvos istorijos“ vaizdai. Jie prikėlė iš užmaršties bei paliko istorijai gyvus ir kalbančius tuos, kurie kartu su jais gyveno, kovojo, kalėjo, kurie žuvo ir niekada to savo lūpomis jau nebegalėjo papasakoti.
Stengtasi per įvairius įvykius pavaizduoti tuometinės visuomenės dvasines-moralines vertybes, pilietiškumą, pasiaukojimą ir atsakingumą už Tėvynės likimą. Naudojantis įvairiausiais išlikusiais šaltiniais, atliekant jų „sintezę“, bandyta kuo tiksliau, detaliau rekonstruoti vykusias kautynes, susirėmimus, atgaminti praeities įvykius. Antrojoje dalyje, „Prieduose“, rašoma apie partizaninį judėjimą kaip kariavimo metodą, jame naud...