Joniškėlis, įsikūręs Pasvalio rajone, garsėja savo dvaru ir parku, apipintais legendomis. Tai vieta, kurioje galima pajusti sielos ramybę ir pasisemti energijos, nepaisant šiurpių istorijų apie prakeiktus dvarininkus ir kruvinas žudynes.
Joniškėlio dvaras. Šaltinis: Wikipedia
Joniškėlio Dvaro Istorija ir Legendos
Net ir skeptikai suklūsta, išgirdę legendų apie Joniškėlio dvarą ir parką. Vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų liudija jame vykusius siaubingus dalykus. Sakoma, kad naudos sau siekę dvarininkai buvo prakeikti ir pasmerkti blaškytis šimtmečiais.
Tačiau istorija mena ir ne tik šiurpius dalykus. Vaikščiodamas po parką, kuriame auga šimtametės liepos ir ąžuolai, žvelgdamas į didžiulį dvarą, jautiesi pakylėtas jų didybės ir grožio, o pasitelkęs vaizduotę gali pajusti to laiko, kai gyveno dvarininkai, dvasią.
Dvarininko Karpio Užgaida
Johaniškėlis - taip pagal dvarininko Ignaco Karpio užgaidą buvo vadinamas Joniškėlis. Sakoma, kad dvarininkas buvęs sužavėtas žmonos grožio, tad įsakė visiems miestelėnams miestą vadinti jo mylimosios vardu. O prieš keturis šimtus metų tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią.
Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, katalikų šventovė buvo paversta reformatų bažnyčia. Netrukus už keturių kilometrų nuo Švobiškio buvo pastatyta katalikų bažnyčia.
Joniškėlio dvaro arklidės. Šaltinis: Sekundė.lt
Bažnyčios Statyba ir Karpio Nuodėmės
Sudegus senajai bažnyčiai, tuometis Karpių šeimos atstovas 1792-aisiais pastatė mūrinę Švč. Bažnyčia, anot pasakojimų, iškilo po labai lietingų metų, kai paskendo visas derlius. Karpis įdarbino visus Joniškėlio vyrus - jie buvo sustatyti į tris gyvas, beveik keturių kilometrų eiles ir per rankas padavinėjo akmenis, smėlį, žvyrą: statė vienuolyną. Karpis už gryną auksą pirko grūdų ir mokėjo žmonėms už darbą. Kai kiti tuo metu mirė iš alkio, Joniškėlio gyventojai turėjo darbą ir išgyveno.
Sakoma, kad bažnyčios pastatas yra karsto formos, nes Karpis nužudė savo brolį. Nelaimėlis visą laiką kankino savo žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią. Svarbiausia, kad ji matytųsi pro miegamojo langą. Kai kurie seni žmonės prisimena, kad netoli altoriaus aukštai kabojo karstas. Jie kalbėjo, kad ten buvo laikomi nužudytojo brolio palaikai.
Auksinės Karvės ir Joniškėlio Parkas
Istorikas Viktoras Stanislovaitis, dirbantis Joniškėlio istorijos muziejuje, pirmiausia parodo dvarą ir netoliese jo esančius pastatus, karvides, kuriose kadaise buvo laikomos tuomet vadinamos auksinės karvės. Sakoma, kad paskutinis dvaro valdytojas Benediktas Karpis užsiėmė selekcija, turėjo olandiškų galvijų bandą ir ja labai didžiavosi. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, jis sumokėjo vieną milijoną aukso rublių, kad jo banda iš Joniškėlio būtų nuvaryta į Pietų Ukrainą. Paskui tos karvės parėjo, ir žmonės kalbėjo, kad jos yra auksinės, o ne šiaip gyvuliai.
Joniškėlio parkas - unikalus kraštovaizdžio kūrinys, jame kadaise buvo daugiau nei 120 įvairiausių rūšių augalų. Dabar yra apie 5 tūkstančius augalų. Parkas vienur angliškai tvarkingas, kitur - prancūziškos simetrijos.
Joniškėlio dvaro parkas. Šaltinis: Sekundė.lt
Legenda Apie Naujagimių Auką
Istorikas V. Stanislovaitis pasakoja legendą, kad čia niekaip nenorėjo augti medžiai: kiek dvarininkas sodino įvairiausių atsivežtų sodinukų, jie neprigydavo arba būdavo kreivi ir po kelerių metų vis tiek žūdavo.
„Karpis jau ketino atsisakyti minties įkurti parką, kai tuo metu pas jį atėjo dvaro ūkvedys Pšibilskis. Jis pasakė, kad reikia nužudyti septynis naujagimius berniukus bei septynias nekaltas mergaites ir jas nuplakti, jų krauju palaistyti būsimo parko žemę“, - pasakojo istorikas.
Tačiau Karpiui neatleido nužudytųjų vaikų tėvai: jie prakeikė dvarininką ir pasmerkė jo sielą blaškytis po parką tol, kol jame žaliuos medžiai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų ir sudegintų parke esančius medžius.
„Aš pats du kartus mačiau. Trečiąkart nenorėčiau. Tarp medžių galima pamatyti seną, nedidelį vyrą, baltais išsitaršiusiais plaukais, juodomis, ryškiomis akimis, dėvintį apsiaustą. Žvilgsnį prikausto ilgi, kaulėti pirštai, aptraukti oda. Perkūnijos metu jis išlenda iš pragaro ir blaškydamasis parke maldauja trenkti į medžius, kad baigtųsi du šimtus metų trunkantis košmaras“, - tikina V.Stanislovaitis.
Pasak jo, tas potyris gana nemalonus. Matyta materija, jo teigimu, turi negerą energetiką ir visą savaitę jautiesi prastai. Istorikas perspėja: jei kada nors teks sutikti Karpio vaiduoklį, nieku gyvu negalima žiūrėti jam į dideles rudas akis. Sakoma, kad tuomet ateinančios trys palikuonių kartos mirs nesulaukusios trisdešimties metų.
Dar viena istorija, nutikusi Karpiams, pasakoja apie nelaimingą meilę. Aštuoniolikmetis Benediktas Karpis įsimylėjo jauną skalbėją ir pamiršo, kad yra žemių paveldėtojas, bajoras ir kad jų santykiai į niekur neveda. Jis ketino su mylimąja pabėgti į užsienį, kur niekas jų nepasmerktų.
„Per patį puotos įkarštį Benediktas atsiveda už parankės savo išrinktąją. Nors jai iš Paryžiaus parvežta prabangi suknia, o kaklą puošia įspūdingas perlų vėrinys, rankos padabintos keliais žiedais, ji jaučiasi be galo blogai. Ji stovi prieš tuos žmones, o jaunasis Benediktas pareiškia, kad tai - jo būsimoji žmona. Sako, kad jų širdys plaka kaip viena. Kad būtų išvengta gėdos ir nebūtų suterštas kraujas, spėjama, kad tą naktį skalbėja nužudoma, o kad būtų patenkintas jaunikaičio noras, merginos širdis išplėšiama ir įmūrijama į Benedikto kambario sieną. Iki šiol dvare naktį girdimi bėgančios moters žingsniai. Atidarius duris, nieko nebegirdėti, vos jos uždaromos, žingsniai vėl nuaidi. Ir dabar miške vasarą, liepos 23-iosios naktį, parke galima pamatyti dvi gelsvai rausvas liepsneles. „Kartais tai trunka kelias minutes, kartais - pusvalandį, kelias valandas. Vieną kartą per metus galima pamatyti tų jaunų žmonių meilės šokį“, - sako V.Stanislovaitis.
Savo istoriją turi ir sodininko namelis, prieš kurį kažkada stovėjo oranžerija, žiemos sodas. Ten žydėjo rečiausi augalai. Pievoje prieš dvarą kadaise buvo didelis rožynas, o jo centre augo imperatoriškoji juoda rožė. Karpis ją labai brangino. Sodininkui buvo prisakyta ją prižiūrėti.
„Vieną žiemą buvo labai didelė pūga. Atsikėlęs pakurti krosnių sodininkas pastebėjo, kad pro įskilusį oranžerijos kupolą veržiasi sniegas ir krenta ant imperatoriškosios rožės. Sodininkas, užuot bėgęs ieškoti pagalbos, atsigulė ant rožės ir savo kūno šiluma šildė gėlę. Ryte atėję tarnai rado oranžeriją suniokotą, o jos centre pamatė rausvą dėmę. Atkasę pusnį, pamatė, kad guli stiklų suvarpytas sodininkas, o po juo žydi rožė. Ji dar daug metų žydėjo“, - dar vieną istoriją prisiminė V.Stanislovaitis.
Sakoma, kad po to kiekvieną žiemą prieš sodininko namelį, oranžerijos vietoje, sniegas sumirga raudonomis dėmėmis.
V.Stanislovaitis prisiminė ir dar vieną istoriją. Vienas iš Karpių gyveno Šiluose prie Kyvos ežero, turėjo dvarą ir užsitarnavo Rusijos generolo titulą. Savo paaukštinimą jis šventė savotiškai.
„Žmonės mušėsi dėl tų pinigų, o jis čaižė juos botagu ir tyčiojosi. Negana to, kiekvienas sutiktas pilietis gavo po krištolinę taurę, sklidiną degtinės, ir privalėjo ją iškelti virš galvos, sušukti „tegyvuoja karalius“, išgerti iki dugno ir mesti ją į žemę, kad šukės neštų laimę generolui. Per savaitę Šilų gyventojai sudaužė vienuolika tūkstančių krištolinių taurių“, - apie Karpio garbės troškimą pasakojo istorikas.
Karpių giminė, pasak istoriko, savotiška: balansuoja tarp didelio blogio ir gėrio. Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs žmogus. Paveldėjo visą tėvų turtą, tačiau likimas nebuvo dosnus - Ignacas, būdamas vos 25-erių, susirgo nežinoma liga. Gydėsi pas geriausius gydytojus, tačiau niekas negalėjo padėti.
Karpiai - viena iš turtingiausių lietuviškų giminų, kurie ne tik turėjo pinigų, bet ir jais dalijosi. I. Karpis testamentu paliko 400 tūkstančių auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla. Pastarojoje buvo mokoma žemės ūkio gudrybių.
1858 m. dvarą valdė Felicijonas Karpis. Jis įsteigė žemės ūkio mokyklą-mokomąją fermą. Mokykla veikė iki 1915 m. 1924 m. Vykdant žemės reformą, jai liko tik 80 ha žemės. Valstybės nusavinta žemė buvo atiduota žemesniajai žemės ūkio mokyklai. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, 1967 m. įkurtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio bandymų stoties eksperimentinis ūkis.
Joniškėlio dvaras šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo svarbus įvairiais laikotarpiais. Čia įkurtas geležinkelis. Darbams vadovavo žmogus, kuris geriausiai iš visų joniškėliečių išmanė apie traukinius, nes buvo dirbęs stotyje lagaminų nešiotoju. Joniškėlyje buvo didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje.
Šiaurės Lietuvos lygumose, Mažupės upokšnio krante, stovi Joniškėlio dvaras, o šalia jo įkurtas Joniškėlio miestelis. Abu nuo XVIII a. vidurio priklausė atvykėlių iš Italijos Karpių giminei. Karpiai Joniškėlyje įsikūrė 1723 m., kai Povilas Karpis nusipirko dvarą iš Aleksandro Puzino. 1736 m. birželio 30 d. Iki XVIII a. vidurio dvaro pastatai buvo mediniai, tačiau juos sunaikino 1763 m. gaisras. Netrukus jų vietoje buvo pastatyti mūriniai rūmai, rytinė oficina bei svirnas.
Didžiausios statybos vyko XIX a., kai buvo pastatyti centrinių rūmų priestatas, svečių namas, arba vakarinė oficina, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė ir kai kurie kiti ūkio pastatai. 1871 m. pastatyta karvidė, jos statybos metai iškalti vėjarodėje. Dvaro sodyba užima 26 ha plotą. Visi pastatai išdėstyti pietinėje dalyje. Šalia tekanti Mažupė sudaro palankias natūralias sąlygas landšaftinio tipo parkui, kurio žalumos fone ryškėja dvaro mūriniai pastatai.
Tarp dvaro ir miestelio ėjo liepų alėja, jos likučių yra iki šių dienų.
Svarbiausias pastatas, centriniai rūmai, yra XVIII a. sodybinės mūro architektūros pavyzdys. Čia ryškūs klasicizmo ir liaudiškos architektūros bruožai yra perimti iš medinės dvarų architektūros. Dvaro rūmai - tai du ne vienu metu statyti korpusai. Pagrindinis simetriškas klasicizmo stiliaus pastatas statytas XVIII a. pabaigoje, o dviejų aukštų priestatas prie rūmų rytinio galo - XIX a. antrojoje pusėje. Naujieji rūmai stovi į pietvakarius nuo pagrindinių rūmų. Jie labai panašūs į miesto daugiabučius namus.
Su naujaisiais rūmais uždarą kiemą sudaro dviejų korpusų arklidės.
Kaimo Turizmo Sodybos Pasvalio Rajone
Pasvalio rajonas gali pasigirti ne tik Joniškėlio dvaru, bet ir kitomis kaimo turizmo sodybomis, kurios siūlo įvairias paslaugas ir pramogas.
Kaimo turizmo sodybų sąrašas:
- Informacija Austakynės k.: jauki sodyba šeimų su vaikais poilsiui miško įlankoje.
- Vytauto Mikelėno sodyba: įsikūrusi Lietuvos-Latvijos pasienyje, Škilinpamūšio k.
- Žalioji sodyba: įsikūrusi ~20 km nuo Panevėžio centro.
- Ąžuolpamūšės sodybos: įsikūrusios šalia Mūšos upės vingio, siūlo baidarių maršrutą iki Bauskės.
Šios sodybos prisitaiko prie lankytojų poreikių ir norų, siūlo įvairias paslaugas, tokias kaip pokylių salės, pirtys, internetas ir kt.
Ąžuolpamūšės lankytojų centras. Šaltinis: Pasvalys.lt
Slapukų naudojimas
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. Cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“. Savo duotą pasirinkimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
Kas yra slapukai?
Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje. Šie slapukai naudojami įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes, atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką, naudotus paieškos žodžius ir kt. Slapukai taip pat naudojami tam, kad būtų užregistruota, ar sutinkate, kad Bendrovės svetainėje būtų naudojami slapukai, kad šis klausimas nebūtų užduodamas kiekvieną kartą apsilankant svetainėje.
"Pixel" žyma
„Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas, vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje. persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę.
Duomenų saugojimas
Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų, slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų. Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. susisiekę su mumis el. įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę. teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai.
Joniškėlio dvaras / Karpių dvaras (2012)
tags: #liepu #sodyba #joniskelis